Įvadas
Žmogus turi ryšį su begalybe, amžinybe, visuma.Įsisąmonintas bei pripažintas šis ryšys yra jo religija.Religija puoselėjamas santykis su begalybe nėra vien abstrakti filosofijos sąvoka;pereidama į praktiką, apimančią ir kulto aktus, ji tampa konkrečia žmogaus pasaulėžiūra.
Apmąstant religiją kaip faktą, reikia pagalvoti ir apie tai, kad pirmiau už religiją eina tam tikras pradinis suvokimas, leidžiantis vėliau religiją interpretuoti. Religijos filosofija, mokslas apie religijos prasmę ir tiesą, nagrinėja religijos esmės ir vertingumo klausimus. Tai ne kas kita, kaip filosofinio pobūdžio apmąstymai apie religijos prasminį turinį, kritiškas įvertinimas tokių religinių sąvokų, kaip Dievas, pasaulio sukūrimas, nemirtingumas ir kt., aiškinimas, kiek tos sąvokos gali pretenduoti į tiesą.
Iš pradžių filosofija buvo glaudžiai susijusi su teologija. Tik filosofijai vaduojantis iš teologijos globos, jau naujaisiais laikais, susiformavo savarankiška disciplina – religijos filosofija.
Platonas:Dievas yra gėrio priežastis
Išskirtinis dievybės bruožas , pasak Platono, yra tiesa ir gerumas. Dievai privalo būti žmonėms provaizdžiai. Tai – jų funkcija. Blogiausias dalykas, pasak Platono, apie dievus pasakojamos neteisybės – ,,tuomet pateikiamas klaidingas ir bjaurus dievų ir herojų vaizdas’’.
,,Dievą visuomet reikia vaizduoti tokį, koks jis yra iš tikrųjų, nesvarbu, ar tai būtų epinis veikalas, ar lyriškos eilės, ar tragedija<…>. Tikrovėje dievas yra geras, ir toks jis turi būti vaizduojamas.
Dievas taipgi yra visiškai paprastas ir teisingas tiek savo žodžiais, tiek ir darbais.dievas nesikeičia ir neapgaudinėja kitų nei apgaulingais vaizdais, nei žodžiais, nei siųsdamas jiems kokius nors ženklus: nei budint, nei sapnuojant’’.( Platonas, Valstybė ).
Dievas yra geras, ir toks jis turi būti piešiamas žmonėms. Kadangi Dievas yra laimės priežastis, jis negali būti visų daiktų priežastimi:
,,Gėris, beje, yra priežastis to, kas gera; dėl blogio jis nekaltas’’. ( Platonas, Valstybė ).
,,Tik dėl kai ko, kas liečia žmogų, kaltas yra Dievas; dėl daugelio dalykų jis nekaltas, nes gėrio, kurį mes turime, yra daug mažiau negu blogio.Gėrio priežastimi mes negalime laikyti ką nors kita kaip gėrį; o blogiui paaiškinti privalome ieškoti kitur, tik ne Dieve’’( Platonas, Valstybė ).
Aristotelis:Dievas – nejudantis Judantis
Aristotelio įnašas – visiškai naujas Dievo aiškinimas, nuo mitų apvalyta filosofinė Dievo samprata. Toks Dievas neturi nieko bendra su liaudies tikėjimu ar su graikų mitologijos dievais. Filosofinės argumentacijos keliu iš gamtoje aptinkamo judėjimo analizės Aristotelis išveda , kad būtinai turi būti dar kita Būtis, negu toji, kurią mes aptariame. Tai inteligibiliai mąstomai Būčiai dera aukštesnis buvimo rangas. Ji ir yra ne kas kita, o Dievas.
Apmąstydamas Dievą kaip nejudantį pasaulio Judintoją, Aristotelis suvokia jį kaip bet kokio judėjimo pradžią, o kartu mąsto ir apie gamtos vienovę. Šiuo Mąstymo modeliu vėliau buvo grindžiami visi Dievo buvimo įrodymai.
