Depresija1
5 (100%) 1 vote

Depresija1

112131415161

TURINYS

TURINYS 2

Įvadas 3

Depresijos priežastys 4

Endogeninė depresija 5

Epidemiologija 7

Sunki depresija 7

Klinikinė depresija 8

Egzogeninė depresija 9

Užmaskuotos depresijos 9

Depresijų psichopatologijos variantai 10

Su amžumi susiję depresijos požymiai 12

Pogimdyminė depresija 13

Savižudybė (suicidas) 16

Gydymo būdai 17

Išvados 20

Literatūros sąrašas 21

Įvadas

Aš esu juodumoje, juodų juodžiausioje juodumoje, virpančioje skausmu. Aš persmelkta nebūties, kuri, roos propildo visatą. Aš skęstu liūdesio upėje, kuri neturi nei krantų, nei dugno, nei pradžios, nei pabaigos. Dangaus skliaute nežiba žvaigždės. Nėra mėnulio. Nėra saulės. Nėra vilties. Nėra Dievo. Mirtis čia pat… tai, rodos tęsis amžinybę… (R. Ž.)

Depresija paima į nelaisvę, rodos, pačią sielą. Žmogus jaučia energijos stoką, jam sutrinka miegas, trumpalaikė atmintis, nerūpi nei maistas, nei seksas, jis nesugeba patirti malonumo, jam sunku susikoncentruoti ir aiškiai mąstyti, žmogus pradeda kaltinti save, nebemato išeities. Šiam sutrikimui paprastai būdinga sulėtėjęs mąstymas ir prislopę judesiai. Tai depresinis sindromas.

Greta pagrindinių depresijos požymių, dažnai pasireiškia savęs nuvertinimo, savigraužos, kaltės idėjos. Depresija gali būti pagrindinė liga, bet ji neretai būna ir kaip kitų psichopatologinių sindromų dalis. Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau specialistų atkreipia dėmesį į tai, kad depresijų daugėja, keičiasi jų psichopatologija. Depresijų psichopatologija pasikeitė: vis rečiau būna vadinamoji klasikinė, gili depresija, o daugėja švelnesnių, atipiškų variantų, tarp kurių daug somatinių ir vegetacinių. Vis daugėja depresijų, kurios imituoja kitas, t. y. somatines, ligas, o pati afektų sutrikimo simptomatika gali būti nepastebima. Paaiškinti šią depresijų patomorfozę nelengva, atrodo, kad viena iš priežasčių yra psichotropinių preparatų vartojimas. (Depresja. Psichopatologija,lasifokacija, gydymas. 1999m.).

Depresija sutrikdo normalią emocijų raišką: pažeistos neuronų grandinės užblokuoja teigiamų jausmų signalus. Depresijos apimtas žmogus nebepatiria malonumo, jam kyla tuštumos, nevilties jausmas, noras atsiriboti nuo kitų. Neuronų grandinės, „nuspalvinančios“ įvykius teigiamai ar neigiamai, jungiasi su kitomis smegenų sritimis, kurios perduoda negalavimą į kiekvieną kūno skaidulą. Depresija skatina irdies ligų atsiradimą, sukelia kaulų pakitmus, paspartina osteoporozę ir kt. Netinkamą funkcionavimą gali skatinti išorinės aplinkybės (atstūmimas vaikystėje) arba vidiniai fiziniai faktoriai (netinkamas smegenų enzimus kontroliuojantis genas). (Depresja – pagydoma liga. 1999m).

Pagrindiniai depresijos simptomai:

• Liūdesys, nusiminimas tęsiasi 2 ar daugiau savaičių.

• Ankstesni pomėgiai ar malonumai dabar nebeteikia džiaugsmo.

• Jaučiasi nereikalingas, išgyvena neviltį ar kaltės jausmą.

• Žymūs svorio ir mitybos įpročių pokyčiai.

• Miego įpročių pasikeitimai – kankina nemiga arba nuolat nori miego.

• Jaučiasi prislėgtas, be priežasties pravirksta, jaučiasi vienišas ir nemylimas.

