Depresija – išbandymas moderniai visuomenei
5 (100%) 1 vote

Depresija – išbandymas moderniai visuomenei

Įvadas

Vienu metu atrodė, kad psichiatrija pamiršo svarbiausias savo esmės dalis – žmogaus santykį su savimi, kitais žmonėm ir visuomene. Nauja vaistų karta, kurią tuomet simbolizavo Prozakas, pasiuntė į gilų nokdauną, giluminę psichoterapiją. Daug kas patikėjo naivia idėja, kad vaistai gali padaryti žmoniją laimingą ir išvaduoti iš dvasinių krizių ar egzistencinių problemų.

Laimei, ir šita paprastų sprendimų liga Vakarų psichiatrija baigia sirgti, nes jau atsikvošėta ir susivokta, kad be smegenų žmogus dar turi dvasinį pasaulį su savo unikalia istorija ir kad jį nuolat supa socialinė aplinka, kuri gali tiek sukelti depresiją, tiek padėti pasveikti.

Taigi vilčių teikia tai, kad kiekvieną kartą švytuoklei įsismaginus ir peržengus tam tikrą saiko ribą mokslas ir praktika grįžta į protą. Vien smegenų veiklos remontas, net ir pats moderniausias, neišspręs problemos, kuri savo esme yra ne tik individo, bet ir žmonijos raidos problema.

Otavos chartija, pradėjusi naują erą visuomenės sveikatos srityje 1986 metais išvardijo kelis svarbiausius principus, kaip bendromis pastangomis turi būti stiprinama žmonių sveikata. Šie principai kaip niekam kitam tinka mūsų kraštui ir mūsų regionui, apimtam dvasinio bejėgiškumo.

Reikia kelių dalykų: iš viršaus turi būti vykdoma sveika viešoji politika, sustiprinanti ir pakylėjanti bendruomenes, šios savo ruožtu stiprėdamos, savaime gydomai veiks supančią dvasinę ir fizinę aplinką. Taip iš viršaus nusileidus subrendusiai politinei valiai, iš apačių pakilus susivokusių piliečių atsakomybei, vieniems kitus paskatinant visuomenė ima sveikti. Netgi nuo depresijos.

Taigi ar reikia kalbėti apie depresiją?

Būtinai reikia, bet su dviem sąlygom.

Pirma, pripažinkime, kad paprasti sprendimai sprendžiant visuomenės problemas nėra geriausi sprendimai, ir nustokime jais žavėtis.

Antra, patikėkime pagaliau, kad viskas iš tikrųjų mūsų rankose.

Darbo tikslas: Depresija – išbandymas moderniai visuomenei.

Darbo uždaviniai:

 Išsiaiškinti, kas tai yra depresija.

 Kas ją įtakoja.

 Išsiaiškinti, kokios priemonės padeda įveikti depresiją.

Depresija yra rimtas išbandymas mums visiems, ir nei geriausi vaistai, nei talentingiausi psichoterapeutai nepadės mums įveikti depresiškumo epidemijos, jei pasyviai lauksime stebuklingo pasveikimo. Savęs gydymas yra slidus dalykas medicinoje, bet visuomenei siekiant įveikti savąją depresiją – tai yra vienintelis kelias.

1. Depresija

Tai viena seniausių dvasios ligų kuria sirgo mūsų protėviai prieš šimtus tūkstančius metų. Manoma, kad depresija jau turėjo pitekantropai. Neandertaliečiui depresija buvo visiška norma, be kurios jis negalėjo išgyventi. Tarpinis žmogus netūrėjo pilnavertiško intelekto ir pilnavertės visuomenės, tuo metu patyčios ir neteisiamas elgesys vyravo. Nebuvo nei mokslo, nei religijos, nei organizuoto darbo. Primityvi kolektyvistinė visuomenė tik pradėjo valdyti ginklus ir palyginus neblogai galėjo perduoti žinias. Tuo metu žmogus negalėjo pasiekti normalaus intelekto, bendravimas buvo pagrįstas nevaldomomis emocijomis, įtampa kuri vyravo tuometinėje neandertaliečių (Ostapo) tipo visuomenėje buvo milžiniška. Atrodo visos sąlygos buvo sudarytos sirgti depresijai.

