Didžiosios prancūzijos revoliucijos idėjos napoleono bonaparto karai ir politinė europiečių savimonė
5 (100%) 1 vote

Didžiosios prancūzijos revoliucijos idėjos napoleono bonaparto karai ir politinė europiečių savimonė

I. NAPOLEONO BONAPARTO JAUNYSTĖ

Napoleonas Bonapartas gimė Ajačo mieste, Korsikos saloje, 1769 metų rugpjūčio 15 dieną, advokato praktika besiverčiančio vietos bajoro šeimoje. Advokatas Karolis Bonapartas nusprendė ateityje savo sūnų auklėti ne korsikietiškai, bet prancūziškai ir, kai berniukas paūgėjo, įtaisė jį valstybės lėšomis į vieną prancūzų karo mokyklą: daugiavaikė šeima pati mokyti sūnų neįstengė.

Nuo 1755 metų Korsika gyvavo kaip savarankiška valstybė, vadovaujama Paolio. Korsikoje, ypač salos viduryje, buvo dar stiprios gimininės atgyvenos. Klanai kartkartėmis tarp savęs ilgai ir nuožmiai kariaudavo. Labai paplitęs buvo kraujo kerštas (vendetta). 1768 metais Genujos respublika Korsikos valdymo “teises perdavė” Prancūzijos karaliui Liudvikui XV. Korsika buvo paskelbta Prancūzijos valda. Taigi Napoleono vaikystė sutapo su tuo laikotarpiu, kai saloje dar buvo gailimasi staiga vėl prarasto politinio savarankiškumo.

Nuo ankstyvos vaikystės Napoleonas buvo nekantrus ir neramus. Labiausiai kentėdavo brolis Juozapas, kurį mušdavo ir kandžiodavo. Napoleonas buvo paniuręs ir irzlus vaikas. Motina jį mylėjo, bet, kaip ir kitiems vaikams, buvo gana griežta. Tikroji šeimos galva buvo motina, stiprios valios, griežta, darbšti moteris. Pomėgį dirbti, griežtą tvarkingumą Napoleonas paveldėjo kaip tik iš motinos. 1779 metais tėvas vaikus – Juozapą ir Napoleoną nuvežė į Prancūziją ir atidavė į Oteno koledžą, o tų pačių metų pavasarį dešimtmetis Napoleonas buvo perkeltas į karo mokyklą Brieno mieste. Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo mažo ūgio, jaunutis, bet labai savimi pasitikintis, niekam nenusileisdavo. Napoleonas mokėsi puikiai, labai gerai išmoko Graikijos ir Romos istoriją, žavėjosi geografija ir matematika, daug ir godžiai skaitydavo.

1784-aisiais, būdamas 15 metų, jis sėkmingai baigė kursą ir persikėlė į Paryžiaus karo mokyklą, kurioje buvo jau rengiami karininkai kariuomenei. 1785 metų vasaryje mirė jo tėvas Karolis Bonapartas nuo tos pačios ligos, nuo kurios vėliau mirė ir pats Napoleonas, – nuo skrandžio vėžio. 1785 metų spalio 30 dieną stojo į kariuomenę paporučikio laipsniu. Jaunajam karininkui buvo sunku. Didumą algos jis išsiųsdavo motinai, pasilikdamas sau vos pragyventi, atsisakydamas net menkiausių pramogų.

Labiausiai Napoleonas domėjosi karo istorija, geografija ir matematika, kelionių aprašymais. Skaitydavo ir filosofus, literatūros klasikus – Volterą, Ruso, Dalamberą ir kitus. Jis skaitydavo beletristiką ir eilėraščius. 1788 metais Napoleonas su savo pulku buvo išsiųstas į Oksono miestą. Čia taip pat skaitė tiesiog viską, kas pakliūdavo į rankas, taip pat svarbiausius veikalus karo klausimais, kurie rūpėjo XVIII amžiaus karo specialistams. Jo atmintis buvo nepaprasta. Oksone jis imasi plunksnos ir sukuria nedidelį traktatą “Apie bombų mėtymą”. Artilerija galutinai tampa jo mėgstama specialybe. Daug Napoleono biografų bei istorikų savo herojui linkę priskirti antgamtinės išminties, talentingo pranašo, savo laimės žvaigždės kūdikio savybes. Jų manymu, dvidešimtmetis Oksono įgulos poručikas nujautė, ką jam lems 1789 metais kilusi revoliucija.

