Derybos dėl ignalinos ae stojant į es
5 (100%) 1 vote

Derybos dėl ignalinos ae stojant į es

TURINYS

ĮVADAS 3

1. DERYBŲ KONTEKSTAS – ČERNOBYLIO ŠEŠĖLYJE 4

1.1 Branduolinės energetikos saugos problema Vidurio ir Rytų Europoje 4

1.2. Ignalinos AE atvejo unikalumas 5

2. DERYBŲ DĖL IGNALINOS AE UŽDARYMO EIGA 6

2.1. Derybos dėl derybų pradžios: pirmasis blokas 6

2.2. Derybos dėl derybų pabaigos 8

2.3. Paskutinis derybų etapas – galutinio susitarimo link 9

3. DERYBŲ PABAIGA 10

3.1. Europos Komisijos pasiūlymai dėl finansinio derybų paketo 11

3.2. Oficialių derybų dėl Ignalinos AE pradžia 11

3.3. Politinės deklaracijos ir naujas mandatas 12

3.4. Derybos įgyja pagreitį 13

3.5. Galutinis postūmis derybose 14

3.6. Finišas: stojimo į Europos Sąjungą sutarties protokolas 14

4. DERYBŲ OBJEKTAS 16

IŠVADOS 17

INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 18

ĮVADAS

Su Europos Sąjunga (ES) vykusios derybos dėl Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo buvo vienos svarbiausių ir sudėtingiausių derybų nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Jos prasidėjo dar prieš oficialią narystės derybų pradžią ir nemažai lėmė visų šių derybų rezultatų vertinimą. Ignalinos AE klausimo sprendimas Lietuvai buvo tapęs neoficialia papildoma narystės ES sąlyga, kuri vėliau buvo formalizuota. Tik pradėjusi spręsti šį klausimą Lietuva galėjo pradėti oficialias narystės derybas.

Per derybas su ES ir supažindinant su jų rezultatais buvo pabrėžiama, kad Lietuva turėjo išspręsti du didžiulius tik jai tekusius uždavinius: Ignalinos AE uždarymo ir Kaliningrado tranzito. Nors Kaliningrado tranzito klausimas buvo labai sudėtingas, jis iškilo ir buvo išspręstas paskutiniame oficialių narystės derybų etape. Laiko, ekonominės ir politinės reikšmės atžvilgiu Ignalinos problema neabejotinai buvo pagrindinis Lietuvos narystės derybų klausimas.

Kodėl ES siekė, kad Lietuva uždarytų Ignalinos AE? Kodėl Lietuva sutiko su šiuo reikalavimu? Kaip vertinti Ignalinos AE uždarymo sąlygas? Kokios strategijos ir taktikos derybose laikėsi ES ir Lietuva? Kas priėmė svarbiausius sprendimus ir kieno interesus jie atitiko? Štai svarbiausi klausimai, kuriuos pabandysiu apžvelgti daugiau dėmesio skirdama politiniam derybų proceso lygmeniui.

1. DERYBŲ KONTEKSTAS – ČERNOBYLIO ŠEŠĖLYJE

Paradoksalu, tačiau Černobylio katastrofą sukėlė ketvirtajame jėgainės RBMK-1000 bloke atliekami saugos gerinimo bandymai. Po 1988 m. balandžio 26 d. katastrofos Černobylio AE RBMK tipo reaktoriai tapo pagrįstos ir smarkios Vakarų ekspertų kritikos objektu. Nemažai kritikos sulaukta ir pačioje SSRS. Kita vertus, diskusija apie Černobylio AE katastrofos priežastis ir pasekmes to meto visuomenėje buvo tapusi ir ideologine diskusija apie branduolinę energetiką.

1.1 Branduolinės energetikos saugos problema Vidurio ir Rytų Europoje

Sužlugus sovietiniam režimui, buvusioje SSRS pagaminti reaktoriai, kaip ir atsakomybė už jų eksploatavimą, atiteko posovietinėms valstybėms. Diskutuojant apie Černobylio AE katastrofos priežastis buvo prisimintos ir Vidurio ir Rytų Europos valstybės, eksploatavusios sovietinio palikimo reaktorius. Vakarų pasaulį domino ne tik pačių charakteristikos, bet ir jų saugos priežiūros kultūra.

