Didziausios pasaulio religijos
5 (100%) 1 vote

Didziausios pasaulio religijos

1121314151

Budizmas

VI a. pr. m. e. pasaulyje vyko galingas religinis sąjūdis. Atsirado įtakingos religijos: zoroastrizmas, judaizmas, budizmas, džainizmas, konfucionizmas, vedantinis induizmas, daosizmas.

Šis judėjimas, matyt, prasidėjo Persijoje. Jo pirminės priežastys turbūt tokios pat sudėtingos kaip ir Renesanso ar Reformacijos. Tais laikais religinės idėjos, ypač tokios revoliucingos turėjo sklisti be galo greitai. Religijos mokytojai dažnai keliaudavo, o žmonės turėjo laiko ir noro klausytis.

Religinio protesto jėga labiausiai buvo juntama Indijoje. Čia gyvenimą tvarkė brahmanai. Išplėtoję apeigų sistemą, didelį dėmesį skirdami studijoms, jie ėmė valdyti paprastus žmones. Tik jie galėjo aukoti, o jų aukos ir maginės maldos buvo tokios galingos, jog jų klausė ne tik žmonės, bet ir dievai. Apie 600 m. pr. m. e. šiaurės Indijoje viešpataujanti dvasininkų padėtis jau buvo įprastas dalykas. Deja, jų piniginių dovanų (dakšinų) reikalavimas, kišimasis į politiką, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir protestą, ypač kšatrijų kastoje. Kai kas iš kšatrijų kastos tapo ateistais (čarvakais). Jų nuomone, dievo nėra, o aukojimai ir Vedų maldos yra nesąmonė. Vienintelis žmogui pažįstamas gėris yra laimė, taigi aukščiausias gėris – daryti tai, kas daro žmogų tikrai laimingą.

Be viso to tuometinė Indija buvo nepaprasto dvasinio atvirumo. Būtent šiuo laiku induizmo gelmėse užsimezga džainizmo ir budizmo tikėjimai. Tuo pat metu apreiškimu laikytos Vedantos tradicinę tėkmę naujai pakreipė Upanišados. Visų šių elementų sintezė sąlygojo induizmo atsinaujinimo ir transformavimo procesą.

Jogos, Vedantos ir kitos sistemos savo doktrinomis bei praktiniais patarimais sukūrė tvirtą pagrindą atsirasti plačiam žmonių, ieškojusių išsigelbėjimo, išsilaisvinimo (mokši) ratui. Daugelis indų laukė naujų atsakymų į tokius klausimus: kodėl žmonės turi kentėti, ar negalima išvengti kančios? Jie ieškojo naujos, alternatyvios doktrinos, kuri galėtų būti priešpastatyta ezoterinei brahmanų išminčiai.

Ir džainizmas, ir budizmas tapo sistemomis, nepripažįstančiomis Vedų autoriteto. Mahavyra, džainizmo pradininkas, buvo Budos amžininkas ir minimas Budos šventuosiuose raštuose. Džainistų tikėjimas turi labai daug bendro su induistais ir budistais. Išganymo tikslas, pagal džainizmą – išlaisvinti sielą ir padėti jai pakilti ten, kur būna tobulieji. Tam jie dorybingu gyvenimu ir askeze turi atsikratyti karmos.

Budizmas irgi, kaip reformistinis judėjimas, įsiterpė į ilgametę induizmo religinę tradiciją.