Aristotelis pažįsta Dievą ne nusigręždamas nuo juntamojo pasaulio, o racionaliai jį aiškindamas. Nors patyrime Dievo nerandame, bet jis yra galimybės mąstyti patiriamą pasaulį, kaip vienį, sąlyga.
Dievas neturi veido ar kitų išorinių reiškimosi formų
Judaizmo Dievas ( Jahvė ) yra asmeniška, protinga, tobula, amžina virš pasaulio esanti, pasaulį kurianti, palaikanti ir tvarkanti dvasia. Jis – gamtos dėsnių ir Apvaizdos pradžia, Dievas Kūrėjas, turįs neribotą galią. Dievo didybė viršija bet kokio vaizdavimosi galimybes: jis nepalyginamas nei su žmogumi, nei su gyvuliu, nei su Saule. Ir taip jis tampa gryna mintimi, abstrakcija. ,,Nedarysiu sau drožinio, nei sau paveikslo, panašaus į visą tai, kas yra danguje aukštybėse, kas yra, pasilieka vandenyse po žeme’’ ( Įst. 5, 8 ). Tai uždraudusi, judaizmo religija palieka magiškąjį vaizdinių pasaulį. Tačiau pasekmės buvo skausmingos: buvo griežtai atskirti religija ir menas. Dievo esmės negalima įkūnyti medyje, akmenyje ar metale.
Krikščioniškoji Dievo samprata yra susiformavusi iš judaistinio monoteizmo. Krikščionių Dievas yra ne tik visagalis Kūrėjas, bet visų pirma mylintis Tėvas. Apreiškimas paveikė religinį žmogaus nusiteikimą ta prasme, kad filosofinis Aristotelio Dievas tapo įsakmiu asmeniniu Dievu, tuo, apie kurį kalba Biblija. Kita vertus, Aristotelio suformuluoti dieviškosios Būties apibrėžimai, lygiai kaip ir Platono filosofija, iš esmės paveikė viduramžiškąjį teologinį krikščionių mąstymą.
Ir kai žmogus ieško atsakymo į klausimą, kas yra tikrovė, jis išsiveda jį nebe iš abstrakčių principų, kai darė senovės filosofai. Atsakymas nūnai jam yra apreikšta tiesa. Reikia giliai apmąstyti tikėjimą Apreiškimu. Kita vertus,kad būtų suvokti tiek Dievas, tiek ir pasaulis, reikalingos metafizinės sąvokos, kurias I filosofiją įvedė Platonas ir Aristotelis, o viduriniais amžiais toliau plėtojo mąstytojai krikščionys.
Augustinas:savęs pažinimas yra Dievo pažinimas
Aurelijui Augustinui visi daiktai kalba apie Dievą, jų Kūrėją. Daiktai yra Dievo pėdsakas.
,,<…>neabejodamas, o būdamas tikras, myliu Tave, o Viešpatie.Tu užgavai mano širdį savo žodžiu, ir nuo tada aš myliu Tave. Bet ir dangus, ir žemė, ir visa ,kas joje, man kužda iš visų pusių, kad privalau mylėti Tave, ir jie nesiliaus visiems tai sakę; kitaip jie negali “ ( Augustinas, Confessiones )Kadangi visas pasaulis sutelktas žmogaus sieloje, tai ir Dievo reikia joje ieškoti. Kelias – savęs pažinimas: ,,Pažįstu save, pažįstu ir Tave”. Tačiau Dievą žmogaus protas gali pažinti tiktai tuomet, kai suvokia, kad pats žmogus yra Dievo paveikslas ir panašybė.
,,Kas yra tas, kuris peršviečia mane, perveria mano širdį jos nesužeisdamas? Aš nustėrstu ir užsidegu: nustėrstu, nes aš toks nepanašus į Jį, o imu degti dėl to, kad esu Jam beveik lygus. Pati išmintis savo spinduliais įsiskverbia į mane išsklaidydama mane supančią rūko sieną, kai jau rodėsi, kad esu to tvaiko prarytas, kai atrodė, kad skęstu bausmių už savo nuodėmes sąvartyne” ( ten pat ).