• Irzlus, pavargęs, trūksta energijos.

• Sunkiai susikaupia ir apsisprendžia.

• Pradeda vartoti daugiau alkoholio ar tabako gaminių.

• Dažnos mintys apie mirtį ir savižudybę.

Oficiali statistika skelbia – visame pasaulyje moterys depresija serga 2-2,5 karto dažniau nei vyrai. Tikslios priežastys dar nenustatytos, tačiau manoma, jog tai susiję su moteriškų lytinių hormonų įtaka centrinės nervų sistemos funkcionavimui. Pagal oficialius mūsų šalies duomenis, Lietuvoje įvairiomis depresijos formomis moterys serga maždaug 3 kartus dažniau nei vyrai. Tiek yra užregistruota besikreipiančiųjų dėl depresijos, tačiau tai tik apytikslis skaičius.

Faktai apie depresiją:

• Visame pasaulyje moterys depresija serga 2-2,5 karto dažniau nei vyrai

• 50% depresijos atvėju sukelia stresiniai įvykiai

• 50-85% moterų serga pogimdymine depresija

• Didžiąja depresija serga 6,1% žmonių.

• Kai kuriuos depresijos simptomus patiria 23,1% žmonių.

• Vidutinis amžius, kai pirmą kartą išsivysto didžioji depresija – 25-29m.

• Depresija trunka vidutiniškai 20 savaičių.

• Sergantiems depresija žmonėms suicido rizika padidėja iki 15%

• 74% pacientų pasveiksta per metus nuo pirmųjų simptomų pasirodymo.

• Tikimybė, kad pasikartos didžopsios depresijos epizodas, yra 80%.

• Tikimybė, kad pasikartos mažosios depresijos epizodas, yra 100%.

• Vidutiniškai žmogaus gyvenime būna 4 didžiosios depresijos epizodai.

• 12% pacientų suserga chroniška depresija.

• Pasaulyje didžioji depresija užima 4 vietą tarp labiausiai luošinančių ligų, Vakaruose – antrąją. (Psichologija Tau 00‘3).

Depresijos priežastys

Depresijų priežastys iki šiol galutinai nenustatytos. Nuotaikos sutrikimų veiksmai gali būti biologiniai ir psichosocialiniai.

Šiuo metu nustatyta, kad patofiziologinius nuotaikos sutrikimus lemia biogeniniai aminai – ypač noradrenalinas ir serotoninas. Atlikti tyrimai parodė, kad gydymas antidepresantais susijęs su jiems jautrių receptorių funkcijos pakitimais po ilgalaikio gydymo.

Genetika. Ligonių šeimose būna sergančių bipoline arba monopoline depresija. Tai patvirtina mintį, kad
depresijų kilmė yra biologinė. Bipolinių sutrikimų paveldimumas yra ryškesnis negu monopolinių. Maždaug 50 proc. ligonių, sergančių bipoline depresija, bent vienam iš tėvų buvo nuotaikos sutrikimų. Dažniausiai tai būna monopolinė depresija.

Jeigu vienas iš tėvų serga bipoliniu nuotaikos sutrikimu, tai yra 27 proc. tikimybė, kad kiekvienam iš jų vaikų taip pat bus nuotaikos sutrikimų. Jei abu tėvai turi bipolinių nuotaikos sutrikimų; tai vaikams tikimybė susirgti nuo 50 iki 75 proc.

Psichosocialiniai veiksniai. Gyvenimo negandos ir stresai gali sukelti egzogeninę depresiją. Tačiau atsirasti monopolinėms ir bipolinėms (endogeninėms) depresijoms jie turi ūk provokuojantį vaidmenį. Manoma, kad netektis, stresai tarsi paleidžia tuos sutrikimo mechanizmus (biologinius), kurie jau buvo paruošti. Reikia atkreipti dėmėsi i tai, kad ligoniai dažnai mėgina sutrikusią nuotaiką susieti su kokiais nors psichiką žeidžiančiais veiksmais. Klinikinė analizė leidžia atskirti egzogeninę nuo endogeninės depresijos.

