Descartes pažiūros
5 (100%) 1 vote

Descartes pažiūros

Kuo naujųjų amžių mokslui buvo Galilei, tuo naujųjų amžių filosofijai Descartes’as. Patikimo metodo paieškas sujungęs su metafizine spekuliacija, jis sukūrė naujo tipo filosofiją. Todėl naujojo filosofijos etapo pradžią įprasta sieti su Descartes’o iškilimu XVII a. pirmoje pusėje.

GYVENIMAS. Renė Descartes’as (arba Des Cartes, lotyniškai Cartesius) gyveno 1596-1650 metais. Gimė Turenės provincijoje, mokėsi La Flešo jėzuitų kolegijoje (1604-1612), vėliau iki 1618 m. gyveno Paryžiuje ir studijavo matematiką. Norėdamas geriau pažinti pasaulį ir žmones, 1618-1629 metus leido pasaulietinio bei dvaro gyvenimo verpetuose, tėvynėje ir užsienyje, kelionėse ir karinėse ekspedicijose (kaip savanoris dalyvavo Trisdešimties metų kare), tačiau kartkartėmis tokį gyvenimo būdą mesdavo ir grįždavo prie studijų. 1629 metais galutinai pasitraukė į Olandijos glūdumą ir ratarsi grynas mokslininko įsikūnijimas; jis buvo tik mokslininkas, grynų gryniausias mokslininkas. Jis neturėjo asmeninių ambicijų (priešingai negu, pavyzdžiui, Fr. Baconas), nebuvo linkęs mokyti žmonių ar taisyti pasaulio, jis troško tik vieno tobulinti savo protą ir pažinti tiesą; šis tikslas buvo viso jo gyvenimo nuo pradžios lig pabaigos kelrodis.

RAŠTAI. Descartes’ui filosofija buvo po senovei universalus mokslas: „Visa filosofija yra tarsi medis, kurio šaknys metafizika, kamienas fizika, o šakos visi kiti mokslai, susibėgantys į tris, būtent: į mediciną, mechaniką, etiką“.

DESCARTES’ PAŽIŪROS.

1. METAFIZIKA. 1) M e t o d a s. Tuo metu, kai Descartes’as ryžosi reformuoti mokslą, šis anaiptol neklestėjo: scholastika išsisėmė, o Atgimimas pozityvių rezultatų nepasiekė.

Nepatenkinamos mokslų padėties priežastimi Descartes’as laikė tinkamo metodo stygių: esą moksliniai tyrimai tik tada bus vaisingi, jei prieš tai bus surastas tyrimo metodas. „Metodas“ tapo svarbiausia jo filosofijos idėja ir pirmutiniu uždaviniu. Nuo Atgimimo laikų ne vienas mokslininkas ieškojo naujo metodo, bet Descartes’as šį uždavinį suvokė giliau: jo metodas turėjo ne vien palengvinti pažinimą, o pirmiausia užtikrinti jo rezultatų patikimumą.

Pažinimo patikimumo kriterijus Descartes’ui buvo aiškumas ir akivaizdumas. Kas yra aišku ir akivaizdu (clair et distinct), tas yra tikra. Ligtolinio mokslo žinios, išskyrus matematiką, nebuvo, pasak jo, nei aiškios, nei akivaizdžios. Akivaizdžios nebuvo nei scholastinės spekuliacijos, nei patyrimu įgyjamos faktinės žinios. Descartes’o mokslo idealas skyrėsi nuo scholastiškojo, taip pat ir nuo Bacono idealo; jis buvo ne spekuliatyvinis, bet racionalistinis.

Aišku ir akivaizdu esą tai, kas paprasta. Tik sudėtingos mintys yra painios ir tamsios, tik jos būna klaidingos. Todėl mokslui reikalingas metodas, atskleidžiantis paprastus minties dėmenis. Silogizmas šiam reikalui netinka. Šį uždavinį galįs atlikti aritmetikoje taikomas analitinis metodas.

