Depresija
5 (100%) 1 vote

Depresija

1121314151

Įvadas

Depresija kasdien žaloja ligonio mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgesį. Sergantiems šia liga nustatomi specialiųjų medžiagų, dalyvaujančių nervinių impulsų perdavime (neotransmiterių arba neuromediatorių), sutrikimai. Kartais psichologinis ir socialinis diskomfortas tampa toks nepakeliamas, kad ligonis bando nusižudyti. Manoma, kad net iki 70 procentų savižudybių yra susiję su depresija.

Tikimybė susirgti depresija yra: 20 procentų moterims ir 10 procentų vyrams. (J.Neverauskas, Nervų sistemos bei psichikos ligos, Kaunas, 1999).

Apie 14 – 20 procentų žmonių galvoja apie savižudybę, gydytojai įtaria gerokai dažniau – apie 50 procentų (H.Dilingas, CH. Reimeris, Psichiatrija ir psichoterapija, Vilnius 2000).

Šios problemos aktualumas Lietuvos visuomenėje paskatino mane nagrinėti šios problemos aspektus. Augant savižudybių skaičiui, vis dažniau šalies slaugos specialistams tenka susidurti su pacientais, linkusiais į savižudybę. Manau, kad daugeliui slaugytojų iškyla sunkumų dėl efektyvaus slaugos organizavimo ir vykdymo. Slaugai turi būti įžvalgus ir sugebėti suprasti pacientą, atpažinti gręsiančios savižudybės pavojų.

Darbas – vienas iš pačių svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos suaugusio žmogaus gyvenimui. Norėdami pakeisti savo buvimą darbe, svarbiausia, ką turime sugebėti – suprasti ir valdyti darbo sąlygas.

Dirbant paslaugų srityje, tenka susidurti su tam tikromis bendruomenės lygio problemomis – socialinėmis, psichologinėmis, sveikatos. Slaugams labai dažnai tenka patirti tiek emocinį, tiek fizinį stresą ir psichologinę įtampą.

Nors atsakomybė už žmonių gyvybę ir gerovę gali suteikti pasitenkinimą darbu, tačiau neretai slaugas jaučiasi fiziškai ir emociškai išsekęs. Tai gali baigtis tuo, kad atsiranda streso ar nervinės įtampos požymiai. Atsiranda skrandžio opos, hipertenzija, miego sutrikimai. Slaugams yra padidinta rizika nevisiškai išsekti, todėl jie priklauso rizikos grupei ir jų gyvenimas santykinai yra trumpesnis nei statistinis amžiaus vidurkis. (Rogers R.Lemon, Slaugos mokomoji medžiaga, Vilnius 1998).

Šiame darbe norima išaiškinti sergančiųjų depresija poveikį slaugytojui. Anketa psichikos sveikatos slaugytojams ir bendruomenės slaugytojams sudaryta kursinio darbo autorės. Klausimai kiekybiniai, atviro tipo.

1. Literatūros apžvalga

1.1. Depresijos terminas

Depresijos terminas vartojamas sindromui, kuriam būdingi psichologiniai nuotaikos ir kognityviniai simptomai, apibrėžti.

Sveikas žmogus gali patirti nuotaikos pokyčius. Ilgalaikė prislėgta nuotaika gali atsirasti dėl netekties ar psichikos sutrikimų. Kai kurie žmonės įveikia tokius epizodus, kitiems randasi nuotaikos sutrikimų. (“Ligų profilaktika ir gydymas PSP” Mindaugas Žilinskas, 1999 m.)

Dažniausiai depresija serga dvidešimties – keturiasdešimties metų žmonės. iš dešimties sergančiųjų – septynios moterys. Vaikai depresija suserga itin retai, depresyvios vaikų nuotaikos paprastai būna neurotinės prigimties. (:”Psichologija” Maria Furst, 2000 m.)

1.2. Simptomai

Depresijos simptomai yra labai įvairūs. Pacientai dažniausiai kenčia dėl liūdnos nuotaikos, sumažėjusių interesų ir pasitenkinimo, išsekusios energijos ir padidėjusio nuovargio bei mažo aktyvumo. Be to, pasireiškia vadinamieji įprasti simptomai:

1. Susilpnėjusi koncentracija ir dėmesys .

2. Sumažėję saviverta ir pasitenkinimas savimi.

3. Kaltės ir menkavertiškumo idėjos.

4. Niūrus ir pesimistinis ateities įsivaizdavimas.

5. Žalojimosi ar savižudybės idėjos arba veiksmai

6. Sumažėjęs apetitas.

7. Sutrikęs miegas.

(“Psichiatrija” Alvydas Navickas, 2003 m.)