Budizmas yra nepaprastai sena filosofija kilusi Indijoje. Bet ar Budizmas – filosofija? Iš Iš vienos pusės tai tiesa. Kai kurie teigia: “Dvasinis skaidrumas yra natūrali budistinio vystymosi pasekmė. Bet filosofija veikia sąvokų ir vaizdinių lygmenyje, o Budos mokslas dirba su mumis kaip su visuma. Dėl to nuolat keičiamės, kadangi duodamas raktas nuo to, kas kasdien vyksta mūsų viduje ir visur aplink.” Bet ir čia slypi pavojus. Atkreipę dėmesį į vidinio poveiko, vystymosi idėją, kai kurie teigia, kad budizmas yra psichologija. Bet budizmas įžengia tik tada, kai žmonės pasiekia tam tikrą vidinį stabilumą ir erdvę mato kaip turtą, o ne kaip atskyrimą. Kada išgyvenantis tai, kas išgyvenama, ir pats išgyvenimo procesas nebejaučiami kaip besiskiriantys tarpusavyje, pirmiausiai ateina išlaisvinimas, o po to prašvitimas. Nors psichologija mus keičia, iš tikrųjų ji veda į tašką, kuriame budizmas prasideda. Budizmas – tai ir religija, ir praktika, ir filosofija sykiu. Jame praktikuojamos įvairios meditacijos formos. O analitinė meditacija – kaip ir visos kitos – visuomet susijusi su tam tikra išmintimi. Tai taip pat ir religija, kadangi ši praktika ir ši filosofija susieja žmones, nušviečia jų protą, suteikia prieglobstį, padeda jiems tapti budomis, nubudusiomis būtybėmis. Budistai netiki dieviškąja būtybe, vadinama Dievu tačiau jie tiki dieviškąja realybe. Kadangi jie netiki įasmenintu Dievu todėl jie nekalba maldų. Bet kai kurie meldžiasi Budai. Budistai tiki, kad Buda gyvena kiekviename iš mūsų. Budizmo pradininkas buvo Indijos princas Sidharta Gautava (vėliau žinomas kaip Buda). Buda gimė Kapilavastu karalystėje valdovų šeimoje. Užaugo neapsakomoje prabangoje, buvo vedęs ir turėjo sūnų. Tačiau sulaukęs 29 metų jis išvydo kokia daugybė žmonių kenčia nuo senatvės ir ligų jis išsižadėjo visų savo turtų ir išėjo klajoti po šalį. Pavargęs jis atsisėdo po medžiu stengdamasis suvokti kas iš tiesų yra svarbu, kas yra “tikroji tiesa”. Praregėjęs jis iki pat mirties mokė žmones, kaip nugalėti kančią ir išsivaduoti iš amžino atgimimų rato. Sulaukęs garbingo amžiaus, sunkios ligos kamuojamas, Buda mirė ir pasiekė visišką nirvaną.

Buda mokė savo pasekėjus, kad žmonės turėtų suvokti keturias tauriąsias tiesas. 1.Šiame pasaulyje nėra nieko amžino. Laimė ilgai negali trukti. Nepasitenkinimu gyvenimu būsena budistai vadina Duka (kančia, nerimas). 2.Dukos būsena užvaldo žmones kurie trokšta daiktų. Juos pražudo godulys, savanaudiškumas. 3.Iš dukos galima išsivaduoti, jeigu žmogus įveikia savo savanaudiškumą, godumą ir neapykantą. 4.Tai galima padaryti einant Aštuongubu
tauriuoju keliu. Aštuongubas taurusis kelias tai – Teisingas supratimas, Teisingas nusiteikimas, Teisingas kalbėjimas, Teisingi poelgiai, Teisinga veikla, Teisingos pastangos, Teisingas susikaupimas, Teisinga dėmesio koncentracija.

Budistai sako, kad negalima tapti budistu, kol nesi tiek suaugęs, kad suprastum ką tai reiškia juo būti. Paūgėję budistų berniukai nuo vieno iki keturių mėnesių praleidžia vienuolyne. Budistų vienuoliai daug laiko medituoja. Kartais jie dirba mokytojais, padeda statyti mokyklas, ligonines. Tradicinis jų rūbas oranžinis apsiaustas.

Budistai duoda penkis įžadus 1.Nežudyti ir nekenkti nei vienai gyvai būtybei. 2.Neimti nieko kas tau nėra duota. 3.Nepataikauti savo kūnui. 4.Nemeluoti, nekalbėti užgauliai ar įžeidžiamai. 5.Negerti alkoholio, nevartoti narkotikų. Vienuoliai duoda dar penkis įžadus: 6.Nepersivalgyti ir nevalgyti po vidurdienio. 7.Nesilinksminti. 8.Nesikvėpinti, nesipuošti. 9.Nemiegoti minkštoje lovoje. 10.Neimti aukso, bei sidabro į rankas.

Judaizmas

1. Apibūdinimas

Judaizmas atspindi žydų tautos religiją ir kultūrą, ypatingai, nuo Babilono nelaisvės laikų, 535 prieš K., iki šių dienų.

Taip, kaip Kristaus laikais judaizme buvo įvairių sektų, tokių, kaip fariziejai, sadukėjai ir Esėjai, taip ir šiandien jame yra daug skirtingų atšakų (pvz., ortodoksai, Chasidai, reformatai, konservatoriai ir pan.). Ko gero, vienintelis šias grupes siejantis faktorius šiomis dienomis yra jų „etninis žydiškumas“.