Jis pabrėžė dar vieną mokslinio metodo aspektą: tikslumo ir tikrumo požiūriu visi mokslai turį supanašėti su matematika. O moksliniai matematikos pranašumai kyla iš to, kad ji nagrinėja tik kiekybines savybes. Taigi Descartes’as siekė, kad visi mokslai apsiribotų kiekybine analize. Skaičiais galima išreikšti erdvę bei -judėjimą. Tad Descartes’o idealas buvo visas daiktų savybes paaiškinti remiantis jų forma ir judėjimu, visą gamtą nagrinėti tik geometriniu ir mechaniniu atžvilgiu. Analitinis metodas bei siekimas matematiškai traktuoti reiškinius sudarė Descartes’o mokslo koncepcijos pamatą. Būdamas įsitikinęs, kad tas pats metodas tinka visiems mokslams, jis užsimojo sukurti universalųjį mokslą (mathesis universalis) racionalų, analitinį, matematizuotą, viena sistema aprėpiantį pasaulio pažinimo visumą.

2) Metodinis skepticizmas. „.

Descartes’as savąjį skepticizmą grindė tais pačiais argumentais, kurie kadaise privertė suabejoti senovės ir viduramžių skeptikus. Svarbiausi buvo trys argumentai: a) pojūčiai yra apgaulingi; b) nėra aiškios ribos tarp tikrovės ir sapno; c) kažkokia už mus galingesnė esybė gali mus klaidinti. Dviejų pirmųjų argumentų pakako suabejoti mūsų žiniomis apie išorinius objektus, trečiasis vertė suabejoti netgi matematinėmis tiesomis.

3) Cogito, ergo sum. Atrodė, kad prieš tuos argumentus neatsilaikys joks teiginys, skelbiantis, jog reikia abejoti visų daiktų realumu. Tačiau kaip tik abejojimas tapo tikrumo ramsčiu. Juk jeigu abejoju, vadinasi, mąstau; mąstymas yra (cogitatio est) net jei miegočiau ar blogio demonas mane klaidintų. Tai, ką mąstau, gali būti sapnas arba klaida, tačiau kad mąstau, yra neabejotina. Samprotaudamas galiu klysti, bet klysti galiu tik tuomet, jeigu mąstau. Nesame tikri, kad išorės daiktai egzistuoja, bet esame tikri, kad egzistuoja mūsų mintys.

Tai buvo tik posūkis, bet jo pakako, kad įvyktų perversmas. Descartes’as nustatė, kad pažinimo pamato reikia ieškoti ne išorės pasaulyje, o žmoguje, ne objekte, o subjekte, ne materijoje, o sąmoningoje sieloje. Ir iki jo buvo filosofų, kurie visą šią padėtį puikiai suprato, tačiau niekas nebuvo viso to taip metodiškai ir įtikinamai išdėstęs. Niekas taip griežtai neatskyrė minčių pasaulio nuo materialiojo ir taip aiškiai neparodė, kad minčių pasaulis mums yra artimesnis, geriau pažįstamas ir patikimesnis.
Mąstančiojo Aš egzistavimas logiškai išplaukė iš minties egzistavimo; juk jeigu yra mintis, turi būti ir kažkas ją mąstantis. „Mąstau, vadinasi, esu“ (cogito, ergo sum). O kas aš esu? Mąstanti būtybė. Mąstantysis Aš, arba siela, egzistuoja, net jei mano kūnas būtų iliuzija; taigi siela egzistuoja nepriklausomai nuo kūno, ji yra savarankiška substancija.

4) Dievo egzistavimas ir kūnų egzi s t a vi m a s . Dekartiškasis mąstančiojo Aš buvimo pagrindimas logiškai vertė ir patį Descartes’ą, ir jo sekėjus atsakyti į tokį klausimą: ar kitokių būčių Dievo bei materialaus pasaulio egzistavimas gali tapti tokiu pat tikru dalyku kaip ir mąstančiojo Aš egzistavimas? Įsitikinimas Dievo buvimu, kaip ir kūnų buvimu, negalėjo savaime atsilaikyti prieš „metodinio“ skepticizmo argumentus, bet gal ir šiais atvejais esama tokios pat patikimai pagrindžiančios prielaidos, kaip kad mąstančiojo Aš egzistavimo prielaida? Kaip tik šia kryptimi ir samprotavo Descartes’as. Nors jam ir pavyko įveikti pirmąjį postūmį į skepticizmą, jo pėdsakų vis dėlto liko: išorės daiktų buvimas, senovės mąstytojams atrodęs akivaizdus, Descartes’o įsitikinimu, reikalauja įrodymų. Šitoks požiūris į daiktus įsitvirtino naujųjų amžių filosofijoje.