Depresijos sukelta nemiga gali būti sunki ir tęstis savaites.

Prislėgtas žmogus gali valandų valandas gulėti nemiegodamas, perkratinėdamas galvoje beviltiškas mintis. O kai jis vis dėlto, užmiega, lengvai pabunda, kad vėl atnaujintų nelinksmas mintis apie nepasisekimus ir net savižudybę. Tačiau pats pirmasis depresijos sukeltas nemigos požymis yra ankstyvas pabudimas rytą. Tai svarbiausias diagnozės požymis. Depresija yra būdinga pagyvenusiems žmonėms ir nemigą galima laikyti jos požymiu (“Slaugos pagrindai” Nančy Roper)

Apžvelgęs literatūrą, Baillė (1994) daro išvadą, kad nerimas, baimė ir depresija gali padidinti skausmo jutimą, o joms sumažėjus pastebimas ir skausmo susilpnėjimas (“Slaugos pagrindai” N.Roper, 1996)

Bendravimą taip pat veikia kiekvienas konkretaus momento nuotaika. Nuo depresijos balsas paprastai išsilygina, pasidaro “plokščias”, beveik monotoniškas, o judesiai lėtėja. Daugelio žmonių prasta nuotaika atspindi prislėgta veido išraiška. (“Slaugos pagrindai” N.Roper, 1996 m.)

Depresijos prislėgtam žmogui, dažnai visai nerūpi jo išvaizda, kartais net nepaisoma elementarios higienos. (“Slaugos pagrindai” N.Roper, 1996 m.)

Sergant depresija, atsiranda psichologinių padarinių baimė, nesusitvarkyti su jausmais, prarasti kontrolę, išprotėti. (“Šeimos medicinos pagrindai” Rūta Radzevičienė” 2003 m.)

Depresijos simptomai ilgainiui gali kisti – lengva depresija gali virsti sunkia. Žmonėms, sergantiems sunkia depresija, būdinga vadinamoji vienpolinė arba didžioji depresija. Jei cikliškai keičiasi depresijos ir manijos epizodai,
tai vadinama bipoliniu sutrikimu.

Manija – būsena, kuriai būdinga pakili nuotaika, dirglumas, padidėjęs savęs vertinimas ir aktyvumas. Binoliniai sutrikimai taip pat gali būti pakankamai sunkūs ir gali sutrikdyti tarpusavio santykius ar profesinę veiklą.

Depresijos epizodus gali komplikuoti susijaudinimas, t.y. nemalonus, dažnai nežinomas vidinės grėsmės pojūtis, lydimas somatinių simptomų. Tai gali pasireikšti panikos priepuoliais (spontaniški, epizodiniai, intensyvūs nerimo priepuoliai), skatinti piktnaudžiavimą alkoholiu, narkotikų vartojimą. (“Ligų profilaktika ir gydymas PSP” Mindaugas Žilinskas, 1999 m.).

1.3. Etiologija

Depresijos priežastys nėra visiškai ištirtos. Nuotaikos sutrikimams įtakos gali turėti genetiniai veiksniai. Vienpolinės (didžiosios) depresijos paveldimumas nėra visiškai įrodytas.

Nenustatyta ir dėl kokių asmenybės savybių susergama depresija. Tam tikromis aplinkybėmis (esant psichinę įtampą sukeliančių įvykių) visi žmonės gali patirti depresiją.

Nustatyta nemažai biologinių, socialinių ir psichologinių veiksnių, dėl kurių greičiau susergama depresija.

Jų yra 3 pagrindinės grupės:

· įtakojamieji ( sudaro sąlygas depresijai atsirasti)

· lemiamieji (lemia depresijos pradžią )

· palaikomieji (palaiko depresijos eigą)

Depresija ir nerimas gali apimti kiekvieną, tačiau ypač ji pavojinga izoliuotiems, neįgaliems, netekusiems artimųjų arba senyviems žmonėms (“Ligų profilaktika ir gydymas PSP” Mindaugas Žilinskas, 1999 m.)

