Didžioji nyderlandų tapyba
5 (100%) 1 vote

Didžioji nyderlandų tapyba

1432 metais gegužės mėnesį Gente, šv. Bavono bažnyčioje buvo labai iškilmingai atidarytas garsusis altorius, kuris ir dabar laikomas vienu pasaulinės tapybos šedevrų. Jo aukštis buvo beveik trys su puse metro, o ilgis – daugiau kaip penki metrai. Milžiniška minia bažnyčioje buvo susižavėjusi ir nustebusi. Žmonės, kurie žiūrėjo į Gento altorių jo iškilmingo atidarymo dieną, pirmąkart išvydo rojų, pavaizduotą ne kaip dangišką, nerealų reginį, bet kaip visiškai konkretų, apčiuopiamą, džiugų ir kvapų pasaulio bei gamtos pavasarišką vaizdą.

Niderlandams jo menas buvo tarytum gigantiškas ir užtikrintas šuolis.

Po pusantro šimto metų olandų tapytojas ir Niderlandų dailininkų biografas

Karelas van Manderis rašė apie Gento altoriaus kūrėją :

“Tai, ko nepavyko įgyvendinti nei graikams, nei romėnams, nei kitiems, nors

ir labai jie stengėsi, pasisekė garsiajam Janui van Eikui, gimusiam prie

gražiosios Maso upės, kuri dabar gali konkuruoti su Arnu, Po ir didžiuoju

Tiberiu, nes jos pakrantėje užtekėjo toks šviesulys, kad net Italija, menų šalis,

buvo apstulbinta jo spindesio.”

Pilypas Gerasis apie Janą van Eiką yra pasakęs :

“Nėra lygių moksle ir mene mano tarnui ir tapytojui Janui.”

O lotyniškoje van Eiko epitafijoje parašyta :

“Čia ilsisi garsus nepaprastomis dorybėmis Joanas, kuris ypač mėgo tapybą ; jis tapė ir gyvybingus žmonių atvaizdus, ir žemę su žydinčiomis žolėmis ir visa, kas gyva, šlovino savo menu …”

Ne kartą buvo pastebėta, kad van Eiko tapyboje nėra patoso, nėra dramatizmo. Kai čia atsirado tapyba, dailininkas tartum iš pačios gamtos ir iš paties gyvenimo gavo tą paletę, kuri labiausiai tiko įkūnyti visam tam, ką jis matė aplinkui save. Iš pradžių jis labiau reagavo į vaivorykštinį margumą, negu į niuansus, švelniai susiliejančius į vieną toną. Dažnai jo pamėgtų gotiškų linijų dar galime pamatyti jo kompozicijose. Ir šio dailininko kūrybą sukritikavo puikus praėjusio šimtmečio pradžios vokiečių dailininkas Kasparas Davidas Fridrichas, kuris pasakė apie tapybą : “dailininkas turi tapyti ne tiktai tą, ką mato prieš save, bet ir tą, ką jis mato savyje. O jeigu jisai savyje nieko nemato, tai tegu meta tapybą”. Ir visgi Niderlandų tapybos meistrai laikėsi tokios taisyklės – pateikti savą, naują pasaulio suvokimą, o ne tiesiog užfiksuoti regimus daiktus ar vaizdus.

Tapyba čia atsirado ir suklestėjo tada, kai žmogui atsivėrė regimojo pasaulio grožis ir jisai ėmė tuo pasauliu gėrėtis. Šitą gėrėjimąsi pažadino ta didžioji epocha, kuri vadinama Renesansu ir apie kurią Engelsas pasakė, jog jai “reikėjo titanų ir … ji pagimdė minties, aistros ir charakterio titanus, visapusiškus ir mokytus”. Tai buvo “didžiausias progresyvus perversmas iš visų iki tol buvusių žmonijos perversmų”.