Endogeninė depresija

Anksčiau endogeninė depresija buvo vadinama melancholija. Ji kyla dėl organizme vykstančių pakitimų. Pastaruoju metu daug dėmesio kreipiama į serotonino ir noradrenalino apykaitos sutrikimus, kurie, matyt, yra depresijos priežastis. Šiems sutrikimams atsirasti svarbu paveldimumas. Endogeninė depresija atsiranda be išorinės priežasties, o egzogeninė, pvz., psichogeninė depresija yra psichopatologinė reakcija į buvusią psichikos traumą. Kartais ligoniai teigia, kad jų nuotaika pasidarė prislėgta po kokio nors išgyvenimo, nors depresijos psichopatologijos analizė rodo ją esant endogeninės kilmės. Tuomet galima manyti, kad tai yra egzogenijos išprovokuota endogeninė depresija arba tiesiog išgyvenimo sutapimas su endogeninės depresijos pradžia. Nereikia užmiršti ir to, kad, retrospektyviai vertinant depresijos atsiradimą, ligoniai dažnai stengiasi ją paaiškinti, „randa“ jos priežastį. Endogeninė depresija gali pasireikšti vienu, t. y. tik depresiniu, sutrikimu (monopolinė depresija), kai kada ji gali pereiti arba po kurio laiko keistis i manijos epizodą (bipolinė depresija).

Endogeninei depresijai būdinga vadinamoji depresijos triada: 1) prislėgta, liūdna nuotaika; 2) sulėtėjusios asociacijos; 3) užslopinti judesiai. Jau vien iš išvaizdos galima spręsti, kad ligonis yra depresiškas: liūdnas, kenčiantis veidas, tvirtai sučiauptos lūpos, jų kampai nusileidę žemyn, antakiai suraukti, viršutinio voko vidinėje pusėje būna lyg trečiasis vokas, vadinamoji Veraguto raukšlė, kaktos raumenys įsitempę, yra vertikalių raukšlių. Ligoniai atrodo vyresni, pasenę, greit ašaroja, nors dažniau būna vadinamoji „sausoji“ (be ašarų) depresija. Kai po „sausosios“ depresijos atsiranda ašarų, kai kurie autoriai teigia, kad tai vienas iš pirmųjų depresijos švelnėjimo požymių.

Svarbus endogeninės depresijos požymis, priklausantis depresinei triadai, yra sulėtėjusios asociacijos ir apskritai visa psichikos veikla. Ryškiausiai tai atsispindi mąstyme ir kalboje. Ligoniai sako, kad „mintys pasidarė lėtos, nepaslankios“, „sunku jas sukaupti, jos lyg prilimpa viena prie kitos“. Kad mąstymas sulėtėja, ypač greitai pajunta protinio darbo žmonės. Jie sako, kad nesugeba parašyti laiško, ataskaitos, kad nekyla originalių minčių, darbe pradeda daryti elementarių klaidų. Dailininkai ir rašytojai skundžiasi visiškai išsekusia fantazija, įkvėpimo stoka. Lektoriai ir mokytojai nesugeba paskaityti paskaitos arba vesti pamokos be smulkaus konspekto, su baime laukia, kad viską išsakys, o laiko dar liks.

Neretai sulėtėjusį mąstymą būna sunku atskirti nuo astenijos. Padeda tai, kad pirmu atveju mąstymas būna lėtas tiek pokalbio pradžioje, tiek ir baigiantis jam, tuo tarpu astenijos atveju tempas lėtėja ligoniui vis labiau išsenkant pokalbio metu. Kartais psichika būna tiek nuslopinta, kad gerokai pralenkia kitus depresijos triados komponentus. Tokie ligoniai atrodo lyg pasimetę, apie savo būseną nesugeba nieko pasakyti. Kartais jie gali priminti ligonius, kuriems yra pseudodemencija. Tik depresijai praėjus, jie papasakoja, kad jų nuotaika buvo prislėgta, bet nieko negalėję paaiškinti, nes galvoje beveik nebuvo minčių.

