Derybų vedimas
5 (100%) 1 vote

Derybų vedimas

Įžanga

Žmogaus darbas – tai vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, nuo kurių priklauso visų įmonių, firmų ir organizacijų gamybinės veiklos rodikliai ir valstybės bei žmonių gerovė. Gyventojų užimtumo didinimas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų. Šių klausimų sprendimas yra susijęs su šalies ekonomikos išsivystymo lygiu ir gamybos augimu.

Gyventojų užimtumo, darbo rinkos formavimosi bei nedarbo problemos yra ypač aktualios mūsų šalyje. Mokslo ir technikos pažanga, spartus darbo našumo ir intensyvumo augimas bei kiti socialiniai ekonominiai veiksniai didina nedarbą, aštrina užimtumo problemas ir santykius tarp darbo ir kapitalo. Padėtį blogina neracionali darbo išteklių struktūra, neatitinkanti šiuolaikinių darbdavių reikalavimų. Tai patvirtina Lietuvos ir kitų šalių patirtis, kuri teigia, kad darbo jėga nespėja prisitaikyti prie modernios ekonomikos pokyčių. Didėja nepaklausias profesijas turinčių žmonių skaičius, sparčiai mažėja specialistų skaičius,gausėja ilgalaikių bedarbių, iškyla objektyvi būtinybė tobulinti darbo įstatymus, sukurti efektyvų darbo rinkos valdymo ir reguliavimo mechanizmą.

Mūsų darbo tikslas – išnagrinėti, kas yra nedarbas, išsiaiškinti jo priežastis, formas, mažinimo galimybes bei pasekmes, suprasti, kas lemia tokį profesijų pasirinkimo principą, paminėti pagrindines darbo rinkos problemas, kurios kas met tampa vis aktualesnės mūsų šalyje. Ši tema, mūsų manymu, yra aktuali dėl dviejų rimtų priežasčių : 1) Noras suprasti jaunų žmonių specialybės pasirinkimo argumentus ir priežastis 2) Noras suprasti, kodel tam tikros darbo rinkos formavimasis sukelia tokį aukštą nedarbo lygį Lietuvoje. Nedarbas buvo ir yra viena skaudžiausių problemų visiems žmonėms, o ypatingai jaunimui. Baigę studijas, norėtume sėkmingai įsidarbinti, todėl didelį dėmesį skyrėme nedarbo mažinimo problemoms. Taip pat išnagrinėjome dabartinę darbo rinką, sužinojome jos prognozes.

Dar viena priežastis yra Lieuvos integracija į Europos Sąjungą. Jeigu nedarbo lygis Lietuvoje nebus sumažintas, baiminamasi, kad daugelis jaunų, ypač perspektyvių žmonių, gali išvažiuoti dirbti į svečias šalis, o tai dar labiau nuskurdins Lietuvos ekonomiką, paaštrins situaciją Lietuvos darbo rinkoje.

Nedarbas, jo sąvoka ekonomikoje ir problemos atsiradimo priežastys

Nedarbo sąvoka

Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir patobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Gyventojų užimtumas tapo civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslu. Pvz., JAV 1946m. buvo priimtas Užimtumo įstatymas. Jame pabrėžiama, kad federalinė vyriausybė visomis įmanomomis priemonėmis turi pasiekti minimalų užimtumo, gamybos apimties ir perkamosios galios lygį. Panašūs įstatymai priimti ir kitose šalyse. Tačiau vėlesniais dešimtmečiais pradėjo formuotis naujas, visiškai kitas, požiūris į nedarbą. Imta manyti, kad bedarbiai darbo neturi tik trumpą laiką. Be to, daugelis žmonių ieško darbo pirmą kartą arba geresnio, palyginti su tuo, kurį dirbo, ir todėl, vengdami apsirikti, jo kurį laiką ieško, t.y. būna bedarbiais. Tuo remiantis teigiama, kad nedarbas atspindi tik pokyčius, būdingus dinamiškai ekonomikai, o ne išteklių švaistymą, ir nesąs opi problema.

Požiūrio į nedarbą kaip į problemą pokyčius lėmė tai, kad pokario laikotarpiu jis niekada nepriartėjo prie Didžiosios depresijos lygio. Tačiau paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje nedarbas tapo įprastu reiškiniu ne tik Vakarų, bet ir Vidurio bei Rytų Europos šalyse. Aukštu nedarbo lygiu susirūpino ne tik atskirų šalių vyriausybės, bet ir Europos Sąjungos institucijos, Tarptautinė darbo organizacija ir kt. (4, 368)

Todėl akivaizdu, kad nedarbas kaip problema egzistuoja.