1.4. Problema ir pasekmės

Nuotaikos sutrikimai, ypač vienpolinė depresija, vieni iš labiausiai paplitusių suaugusių žmonių psichikos sutrikimų. Beveik 30 procentų suaugusiųjų kokiu nors gyvenimo laikotarpiu patiria depresiją ir nerimą, trukdančius įprastą veiklą.

Depresijos ir nerimo protrūkiai trumpi, dažniausiai susiję su kokiais nors gyvenimo įvykiais, praeina savaime. Maždaug 5 procentai pacientų siunčiami konsultuotis pas specialistą. Problemos aktualumą lemia jau vien tai, kad depresija gali skatinti patologinę psichiką. Laiku diagnozuota ir negydyta, ji dažnai baigiasi savižudybe. Apie du trečdaliai didžiąja depresija sergančių žmonių galvoja apie savižudybę, 10 – 15 procentų iš jų nusižudo.

Savižudybė (suicidas) yra valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.

Depresija klastinga liga, laiku nediagnozuojama ir negydoma dažnai baigiasi mirtimi. 1997 m. Lietuvoje nusižudė 1632 žmonės, iš kurių 1292 darbingo amžiaus žmonės. Nemažai šių savižudybių lėmė depresija. (“Ligų profilaktika ir gydymas PSP” Mindaugas Žilinskas, 1999 m.)

Savižudybė – tragiškiausias depresijos padarinys. Gydymo metu būtina įvertinti savižudybės riziką. Rizikos veiksniai yra šie: bloga impulsų kontrolė 20 – 30 m. ir vyresniems nei 50 m. amžiaus vyrams, 40 – 60 m. amžiaus moterims; savižudybės mėginimai; piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis; vienatvė; staigus socialinės – ekonominės padėties pasikeitimas; finansinės problemos ir kt. 2/3 depresija sergančiųjų pacientų nesigydo arba gydosi netinkamai.

Savižudiškas elgesys yra susijęs su genais, kurie reguliuoja serotino sintezę.(“Psichiatrija” Alvydas Navickas, 2003).

Savižudybių rodiklis – tai mėginimą nusižudyti arba nusižudymų skaičius 100000 gyventojų (A.Dembinskas, Psichiatrija, Vilnius).

Savižudybių skaičius – šalies dvasinės sveikatos rodiklis. Šiuo metu Lietuva pagal savižudybių skaičių pirmauja Europoje ir pasaulyje (44 / 100000). Tačiau mokslininkai svarsto, ar lietuvius iš tiesų galime vadinti savižudžių tauta. Manoma, kad savižudybių tautos apibūdinimas gali būti nepagrįstas, ištyrus ar mūsų šalyje įvykdytos žmogžudystės nėra registruojamos kaip savižudybės, kurių teisėsaugos organai nesugebėjo arba nesistengė atskleisti. Statistiką tiriantys mokslininkai mano, kad realesnis skaičius gali būti 38 / 100000 (Lietuvos rytas, 2002 m. Nr.243). Šiuo požiūriu mūsų šalis neturėtų smarkiai skirtis nuo kitų šio sąrašo priekyje (žiūrėti priedą Nr.1), esančių Europos valstybių: Rusijos – 39,1 / 100000, Latvijos – 34,3 / 100000, Estijos – 33,2 / 100000).

Palyginus su kitomis amžiaus grupėmis, savižudybių rodikliai jaunesniame nei 20 metų amžiuje paprastai būna žemesni, t.y. savižudybės rizika didėja su amžiumi. Lietuvoje vyrų savižudybės rizika didžiausia 40 – 60 metų, moterų 45 – 60 ir 70 – 80 metų. (priedas Nr.2) (Gailienė D. Savižudybių prevencijos idėjos, Vilnius 2001 m.)

Depresija ir nerimas – daugelio socialinių problemų, lėtinių ligų priežastis. Jų gydymas brangus. Savaime pasveiksta apie 50 proc. Pacientų. Dėl negydomos depresijos padaugėja savižudybių arba bandymų žudytis, atsiranda problemų šeimoje, darbe nedarbingumas, dažna darbų kaita, nelaimingi atsitikimai , išyra santuokos. Depresyvių tėvų vaikai labiau pažeidžiami emociškai, gali sutrikti jų intelekto raida.

