Didžioji Kinų Siena
Didžiausias kada nors žmogaus sumanytas statinys driekiasi 2150 mylių per Kinijos teritoriją, rangydamasis kaip gyvatė per kalnus ir slėnius, savo forma primindama drakono kūną.
Didžiąją kinų sieną milijonai kareivių ir darbininkų statė daugiau negu 1800 metų. Siena tęsiasi nuo Geltonosios jūros netoli Pekino iki Nefrito vartų Dziajuguane. Čia buvo riba, ties kuria baigėsi kinų įtaka ir prasidėjo Vidurinės Azijos dykumos. Siena suformavo ribą tarp kinų civilizacijos ir barbarų šiaurėje, ties kuria kinų kultūros skleidimasis galiausiai išseko. Ten, už sienos, kalnuose ir dykumose sunkiai pragyvendami klajoja nomadai. Amerikiečių mokslininko Aueno Latimoro žodžiais tarent terent, Kinų siena – “pati kolosaliausia žmonijos atžyma”.
Siena statyti pradėta pirmojo Imperatoriaus Čino Ši Huang-di, karevusio, kol pagaliau 221 m. pr. Kr. suvienijo Kiniją, valdžios metais. Iki tol, gerokai anksčiau čia buvo mažesnių sienų., kurias pasistatė vietiniai valdovai. Daugumą jų sunaikino Činas Ši Huang-di. Jis įtvirtino žiaurią ir efektyviai valdomą imperiją, su veikiančia baudžemojo teisingumo sistema, nauju kelių tinklu ir biurokratija, kontruoliuojančia žmogaus gyvenimąją vietą ir nustatinėjančia, kiek toli jis gali keliauti. Su nusikaltėliais elgtasi griežtai, o nenorintys dirbti buvo imami į kariuomenę ir siunčiami į tolimiausius imperijos kampelius. Tai ir buvo tie žmonės – pirmieji statytojai to, ką dabar vadiname Didžiąją siena.
Pagal amžininkų parašytas istorines knygas, Činas pasiuntęs 300000 žmonių armiją priešakyje su vyriausiuoju generolu Meng Tianu malšinti barbarų šiaurėje ir statyti nužyminčios teritoriją sienos, panaudojant natūralias kliūtisir perėjas, ir tuo būdu suformuoti nepereinamą barjerą.
Didesnė dalis sienos, kurią regime šiandien, deja, yra gerokai vėlesnės statybos, Mingų dinastijos laiku ( 1368-1644 m. ). Tų laikų sienos statybos tikslas buvo toks pat, kaip činų – užkirsti kelią invazijoms iš šiaurės ir aiškiai pažymėti imperijos ribas. Labiausiai apsaugota Mingų dinastijos sienos atkarpa išsidėsčiusi tarp Pekino ir jūros. Tai 400 mylių ilgio plytų ir akmens mųras, besidriekentis rytų kryptimi per Jenšano kalnų keteras iki Šanchajaus.
Tarp minėtų dviejų perijodų kiti Kinijos valdovai taip pat įsiamžino sienos statyboje, versdami milijonus darbininkų triųsti prie atskirų sienos atkarpų. Činas Ši Huang-di panaudojo sienos statyboms savo armiją bei pusę milijono valstiečių. Praslinkus daugiau kaip 600 metų, 446 m. Taipingas Džendziunas sutelkė 3000000 darbininkų naujos sienos atkarpos statybai, o Tianas Bao 555 m. šiam darbui jėga užverbavo 1,8 milijono valstiečių.
Buvo periodų, kuomet dėmesys sienai sumažėdavo; Tangų dinastijos valdymo metais (nuo 618 m.) manyta, kad geriausias gynybos būdas yra ataka ir verčiau sukurti stiprią armiją, negu tvirtinti sieną. Tačiau, kai į valdžią atėjo Mingai, gynybos reikaluose siena atgavo prioritetą. Taigi siena, kurią matome šiandien, yra milijonų žmonių triųso vaisius, įkūnijantis vieningą idėją.
Sienos statybai naudotos medžiagos: žemės, akmenys, rąstai, čerpės, o Mingų dinastijos valdymo metais ir plytos. Kadangi transportavimas buvo sudėtingas, stengtasi panaudoti vietines statybines medžiagas: akmenis iš aukštikalnių; žemes iš lygumų; smėlį, skaldą ir tamarisko šakeles iš Gobio dykumos; ąžuolus, pušis ir egles iš miškų aplink Liadongą šiaurės rytuose. Dauguma šių medžiagų nebuvo ilgalaikės, todėl tik akmens ir plytų – čerpių sienų atkarpos išliko. Mingų dinastijos valdymo metais vietoja buvo statomos degimo krosnys plytoms ir čerpėms, taip ir kalkėms, naudotoms plytų surišimui, gaminti.
Statybines medžiagas nešiojo žmonės – ant nugarų ar naščiais. Kartais darbininkai sustodavo į eilę, sudarydami gyvą grandinę, ir perdavinėdavo akmenis ir plytas iš rankų į rankas į kalno šlaitą. Naudoti ir karučiai, o pernešti krovinį per dideles uolas – gervės ir svertai. Asilai gabeno krepšius su skiediniu ir plytomis. Pasakojama, kad ožiai irgi buvo įkinkyti į darbus – plytos tvirtintos prie jų ragų.
Činų dinastijos laikais sienos buvo statomostaip: pirmiausia išilgai konstrukcijos linoijos iš polių ir lentų buvo padaromos formos, o po to jas pripildydavo žemių; supylus 3-4 colius storio žemės sluoksnį, jis būdavo mediniais plaktukais kietai suplūkiamas, ir tik po to pilamas kitas sluoksnis.
Panašiai buvo dirbama ir Mingų valdymo laikais, tik čia vienas po kito klojami sluoksniai buvo storesni – maždaug apie 8 colių. Ši technika Kinijoje buvo ištobulinta, kadangi ji dažnai naudota, namų sienas.
Statant plytų ir akmenų mūro sienas, pirmiausia būdavo išlyginamas žemės paviršius, po to pamatams suformuoti viena eile sluoksniais buvo klojami plokšti akmens luitai. Tada sienos fasadai buvo statomi iš akmenų, o tarpas tarp jų užpildomas smulkiais akmenukais, skalda, kalkėmis ir žemėmis. Kai jau sienos aukštis būdavo pakankamas, jos viršus būdavo užbaigemas lygiu plytų sluoksniu. Tose sienos atkarpose, kur nuolydis būdavo daugiau nei 45 laipsniai, iš plytų buvo formuojami laiptai.
Labiausiai stebinanti Didžiosios sienos ypatybė yra ta, kad sumaniai buvo išnaudoti gynybiniai žemės paviršiaus
privalumai, siena išrangyta kalnų keteromis taip, kad eitų per aukščiausią kalno tašką.
Svarbiausiuose taškuose buvo statomi fortai ir stebėjimo bokštai. Tie taškai – tai vietos, ties kuriomis priešo atakos buvo labiausiai tikėtinos dėl natūralių gamtos sąlygų – kalnų tarpeklių, kelių sankryžų, upių vingių lygumose. Tangų dinastijos laikų enciklopedijoje rašoma: “Signaliniai bokštai turi būti statomi lemiamuosia aukštikalnių taškuose ar ties sankryžomis lygumose”.