Su nedarbo sąvoka glaudžiai susijusi darbo jėgos sąvoka. Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos šaltinis yra šalies gyventojai. Gyventojai (population) – nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje. Pavyzdžiui, Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2004 metų pabaigoje mūsų šalies gyventojų yra 3445,9 tūkst. Žinoma, absoliutūs skaičiai mažai ką tepasako apie tikruosius darbo jėgos išteklius, nes ne visi žmonės nori ir gali dirbti.

1 pav. Gyventojų skaičius tūkst. I,II,III,IV ketvirčiuose

Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius. (2 pav.)

Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais. Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kai žmonės neturi darbo, bet aktyviai jo ieško) apibūdinti vartojama labiau apibendrinta sąvoka – nedarbas (unemployment). Ji dažniausiai vartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam tikros gyventojų dalies charakteristika. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį
tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis – bedarbių skaičius ir šalies darbo jėgos procentinis santykis. Aktyvumo lygis (activity rate) – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Aktyvumo lygis apskaičiuojamas dažniausiai remiantis atrankiniais darbo jėgos tyrimų duomenimis. Tiriant apklausiami vyresni nei 14 metų amžiaus gyventojai, atrinkti iš gyventojų registro atsitiktinių imčių metodu. Užimtumo lygis (employment rate) – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. (4, 369 – 370)

Nedarbo priežastys

Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reikia atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijos pozicijas:

1. NEOKLASIKINĖ – darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone, pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis. Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. Nelankstus darbo užmokestis sukelia nedarbą. Kada realusis darbo užmokestis yra aukštesnis už lygį, užtikrinantį darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą, darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą. Neoklasikinė mokykla tyrinėja nedarbą kaip savanorišką reiškinį, nes, jos vertinimu, pusiausvyra darbo rinkoje yra pastovi, ji sutampa su visišku uižimtumu, ir kiekvienas norintis dirbti gali rasti darbą, esant nustatytam užmokesčio lygiui. Nedarbas, susidarantis šiomis sąlygomis, vadinamas savanorišku nedarbu. Tik nenoras dirbti už šį darbo užmokestį yra nedarbo priežastis, sukelianti priverstinį arba lūkesčių nedarbą (nedarbas, atsiradęs kaip nelankstaus darbo užmokesčio rezultatas). Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį. Lūkesčių nedarbas kyla ir dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra nelankstus. Ekonomistai nurodo 3 šio reiškinio priežastis:

A. minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymą;

B. profsąjungų reikalavimus stabilių darbo užmokesčių;

C. skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą.

2. DŽ.M.KEINSO – kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas). Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonominiam nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra dėl to, kad nuosmukio metu (dėl sumažėjusio vartojimo ar investicijų) sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkščias procesas. Augant firmos produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis ir kuo jis intensyvesnis, tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai – ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas. Verslo ciklui pasiekus pakilimo (bumo) stadiją, ciklinio nedarbo lygis yra didžiausias.

Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą. Kitos nedarbo priežastys yra:

• Ekonomikos struktūros pokyčiai;

• Netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose;

• Draudimo nedarbo atveju sistema. (4, 378 – 388)

Aktualiausios problemos atlikus apklausą tarp įvairių amžiaus grupių žmonių :

Kaip matome iš šios diagramos pati aktualiausia problema yra nedarbas, taip pat į aktualių problemų sąrašą patenka ir mirgracija.Šios dvi priežastys ir sudaro pagrindines darbo rinkos problemas mūsų šalyje.Migruojantis jaunimas dažnai išvyksta gyventi i užsienio šalis, kur gauna kur kas geresnius atlyginimus bei jiems pasiūlomos
patogesnės darbo sąlygos.Lietuvoje jaučiamas didelis stygius specialistų ir ši problema yra labai svarbi, tačiau nėra rasta nei vieno efektyvaus būdo didinti specialistų kiekį Lietuvoje, nes jiems siūlomos nedidelės algos.Tad jau dabar galime padaryti tvirtas išvadas, kad didžiausia problema, susijusi su darbo rinkos problemomis Lietuvoje, yra jaunimo siekis rinktis populiarią ir gerai apmokamą specialybę ir išvykti dirbti į užsienį.