Atrodė, kad aukščiau pakilti nei didysis van Eikas, kuris mene išreiškė aukščiausią laipsnį, neįmanoma, tačiau naują srovę į Niderlandų tapybą įliejo įstabus dailininkas Rogiras van der Veidenas, kurį pavergė gamta, savo amžinu grožiu, moterišku, motinišku žavesiu. Jo šuolis mene atrodo tikrai didelis. Gal jis ir nepakilo aukščiau už Janą van Eiką, bet įnešė į tapybą, sukurtą van Eiko, patetinį momentą, vidinį dramatizmą.

XVI amžiuje viskas pasikeitė. Tai humanizmo ir žmogaus dvasios pakilimo amžius, žmogaus genijaus ir didžiųjų atradimų amžius, kai mokslas, literatūra, menas pasiekė aukštumas, neregėtas nuo antikinės kultūros žlugimo laikų, tai amžius, kai žmogaus protas sukilo prieš fanatizmą ir tamsybę, progreso amžius, bet kartu ir įnirtingo silpstančių reakcinių jėgų pasipriešinimo amžius. O Niderlanduose šis amžius buvo pažymėtas pirmosios pasaulyje buržuazinės revoliucijos, paveikusios visą to meto Europos vystymąsi. To amžiaus Niderlandai davė didįjį humanistą Erazmą Roterdamietį. Mokslas ir švietimas tuomet vis labiau vystėsi. Tačiau jau nuo XV amžiaus svarbiausią vaidmenį kultūroje, mene čia vaidina tapyba, nes iš visų menų jinai geriausiai atitinka betarpišką, jutiminį pasaulio suvokimą, kuris būdingas Niderlandams. Bet pačiai tapybai kažko labai svarbaus trūko. Janas van Eikas ir kiti ankstyvieji Niderlandų meistrai atrado regimąjį pasaulį, tačiau nepajuto tos vidinės laisvės, kuria alsuoja italų Renesanso meistrų tapyba. XVI amžiaus pradžios Niderlandų tapyba pavėlavo ištisu šimtmečiu, palyginus su italų. Norėdami išsivaduoti iš to gotiško sustingumo, išmokti laisvės ir laisvi valdyti regimąjį pasaulį, kaip Leonardas da Vinčis, Rafaelis, Mikelandželas ir Ticianas, Niderlandų meistrai vienas po kito veržėsi į Italiją, net nenujausdami, kad daugeliui jų italų mokykla ateityje jiems bus
pražūtinga.

Vienas iš pirmųjų į Italiją atvyko Janas Gosartas, pramintas Mabiuze. Jis buvo ne genijus, bet gabus tapytojas, piešėjas ir graveris, paveldėjęs iš praėjusiojo amžiaus Niderlandų meistrų įžvalgumą, ryškų piešinį ir polinkį į detalų vaizdą. Romoje jis prabuvo tik metus ar dvejus, o į tėvynę Gosartas sugrįžo tartum išmuštas iš vėžių ir bejėgis. Janas Gosartas įsigeidė laisvės, užsinorėjo įsiviešpatauti trijų matavimų erdvėje, galutinai išsiveržti iš gotiško ribotumo, tačiau vietoj laisvės išeidavo chaosas, vietoj dramatizmo – pigus teatrališkumas, dvelkiantis šalčiu ir dirbtinumo. Toks nevykęs antikos mėgdžiojimas, dar padarytas neva subtilus, kaip italų dvariškių rūmuose, parodo, kas gresia menui, kuris praranda savo individualybę ir bando kalbėti svetima kalba. Tačiau niderlandai iš italų išmoko dalykų , iš kurių kartais gaudavo gerų vaisių : geometrijos ir optikos, fizikos ir anatomijos.

Stambiausias XVI amžiaus pirmojo trečdalio Antverpeno meistras Kventinas Maseisas ( Masisas ) daug kur dar išlaikęs vėlyvosios gotikos manierą, labai daug pasimokė iš italų meistrų, o pirmiausia – iš Leonardo da Vinčio. Šis dailininkas – vienas iš buitinės tapybos kūrėjų. Daugelis Maseiso mokinių kartojo jo temą, grynai niderlandiškai detalizavo sąskaitų knygas, monetas, svarstykles. Tačiau to meto Niderlandų tapyboje buvo dailininkų, kurie atkakliai sekė nacionalinę tradiciją ir joje, tarytum be aiškios italų įtakos, drąsiai skynė kelią savo menui.

