Didžiosios britanijos politinės partijos ir rinkimai
5 (100%) 1 vote

Didžiosios britanijos politinės partijos ir rinkimai

Didžiosios Britanijos politinės partijos ir rinkimai

Įvadas

Didžioji Britanija ypatinga ne tik savo geografine padėtimi, politine kultūra, rašytinės konstitucijos nebuvimu, teisinės sistemos principais, bet ir rinkimų bei partijų sistemomis. Tikėtina, kad šį unikalumą bent iš dalies sąlygoja savotiškas britų nacionalinis charakteris, kurio vienas esminių bruožų yra konservatyvumas. Galbūt todėl, nepaisant nuolatinių diskusijų, Didžiojoje Britanijoje išsilaikė paprastosios daugumos atstovavimo sistema, o kai kurios partijos savo istoriją skaičiuoja jau šimtais metų. Beje, partijų susikūrimas šalyje buvo taip pat ypatingas.

Vis dėlto dėl vietos stokos šiame referate nebus itin išsamiai gilinamasi į partijų ir rinkimų sistemos istoriją, ir pateikiami tik pastarųjų dešimtmečių partinės sistemos vystymosi bruožai. Referate bus apsiribota Didžiosios Britanijos parlamento rinkimų sistema, bus pateikti kai kurie jos, pagrįstos paprastosios daugumos principu, bruožai, o jo priede — pastarųjų penkių dešimtmečių rinkimų duomenys. Referate taip pat bus nurodyti galimi tokios rinkimų sistemos padariniai.

Vienas iš svarbiausių tokių padarinių, pagal partijų tyrinėtojo M. Diuveržė (M. Duverger) suformuoluotą dėsnį, yra galimybė susidaryti bipartinei sistemai. Tokios sistemos požymių ir galima aptikti Didžiojoje Britanijoje. Šiame referate bus apžvelgtas partijų sistemos pobūdis bei trumpai aprašyta jos dinamika. Taip pat bus skirta dėmesio ir pačioms partijoms — sistemos komponentėms.

1. Didžiosios Britanijos partijų sistema

Didžiojoje Britanijoje nuo pat 17 a. pabaigos valdančiomis buvo galima laikyti tik dvi partijas. Iki 19 a. vidurio tai buvo torių ir vigų partijos (terminas „partijos“ čia vartojamas plačiąja prasme, neturint omeny vien šiuolaikinės „partijos“ sampratos), vėliau — konservatoriai ir liberalai, 20 a.— konservatoriai ir leiboristai.

Tokia sistema atsirado dėl britų požiūrio į politines partijas. P. G. Dž. Pulceris (P. G. J. Pulzer) teigia, kad ir politikai, ir rinkėjai sutaria, kad partija yra ne tik dalinių („sekcinių“) interesų atstovė, bet ir valdymo instrumentas. Parlamentas, veikiantis nuo 13 a. antrosios pusės, pirmiausia buvo konsultacinė institucija, tačiau nuo Šlovingosios revoliucijos, kai jis galėjo nušalinti karalių ir nepritarti naujiems mokesčiams, parlamentas įgavo daugiau įgaliojimų. Taigi 18 a. pradžioje jo nariai jau galėjo reikšti savo pritarimą ar nepritarimą tuometinei administracijai. Partija, nors buvo ir labai neapibrėžta, pasak Pulcerio, tapo valdymo instrumentu, o parama ar prieštaravimas vyriausybei tapo skiriamąja dviejų partijų linija. Anot jo, tai yra dvipartystės Britanijoje esmė: „pritarimas partijai nesirėmė ideologiniais principais. […] Iki pat 19 a. pabaigos jos buvo, anot M. Vėberio (M. Weber), „kadrinės“, o ne masinės partijos“. Tokia parlamente susikūrusi partija turėjo tam tikrą laiką prisiimti valstybės valdymo atsakomybę. Todėl Britanijos partinė sistema labai skyrėsi nuo kontinentinio daugiapartizmo: Britanijoje partijos funkcija buvo nacionalinių interesų įgyvendinimas vyriausybėje ir atsakomybė už juos, o Europos daugpartinėse sistemose — atstovavimas savo grupės interesams ir valstybės paramos savo (siauriems) atstovaujamiems interesams užsitikrinimas.