Ligoniai būna pasyvūs, nejudrūs, ištisas valandas sėdi nuleidę galvą, prispaudę rankas prie šonų, suglaudę kelius. Kartais vieni ligoniai lėtai, be tikslo vaikšto, nereaguoja į aplinkinius, niekuo nesidomi, kiti ištisą dieną guli lovoje, užsikloję galvą antklode. Su šiais ligoniais sunku susikalbėti: į klausimus jie atsako lakoniškai, vienu dviem žodžiais, o į sudėtingus klausimus gali ir visai neatsakyti. Balsas tylus, dažnai kalba pašnibždomis, su pauzėmis, atodūsiais, mąstymas sulėtėjęs. Šie išoriniai požymiai priklauso nuo depresijos gilumo ir ypatybių.

Ligoniai skundžiasi, kad jiems liūdna, niekas jų nedomina, viskas atrodo beprasmiška, gyvenime nieko gero nebuvo, nėra ir nebus: „ateitis beviltiška, tapau kitiems našta, geriau mirti“. Paprastai tokie ligoniai blogai miega, visai neturi apetito, kartais net visiškai atsisako valgyti, jiems sklinda nemalonus kvapas iš burnos, būna užkietėję viduriai. Visi tie požymiai esti ryškesni rytą, o po pietų, ypač vakare, ligonis „išsivaikščioja“ ir būsena būna ne tokia kankinanti.

Kitas
endogeninei depresijai būdingas požymis – jos intensyvumo svyravimai per parą: anksti rytą liūdesys būna intensyviausias, vakare susilpnėja. Kartais ligoniai šį nuotaikos kitimą aiškina tuo, kad „vakare būna lengviau, nes žinai, kad baigėsi dar viena kančių diena, užmigus galima bus nors trumpam užsimiršti“. Kartais nuotaika gali pablogėti ir po pietų miego. Rytą liūdesys kartais būna tuoj pat pabudus, kartais -po kelių ar keliasdešimt minučių. Atsirandantį liūdesį ligoniai sieja su tuo, kad reikia keltis ir ką nors daryti, kad vėl vargina nemalonios mintys arba prisiminimai. Labai sunkių depresijų metu nuotaikos svyravimų gali nebūti. Jų atsiradimas rodo, kad depresija švelnėja. Kartais pasitaiko iškreiptas nuotaikos svyravimas – ligonis blogiau jaučiasi vakare.

Endogeninei depresijai būdingas sumažėjęs psichikos tonusas. Ryškiai susiaurėja interesai, įvykiai, anksčiau jaudinę, pasidaro „pilki“, bereikšmiai, ligoniai vengia bendrauti. Visa tai yra todėl/kad kasdieninė, įprastinė veikla, kuri anksčiau buvo atliekama automatiškai, dabar virsta sunkia, neįveikiama problema. Endogeninei depresijai būdinga ir tai, kad keičiasi minčių turinys. Ligoniai viską mato, vertina lyg pro tamsius akinius. Save laiko nevykėliais, negabiais. Iš praeities prisimena tik tai, kas buvo nemalonu dėl to dar labiau gilėja mankavertiškumo mintys Kas buvo gera atrodo nereikšminga. Ligoniai skundžiasi, kad pasidarė šalti, abejingi, bejausmiai. Jiems skaudu, kad nesisieloja dėl savo artimųjų, nesugeba kartu su jais džiaugtis ir sielvartauti. Tai vadinamoji skausmingoji psichinė nejautra – „kenčiu, kad negaliu išgyventi kartu su kitais“

Epidemiologija

Monopolinė depresija yra dažniausias suaugusiųjų žmonių psichikos sutrikimas. Tikimybę susirgti monopoline depresija turi 20 proc. moterų ir 10 proc. vyrų, tuo tarpu bipoliniu sutrikimu tik 1 proc. Nustatyta, kad tik 20-25 proc. depresiškų ligonių kreipiasi į gydytojus ir yra gydomi.