Toks dailininkas buvo šiaurės Niderlanduose gimęs Jeronimas Boschas. Šitas dailininkas – labai įstabus reiškinys. Daug kas Vakarų Europoje jame įžvelgia vos ne siurrealizmo tėvą, o siurrealizmas, kaip žinia, neigia mene logiką ir racionalizmą. Humanizmo epochoje, kai šviesus žmogaus protas, rodos, triumfavo prieš viduramžių tamsą, kažkokios gūdžios svajonės, baisios fantastiškiausios tamsos jėgų pamėklės, velnių ir demonų būriai staiga išnyra iš nebūties ir siautėja šio nuostabaus meistro bei jo pasekėjų kūryboje.

Vis dėlto visi Niderlandų meistrų kūriniai atrodo tik žaidimas, palyginus su tuo, ką pasiekė meistras Piteris Breigelis, po kurio Jeronimo Boscho velniai rodosi tik žaisliukai. Šis Niderlandų meistras yra visų laikų ir tautų dailininkų meno viršūnė. Apie jį rašė Karelas van Manderis, kad “gamtai labai pasisekė užtikti žmogų, kuris jau pats laimingai ėjo jos pasitikti, kai jinai išsirinko iš vieno nežinomo Brabanto kaimelio, išgarsinusio mūsų Niderlandus, protingą ir sąmojingą Piterį Breigelį ir padarė jį tapytoju, kuris vaizduotų valstiečius”. Greta Diurerio Vokietijoje, Leonardo da Vinčio, Rafaelio ir Mikelandželo Italijoje Piteris Breigelis, pramintas Valstiečiu, – vienas tų didžiausių Renesanso meno genijų, kurie savo kūryboje troško kuo giliau prasiskverbti į pasaulio sandaros esmę, įprasminti žmogaus būtį. Kūryba jam buvo didžiausias visų dvasinių jėgų įtempimas, didžiausias džiaugsmas, bet ir baisi kančia, nes, ieškodamas tiesos, ir stipriausias suklumpa kiekviename žingsnyje.

XVII amžius atverčia naują puslapį Niderlandų tapybos istorijoje. Niderlanduose vietoj vienos – dvi tapybinės mokyklos : flamandų ir olandų. Jos vystosi gretimais, bet visiškai savarankiškais keliais ir kiekviena iš jų kūrė pasaulinės reikšmės vertybes, pasiekusias mene didžiausių aukštumų. Breigelis, apvainikavęs Boscho ir kitų meistrų ieškojimus, išvedė flamandų peizažinę tapybą į pirmąją vietą pasaulyje. Portretinėje tapyboje, kuriai pradžią davė dar Janas van Eikas, XVI amžiaus meistrai irgi pasiekė aukšto lygio, o kai kurie jų gali būti laikomi vienais pirmųjų visos Renesanso epochos portretistų.

Renesanso epochos būdingas stilius palaipsniui ėmė užleisti vietą naujam stiliui – baroko. Baroko stilius nuo XVII amžiaus būdingas Europos bažnytiniam bei rūmų menui. Jis visiškai nesiremia saiko jausmu ir bet kokia hiperbolė gali sustiprinti jo dinamiškumą, jo įgimtą polinkį triukšmingiems akordams, iškilmingam heroizmui ir pompastiškumui.

Dar vienas niderlandas, pasaulio meno titanas, kilęs iš Antverpeno miesto, katras buvo vienas iš tų meno genijų, kurie sutelkė savyje visa, kas geriausia iš savo epochos bei savo tautos ir tai perdirbo savo asmeniniu temperamentu ir didžiuliu įkvėpimu – Piteris Paulius Rubensas. Išskyrus anksti mirusį Rafaelį, Rubensas, tikriausiai, yra dailininkas, kurio gyvenimas buvo laimingiausias, pilniausias, sėkmingiausias visais požiūriais. Nuo pat pradžių jo kūrybinė veikla susilaukė šlovės, kuri be paliovos augo, plito po visą Europą, o paskui didėjo kas šimtmetį. Panašiai kaip Janas van Eikas išreiškė regimojo pasaulio atradimą, Rubensas išreiškė jo pilną atkūrimą tapyboje. Ir vienas, ir kitas
naują erą Niderlandų meno istorijoje, ir vienas, ir kitas toje naujoje eroje iškart pasiekė viršūnių.