Jaunimo integracijos į darbo rinką problemos

Daugelis svarbių įvykių, turinčių įtakos tolesniam gyvenimui, nutinka jaunystėje ir per gana trumpą laiką. Vienas iš tokių svarbių įvykių yra jauno žmogaus pirmasis įsidarbinimas. Lietuvoje jaunimo integracijos į darbo rinką problemai skiriama nepakankamai dėmesio, nepaisant to, kad ši problema pastaruoju metu mūsų šalyje ypač aktuali – realūs jaunimo nedarbo mastai ne tik nemažėja, bet kasmet vis sparčiai auga ir viršija bendro nedarbo mastą.Šiame paragrafe, remiantis užsienio ir lietuvių mokslininkų patirtimi, apžvelgiama jaunimo padėtis darbo rinkoje, aptariamos pagrindinės jaunų bedarbių integracijos į darbo rinką problemos ir pateikiama jaunimo integracijos į darbo rinką priemonių sistema.

Jauno žmogaus elgsena darbo rinkoje priklauso nuo daugelio socialinių, ekonominių, demografinių ir kitų veiksnių, tarp savęs labai glaudžiai susijusių. Jaunimo nedarbas kaip socialinis ekonominis reiškinys, yra ypač nepalankus šių veiksnių tarpusavio sąveikos rezultatas. Jaunimo nedarbo problema aktuali visame pasaulyje. Beveik visose Europos valstybėse, išskyrus Austriją ir Vokietiją, jaunimo nedarbo lygis yra dvigubai aukštesnis už bendrą nedarbo lygį Per visus 2004 metus Lietuvoje jaunimo nedarbo lygis buvo aukštesnis už bendrą nedarbo lygį šalyje.Tačiau nepakanka konstatuoti jaunimo nedarbo didėjimo faktą ir mastą. Būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis ir sukurti priemonių sistemą, didinančią jaunimo integracijos į darbo rinką galimybes.

Jaunimo integraciją į darbo rinką veikia daugybė įvairaus pobūdžio veiksnių: paslaugų ir gamybos sferos plėtojimas, išsilavinimas, motyvacija dirbti, sveikata, šeimos narių pragyvenimo šaltiniai bei gyvenimo lygis ir kt. Jie gali būti grupuojami pagal įvairius kriterijus, priklausomai nuo tyrimo tikslo. Veiksnius, turinčius įtakos jaunimo integracijos į darbo rinką procesams, galima sugrupuoti į egzogeninius ir endogeninius. Egzogeniniai (išoriniai) veiksniai – tai nuo konkretaus individo nepriklausantys veiksniai, kurių jis negali reguliuoti tiesiogiai. Jie apima bendraekonominius, socialinius, demografinius, geografinius, politinius (pvz., jaunimo užimtumo galimybes gerokai paveikia valstybės vykdoma aktyvi darbo rinkos politika) veiksnius. Endogeniniai (vidiniai) veiksniai – tai nuo konkretaus individo priklausantys veiksniai, kuriuos jis gali kontroliuoti. Jiems priskiriami psichologiniai, dalinai demografiniai veiksniai ir kokybinės gyventojų charakteristikos. Jaunimo integracijos į darbo rinką procesą apspręs šių grupių veiksnių sąveika.

Užsienio šalių mokslininkai (Blanchflower ir Freeman, 1996; Moser, 1986; Pissarides, 1986; O’Higgins, 1995; Albrecht, Holmlund ir Lang, 1989; Holm, Groes ir Honore Olsen, 2001), tyrinėjantys jaunimo integracijos į darbo rinką procesus, pažymi, kad jaunimo, kaip ir bet kurios kitos gyventojų grupės, padėtis darbo rinkoje labiausiai priklauso nuo bendros ekonominės situacijos, o konkrečiau – nuo agreguotos paklausos. Tačiau kartu yra pastebima, jog jaunuoliai, tarp jų ir studentai, ieškantys darbo pirmą kartą, tame turi gerokai daugiau problemų už tuos, kurie prarado darbą .Jaunimas ne tik tampa ilgą laiką bedarbiais, bet ir gali būti pasmerktas ilgai trunkančiai depresijai, jeigu neįstengs teorinių žinių paversti praktiniais gebėjimais, įgyti darbo įgūdžių, tobulėti profesiniu požiūriu.