Sąvoka „žydas“ yra kilusi iš hebrajų tautos ir, pirmiausiai, Judo genties, kuri sugrįžo į Izraelį iš Babilono nelaisvės. Pirmasis hebrajus arba žydas buvo Abraomas. Sąvoka „žydas“ paprastai yra taikoma visiems izraelitams. Kadangi išgelbėjimas remiasi Abraomo sandora, krikščionybė betarpiškai išplaukia ir kyla iš ST biblinio judaizmo (žr. Pr 12,1-3 ir Gal 3,11-16).

Istoriškai ir bibliškai žydai buvo Dievo išrinktas atpirkimo instrumentas, bet jie atmetė Jėzų Kristų kaip Mesiją ir bendradarbiavo su romėnais, Jį nukryžiuojant. Krikščionybė kėlė ir vis dar tebekelia didelę grėsmę judaizmui. Kaip atskleidžia Apd, žydai stengėsi sunaikinti krikščionybę ir išsaugoti klasikinę judaistinę religiją ir kultūrą.

2. Pagrindiniai įsitikinimai

Dievas

Žydų Dievas yra Senojo Testamento Jehova (Yahweh), sudaręs sandorą su Abraomu ir Dovydu.

Savo tikėjimu į vieną tikrą Dievą – monoteizmu – žydai visais laikais buvo beveik unikali tauta (žr. Įst 6,4).

Dievas žydams yra:

• visagalis sutvėrėjas ir visatos palaikytojas.

• aukščiausiasis Viešpats ir visų žmonių ir tautų valdovas.

• Šventas ir teisus visų žmonių teisėjas.

• Asmeninis žydų Dievas, ypatingu būdu atskleidęs Save tokiems žmonėms, kaip Abraomas ir Mozė.

• Izraelio Atpirkėjas, kaip vaizduojama Išėjimo knygoje.

• Ypatingas, ištikimas sandorai Dievas, kuris davė įstatymą ir aprūpino, išvadavo ir išsaugojo Izraelį.

Raštai

Daugeliui žydų Biblija susideda tik iš Senojo Testamento knygų, kurios suskirstytos į 3 skyrius – Įstatymus, Pranašus ir Knygas. Įstatymas (Torah), kurio pagrindinė dalis yra Penkiaknygė, yra svarbiausioji dalis. Tai yra šventi raštai, Dievo duoti žydams. (Žr. Rom 2,17-29; Rom 9,1-8).

Paprastai žydai visai atmeta Naująjį Testamentą arba ignoruoja, laikydami jį skirtu pagonims. Taigi, žydų tikėjimas ir tradicija pirmiausiai remiasi Senuoju Testamentu.



Jėzus Kristus

Paprastai žydai atmeta Jėzų Kristų kaip pažadėtąjį Senojo Testamento Mesiją ir Išgelbėtoją. Dauguma žydų šiandien vis dar ieško asmeninio arba tautinio Mesijo, kad šis išpildytų ST pranašystę, išvaduotų Izraelį iš priespaudos, atneštų taiką bei klestėjimą ir teistų visus žmones. Žydai nepajėgė suderinti ST Mesijo, kaip valdančiojo Karaliaus, paveikslo (Ps 2) su kenčiančio tarno (Iz 53), kuris atneštų taiką ir klestėjimą, išspręstų visų žmonių nuodėmės problemą bei teistų visą žmoniją, paveikslu.

Visais amžiais žydai turėjo daug apsišaukėlių ir netikrų mesijų.

Daugeliui žydų Jėzus Kristus buvo arba klaidingas pranašas, arba suklaidintas, bet doras mokytojas.Išgelbėjimas

Išgelbėjimas žydams siejasi ne tiek su atpirkimu ir nuodėmių atleidimu, kiek su tautos išlaisvinimu ir išvadavimu iš fizinės, politinės ir socialinės priespaudos.

„Išgelbėjimas“ beveik prilyginamas buvimui žydu – Dievo sandoros tautos nariu. Ir būti žydu reiškia būti „Dievo karalystėje“.

Gimimas žydu ir įstatymo laikymasis reiškia išgelbėjimą. Aukos ir darbai suteiks laikiną atlyginimą už nuodėmes, bet tik Dievo malonė galiausiai leis žydams išvengti griežto Dievo teismo.