Lėtinė depresija ir priklausomumas nuo raminamųjų vaistų gali lemti nepilnavertę gyvenseną, piktnaudžiavimą alkoholiu ir narkotikais. Be to padaugėja darbo sveikatos apsaugos tarnyboms, sumažėja produktyvi ekonominė veikla. (“Ligų profilaktika ir gydymas PSP”, Mindaugas Žilinskas, 1999 m.).

Ar galite patikėti,
kas 40 sekundžių pasaulyje nusižudo 1 žmogus, kas 3 sekundės bando žudytis. Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių tarp 15 – 35 metų amžiaus žmonių. Ar iš tiesų mes bejėgiai prieš šią niūrią statistiką?

(“Šeimos sveikata” 8-9 Nr. Laura Venckūnaitė, 2003 m)

1.5. Savižudybė – tragiškiausias depresijos padarinys

Daugelį žmogaus išgyvenimų gaubia paslaptingumo ir neįprastumo aureolė. Vienas iš tokių išgyvenimų, be abejonės, yra savižudybė arba mėginimas atimti sau gyvybę. Kaip stipriai turi būti geidžiama mirties, jei žmogus, suaugęs, jaunas, subrendęs ir, atrodytų, pačiame psichinių ir fizinių jėgų žydėjime, nugali stiprų gyvybės instinktą ir ryžtasi pakelti ranką prieš save patį? Kokie sunkūs turi būti individą užklupę išgyvenimai, kurie pastūmėja jį prie tokio sprendimo?

Savižudybė yra ilgalaikis procesas, kurį lemia daugelis priežasčių. Neretai, svyruojant elgesiui, savižudybė brandinama metų metais kol ryžtamasi grėsmingam veiksmui, gyvybės nutraukimui.

Savižudybės procesas vyksta keliais etapais:

Minčių, kai žmogus tik pagalvoja apie savižudybę ir stengiasi užmiršti, atitrūkti nuo rūpesčių ir skausmo.

Ketinimų, kai žmogus, norėdamas palengvinti esamas kančias, pradeda siekti mirties, manydamas, jog tai vienintelė išeitis. Apmąstomi nusižudymo būdai.

Veiksmų, kai žmogus pasijaučia išsivadavęs, atradęs išeitį. Galimos atsisveikinimo frazės, skolų grąžinimai ir kt. Įvykdomas savižudybės veiksmas.

® Mintys apie

® savižudybę Ketinimai Veiksmas

®

MIRTIS

Pavojaus signalai:

Žodiniai

Nežodiniai

1 pav. Savižudybės procesas. Sudaryta pagal D.Gailienė 1998

Savižudybės procesą galima sustabdyti vidiniais ir išoriniais veiksniais, tačiau labai svarbu teisingai įvertinti gręsianti pavojų gyvybei presuicidinio sindromo metu. Šiai būsenai būdingas tarpasmeninių santykių susiaurėjimas, neviltis, bejėgiškumas, despercija. Laiku ir teisingai pastebėję šiuos simptomus galime padėti išvengti šio poelgio ir suteikti pagalbą. Vis dėlto labai svarbu, kad žmonės, praradę viltį gyventi, nelauktų kol bus pastebėti, o patys kreiptųsi pagalbos į specialistus.

1.6. Specialistai po paciento savižudybės

Psichikos sveikatos darbuotojai dirba su depresyviais ir į savižudybę linkusiais pacientais, kurie priskirtini ypač didelės rizikos grupėms. Nepaisant visų įmanomų atsargumo priemonių ir žinių, paciento savižudybė buvo ir liks psichikos sveikatos specialistui baisus, tačiau ne netikėtas įvykis jo darbe. Iš tiesų tai vienas iš labiausiai traumuojančių įvykių, kokie tik gali pasitaikyti profesiniame psichoterapeutų, psichiatrų, psichologų, rezidentų, šeimos gydytojų, socialinių darbuotojų, medicinos seserų ir visų kitų dirbusių su velioniu gyvenime. Nedaugelis įvykių sukelia tokį nesėkmės ir kaltės jausmą kaip paciento savižudybė (O.Grad, 1996). Mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ar kurios kitos mirtinos ligos priimama kaip neišvengiama ir natūrali ar netgi su palengvėjimu pasibaigus ilgai trukusiai kančiai. Savižudybė, priešingai, atrodo toks reiškinys, kuriam tikrai turime užkirsti kelią. Pacientas, linkęs į savižudybę, turėjo būti atidžiau stebėtas, į jo užuominas apie savižudybę reikėjo rimčiau reaguoti, jis turėjo būti akyliau prižiūrimas, o jei būtų buvęs išrašytas, tą reikėję rimčiau apsvarstyti (G.G. Lloyd, 1995).