Atlikti depresijų tyrimai įvairiose šalyse parodė, kad visur moterys 2 kartus dažniau negu vyrai serga monopoline depresija. Galutinai šio skirtumo priežastys nėra nustatytos. Manoma, kad tai gali priklausyti nuo įvairių stresų, gimdymo, hormoninių pokyčių. Bipoline depresija sergančių moterų ir vyrų skirtumai yra nedideli (maždaug 1,2:1).

Monopolinė depresija gali kilti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai ji prasideda 20-50 metų (50%), vidutinis amžius apie 40 metų. Bipoliniai sutrikimai prasideda kiek anksčiau, jie gali būti net vaikystėje. Vidutinis amžius 30 metų.

Monopolinė depresija dažniau nustatoma išsiskyrusiems asmenims. Bipolinė – išsiskyrusiems ir nevedusiems bei netekėjusioms – vienišiems žmonėms. Bet tai butų galima paaiškinti ir tuo, kad liga prasidėjo anksčiau ir tai sutrikdė šeimyninius santykius arba dėl depresijos jie nesukūrė šeimos. Nenustatyti žymesni skirtumai tarp miesto bei kaimo gyventojų.

Sunki depresija

Esant sunkiai depresijai būti savęs nuvertinimo, kaltumo kliedesių. Ligonis jaučiasi esąs kaltas, kad nepakankamai rūpinosi savo vaikais, tėvais, iki galo neatliko savo darbo ir kažkas kitas turėjo už jį dirbti, yra melavęs ir kt. Pasak ligonio, dėl šių „nusikaltimų“ jį reikia ne gydyti, bet smerkti arba net bausti. Todėl ligoniai atsisako kreiptis į gydytoją: „jis turi svarbesnių reikalų“, „aš nevertas, kad trukdyčiau kitiems brangų laiką“. Yra ligonių, kurie paduoda pareiškimus, kad atleistų juos iš darbo, nes „užima kito vietą“, atsisako valgyti, skųsdamiesi apetito stoka, nevartoja vaistų. Ligoniai būna nusižeminę prieš kitus, nieko sau 1 nereikalauja. Kiti prašo duoti kokį nors paprastą darbą, kad galėtų nors iš dalies ištaisyti savo klaidas, nebūti kitiems našta, veltėdžiu.

Nukenčia ir suvokimo sfera. Ligonis kitaip suvokia save, savo kūną (depersonalizacija). Jo rankos, kojos, veidas, visas kūnas pasidaro tarsi negyvi, lyg ne jo. Visa tai ligonį labai kankina. Sutrikus emociniam išraiškingumui, maistas netenka skonio: „viskas neskanu“, „viskas vienodo skonio“. Garsai atrodo neryškūs, monotoniški, gali susilpnėti taktiliniai ir skausmo jutimai.

Dažnai pasitaiko ir dėmesio koncentracijos sutrikimų, dėl to ligoniai skundžiasi, kad nusilpo atmintis. Būdingi ir miego sutrikimai, kai sunku užmigti, miegas būna paviršutiniškas, girdimas aplinkinis triukšmas, anksti nubundama. Rytą ligoniai būna pavargę, neišsimiegoję. Kartais jie tikrai miega (artimieji arba palatos ligoniai pasakoja, kad net knarkė miegodami), bet teigia, kad nemiegojo, nes jaučia miego stoką.

Depresijų sezoniškumas seniai pastebėtas. Daugelis depresijos epizodų dažniausiai pasikartodavo pavasarį ir rudenį. Ši depresijos savybė yra reikšminga diagnozuojant ir taikant profilaktines priemones. Šiame šimtmetyje daugelis mokslininkų aktyviai tyrinėjo sezoniškumą. Tik 1984 /metais JAV psichiatras Rosenthalis su kolegomis pasiūlė terminą „sezoninė afektinė liga“. Buvo aprašyti sezoniškumo kriterijai, kurie įtraukti į DSM-III-R klasifikaciją:

A. Yra reguliarus ryšys tarp bipolinio sutrikimo arba pasikartojančio depresinio sutrikimo pradžios ir 60 dienų periodo per metus (pvz., reguliariai atsiranda depresija tarp spalio mėnesio pradžios ir lapkričio pabaigos).