Be NT judaizmui stinga svarbiausio išgelbėjimo elemento – pasiaukojančio, prisiimančio bausmę atpirkimo, visiškai pakankamos, vienkartinės Kristaus mirties ant kryžiaus!3. Svarbiausios praktikos

Nors įvairiose sektose jos yra skirtingos, bendrai paėmus, judaizmas vis dar apima

• daugelio religinių švenčių, festivalių ir šventų dienų laikymąsi

• Daugelis jų skirtos paminėti žydų tradicijai, Izraelio istorijai ir Dievo santykiams su Savo sandoros tauta praeityje

• įstatymų, mitybos nuostatų ir ritualinių tradicijų laikymąsi

• tvirtus šeimos ryšius ir vertybes

• išskirtinį etninį identitetą

• Toros
mokymąsi ir citavimą

• žodinio įstatymo ir tradicijos laikymąsi (Mišna)

4. Svarbiausi raštai ir ritualai

Raštai

Papildomai prie ST, judaizmas apima keletą reikšmingų, sakralinių dokumentų.

Gemara – ankstyvasis rašytinis komentaras, kurio pagrindas – žodinė Mišna.

Midrash – hebrajų ST komentarai, sutelkiantys dėmesį į Torą.

Talmudas – rašytinė žydų žodinio įstatymo ir tradicijos kompiliacija.Ritualai

Šabas – septintoji šventa savaitės diena (šeštadienis), kuri yra poilsio diena, minint sukūrimą ir įstatymo davimą.

Išėjimas – pavasario šventė, primenanti, kad per Išėjimą Dievas išvedė Izraelį iš Egipto (žr. Iš 12).

Jom Kipuras – kasmetinė atpirkimo diena spalio mėn., skirta tautinei ir asmeninėms išpažintims bei apsivalymui nuo nuodėmių.

Roš Hašana – žydų Naujieji Metai, švenčiami rugsėjo-spalio mėnesį, apmąstant praeitį ir viliantis ateitimi.

Hanuka – šviesų šventė, švenčiama maždaug Kalėdų laikotarpiu, minint sėkmingą Makabėjų maištą, kuris 167 prieš K.

nuvertė Antiochus Epiphanes IV ir atstatė garbinimą šventykloje.

Judaizmas vis dar yra orientuotas į tradicijas ir ritualus.

Islamas

Muhamedas

Muhamedą musulmonai tiki esant pranašu ilgoje pranašų grandinėje (tarp jų randame ir Jėzaus Kristaus vardą,t.y. Islamas pripažįsta Jėzų kaip Dievo Pranašą). Muhamedas Dievo vardu skelbė Dievo vienybės apreiškimą (Muhamedas yra gerbiamas kaip Dievo Pranašas, bet jokiu būdu nėra sudievinamas; garbinamas yra tik Dievas).

Muhamedo skelbti Dievo apreiškimai buvo užrašyti Korane, kuri nuo kitų rašto religijų (judaizmo ir krikščionybės) skiria jo nenuginčijamas autentiškumas ir tikslumas (ko negalima pasakyti apie Bibliją. Naujasis Testamentas buvo pradėtas užrašinėti praėjus 70 metų nuo Kristaus nukryžiavimo, o paskelbtas kaip rinkinys 2-ojo šimtmečio pabaigoje). Nuo pat Korano užrašymo pradžios iki šiol (t.y. maždaug 1400 metu) nėra pakeista ne viena jo raidė. Sakoma, kad išmetus iš Korano vieną vienintelę raidę, jis nebetektų savo formos (ne prasmės, bet formos). Be to, jame sukaupta daugybė mokslinės informacijos. Koranas buvo užrašytas ne paties Muhamedo (jis, būdamas beraštis skelbė Dievo apreiškimus, perteiktus per Angelą Gabrielių), o jo amžininkų.

Alachas.

Alchas yra Mahometo skelbtas musulmonų Dievas. Vienintelis, visagalis pasaulio ir žmonių kūrėjas. Žmogus gali jį pažinti, nes savo šventąją valią jis išreiškė Korane.

Pagrindiniai islamo principai

Islamo religija negarbina ir nėra pririšta prie kokio nors asmens (kaip jau buvo minėta, Muhamedas nėra kaip nors garbinamas, o tik gerbiamas kaip Dievo pranašas; garbinamas yra tik Dievas), ar kokios nors tautos. Islamas yra pasaulinė religija, mokanti žmones islamišku savybių ir „islamiško elgesio“. Taigi arabiškas žodis „islam“ reiškia nusilenkimą, atsidavimą, pasišventimą, paklusnumą Dievui. Tai ir yra islamiškos savybės. Antra žodžio „islam“ reikšmė yra „taika, ramybe“. Ir tai reiškia, kad kūniška ir dvasine ramybe įgyjama tik per atsidavimą ir paklusnumą Dievui.