II. DIDŽIOSIOS PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJOS IDĖJOS

Pagal savo socialinę padėtį iš buržuazijos pergalės prieš feodalinio absoliutizmo santvarką Napoleonas galėjo daug ko tikėtis. Jis gyvena pusbadžiu, vengia draugijos, moterų, pramogų, nenuilstamai dirba, visą laisvą nuo tarnybos laiką sėdi prie knygų. Ar jis galiausiai sutiko tenkintis savo likimu, likimu neturtingo provincijos karininko, skurdžiaus Korsikos bajoro, į kurį draugai ir vadai aristokratai visada žiūrės iš aukšto? Jis nespėjo aiškiai suformuluoti atsakymo, kai sugriuvo ta scena, kurioje jis rengėsi veikti, – sugriaudėjo Prancūzijos revoliucija. 1789 metų revoliucija tikriausiai Napoleoną sužavėjo kaip tik tuo, jog dabar gabumai padės kopti socialiniais laiptais. Kol kas artilerijos poručikui Bonapartui daugiau nieko ir nereikėjo. Ši mintis užvaldė jį.

Napoleonas 1789 metais negalėjo tikėtis Prancūzijoje tokios vietos, kurią kaip tik dabar, kilus revoliucijai, jeigu aplinkybės būtų palankios, galėtų užimti Korsikoje. Praėjus dviem su puse mėnesio po Bastilijos šturmo, Napoleonas išvyko į Korsiką. Grįžęs namo, pas motiną, jis tuojau pasiskelbė esąs iš ilgos tremties grįžusio Paolio šalininkas, bet šis jaunąjį leitenantą sutiko labai abejingai, o netrukus paaiškėjo, kad jiems iš viso ne pakeliui. Paolis siekė Korsiką visiškai išvaduoti iš prancūzų priespaudos, Bonapartas manė, jog Prancūzijos revoliucija Korsikai atveria naujus kelius, o galbūt – ir tai svarbiausia – jo paties karjerai.

Napoleonas vertino du svarbiausius to meto įvykius: liaudies masių įsiveržimą į Tiuilri rūmus 1792 metų birželio 20 dieną ir monarchijos nuvertimą 1792 metų rugpjūčio 10 dieną. Žiūrėdamas į Tiuilri šturmą, Napoleonas negalėjo žinoti, kad Prancūzijos sostas, nuo kurio šiuo momentu verčiamas Liudvikas XVI, tuštinamas kaip tik jam, Bonapartui, o masės, džiaugsmingais šūksmais sveikinančios gimstančią respubliką, negalėjo įtarti, kad šis nežymus, neišsiskiriantis iš minios, liesas, mažaūgis padėvėtu surdutu vilkintis jaunas karininkas užsmaugs šią respubliką ir taps
vienvaldžiu imperatoriumi. Jau tada Bonapartas manė, jog durklas yra tinkamiausia priemonė atsakyti į liaudies sukilimą.

Pirmasis Napoleono suorganizuotas ir laimėtas mūšis buvo Tulono šturmas 1793 metais. Napoleonas per savo amžių surengė apie 60 didelių ir mažų mūšių, bet Tulono pergalę, nors palyginti kuklią, jis visada laikė ypatinga. 1794 metų sausio 14 dieną Napoleonas Bonapartas gavo brigados generolo laipsnį.

Vykstant įnirtingai vidaus kovai, Napoleonas Bonapartas suprato, jog reikia pasirinkti: arba respublika, kuri jam gali duoti viską, arba monarchiją, kuri iš jo viską atima ir, žinoma, neatleis už Tuloną. Tuomet Prancūzijos vyriausybei mintis, apsisaugojant nuo intervencijos ne ginantis nuo kontrrevoliucinės Europos, o tiesiog ją užpuolant, atrodė pernelyg akiplėšiška idėja. 1794 metais Bonapartui savo planus nebuvo lemta įgyvendinti. Staigi, visiškai nenumatyta, politinė katastrofa ir suėmimas viską apvertė aukštyn kojomis.