Analizuojant jaunimo integracijos į darbo rinką tendencijas Lietuvoje svarbu pažymėti, jog aukštesnį negu kitų demografinių socialinių bedarbių grupių jaunimo nedarbo lygį, šalia ekonominių socialinių veiksnių ir sumažėjusios darbo paklausos, sąlygoja jų bendrojo išsilavinimo ir profesinio pasirengimo lygis. Nemaža dalis (apie 42 proc.) teritorinėse darbo biržose registruotų jaunų bedarbių, neturi jokios profesinės kvalifikacijos.

3 pav. Jaunimo integracijos į darbo rinką schema

Jaunimo užimtumo didinimo priemonių sistemą turėtų sudaryti 6 grupės (žr. 3 pav.):

• bendrojo lavinimo tobulinimas;

• profesinio orientavimo ir konsultavimo tobulinimas;

pirminio ir tęstinio profesinio mokymo tobulinimas; jaunimo verslumo plėtra;

• aktyvių darbo rinkos politikos priemonių tobulinimas;

• jaunimo įdarbinimo mechanizmo tobulinimas.

Sprendžiant jaunimo nedarbo problemas, svarbiausia yra užtikrinti sisteminį ir kompleksinį jų sprendimo būdus, tobulinti darbo potencialo formavimo ir įdarbinimo priemones.

Aktyvių darbo rinkos politikos priemonių tobulinimas. Lietuvos darbo rinkos politika yra orientuota į prioritetinį aktyvių darbo rinkos politikos priemonių taikymą. Siekiama kiekvienais metais didinti užsiregistravusių bedarbių dalyvavimą aktyvios integracijos į darbo rinką programose. Ypač daug dėmesio skiriama jaunimui (Pirmo žingsnio
Talentų banko programa, Remiamo įdarbinimo programa ir intensyvus konsultavimas bei tarpininkavimas).

Apibendrinant tyrimo duomenis galima išskirti tokias aktyvių darbo rinkos politikos priemonių, skirtų jaunimo integracijai į darbo rinką palengvinti, tobulinimo kryptis:

– darbo rinkos profesinio rengimo tobulinimas;

– jaunimo informavimo tobulinimas;

– socialiai naudingų (viešųjų) darbų įvairovės ir patrauklumo didinimas;

– užimtumo fondo remiamų darbų organizavimo lankstumo didinimas.

Kompleksinis jaunimo įdarbinimo tobulinimas

Šiuose paragrafuose tiesiogiai ir netiesiogiai analizavome jaunimo įdarbinimo galimybes didinančias priemones. Tačiau būtina aptarti ir tas iš jų, kurios gali padėti jaunimui betarpiškai pretenduoti į laisvas darbo vietas, t.y. jaunimo įdarbinimą siaurąja prasme.

Siekiant didinti darbo jėgos paklausos ir pasiūlos atitikimą, tikslinga nuolat tirti profesijų ir kvalifikacijų poreikį darbo rinkoje. Svarbu sudaryti palankias ir patrauklias ekonomines sąlygas darbdaviams dalyvauti darbo jėgos formavimo ir jaunimo įdarbinimo didinimo programose.

Atlikti tyrimai rodo, kad į laisvas darbo vietas darbdaviai linkę priimti kandidatą, turintį patirites. Tik nežymi dalis (7,6 proc.) teikia pirmenybę pradedančiam darbo veiklą jaunimui. Todėl jaunimo praktiniam pasirengimui ir pirmojo įdarbinimo rėmimui reikėtų skirti ypatingą dėmesį.

Darbo jėgos mobilumas nedidelėje Lietuvos valstybėje, kurioje egzistuoja neproporcinga šalies dydžiui socialinė ekonominė diferenciacija, padėtų išspręsti darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinimo problemas. Tačiau mobilumas yra mažas, todėl tikslinga pasinaudoti šia jaunimo kaip mobiliausios gyventojų grupės savybe ir jį paremti. Tyrimo duomenimis beveik trečdalis respondentų sutiktų įsidarbinti kitame rajone arba mieste. Šiai priemonei įgyvendinti galėtų būti naudojamos Užimtumo fondo, savivaldybių ir pačių darbdavių (ypač jei būtų pritraukti didesni investicijų projektai) lėšos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2547 žodžiai iš 8489 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.