Depresija1
5 (100%) 1 vote

Depresija1

TURINYS

TURINYS 2

Įvadas 3

Depresijos priežastys 4

Endogeninė depresija 5

Epidemiologija 7

Sunki depresija 7

Klinikinė depresija 8

Egzogeninė depresija 9

Užmaskuotos depresijos 9

Depresijų psichopatologijos variantai 10

Su amžumi susiję depresijos požymiai 12

Pogimdyminė depresija 13

Savižudybė (suicidas) 16

Gydymo būdai 17

Išvados 20

Literatūros sąrašas 21

Įvadas

Aš esu juodumoje, juodų juodžiausioje juodumoje, virpančioje skausmu. Aš persmelkta nebūties, kuri, roos propildo visatą. Aš skęstu liūdesio upėje, kuri neturi nei krantų, nei dugno, nei pradžios, nei pabaigos. Dangaus skliaute nežiba žvaigždės. Nėra mėnulio. Nėra saulės. Nėra vilties. Nėra Dievo. Mirtis čia pat… tai, rodos tęsis amžinybę… (R. Ž.)

Depresija paima į nelaisvę, rodos, pačią sielą. Žmogus jaučia energijos stoką, jam sutrinka miegas, trumpalaikė atmintis, nerūpi nei maistas, nei seksas, jis nesugeba patirti malonumo, jam sunku susikoncentruoti ir aiškiai mąstyti, žmogus pradeda kaltinti save, nebemato išeities. Šiam sutrikimui paprastai būdinga sulėtėjęs mąstymas ir prislopę judesiai. Tai depresinis sindromas.

Greta pagrindinių depresijos požymių, dažnai pasireiškia savęs nuvertinimo, savigraužos, kaltės idėjos. Depresija gali būti pagrindinė liga, bet ji neretai būna ir kaip kitų psichopatologinių sindromų dalis. Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau specialistų atkreipia dėmesį į tai, kad depresijų daugėja, keičiasi jų psichopatologija. Depresijų psichopatologija pasikeitė: vis rečiau būna vadinamoji klasikinė, gili depresija, o daugėja švelnesnių, atipiškų variantų, tarp kurių daug somatinių ir vegetacinių. Vis daugėja depresijų, kurios imituoja kitas, t. y. somatines, ligas, o pati afektų sutrikimo simptomatika gali būti nepastebima. Paaiškinti šią depresijų patomorfozę nelengva, atrodo, kad viena iš priežasčių yra psichotropinių preparatų vartojimas. (Depresja. Psichopatologija,lasifokacija, gydymas. 1999m.).

Depresija sutrikdo normalią emocijų raišką: pažeistos neuronų grandinės užblokuoja teigiamų jausmų signalus. Depresijos apimtas žmogus nebepatiria malonumo, jam kyla tuštumos, nevilties jausmas, noras atsiriboti nuo kitų. Neuronų grandinės, „nuspalvinančios“ įvykius teigiamai ar neigiamai, jungiasi su kitomis smegenų sritimis, kurios perduoda negalavimą į kiekvieną kūno skaidulą. Depresija skatina irdies ligų atsiradimą, sukelia kaulų pakitmus, paspartina osteoporozę ir kt. Netinkamą funkcionavimą gali skatinti išorinės aplinkybės (atstūmimas vaikystėje) arba vidiniai fiziniai faktoriai (netinkamas smegenų enzimus kontroliuojantis genas). (Depresja – pagydoma liga. 1999m).

Pagrindiniai depresijos simptomai:

• Liūdesys, nusiminimas tęsiasi 2 ar daugiau savaičių.

• Ankstesni pomėgiai ar malonumai dabar nebeteikia džiaugsmo.

• Jaučiasi nereikalingas, išgyvena neviltį ar kaltės jausmą.

• Žymūs svorio ir mitybos įpročių pokyčiai.

• Miego įpročių pasikeitimai – kankina nemiga arba nuolat nori miego.