B. Visiška remisija, arba pasikeitimas iš depresijos j
maniją ar hipomaniją taip pat buvo tam tikru metų laikotarpiu 60 dienų (pvz., depresija praeina nuo vasario mėnesio vidurio iki balandžio vidurio).

C. Buvo mažiausiai trys sezoniškai susiję (kaip nurodoma „A“ ir „B“ punktuose) sutrikimai per trejus metus (ne iš eilės); mažiausiai dvejus metus iš eilės).

D. Aprašyti sezoniniai nuotaikos sutrikimo epizodai buvo dažnesni už nesezoninius daugiau kaip tris kartus.

Nustatyta, kad yra depresijų, kurios pasikartoja žiemą – tai vadinamos žiemos sezoninės depresijos. Taip pat vis dažniau yra nustatoma vasarą pasikartojančių depresijų.

Klinikinė depresija

Klinikinės depresijos simptomai yra šie:

• Veiklos pskitimai;

• Apetito pakitimai;

• Bloga nuotaika, liūdesys;

• Energijos pakitimai;

• Menkavertiškumo jausmas;

• Interesų praradimas;

• Miego sutrikimai;

• Minčių pakitimai;

• Mintys apie mirtį, savižudybę.

Klinikinė depresija yra daugiau negu bloga nuotaika, kurią patiria visi ir kuri, pavyzdžiui, aplankius draugams ar pasivaikščiojus gamtoje. Depresija tęsiasi savaites, mėnesius, ar net metus. Ji veikia ir jūsų mąstymą ir fizinę savijautą. Ši liga sukelia didelių kančių ne tik tam, kas ja serga, bet ir šeimos nariams, draugams, bendradarbiams. Negydomos depresijos pasekmės gali būti alkoholizmas ir narkomanija, šeimos, darbo roblemos, chroniškas invalidumas. Blogiausia – ji gali paskatini savižudybę. Depresija yra laikoma afektiniu sutrikimu, tačiau tai nereiškia, kad nėra jos fizinių aspektų. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad depresija sergančių žmonių smegenyse yra tam tikrų cheminių medžiagų disbaansas. Antidepresantai kaip tik ir veikia kanalus smegenyse susijusius su nuotaikų kaita.

Žmonės, kurie serga depresija, nėra nei silpni, nei nevykėliai. Tai tiesiog žmonės, kuriems gali išsivystyti liga. Depresija nėra susijusi su charakteriu. (Psichologija Tau 02‘2).

Egzogeninė depresija

Egzogeninė depresija kyla tada, kai žmogų veikia išorės dirgikliai. Egzogeninės depresijos būna somatinės (organinės) ir psichogeninės.

Somatinės (organinės) depresijos atsiranda dėl vidaus organų ligų, po galvos smegenų traumų ar kitokios kilmės centrinės nervų sistemos pažeidimų (infekcijos, intoksikacijos, galvos smegenų aterosklerozės ir kt.). Jos paprastai esti pagrindinis ligos sindromas. Dažnai tarp somatinio (organinio) pažeidimo laipsnio ir depresijos gilumo būna paralelizmas. Gerėjant somatinei ligonio būsenai, depresija gali silpnėti ir be specialaus gydymo. Šių depresijų metu visuomet nustatoma somatinė arba neurologinė simptomatika, ryšys tarp somatinio (organinio) pažeidimo ir depresijos atsiradimo. Visoms somatinėms depresijoms būdinga ir astenija, todėl dažnai kalbama apie asteninį – depresinį sindromą! Psichogeninė (reaktyvioji) depresija kyla po psichikos traumų, t. y. tokių stiprių arba ilgai trunkančių išgyvenimų, kurie ryškiai sutrikdo CNS jaudinimo ir slopinimo procesus, pertempia stresinius adaptacinius organizmo mechanizmus. Reaktyviajai depresijai būdinga K. Jasperso aprašyta požymių triada: 1) depresija kyla dėl psichiką traumuojančios situacijos; 2) situacija, t. y. psichikos trauma, atsispindi depresijoje; 3) situacijai praėjus, depresija išnyksta. Taigi reaktyviajai depresijai atsirasti būtina psichikos trauma; depresija kyla tuoj pat po jos arba praėjus kelioms dienoms. Pasitaiko, kad depresinis sindromas formuojasi vėliau, po papildomų, nors ir daug silpnesnių išgyvenimų.