1795-ieji buvo bene lemtingiausi persilaužimo metai Prancūzijos buržuazinės revoliucijos istorijoje. Nuvertusi absoliutinę buržuazinę santvarką, termidoro 9-ąją praradusi aštriausią savo ginklą – jakobinų diktatūrą, paėmusi valdžią ir stojusi į reakcijos kelią, buržuazija ieškojo naujų būdų ir formų savo viešpatavimui įtvirtinti. Du sukilimai, prasidėję darbininkų priemiesčiuose ir tiesiog nukreipti prieš termidoro Konventą, grėsmingos ginkluotos demonstracijos nedavė naudos. Baisiosios prerialio mirties bausmės, Sent Antuano priemiesčio nuginklavimas ilgam paralyžavo Paryžiaus plebėjų mases. Be to, baltojo teroro siautėjimas atgaivino “senosios”, monarchinės buržuazijos bei bajorijos prarastas viltis: rojalistai manė, kad atėjo jų laikas. Tačiau jie klydo. Rojalistai nenorėjo ir negalėjo suprasti to, kas įvyko 1789-1795 metais: feodalizmas žlugo ir jau niekada negrįš; prasideda kapitalizmo era, buržuazinė revoliucija nutiesė neperžengiamą prarają tarp Prancūzijos istorijos senojo ir naujojo laikotarpio; restauracijos idėjos svetimos miesto ir kaimo buržuazijos daugumai. Rojalistai bandė sukilti, bet nesėkmingai.

Napoleonas Bonapartas stojo į Konvento pusę ir istorinę dieną – vandemjero 13-ja pasiekė įspūdingą pergalę prieš sukilėlius. Šis niūrus jaunuolis be baimės, turėdamas tik 6 tūkst. kovotųjų prieš 24 tūkst. maištininkų, gana ryžtingai ėmėsi tokios iki šiol nenaudotos priemonės, kaip šaudymas iš patrankų mieste, tiesiai į minią. Vandemjero sukilimo istorinė reikšmė buvo ši: 1) rojalistų viltys greit laimėti, sugrąžinti Burbonus dar kartą patyrė krachą, 2) miesto buržuazijos aristokratiniai sluoksniai įsitikino, kad jie pernelyg skuba tiesiogiai, atviru ginkluotu sukilimu, paimti į savo rankas valstybės valdžią. Pamiršo, kad smulkioji kaimo buržuazija, kuri buvo įsitikinusi, jog, restauravus Burbonus, bus atkurtas feodalinis režimas, bus atimti ką tik jų nusipirkti iš dvarininkų konfiskuoti ir iš bažnyčios sekvestruoti sklypai; 3) galiausiai dar kartą buvo pademonstruota, jog kaimo antirestauracinės nuotaikos ypač paveikė kariuomenę, kuria buvo galima visiškai pasitikėti, nes kovojama su jėgomis, vienaip ar kitaip susijusiomis su Burbonais.

O Bonaparto vardas nuo šios dienos suskambo ne tik kariniuose sluoksniuose, kur jis buvo šiek tiek pažįstamas iš Tulono laikų, bet ir visuose visuomenės sluoksniuose, net ten, kur iki tol apie jį niekas nebuvo nė girdėjęs. Tačiau pats Bonapartas svajojo apie karo veiksmų lauką, jis jau svajojo, kaip savarankiškai vadovaus bet kuriai Prancūzijos respublikos armijai. Staiga per vieną dieną jis tapo Paryžiaus įgulos vadu, galingojo respublikos direktoriaus Baraso numylėtiniu, kandidatu į savarankišką postą veikiančiojoje kariuomenėje. Europos istorijoje prasidėjo naujas – ilgas ir kruvinas kelias.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1363 žodžiai iš 4406 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.