• Jaučiasi prislėgtas, be priežasties pravirksta, jaučiasi vienišas ir nemylimas.

• Irzlus, pavargęs, trūksta energijos.

• Sunkiai susikaupia ir apsisprendžia.

• Pradeda vartoti daugiau alkoholio ar tabako gaminių.

• Dažnos mintys apie mirtį ir savižudybę.

Oficiali statistika skelbia – visame pasaulyje moterys depresija serga 2-2,5 karto dažniau nei vyrai. Tikslios priežastys dar nenustatytos, tačiau manoma, jog tai susiję su moteriškų lytinių hormonų įtaka centrinės nervų sistemos funkcionavimui. Pagal oficialius mūsų šalies duomenis, Lietuvoje įvairiomis depresijos formomis moterys serga maždaug 3 kartus dažniau nei vyrai. Tiek yra užregistruota besikreipiančiųjų dėl depresijos, tačiau tai tik apytikslis skaičius.

Faktai apie depresiją:

• Visame pasaulyje moterys depresija serga 2-2,5 karto dažniau nei vyrai

• 50% depresijos atvėju sukelia stresiniai įvykiai

• 50-85% moterų serga pogimdymine depresija

• Didžiąja depresija serga 6,1% žmonių.

• Kai kuriuos depresijos simptomus patiria 23,1% žmonių.

• Vidutinis amžius, kai pirmą kartą išsivysto didžioji depresija – 25-29m.

• Depresija trunka vidutiniškai 20 savaičių.

• Sergantiems depresija žmonėms suicido rizika padidėja iki 15%

• 74% pacientų pasveiksta per metus nuo pirmųjų simptomų pasirodymo.

• Tikimybė, kad pasikartos didžopsios depresijos epizodas, yra 80%.

• Tikimybė, kad pasikartos mažosios depresijos epizodas, yra 100%.

• Vidutiniškai žmogaus gyvenime būna 4 didžiosios depresijos epizodai.

• 12% pacientų suserga chroniška depresija.

• Pasaulyje didžioji depresija užima 4 vietą tarp labiausiai luošinančių ligų, Vakaruose – antrąją. (Psichologija Tau 00‘3).

Depresijos priežastys

Depresijų priežastys iki šiol galutinai nenustatytos. Nuotaikos sutrikimų veiksmai gali būti biologiniai ir psichosocialiniai.

Šiuo metu nustatyta, kad patofiziologinius nuotaikos sutrikimus lemia biogeniniai aminai – ypač noradrenalinas ir serotoninas. Atlikti tyrimai parodė, kad gydymas antidepresantais susijęs su jiems jautrių receptorių funkcijos pakitimais po ilgalaikio gydymo.

Genetika. Ligonių šeimose būna sergančių bipoline arba monopoline depresija. Tai patvirtina mintį, kad
depresijų kilmė yra biologinė. Bipolinių sutrikimų paveldimumas yra ryškesnis negu monopolinių. Maždaug 50 proc. ligonių, sergančių bipoline depresija, bent vienam iš tėvų buvo nuotaikos sutrikimų. Dažniausiai tai būna monopolinė depresija.

Jeigu vienas iš tėvų serga bipoliniu nuotaikos sutrikimu, tai yra 27 proc. tikimybė, kad kiekvienam iš jų vaikų taip pat bus nuotaikos sutrikimų. Jei abu tėvai turi bipolinių nuotaikos sutrikimų; tai vaikams tikimybė susirgti nuo 50 iki 75 proc.

Psichosocialiniai veiksniai. Gyvenimo negandos ir stresai gali sukelti egzogeninę depresiją. Tačiau atsirasti monopolinėms ir bipolinėms (endogeninėms) depresijoms jie turi ūk provokuojantį vaidmenį. Manoma, kad netektis, stresai tarsi paleidžia tuos sutrikimo mechanizmus (biologinius), kurie jau buvo paruošti. Reikia atkreipti dėmėsi i tai, kad ligoniai dažnai mėgina sutrikusią nuotaiką susieti su kokiais nors psichiką žeidžiančiais veiksmais. Klinikinė analizė leidžia atskirti egzogeninę nuo endogeninės depresijos.