Susiklosčius tokiai situacijai, 1992 m. liepos mėn. Miunchene didžiojo septyneto valstybės ekonominės deklaracijos dalyje, skirtoje atominei saugai posovietinėse valstybėse, paskelbė, kad kiekviena iš jų yra atskirai atsakinga už savo teritorijoje esančių atominių elektrinių saugą, ir pasiūlė joms paramą. Deklaracijoje didžiosios valstybės pažymėjo, kad sovietinio dizaino atominių elektrinių sauga kelia didelį susirūpinimą, ir pabrėžė, kad buvusios SSRS valstybės yra visiškai atsakingos už tai ir turi pašalinti grėsmę. Tam tikslui buvo įsteigtas specialus Tarptautinis atominių elektrinių eksploatavimo nutraukimo fondas, kurį iki šiol administruoja Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB).

Priėmus šį sprendimą Lietuva, Bulgarija ir Rusija su ERPB pasirašė branduolinės saugos sąskaitos (BSS) sutartis. Lietuva šią sutartį pasirašė 1994 m. Joje sakoma, kad Lietuvos Respublika ir Ignalinos AE sustabdys abu blokus, kai dujų tarpeliai kanaluose sumažės iki leistinos ribos, t. y. Ignalinos AE kuro kanalai nebus keičiami. Pagal šią sutartį Lietuva gavo 32,8 mln. Ekiu (apie 120 mln. litų) paramą branduolinės saugos priežiūros ir įvertinimo darbams atlikti, tačiau ši sutartis nebuvo teikta tvirtinti Seimui. Pažymėtina tai, kad BBS sutarties pasirašymą tuo metu Lietuva vertino ne kaip įsipareigojimą anksti uždaryti Ignalinos AE, o veikiau tik kaip priemonę Ignalinos AE saugai parengti. Tačiau ES, remdamasi būtent 1994 m. Lietuvos pasirašyta BBS sutartimi, vėliau siekė, kad Lietuva besąlygiškai pripažintų įsipareigojimą sustabdyti pirmąjį bloką 2005 m., o antrąjį – atsižvelgiant į jų amžiaus skirtumą – penkeriais metais vėliau.

Apskritai po 1994 m. Ignalinos AE klausimas buvo mažiau eskaluojamas, daugiau buvo kalbama apie saugos užtikrinimo priemones ir investicijas į elektrinės saugą. Apie ankstyvą Ignalinos AE uždarymą tuo metu daugiau kalbėjo tik įvairios tarptautinės finansų ir aplinkos apsaugos
organizacijos.

Tuo pačiu laikotarpiu buvo atliekamas ir Ignalinos AE saugos vertinimas, finansuojamas ERPB 1994 m. Lietuvai skirtomis lėšomis. Jau tuo metu tarptautinė Ignalinos AE saugos ekspertų komisija (taryba) rekomendavo, kad Ignalinos AE sauga būtų pagerinta, imtis keleto priemonių, taip pat ir pagerinti pačios įmonės valdymą, ją decentralizuoti ir įdiegti papildomą saugos sistemą. Svarbus vaidmuo gerinant Ignalinos AE saugą tuo metu teko Švedijos tarptautinių branduolinės saugos projektų (SIP) agentūrai.

Nepaisant to, RBMK reaktorių patikimumo klausimas nebuvo pamirštas. 1996 m. Tarptautinės atominės energetikos agentūros surengtame forume pačios agentūros atstovai konstatavo, kad RBMK tipo reaktoriai kelia didžiausią pavojų, palyginti su kitais branduoliniais reaktoriais. Vėliau, 1997 m. pradžioje, netgi buvo paskelbta, kad Ignalinos AE yra nesaugi ir turėtų būti uždaryta iki įrengiant būtinas saugos priemones. Pažymėta, kad RBMK tipo reaktoriams trūksta apsauginio gaubto.

Galiausiai ankstyvo Ignalinos AE uždarymo klausimas vėl imtas aktyviai svarstyti 1997 m. pradžioje, prieš Europos Komisijai paskelbiant savo nuomonę apie kiekvienos iš šalių kandidačių atitiktį narystės ES kriterijams.