Nepaisant to, kad sveikatos apsaugos darbuotojams, dirbantiems su didelės suicidinės rizikos pacientais, beveik neišvengiamai profesinėje veikloje tenka susidurti su savižudybėmis, R.E.Litmanas (1965) teigia, kad jie reaguoja labai panašiai, kaip ir kiti išgyvenusieji savižudybę. Jų reakcija priklauso nuo keleto veiksnių:

· Kokio stiprumo buvo ir kaip ilgai truko paciento ir psichoterapeuto ryšys?

· Ar didelė buvo savižudybės rizika?

· Kaip vyko terapija (ar pacientas buvo gydomas stacionare, ar ambulatoriškai)?

· Ar terapeutas reguliariai dalyvaudavo konsultacijose (supervizija), ar visiškai nedalyvaudavo?

· Ar specialistas vienas buvo atsakingas už pacientą, ar dalijosi atsakomybe su kitais komandos nariais?

· Kaip specialistas aiškina paciento savižudybę?

· Ar specialistas buvo patyręs, ar pradedantysis?

· Kokį gyvenimo tarpsnį išgyveno specialistas ir pacientas?

· Kokia buvo specialisto teorinė, klinikinė ir filosofinė nuostata apskritai ir paciento savižudybės metu?

Be to daugelio emocijų, kurias patiria ir specialistai, ir artimieji, kelios yra būdingos tik psichoterapeutams. Jie gali jaustis nekompetentingi, nevykę, beverčiai, bejėgiai, jiems gali tekti skausmingai pripažinti savo žinių ir gebėjimų gydyti ribotumą, jie gali bijoti velionio šeimos reakcijos ir net teisinių kaltinimų. (Gailienė D. Savižudybių prevencijos idėjos, 2001, Vilnius).

1.7. Depresijos gydymas

Pirminės prevencijos tikslas – nustatyti polinkį į depresiją turinčius žmones bei teikti jiems paramą. Socialinė parama gali prislopinti ūminę ir lėtinę psichinę įtampą, sumažinti jų trukmę. Tokiems žmonėms padėti tūrėtų bendruomenės savitarpio pagalbos grupės, šeimos gydytojai, profesionalūs konsultantai ir socialiniai darbuotojai.

Somatinių ligų
gydymas gali sumažinti depresijos riziką. Vaikų, paauglių, nėščių moterų švietimas, fizinės ir psichinės sveikatos propagavimas, taip pat gali padėti išvengti depresijos.

Polinkį į depresiją ir nerimą turintys žmonės turėtų būti kuo anksčiau išaiškinami ir gydomi. Diagnozavus klinikinę depresiją, siekiama sumažinti ar pašalinti jos simptomus, imtis priemonių, kad sutrikimas neatsinaujintų. Taikoma paramos terapija, pokalbiai, švietimas, konsultavimas, gydymas antidepresantais. Ir psichoterapija. (“Ligų profilaktika ir gydymas PSP” Mindaugas Žilinskas, 1999 m.)

Taikant kombinuotą gydymą, vaistai vartojami depresijos simptomams gydyti, o psichoterapija skiriama tam, kad pacientui padėtų suprasti kad depresija veikia gyvenimą. Kai kurie žmonės teigia, kad kombinuotas gydymas labai padeda. Gydant kombinuotai, daugiau nei pusę ligonių pasijaučia geriau po 6 – 8 savaičių. Kombinuotai gydoma esant užsitęsusiai depresijai, taip pat gydant žmones su simptomais tarp epizodų arba tuos, kuriems vien tik vaistai ar vien tik psichoterapija nepadeda.

Psichoterapinis gydymas – tai bendravimas. Su kvalifikuotu gydytoju, kuris klauso, kalba ir padeda pacientui spręsti problemas. Psichoterapijos kursą sudaro apie 8- 20 apsilankymų.