Endogeninė depresija

Anksčiau endogeninė depresija buvo vadinama melancholija. Ji kyla dėl organizme vykstančių pakitimų. Pastaruoju metu daug dėmesio kreipiama į serotonino ir noradrenalino apykaitos sutrikimus, kurie, matyt, yra depresijos priežastis. Šiems sutrikimams atsirasti svarbu paveldimumas. Endogeninė depresija atsiranda be išorinės priežasties, o egzogeninė, pvz., psichogeninė depresija yra psichopatologinė reakcija į buvusią psichikos traumą. Kartais ligoniai teigia, kad jų nuotaika pasidarė prislėgta po kokio nors išgyvenimo, nors depresijos psichopatologijos analizė rodo ją esant endogeninės kilmės. Tuomet galima manyti, kad tai yra egzogenijos išprovokuota endogeninė depresija arba tiesiog išgyvenimo sutapimas su endogeninės depresijos pradžia. Nereikia užmiršti ir to, kad, retrospektyviai vertinant depresijos atsiradimą, ligoniai dažnai stengiasi ją paaiškinti, „randa“ jos priežastį. Endogeninė depresija gali pasireikšti vienu, t. y. tik depresiniu, sutrikimu (monopolinė depresija), kai kada ji gali pereiti arba po kurio laiko keistis i manijos epizodą (bipolinė depresija).

Endogeninei depresijai būdinga vadinamoji depresijos triada: 1) prislėgta, liūdna nuotaika; 2) sulėtėjusios asociacijos; 3) užslopinti judesiai. Jau vien iš išvaizdos galima spręsti, kad ligonis yra depresiškas: liūdnas, kenčiantis veidas, tvirtai sučiauptos lūpos, jų kampai nusileidę žemyn, antakiai suraukti, viršutinio voko vidinėje pusėje būna lyg trečiasis vokas, vadinamoji Veraguto raukšlė, kaktos raumenys įsitempę, yra vertikalių raukšlių. Ligoniai atrodo vyresni, pasenę, greit ašaroja, nors dažniau būna vadinamoji „sausoji“ (be ašarų) depresija. Kai po „sausosios“ depresijos atsiranda ašarų, kai kurie autoriai teigia, kad tai vienas iš pirmųjų depresijos švelnėjimo požymių.

Svarbus endogeninės depresijos požymis, priklausantis depresinei triadai, yra sulėtėjusios asociacijos ir apskritai visa psichikos veikla. Ryškiausiai tai atsispindi mąstyme ir kalboje. Ligoniai sako, kad „mintys pasidarė lėtos, nepaslankios“, „sunku jas sukaupti, jos lyg prilimpa viena prie kitos“. Kad mąstymas sulėtėja, ypač greitai pajunta protinio darbo žmonės. Jie sako, kad nesugeba parašyti laiško, ataskaitos, kad nekyla originalių minčių, darbe pradeda daryti elementarių klaidų. Dailininkai ir rašytojai skundžiasi visiškai išsekusia fantazija, įkvėpimo stoka. Lektoriai ir mokytojai nesugeba paskaityti paskaitos arba vesti pamokos be smulkaus konspekto, su baime laukia, kad viską išsakys, o laiko dar liks.