Depresija yra jėgos ir atsparumo blogomis sąlygomis dvasios liga.

Kodėl jėga? Kodėl atsparumo?

Pabandykime įsivaizduoti pitekantropo ir neandertaliečio visuomenes, koks ten buvo sunkus bendravimas ir koks ten buvo sunkus išlikimas tuomet suvoksime, kad stiprios patyčios buvo labai reikalingos. Tik patyčiomis ir tuo metu ištobulėjusiomis emocijomis buvo galima atsilaikyti prieš tuometinę visuomenę.

Jeigu būtų įmanoma dabartinį kultūringos visuomenės optimistą nusiųsti į ta istorinį laikmeti ir jei tai būtų padaryta, tai įsivaizduokite, kaip greitai šis žmogus įgautų depresiją ir ką jis ten patirtų…

Vėlesnieji tipai iš dalies sugebėjo atsikratyti ir paveldėjo šią ligą. Vinerio tipo žmogus neandertaliečio visuomenėje depresavo, vėliau šis plintantis tipas sukūrė kultūrą, tinkančią šiuolaikiniam žmogui, atsirado netik civilizuotas žmonių elgesys, bet palaipsniui ši istorinė liga tapo maža, atsirado pirmieji optimistai. Skirtingai negu Marato tipas Vinerio tipas nebuvo pririštas prie emocijų kurios evoliuciškai susikūrė ir pasiekė tobulumą jau neandertaliečio visuomenėje.

Tipų teorija pirmoji iš visų teorijų logiškai racionaliai paaiškino šios ligos būtinumą ir istoriškumą. Atrodo tai labai garbinga liga, be kurios nebūtų dabartinės žmonijos.

1.1. Depresijos teorija

Dabartinis mokslas ir dabartinė Froidistinė psichiatrija depresiją suskaldo į dvi formas: depresija ir maniakinė depresija. Viena iš šių formų yra apatijos, kita aktyvumo. Yra pilna požymių, pagal kuriuos yra nustatoma ši liga, bet jų perdaug neaptarinėsiu, nes daugelis jų gali tikti ir sveikam žmogui.

Dabartinis mokslas nežino šios ligos atsiradimo priežasčių, nėra įvardinta iš kur viskas atsiranda ir viskas kyla.

Gydimo metodika yra sukurta, bet ji
tik sušvelniną priepuolius, retai kada pavyksta pasveikti žmogui iš depresijos. Gydytojai vis dažniau kalba, kad reikia susigyventi su šiuo negalavimu, o esant priepuoliui stengtis atsipalaiduoti.

Šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje vis tiek kenčia, nors didėja antidepresantų gamyba. Antros kartos antidepresantai savo veikimu nieko nesiskiria nuo narkotikų veikimo, pilna avėjų kai nuo šių medžiagų priklausomybės yra gydomi žmonės.

Vaistų atsiradimas neefektyvus, o psichologija bejėgė. Todėl, kad nežinant priežasčių neįmanoma suvokti esmės.

Ką jaučia žmogus sergantis depresija: priepuolių metu didžiulę įtampą, nepasitikėjimą, apatiją, vidinį skausmą, veiklos sumažėjimą… Dauguma įvardija širdies veiklos sutrikimus. Kiekvienas žmogus kartkartėmis išgyvena liūdnus jausmus: netekties, nusivylimo ar tiesiog liūdesio. Normaliai tokie jausmai yra trumpalaikiai, žmogus sulaukia paramos iš artimiausios aplinkos (meiles, paguodos, šilumos) ir liūdesys po kelių dienų praeina.

Depresija yra gilus ir ilgalaikis išgyvenimas. Tai emocine išraiška, išeinanti už paprasto liūdesio ribų. Depresijos metu liūdesys yra lydimas mastymo, elgesio ir biologiniu funkcijų sutrikimu, kurie tampa daugiau ar mažiau autonomiški nuo bet kokiu išgyvenimu, davusiu jiems pradžia.

Paprastai kalbant, žmones, sergantys depresija jaučia slogius, liūdnus jausmus ilga laika ir nežino koks įvykis juos sukėlė (pvz: „nieko neatsitiko, bet man taip liūdna, kad nenoriu keltis iš lovos“)

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 994 žodžiai iš 3268 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.