O Dievo buvimas, pasak Descartes’o, yra logiškai įrodomas remiantis tuo, kad egzistuoja mąstymas ir mąstantysis Aš:

• mąstantysis Aš, būdamas netobulas, neegzistuoja pats savaime, jis turi turėti priežastį. Galutinė priežastis turi būti tobula, vadinasi, ji yra Dievas;

• Dievo egzistavimas išplaukia iš pačios mūsų turimos Dievo idėjos. Ši idėja yra tobula, o kadangi padarinys negali būti tobulesnis už priežastį, žmogiškasis Aš negali būti tos idėjos priežastis. Ne žmogus susigalvojo Dievo idėją, į jo protą ją įdiegė tobula esybė, t. y. pats Dievas. Tad jeigu turime Dievo idėją, vadinasi, yra Dievas, kuris ir įdiegė ją į mūsų protą.

Reikėjo atsakyti dar į vieną klausimą: kokios yra būtinos to, kas egzistuoja, Dievo, sielos ir kūnų savybės arba būtini požymiai (atributai)?

• Dievo atributas, Descartes’o požiūriu, yra Jo begalinumas. Remdamasis begalybės analize bei analogija su baigtiniais daiktais jis dedukavo kitas Jo savybes. Tos analizės ir analogijos rezultatas buvo augustiniškąją tradiciją atitinkanti voliuntaristinė koncepcija: Dievas pirmiausia yra valia, nes iš visų dvasinių galių tik valia yra neribota. Begalinės esybės valios, kuri iš prigimties yra laisva, niekas negali riboti; jos neriboja nei tiesa, nei gėrio normos; tiesa ir gėris yra tik tai, ko nori Dievas. Šis samprotavimas nepaisant tikrųjų Descartes’o filosofijos siekių nuvedė jį į subjektyvizmą, kokį jau skelbė Dunsas Škotas ir Ockhamas: nėra teiginių, kurie patys savaime būtų teisingi, nei daiktų, kurie savaime būtų geri; teisingi ir geri jie tampa tik Dievo nuosprendžiu.

• Sielos atributas yra sąmonė arba, pasak Descartes’o, mąstymas (kuris jo terminologijoje apėmė visas psichines funkcijas, įskaitant valią ir jausmus). Tai yra vienintelis sielos požymis: jokios kūniškos savybės nėra pastoviai su siela susijusios. Toks požiūris prieštaravo senajai, graikiškajai tradicijai, kuri sielą laikė gyvybės veiksniu; dabar ji suprantama tik kaip mąstymo veiksnys.

Senovėje laikytasi principinio daiktų skirstymo į gyvus ir negyvus; sąmonė buvo traktuojama kaip vienas iš gyvybės požymių. O naujųjų amžių filosofijoje, pradedant Descartes’u, principinę reikšmę įgavo skirstymas į sąmoningas ir nesąmoningas būtybes. Antikos laikais manyta, kad sielą turi kiekviena gyva būtybė, o naujaisiais amžiais kad tik sąmoninga būtybė. Dabar „siela“ imta vadinti ką kita, ir tai nebuvo vien terminologinis skirtumas: pradedant Descartes’u, įsigalėjo įsitikinimas, kad sąmonė visiškai savitas reiškinys, kad organinės ir psichinės funkcijos nėra nei giminiškos, nei tolydžios. Gyvybė buvo perkelta į materialių daiktų sferą ir traktuojama kaip grynai materialus procesas; o siela, praradusi ryšį su gyvybe, kartu neteko ir sąsajų su kūnu. Taip radosi radikalus sielos ir kūno dualizmas.

7) Kūno atributas yra tįsumas. Ir vien tik tįsumas: pakanka pakaitinti vaško gabalėlį, kad įsitikintum, jog pakito visos jo savybės ir kad, be tįsumo, ki tokių pastovių savybių jis neturi. Pažymėtina, kad juslinių kokybių Descartes’as nelaikė kūnų savybėms: jo manymu, šios yra grynai subjektyvios.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1576 žodžiai iš 5136 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.