Neretai sulėtėjusį mąstymą būna sunku atskirti nuo astenijos. Padeda tai, kad pirmu atveju mąstymas būna lėtas tiek pokalbio pradžioje, tiek ir baigiantis jam, tuo tarpu astenijos atveju tempas lėtėja ligoniui vis labiau išsenkant pokalbio metu. Kartais psichika būna tiek nuslopinta, kad gerokai pralenkia kitus depresijos triados komponentus. Tokie ligoniai atrodo lyg pasimetę, apie savo būseną nesugeba nieko pasakyti. Kartais jie gali priminti ligonius, kuriems yra pseudodemencija. Tik depresijai praėjus, jie papasakoja, kad jų nuotaika buvo prislėgta, bet nieko negalėję paaiškinti, nes galvoje beveik nebuvo minčių.

Ligoniai būna pasyvūs, nejudrūs, ištisas valandas sėdi nuleidę galvą, prispaudę rankas prie šonų, suglaudę kelius. Kartais vieni ligoniai lėtai, be tikslo vaikšto, nereaguoja į aplinkinius, niekuo nesidomi, kiti ištisą dieną guli lovoje, užsikloję galvą antklode. Su šiais ligoniais sunku susikalbėti: į klausimus jie atsako lakoniškai, vienu dviem žodžiais, o į sudėtingus klausimus gali ir visai neatsakyti. Balsas tylus, dažnai kalba pašnibždomis, su pauzėmis, atodūsiais, mąstymas sulėtėjęs. Šie išoriniai požymiai priklauso nuo depresijos gilumo ir ypatybių.

Ligoniai skundžiasi, kad jiems liūdna, niekas jų nedomina, viskas atrodo beprasmiška, gyvenime nieko gero nebuvo, nėra ir nebus: „ateitis beviltiška, tapau kitiems našta, geriau mirti“. Paprastai tokie ligoniai blogai miega, visai neturi apetito, kartais net visiškai atsisako valgyti, jiems sklinda nemalonus kvapas iš burnos, būna užkietėję viduriai. Visi tie požymiai esti ryškesni rytą, o po pietų, ypač vakare, ligonis „išsivaikščioja“ ir būsena būna ne tokia kankinanti.

Kitas
endogeninei depresijai būdingas požymis – jos intensyvumo svyravimai per parą: anksti rytą liūdesys būna intensyviausias, vakare susilpnėja. Kartais ligoniai šį nuotaikos kitimą aiškina tuo, kad „vakare būna lengviau, nes žinai, kad baigėsi dar viena kančių diena, užmigus galima bus nors trumpam užsimiršti“. Kartais nuotaika gali pablogėti ir po pietų miego. Rytą liūdesys kartais būna tuoj pat pabudus, kartais -po kelių ar keliasdešimt minučių. Atsirandantį liūdesį ligoniai sieja su tuo, kad reikia keltis ir ką nors daryti, kad vėl vargina nemalonios mintys arba prisiminimai. Labai sunkių depresijų metu nuotaikos svyravimų gali nebūti. Jų atsiradimas rodo, kad depresija švelnėja. Kartais pasitaiko iškreiptas nuotaikos svyravimas – ligonis blogiau jaučiasi vakare.

Endogeninei depresijai būdingas sumažėjęs psichikos tonusas. Ryškiai susiaurėja interesai, įvykiai, anksčiau jaudinę, pasidaro „pilki“, bereikšmiai, ligoniai vengia bendrauti. Visa tai yra todėl/kad kasdieninė, įprastinė veikla, kuri anksčiau buvo atliekama automatiškai, dabar virsta sunkia, neįveikiama problema. Endogeninei depresijai būdinga ir tai, kad keičiasi minčių turinys. Ligoniai viską mato, vertina lyg pro tamsius akinius. Save laiko nevykėliais, negabiais. Iš praeities prisimena tik tai, kas buvo nemalonu dėl to dar labiau gilėja mankavertiškumo mintys Kas buvo gera atrodo nereikšminga. Ligoniai skundžiasi, kad pasidarė šalti, abejingi, bejausmiai. Jiems skaudu, kad nesisieloja dėl savo artimųjų, nesugeba kartu su jais džiaugtis ir sielvartauti. Tai vadinamoji skausmingoji psichinė nejautra – „kenčiu, kad negaliu išgyventi kartu su kitais“

Epidemiologija

Monopolinė depresija yra dažniausias suaugusiųjų žmonių psichikos sutrikimas. Tikimybę susirgti monopoline depresija turi 20 proc. moterų ir 10 proc. vyrų, tuo tarpu bipoliniu sutrikimu tik 1 proc. Nustatyta, kad tik 20-25 proc. depresiškų ligonių kreipiasi į gydytojus ir yra gydomi.