Užmaskuotos depresijos

Šios depresijos dar vadinamos slaptomis, vegetacinėmis, somatinėmis depresijomis. Šios depresijos lyg užsimaskuoja, užsideda kitos ligos kaukę. Taigi šių kaukių gali būti įvairiausių. Tad suprantama, kodėl šios depresijos dažnai būna gydytojų neatpažintos, juo labiau kad ligoniai paprastai kreipiasi ne į psichiatrus, o į kitų medicinos sričių specialistus. Manoma, kad iš visų ligonių, kurie kreipiasi į gydytojus, maždaug pusę sudaro sergantys užmaskuotomis depresijomis.

Užmaskuotų depresijų simptomatika būna polimorfiška, dažniau vidutinio intensyvumo. Ligoniai skundžiasi silpnumu, nerviniu išsekimu, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo trakto sistemų veiklos sutrikimais. Greta šių nusiskundimų, pasitaiko iniciatyvos stoka, nerimas, nuovargio jausmas, astenija.

Vienas iš dažniausių požymių – miego sutrikimai. Ligoniai skundžiasi, kad sunku užmigti, miegas būna paviršutiniškas, nes dažnai prabundama, anksti nubundama. Neretai pasireiškia anoreksija, dėl to labai sumažėja kūno masė. Paprastai susilpnėja libido ir potencija (moterims sutrinka mėnesinių ciklas).

Vienas iš užmaskuotos depresijos požymių – ilgai trunkantys (keletą ‘mėnesių ar net metų) skausmai arba nemalonūs jutimai. Aptariant su ligoniu šį laikotarpį, matyti, kad visiškai sveikas jis niekad nesijautė, jeigu savijauta pagerėdavo, tai labai trumpai. Beje, skausmų ir nemalonių jutimų beveik arba visai neveikia simptominis somatinis gydymas (spazmolitikai ir kt.).

Depresijos sindromo analizė rodo, kad tokiems ligoniams būdinga sulėtėjusios asociacijos, užslopinti judesiai. Ligoniai sako, kad jiems trūksta tonuso, energijos, sumažėję interesų, niekas nedomina taip kaip anksčiau. Dažnai jie skundžiasi, kad negali sukoncentruoti dėmesio, sunkiau supranta, nenori bendrauti – „geriau
vienam“. Išoriškai ši būsena gali būti panaši į pervargimą, bet nerandama jokios priežasties. Esantis „tingumas“ ir nenoras kuo nors užsiimti anksčiau jiems nebuvo būdingi. Bloga nuotaika ligoniai paprastai nesiskundžia, labai pabrėžia abejingumą, pasyvumą. Jeigu ir pripažįsta, kad ji prislėgta, tai paaiškina somatiniais negalavimais – „kokia gali būti nuotaika, jei taip blogai jaučiuosi“.

Depresijų psichopatologijos variantai

Nerimastinga depresija tai depresija, kai, greta prislėgtumo, būna nerimas, t. y. neigiama emocija nukreipiama į ateitį ir subjektyviai išgyvenama kaip būsimų nelaimių, pavojaus nuojauta ir laukimas. Tiksliai pasakyti, dėl ko nerimauja, ligoniai dažniausiai negali – tikriausiai susirgs kokia sunkia liga, vaikams atsitiks nelaimė darbe arba moksle, jis pats bus atleistas iš darbo. Sunkesniais atvejais ligoniai paniškai laukia būsimos katastrofos, mirties. Nerimą lydi spaudimo jausmas krūtinėje (už krūtinkaulio), dusulys. Būna tachikardija, pakilęs kraujospūdis, prakaitavimas ar šaltos, drėgnos rankos, abdominalinis disstresas ir kt)