1999 m. Vakarų Europos atominės energetikos reguliuotojų asociacija (WENRA) parengė branduolinės saugos ataskaitą, kurioje atominiai reaktoriai buvo suskirstyti į dvi kategorijas: tie, kurių sauga po atitinkamų investicijų gali atitikti Vakaruose plačiai keliamus branduolinės saugos reikalavimus, ir tie, kurių sauga, nors ir skyrus papildomų investicijų, negalės atitikti minėtų saugos reikalavimų. Į antrąją kategoriją kaip tik ir pateko RBMK tipo reaktoriai, buvę Lietuvoje (Ignalinos AE) bei Slovakijos ir Bulgarijos senesnio tipo reaktoriai.

1.2. Ignalinos AE atvejo unikalumas

Ignalinos AE atvejis tapo išskirtiniu, palyginti su kitų valstybių kandidačių (Bulgarijos, Slovakijos) AE, dėl keleto priežasčių: Lietuvoje veikė vieninteliai RBMK tipo reaktoriai už Rusijos ribų (tokio pat tipo reaktoriai veikia Černobylio AE). Ignalinos AE buvo vienintelė tokia elektrinė Lietuvoje ir tenkino apie 70-80 proc. šalies elektros energijos poreikių. Viena vertus, ES dėl RBMK techninių parametrų buvo patogu reaktorių sustabdymą sieti su narystės ES pradžia, kita vertus, Lietuvai dėl šios jėgainės vietos šalies energetiniame balanse buvo gana patogu siekti atskiro sprendimo.

2. DERYBŲ DĖL IGNALINOS AE UŽDARYMO EIGA

Pats Ignalinos AE derybų objektas derybų metu kito, ir jį Lietuva bei ES traktavo skirtingai. Derybų pradžioje dominavo ankstesnio nei buvo numatyta projektiniuose Ignalinos AE dokumentuose jos uždarymo klausimas.

1997-1999 m. diskusijos dėl Ignalinos AE uždarymo buvo tapusios techninėmis diskusijomis dėl Ignalinos AE saugumo; tiksliau, ES nenorėjo pripažinti saugumo formalių derybų objektu, o Lietuva negalėjo pripažinti, kad Ignalinos AE yra nesaugi, nes būtų iškilęs klausimas, kodėl ši elektrinė iš viso veikia. Be to, į saugumą iš tiesų buvo nemažai investuota ir, Lietuvos ekspertų nuomone, jis galėjo atitikti Vakarų branduolinių elektrinių saugos lygį (Almenas, Kaliatka, Ušpuras, 1998; Augutis 2002).

Tai nulėmė, kad branduolinio saugumo, kartu ir Ignalinos AE uždarymo pagrįstumo, klausimas derybose nebuvo išspręstas iki galo. Lietuva galų gale sutiko su išankstiniu Ignalinos AE uždarymu, tačiau oficialiai visiškai nepripažino, kad tokio sprendimo pagrindas yra Ignalinos AE saugumo problemos. Tuo pat metu ir vėliau derybos dėl Ignalinos AE išankstinio uždarymo virto derybomis dėl uždarymo datos.

ES oficialiai taip pat nepripažino tokio derybų objekto, tačiau neformaliai įvairūs Ignalinos AE uždarymo scenarijai su Europos Komisija buvo svarstomi. Tik paskutiniame derybų etape, 2002 m., Lietuvai priėmus ES poziciją dėl Ignalinos AE uždarymo datos, derybos vyko dėl uždarymo sąlygų.

2.1. Derybos dėl derybų pradžios: pirmasis blokas

Nuo derybų objekto traktavimo ir sutarimo dėl jo nemažai priklausė pagrindiniai derybų etapai. Pirmojo etapo pradžią nustatyti gana sunku. Diskusijos tarp Lietuvos ir ES dėl Ignalinos AE uždarymo prasidėjo 1997-1998 m. – po to, kai 1995 m. Lietuva įteikė paraišką įstoti į ES ir Europos Komisija 1997 m. rudenį paskelbė nuomonę dėl Lietuvos narystės ES.