Atlikti depresijų tyrimai įvairiose šalyse parodė, kad visur moterys 2 kartus dažniau negu vyrai serga monopoline depresija. Galutinai šio skirtumo priežastys nėra nustatytos. Manoma, kad tai gali priklausyti nuo įvairių stresų, gimdymo, hormoninių pokyčių. Bipoline depresija sergančių moterų ir vyrų skirtumai yra nedideli (maždaug 1,2:1).

Monopolinė depresija gali kilti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai ji prasideda 20-50 metų (50%), vidutinis amžius apie 40 metų. Bipoliniai sutrikimai prasideda kiek anksčiau, jie gali būti net vaikystėje. Vidutinis amžius 30 metų.

Monopolinė depresija dažniau nustatoma išsiskyrusiems asmenims. Bipolinė – išsiskyrusiems ir nevedusiems bei netekėjusioms – vienišiems žmonėms. Bet tai butų galima paaiškinti ir tuo, kad liga prasidėjo anksčiau ir tai sutrikdė šeimyninius santykius arba dėl depresijos jie nesukūrė šeimos. Nenustatyti žymesni skirtumai tarp miesto bei kaimo gyventojų.

Sunki depresija

Esant sunkiai depresijai būti savęs nuvertinimo, kaltumo kliedesių. Ligonis jaučiasi esąs kaltas, kad nepakankamai rūpinosi savo vaikais, tėvais, iki galo neatliko savo darbo ir kažkas kitas turėjo už jį dirbti, yra melavęs ir kt. Pasak ligonio, dėl šių „nusikaltimų“ jį reikia ne gydyti, bet smerkti arba net bausti. Todėl ligoniai atsisako kreiptis į gydytoją: „jis turi svarbesnių reikalų“, „aš nevertas, kad trukdyčiau kitiems brangų laiką“. Yra ligonių, kurie paduoda pareiškimus, kad atleistų juos iš darbo, nes „užima kito vietą“, atsisako valgyti, skųsdamiesi apetito stoka, nevartoja vaistų. Ligoniai būna nusižeminę prieš kitus, nieko sau 1 nereikalauja. Kiti prašo duoti kokį nors paprastą darbą, kad galėtų nors iš dalies ištaisyti savo klaidas, nebūti kitiems našta, veltėdžiu.

Nukenčia ir suvokimo sfera. Ligonis kitaip suvokia save, savo kūną (depersonalizacija). Jo rankos, kojos, veidas, visas kūnas pasidaro tarsi negyvi, lyg ne jo. Visa tai ligonį labai kankina. Sutrikus emociniam išraiškingumui, maistas netenka skonio: „viskas neskanu“, „viskas vienodo skonio“. Garsai atrodo neryškūs, monotoniški, gali susilpnėti taktiliniai ir skausmo jutimai.

Dažnai pasitaiko ir dėmesio koncentracijos sutrikimų, dėl to ligoniai skundžiasi, kad nusilpo atmintis. Būdingi ir miego sutrikimai, kai sunku užmigti, miegas būna paviršutiniškas, girdimas aplinkinis triukšmas, anksti nubundama. Rytą ligoniai būna pavargę, neišsimiegoję. Kartais jie tikrai miega (artimieji arba palatos ligoniai pasakoja, kad net knarkė miegodami), bet teigia, kad nemiegojo, nes jaučia miego stoką.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2254 žodžiai iš 7405 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.