Islamo ištakos taip pat kaip krikščionybės ir judaizmo yra Senasis Testamentas, kad ši religija yra ne kas kita kaip krikščionybės tęsinys, kitaip sakant supainiotų ar pamirštų dalykų priminimas ar patobulinimas. Taigi dalykai, kuriuos draudžia Islamas, jau buvo uždrausti žmonijai per ankstesnius pranašus, bet tai buvo žmonių nepaisoma, kaip antai alkoholio ir kiaulienos draudimas Senajame Testamente. Kai kam Islamas gali atrodyti labai griežtas, draudžiantis begalę dalykų, tačiau visa tai nėra iš piršto išlaužta, o visais atvejais tarnauja žmogaus gerovei, pirmiausia sveikatai. Islamas nereikalauja besąlygiško atsidavimo ir nesuprantamų dalykų vykdymo. Priešingai, Islamas skatina žmogų žinojimui, domėjimuisi kam ir kodėl vienas ar kitas dalykas yra draudžiamas. O šito teisingumu įsitikinti nėra sunku: modernusis mokslas bemaž kasdien naujais atradimais patvirtina tiek alkoholio, tiek kiaulienos žąlą žmogaus organizmui

Ramadanas.

Devintasis mėnulio kalendoriaus mėnuo („Ramadan“ ir yra šio mėnesio arabiškas pavadinimas) yra skirtas pasninkavimui, tai reiškia, kad musulmonai nuo aušros iki sutemos nevalgo ir negeria. Ramadano pasninkas yra padėkos ir pagarbos Dievui ženklas, nes būtent šį mėnesį buvo pradėtas apreikšti Koranas. Religinė pasninkavimo reikšmė turi ir žmogiškosios naudos: taip stiprinama valia ir minkštinama širdis – bepasninkaudami suprantame, kaip gyvena vargšai, neturintys maisto ne tik nuo aušros iki sutemos, bet galbūt nuo aušros iki aušros. Be to pasninkas yra ne tik maisto, bet ir blogų minčių ir poelgių atsisakymas, kurių atsikratyti normaliomis sąlygomis dažnai būna sunku, o prisivertimas ramadano mėnesį greit tampa įpratimu.

Mokesčiai

Kasdienė malda, pasninkas ramadano mėnesį ir pagalba vargšams yra islamiškos „mišios“ – toks yra islamiškas tarnavimas Dievui. Galbūt tokia Dievo tarnyste reikalauja daugiau pastangų, bet ji yra bent jau naudinga sau ir kitiems, o ne tuščia kaip krikščioniškas kunigų spektaklis – mišios. Skirtingai nuo bažnyčios, islame pinigai dalinami ne mečetei („musulmonu bažnyčiai“), o vargšams. Kiekvienas, uždirbantis daugiau už nustatyta minimumą turi išdalinti vargšams
2 % nuo savo pelno.

„Šventasis karas“

Ši sąvoka šiurpina pasaulį dėl klaidingo supratimo. Arabiškas žodis šiam terminui žymėti yra „dzihad“ ir reiškia „kova, pastangos“, t.y. kova ir pastangos ginant religiją. Bet toli gražu tai nereiškia vien karo, kas aišku nėra išskiriama, jei kita religinė bendruomenė ginklu nori pavergti islamiškos bendruomenės narius ( kas kaip tik šiuo metu ir vyksta Palestinoje). Kasdienis „dzihad“ yra malda, geras pavyzdys, savo paties blogu polinkiu nukariavimas, pykčio sutramdymas – ir toks religijos gynimas kartais reikalauja daugiau pastangų nei kariavimas mūšio lauke, nes jis turi būti nepaliaujamas, besitęsiantis 24 valandas per parą ir ne su pertraukom, o kasdien.Islamiškos aprangos taisykles

Tiek vyrams, tiek ir moterims islame yra nustatytos kai kurios aprangos taisykles. Jie neturi visuomenėje atvirai rodyti savo grožio. Prie moteriško grožio priskiriami ir plaukai, todėl moterys islame juos pridengia skara. Ir savo grožio slėpimas visiškai nereiškia moters priklausomybės ar pasidavimo ir nusižeminimo vyrams, kaip yra madinga manyti. Kaip kiekvieno teisė yra saugoti savo turtą, taip ir kiekvieno teisė yra saugoti savo grožį. Tai reiškia, kad seksualumas, ypač pabrėžtas, išstatomas visuomenei veda blogų dalykų ir pirmiausia tai yra vešli dirva šeimų ardymui. Negalima teigti, kad islamiškoje visuomenėje nėra skyrybų, bet statistika įrodo, kad jų daug mažiau. Islamiškoje visuomenėje gyvenimas koncentruojamas šeimoje. Musulmonė moteris yra graži savo vyro, vaikų, tėvų akivaizdoje, ką nebūtinai turi matyti svetimi.