Europos Komisija 1997 m. nuomonėje apie Lietuvos pasirengimą narystei ES paskelbė, kad Lietuva turi laikytis 1994 m. BBS sutarties, o tai reiškė, kad Ignalinos AE eksploatacija negali būti tęsiama pasibaigus kuro kanalų naudojimo laikui. Vėliau tiek 1998 m. Reguliariajame pranešime, tiek 1998 m. Stojimo partnerystėje Lietuva buvo skatinama priimti ilgalaikę nuoseklią energetikos strategiją ir Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo planą, parengtą vadovaujantis pagal BSS sutartį prisiimtais įsipareigojimais. Vėliau šis dialogas perėjo ir į ES derybų poziciją dėl ankstyvo uždarymo datų.

ES įgijo realią dingstį kelti šį klausimą, o Lietuva turėjo pripažinti pačios problemos egzistavimą. Tuo atžvilgiu itin reikšmingas buvo Europos Komisijos narės Rittos Bjerregaard vizitas į Lietuvą 1998 m. pradžioje. Komisijos atstovė po susitikimo su Lietuvos Respublikos prezidentu pakartojo, kad elektrinė turėtų būti uždaryta kito dešimtmečio pradžioje, tačiau
Ignalinos AE uždarymas nėra nei derybų su ES, nei Lietuvos įstojimo į ES sąlyga. Nepaisant to, po šio vizito Ignalinos AE klausimas įsitvirtino Lietuvos ir ES politinėje darbotvarkėje ir laikėsi ten iki pat narystės derybų pabaigos.

Pirmojo etapo derybų kulminacija galima laikyti 1999 m. Tada pradėjo dirbti pirmoji bendra Lietuvos ir Europos Komisijos darbo grupė, kuri analizavo įvairius Ignalinos AE uždarymo scenarijus ir praktiškai kartu su tarptautiniais ekspertais rengė 1999 m. Lietuvos nacionalinę energetikos strategiją.

1999 m. pradžioje Europos Komisija pasiūlė sudaryti ekspertų grupę, kuri nagrinėtų su Ignalinos AE uždarymu susijusius klausimus, įskaitant galimą finansinę pagalbą. Lietuvai taip pat buvo pasiūlyta padėti parengti energetikos plėtros strategiją ir įvertinti Ignalinos AE uždarymo pasekmes, tačiau pažymėta, kad tam turi būti nustatyti aiškūs uždarymo terminai. Lietuva sutiko, kad ši grupė numatytų galimas reaktorių uždarymo sąnaudas ar galimą ES paramos dydį, tačiau nespręstų paties Ignalinos AE blokų sustabdymo klausimo. Europos komisija savo ruožtu neigė bet kokią galimybę peržiūrėti BSS sutartį.

Šis pasiūlymas buvo primintinas 1999 m. kovo mėn. Europos komisijos delegacijos Lietuvoje vadovo teigimu, Europos Komisijai taip pat buvo nepriimtini ankstesni pareiškimai, kad Lietuvos Vyriausybė yra pasirengusi su užsienio ekspertais svarstyti Ignalinos AE uždarymo klausimą. Lietuva buvo dar kartą įspėta, kad nepasirinkusi ankstyvojo Ignalinos AE uždarymo scenarijaus, rizikuotų negauti pakvietimo į derybas dėl narystės ES, net jeigu ir atitiktų kitus kriterijus.

Galiausiai 1999 m. kovo pabaigoje Vyriausybė, toliau bendradarbiaudama su Europos Komisija, sutiko sudaryti bendrą Lietuvos ir Europos Komisijos darbo grupę ir paskyrė į ją savo atstovus. Be to, Vyriausybė Lietuvos delegacijai pavedė įvertinti, kiek kainuotų Ignalinos AE sustabdymas, ir pateikti informaciją apie galimos neatlygintinos ir kitokios finansinės paramos iš ES ir kitų tarptautinių šaltinių dydį bei formas, socialinius, ekonominius padarinius ir aplinkosaugos išlaidas, taip pat kitus padarinius, jeigu būtų numatyta šios atominės elektrinės blokus sustabdyti anksčiau.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1895 žodžiai iš 6294 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.