Pulceris nurodo, kad britų partijos buvo sukurtos parlamente aristokratinei ir oligarchinei vyriausybei paremti, ir, jei 19 a. rinkimų reformos (apie jas bus kalbama žemiau) nebūtų buvusios laipsniškos (kai gavę balso teisę rinkėjai suvokdavo, jog balsuoja ne tik už savo interesus, bet ir už arba prieš vyriausybę), gali būti, jog dvipartinė sistema būtų žlugusi. Tačiau iki pat 1918 m. reformos sukurdavo tik tokius dichotominius nuomonės pasidalijimus, kuriuos galėjo absorbuoti dvi partijos. Be istorinės tąsos, kitas ypatingas Britanijos partinę sistemą lemiantis bruožas yra socialinis vienalytiškumas. Nors kartais taip ir neatrodo, šalyje nėra ypatingų kalbinių konfliktų, didelių regioninių skirtumų, miesto—kaimo opozicijos, o religiniai skirtumai, išskyrus Šiaurės Airijos, nuo 1688 metų imti spręsti taikiai. Kaip tvirtina Pulceris, tai palieka vienintelį esminį skirtumą — skirtumą tarp klasių, kuris, beje, būdingas visai šaliai, todėl irgi prisideda prie nacionalinio vienalytiškumo.

Būtent klasinis pasiskirstymas, kurį R. Garneris (R. Garner) ir R. Kelis (R. Kelly) apibrėžia kaip „sociologinį fenomeną, kai dauguma rinkėjų jaučia stiprų ir nuolatinį prisirišimą prie vienos iš dviejų visuomenės klasių — darbininkų ir viduriniosios“, labiausiai lemia ar bent jau dar visai neseniai lėmė ir dabartinį politinių simpatijų pasiskirstymą. Be to, Didžioji Britanija, ypač pokario metu, pasižymi aukštu sutarimo laipsniu (kuris taip pat stiprina dvipartinę sistemą), kai abi partijos paprastai atspindi netolimus centrui interesus. Pagaliau, santykinis ekonomikos klestėjimas leidžia rinkėjams balsuoti už valdžioje esančią partiją, o tiems, kurie vis dėlto nepatenkinti savo padėtimi, nereikia ieškoti itin sudėtingų alternatyvų — užtenka balsuoti už opoziciją.

Dvipartinės sistemos padariniai buvo tai, kad dažniausiai buvo suformuojama vienos partijos (kartais netgi mažumos, bet ne koalicinė)
vyriausybė, o tai ne tik paaštrindavo dviejų partijų ginčus, bet ir įtvirtino vadinamąją „mandato“ doktriną. Ji skelbia, kad vyriausybė gavo rinkėjų mandatą įgyvendinti visą programoje nurodytą politiką. Tai savo ruožtu turėjo įtakos vadinamųjų „paskutiniųjų suolų“ parlamentarams, nepatekusiems į vyriausybę: jų funkcija vis dažniau buvo laikoma užtikrinti partijos programos įgyvendinimą, t. y. pritarti vyriausybei. Todėl parlamentas nebeteko atsvaro vyriausybei vaidmens.

Tiesa, 1974—1989 metais buvo imta kalbėti apie galimą dvipartinės sistemos nuosmukį ir net „daugiapartizmą“. Tuo metu dvi didžiosios partijos patyrė paramos krizę, tuo tarpu liberalai ir socialdemokratai, sudarę aljansą, gavo palyginti nemaža balsų. Padidėjo ir parama nacionalinėms partijoms. Kartu valdančioji (konservatorių) partija pagal surinktus balsus atitrūko nuo opozicinės, ir imta kalbėti apie galimą vienpartinę sistemą. Tačiau devintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė vėl didėti parama grįžusiai į centro kairę leiboristų partijai, o trečiosios jėgos, nors paskelbė apie susijungimą, neišvengė tarpusavio konfliktų.

2. Didžiosios Britanijos partijos

Pirminės šalies partijos atsirado Šlovingosios revoliucijos metu, kai Kaimo partija organizavo peticijos prieš Džeimsą II pasirašymą. Peticijos priešininkai, taigi karaliaus valdžios šalininkai imti vadinti „toriais“ — „banditais“, „nelegalais“,— o pastarieji oponentams davė „vigų“ — „arkliavagių“, „maištininkų“ — vardą.

Vigai rėmėsi tautos suverenumo doktrina, atstovavo žemvaldžių aristokratijai ir turtingajai vidurinei klasei, taigi daugiausia naujosios buržuazijos interesams. Toriai laikėsi dieviškosios valdymo prigimties, neatimamo paveldėjimo ir karūnos prerogatyvų doktrinų, buvo priešiški religinei tolerancijai. Jų socialinė bazė — kaimo smulkioji bajorija.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1037 žodžiai iš 3355 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.