Kiti gydymo būdai:

· Elektros traukulinė terapija. Ši terapija daugiausiai taikoma sunkiai sergantiems ligoniams, kuriems nepadeda antidepresantai.

· Šviesos terapija. Ši terapija gali padėti sergantiems lengva ir vidutine sezonine depresija.

Smegenyse vykstantys reguliacijos ir medžiagų apykaitos procesai yra gana sudėtingi, todėl sutrikimai gali būti kompensuojami tik iš lėto. Dėl šios priežasties nuotaiką gerinantį antidepresantų poveikį pacientai pajunta tik po 10 – 14 dienų. Išimtinais atvejais, kol antidepresantai pradės visiškai veikti, gali prireikti net trijų savaičių. (“Depresija – pagydoma liga” V.Mačiulis O.Dovidonienė, 1999).

Vieni iš naujausių ir efektyviausių medikamentų:

Noritren, Efeksor, Efeksor XR, Cipramil, Prozac2, Fevarin, Seroxat, Zoloft, Edronax, Remeron. (“Depresija, nerimas ir somatoforiniai sutrikimai” G.Daubaras, 2001)

Šie antidepresantai veikia kelis depresijos mechanizmus, pavyzdžiui, didina serotonino ir noradrenalino kiekį smegenyse. (Žurnalas “Šeimos sveikata” 8 – 9 Nr. Laura Venckūnaitė, 2003 m.)

Neefektyvaus depresijos gydymo priežastys:

– Ligonio atsisakymas bendradarbiauti;

– Per maža vaisto dozė;

– Uždelstas atsakas į vaisto poveikį;

– Blogas vaisto pasisavinimas;

– Kitų medikamentų vartojimas;

– Prastas somatinės ligos gydymas;

– Neteisinga arba netiksli diagnozė;

– Vaistas neveiksmingas.

(“Šeimos medicinos pagrindai” R.Radzevičienė 2003 m.)

Daugeliu atvejų dvasinį išsekimą galima gydyti : B gr. Vitaminais, Kalcio prep., Magnio prep. (“Šeimos medicinos pagrindai” R.Radzevičienė 2003 m.)

1.8. Slaugytojo pagalba ligoniui

Gyvename visuomenėje, kurioje yra nusakytos profesinio elgesio normos. Emocijų demonstravimas – tabu mūsų visuomenėje. Liūdintis, verkiantis pacientas ne tik verčia mus jausti kaltę, bet ir abejoti savo gebėjimais išlaikyti nustatytus savitarpio santykius, neprarandant profesionalumo kaukės. (“Šeimos medicinos pagrindai” R.Radzevičienė 2003 m.)

Kiekvieną bandymą žudytis reikia vertinti kaip vilties netekusio žmogaus pagalbos šauksmą ir pranešti psichiatrui ar bent psichoterapeutui. Ne veltui daug psichiatrinės ligoninės pacientų čia atkeliavo būtent po nesėkmingo bandymo žudytis. Aišku ne kiekvieną nevykėlį žudytis, tuoj reikia guldyti į ligoninę – budinti psichiatras dėl to turi rimtai pasitarti su artimaisiais. Neurozė ar psichiatrija gali skatinti norą pagąsdinti aplinkinius, tačiau į nenormalius žmogaus veiksmus vis dėlto reikia žiūrėti kuo rimčiausiai.

(Psichikos ligos ir mes” Algirdas Krisčiūnas 2002 m.)

Savikontrolė

Sergančiajam depresija, svarbūs patarimai:

– Būkite ramus. Nesistenkite atlikti viso to, ką sugebėjote atlikti anksčiau. Sudarykite realų darbų tvarkaraštį.

– Prisiminkite, kad prastos mintys (savęs kaltinimas, beviltiškumas) yra depresijos požymiai. Kai praeis depresija, dings ir tokios mintys;

– Kol sergate depresija, nedarykite svarbių sprendimų. Jeigu būtina ką nors svarbaus gyvenime nuspręsti, pasitarkite su gydytoju ar patikimu žmogumi;

– Venkite narkotikų ir alkoholio. Tyrimai rodo, kad alkoholio ir narkotikų vartojimas gali sukelti arba pasunkinti depresiją. Be to, tai silpnina kai kurių antidepresantų poveikį arba sukelia pavojingus pašalinius veiksnius.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2867 žodžiai iš 5685 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.