Moters vieta Islame.

Korane nėra nė vienos vietos, kur būtų daromas lyčių skirtumas. Muhamedas visur kreipiasi į žmones, t.y. vyrus ir moteris. Islamo istorijoje niekada nekilo klausimas apie moters vietą Islame, tai iškilo per „didžiuosius orientalistus“, kurie daug kalbėjo ir rašė apie tai, ko niekada nematė nes niekada ten nebuvo. Pranašas mokė, kad geriausias yra tas, kuris geriausias savo žmonai, taip pat sakė, kad Dievas yra patenkintas žmogumi, jei jo motina yra juo patenkinta, taip pat Korane parašyta, kad dangus guli po motinos kojomis. Islame motina yra labiausiai gerbiamas asmuo ir tik po jos seka tėvas.

Induizmas

Žodis “hindu” kilo iš Indo upės pavadinimo, prie kurios krantų antrojo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje įsikūrė senieji arijai. Nors tuomet Indo upės vardas buvo Sindhu, persai, savitai jį ištardami – “indu”, tuo pat vardu įvardijo ir upės slėnio gyventojus. Šiandien sąvoka “indusai” reiškia religinę priklausomybę, “indai” – tautinę. Taigi induizmas yra religija šios senos tautos, kuri tūkstantmečiais vystėsi vidujai ir vis pasipildydama naujais elementais išaugino neaprėpiamą religinę socialinę sistemą, kokią regime šiandien.

Pirmiausia turime pasakyti, kad induizmas nepasiduoda jokiam apibrėžimui. Žiūrint iš šalies jis atrodo lyg kokia visa ko maišalynė, pradedant religija bei filosofija ir baigiant mitais ir magija. Tačiau atidžiai pažvelgę matome, jog šiuos skirtingus elementus jungia tam tikri principai bei praktikos, kuriuos galėtume pavadinti esminiais induizmo požymiais. Šie požymiai – tai visų pirma šventųjų indusų knygų Vedų pripažinimas, po to tikėjimas karma – samsara, t.y. tikėjimas sielų keliavimu pagal atlygio dėsnį, ir, pagaliau, varna – acrama – dharma praktika, kuri moko, jog kiekvienas turi gyventi pagal savo kastą ir padėtį. Tačiau visa tai dar pakankamai neatskleidžia induizmo esmės. Ji glūdi visuotinėje tautos religingumo išraiškoje, tautos, kurios ilga istorija buvo nesiliaująs Dievo ieškojimas ir kurios visas mąstymas yra pažymėtas atsigręžimu į antgamtinį pasaulį ir dvasios primato iškėlimas.

Induizmo istoriją galima palyginti su sniego kamuoliu, kuris risdamasis vis storiau aplimpa ir vis auga. Įimti į save visa, net ir tai, kas atrodo nesuderinama – tai induizmo nuolatinio augimo ir ilgaamžiškumo paslaptis. Savo pilnutinį vaizdą ir galutinę formą jis įgavo pirmaisiais krikščioniškosios eros amžiais. Todėl induizmo istoriją galima suskirstyti į du periodus: prieškirkščioniškąjį ir pokrikščioniškąjį.

Prieškrikščioniškasis periodas apima tris stadijas, kurios atitinka tris viena po kitos einančias Vedų dalis. Pirmoji stadija, kuri rymojo ant seniausių Samhitas raštų, buvo liaudies religija. Ji, kaip ir dabartinė liaudiška induizmo forma , buvo politeistinė, nors šventieji raštai dėl to pakartotinai įspėdavę. Pavyzdžiui, Rg- vedoje šitaip sakoma:”Kas yra viena, tą išminčiai vadina daugeliu vardų” kitoje vietoje:”Kunigai ir poetai įvairiais žodžiais išreiškia tikrovę, kuri iš tikrųjų yra viena”.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3219 žodžiai iš 6397 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.