Kartu su nerimu neretai būna ir didelis susijaudinimas. Tokia depresija vadinama ažituota depresija (pranc. agitation „sujaudinimas“). Ligoniai nenustygsta vienoje vietoje, blaškosi, dejuoja, vaikšto po patalpą, nerimastingai aplinkiniams užduoda vis tuos pačius klausimus. Kartais ažitacija pasiekia tokį laipsnį, kad ligoniai šaukia, daužo galvą į sieną, rauna sau plaukus nuo galvos. Tai vadinamasis melancholijos protrūkis. Tokie ligoniai dažnai nusižudo arba gali būti pavojingi aplinkiniams.

Kartais, priešingai, depresija pasireiškia ryškiai užslopintais judesiais. Tai vadinamoji depresija su stuporu. Jau minėta, kad depresinis stuporas niekada nepasiekia katatoninio stuporo gilumo, dėl to tiksliau būtų kalbėti apie substuporą.

Kai depresijoje vyrauja ne liūdesys, bet abejingumas, fizinis silpnumas, ji vadinama adinamine depresija. Tokie ligoniai skundžiasi, kad prarado tonusą, judesiai pasidarė lyg sukaustyti, sunku net atsikelti iš lovos, nėra energijos.

Depresija su įkyrumais. Įkyrumų turinys būna depresinis – tai mintys apie sunkią ligą, aštrių daiktų baimė, susijusi su mintimis apie savižudybę, įkyrūs, depresiniai vaizdiniai (ligonis įsivaizduoja, kad patenka po mašina, šoka iš daugiaaukščio namo balkono). Kartais įkyrumai kyla po psichogenijos, dėl kurios buvo vegetacinė (dažniau kardialinė) krizė. Tokie ligoniai bijo vieni išeiti į gatvę („jei vėl pasikartos priepuolis, nebus kas galėtų suteikti pagalbą“), bijo vieni likti namie („nebus kam iškviesti greitosios pagalbos“). Pagal TLK-10 dažniau tai vadinama fobiniais nerimo sutrikimais.

Hipochondrinė depresija pasireiškia tuo, kad ligonis, būdamas blogos nuotaikos, liguistai fiksuoja savo organizmo funkcionavimą. Dažnai tai būna pervertinimo idėjų lygio mintys apie sunkią ligą, kuria jis serga (paprastai tokie ligoniai iš tikrųjų pagrįstai skundžiasi somatiniais požymiais, tačiau juos pervertina). Ligoniai būna įsitikinę, kad serga vėžiu, tuberkulioze, kraujo liga. Jie dažnai kreipiasi į įvairių specialybių gydytojus, abejoja jų išvadomis. Tik didelėmis pastangomis bei argumentais – pavyksta trumpam ligonį apraminti, kad suabejotų sergąs sunkia liga.

Kai kurie specialistai dar skiria depresiją su savęs kaltinimo kliedesiu, disforinę depresiją, kai, greta liūdesio, pasireiškia pyktis, irzlumas, priekabumas. „Ašarojanti“ depresija – kai ligoniai negali susivaldyti ir bent kiek juos jaudinantys nemalonūs įvykiai liūdina, dėl to ašarojama. „Besišypsanti“ depresija – kai, nepaisant to, kad ligonio nuotaika bloga, išoriškai to nematyti. Jis visada šypsosi, yra pasitempęs, tvarkingai apsirengęs. Moteris gali būti pasidariusi šukuoseną, pasidažiusi, išsikvėpinusi. Be to, ligoniai gali ironizuoti, juoktis iš savęs. Jų kalbos apie tai, kad nėra prasmės gyventi, atrodo neįtikimos, lyg bravūra, todėl jie gali sudaryti isteriško žmogaus įspūdį. Viso to ligoniai pasiekia didelėmis pastangomis, hiperkompensuoja depresiją. Iš tikrųjų šios depresijos yra labai sunkios ir gresia nusižudymu.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3743 žodžiai iš 7405 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.