Kai mirė Rubensas suklestėjo, nors nepasiekė tokių viršūnių kaip jis, nemažai flamandų tapytojų, tai : Antonijus van Deikas, kuris nebūtų kūręs, jei ne Rubensas, po Rubenso ir van Deiko mirčių svarbią vietą Niderlandų tapyboje užėmė Jakobas Jordansas, taip pat Fransas Sneidersas ir Paulius de Vosas, Adrianas Brouveris, kuris nors ir gyveno baroko stiliaus suklestėjimo epochoje, tačiau jo mene nėra nieko barokiško. Šis dailininkas – subtilus ir pajėgus koloristas, jam nepatiko iškilminga, didinga ir audringa, besiderinanti su bažnyčių bei rūmų architektūra. Davidas Tenirsas ( Tenjeris ) – taip pat garsus tos epochos tapytojas. Ši jo dvasia dar tebegyva toje aplinkoje, kuriai jis priklausė. Tenirsas – paskutinis didelio meno atgarsis, o jo darbų tematika, gausumas ir neabejotinas virtuoziškumas ilgam garantavo jam garbę.

Fransas Halsas pirmasis iš olandų dailininkų iškėlė iš tiesų nacionalinio meno vėliavą. Jis daug įnešė į pasaulinę meninę kultūrą. Fransas Halsas – pirmiausia portretistas, dažniausiai tapęs biurgerių portretus, nors kartu tuo pat metu jisai buvo labai liaudiškas dailininkas. Kai suklestėjo žanrinė, buitinė tapyba, vaizduojanti žmogų kasdieninėje aplinkoje, jo kasdieninius darbus, pirmieji olandų žanristai paveiksluose dar nesugebėjo surišti žmonių figūrų ir aplinkos tarpusavyje, ir pačios figūros dažnai buvo panašios į manekenus, Fransas Halsas tartum panėrė figūras į jiem tinkamą aplinką, glaudžiai susiedamas jas su išoriniu pasauliu. Be to, kai dailininkai pradėjo nemokšiškai piešti natiurmortus, negyvą gamtą, Fransas Halsas vėl pataisė padėtį, parodydamas savo kūriniuose, kaip tai reikia daryti. Vilemas Heda ir Piteris Klasas, abu beveik vienmečiai, labai panašūs vienas į kitą tapybos maniera, abu harlemiečiai ir abu artimai bendravę su Halsu, sukūrė natiurmortą kaip savarankišką žanrą. O amsterdamietis Vilemas Kalfas, dirbęs jau XVII amžiaus antroje pusėje, sukūrė tikrus šio žanro šedevrus.

XVI amžiaus Niderlandų tapyba skyrė didelį dėmesį peizažui, bet šis peizažas buvo dar sukaustytas daugelio sąlygiškumų. Tačiau Janas Porcelis, keletą metų dirbęs su Fransu Halsu Harleme, XVII amžiuje prijungė spalvinę gamą vienam pagrindiniam tonui, dažniausiai sidabriniam, ir pripildė paveikslą vieningo kompozicinio ritmo, tarsi vieningo alsavimo. Nors vienu iš pirmutinių tikrai nacionalinių olandų peizažistų galima pripažinti Janą van Gojeną. O Herkulesas Segersas įnešė į gamtos vaizdavimą naujų motyvų. Tos pačios apsiniaukusios olandų lygumos jo paveiksluose tapo didingos, jų melancholija – iškilminga. Amsterdamo tapytojas Artas van der Neras, septyniais metais jaunesnis už Gojeną, tęsė ir gilino olandų tapyboje lyrinę nuotaiką. Jo meninės nuotaikos graudesnės, nykesnės, bet nuoširdesnės.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1987 žodžiai iš 6322 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.