Dieviškasis apreiškimas ir dogmų evoliucija
5 (100%) 1 vote

Dieviškasis apreiškimas ir dogmų evoliucija

DOGMA

Kalbant apskritai dogma – tai tvirtas mokyme teigimas, panašus į nutarimą ar įsakymą. Nuo IV amžiaus šis terminas taikomas ir tikėjimo tiesoms. Krikščionybės mokyme dogma laikomos Dievo apreiškiamos tiesos, glūdinčios Šventajame Rašte, ir kurios be jokio interpretavimo turi būti visiems prieinamos ir aiškios bei nediskutuotinos. Kadangi visų dogmų turinys glūdi Dievo apreiškime, bendra jų prasmė niekada negali pasikeisti. (Rimšelis V., MIC Dogma. Dogmatinis metodas // Lietuvių enciklopedija – T. 5, Bostonas, 1995, p. 97.)

Filosofijoje ir moksle dogmatizmo terminas aiškinamas, kaip mąstymo būdas, operuojantis nekintančiomis sąvokomis, formulėmis, bei ignoruojantis tiesos konkretumo principą. Šiuolaikinėje filosofijoje dogmatizmas yra susijęs su antidialektinėmis koncepcijomis, neigiančiomis pasaulio kitimo ir vystymosi idėją, taip pat su nesupratimu, kad patys dialektiniai vystymosi dėsniai nevienodai pasireiškia skirtingomis istorinėmis sąlygomis, skirtingose objektuose ir procesuose. Folisofijos žodyne teigiama, kad dogmatizmas stumia į sektantiškumą, veda į subjektyvizmą, atitrūkimą nuo praktikos, neatsižvelgiant į pasikeitusias pasaulio vystymosi sąlygas, laikydamiesi senų formulių, atitinkančių kitas aplinkybes. (Dogmatizams // Filosofijos žodynas. Vilnius, 1975, p. 93.)

Ortodoksiškam bažnyčios požiūriui, pagal kurį Šventasis raštas nuo pirmojo iki paskutiniojo žodžio parašytas šventosios dvasios įkvėptų evangelistų, modernistai priešpastatė istorinę sampratą, tiegiančią, jog šis krikščionybės šaltinis yra Dievo ir žmogaus susidūrimo istorijoje liudijimas, užrašytas žmonių, kurie gali apsirikti ir suklysti. Modernistų požiūriu, Šventojo Rašto mintys, taip pat bažnytinės dogmos yra ne absoliučios, viršistoriškos, bet santykinės tiesos, istoriškai sąlygoti, pačių žmonių sukurti tikėjimo simboliai. (Katalikybės filosofinės koncepcijos po II Vatikano susirinkimo. Vilnius, Mintis, 1986, p. 12)

Taigi, viena iš didžiausių šiuolaikinio modernaus mąstymo dogmų yra įsitikinimas, kad tikėjimas Dievu yra iracionalus ir paremtas tik aklumu ir sentimentais. Jie mano, kad empiriniu keliu gautos žinios yra labai ribotos ir netobulos.

Apskritai tiek filosofijoje, tiek kasdienėje vartosenoje dogmatizmo terminas yra įgavęs peikiamosios prasmės atspalvio. Tačiau neteisinga yra kiekvieną tiesos išpažinimą vadinti dogma. Taip pat nėra pagrindo dogmą sieti su dogmų išpažinimu Bažnyčioje, nes šiuo atveju religinės tiesos priimamos ne aklai, bet remiantis dieviškuoju apreiškimu. (Rimšelis V., MIC Dogma. Dogmatinis metodas // Lietuvių enciklopedija – T. 5, Bostonas, 1995, p. 98.) Pavyzdžiui filosofo Moriso Blondelio šalininkai pabrėžia žmogaus valios reikšmę, kuria remiantis žmogus pats apsisprendžia priimti ar atmesti Dieviškąjį Apreiškimą, pritarti ar nepritarti Bažnyčios skelbiamoms tiesoms.

DOGMŲ EVOLIUCIJA

Prieš pirmąjį pasaulinį karą evangelikų teologijoje domanavo istorizmas, iš kurio perspektyvos buvo analizuojamos pačios dogmos (A. Harnakas, F. Šleiermacheris). XX a. viduryje atsiranda dialektinė teologija (K. Bartas), savo visą dėmesį sutelkdama į Dievo žodį bei teigdama, jog Dievas apsireiškė žmonėms savuoju žodžiu. Dialektai buvo linkę atmesti teologinio istorizmo mąstymo būdą.

Dar I Vatikano susirinkimo metu buvo dogmatiškai nustatyta, kad tikėjimo šaltinis yra Šventasis Raštas ir bažnytinė tradicija, buvo aiškinama, kad visi nekatalikiški tikėjimai yra klaidingi, buvo priimta popiežiaus valdžios bažnyčios pirmumas, popiežiaus neklaidingumo, tikėjimo ir dorovės klausimais dogma. Vėliau bažnytinė vadovybė, vertindama modernistines ar joms artimas idėjas, darėsi atsargesnė ir pakantesnė, daugeliu klausimų užėmė kompromisines pozicijas. Apie dogmų vystymąsi, kitaip tariant, apie dogmatinį pažangumą kalbėjo jau ir šie Bažnyčios tėvai: šv. Irenėjas, Origenas, šv. Bazilijus, šv. Augustinas ir kt.

Dogmų augimas labai ryškus Bažnyčios istorijoje. Dogmų augimui taip pat progos augti duoda ir apreikštajam mokslui priešingos herezijos bei kylantys ginčai dėl tikėjimo tiesų. Dogmatinio pažangumo priežastys yra tikinčiųjų pamaldumas ir teologų moksliški veikalai. Įvairios tikėjimo dogmos pirmiausia atsiranda tikinčiųjų sąmonėje, o tik po to apibrėžiamos Bažnyčios autoriteto. Pavyzdžiui, II Vatikano susirinkimo teologai doktriną apie Jėzaus Motiną įtraukė į dogminę konstituciją apie Bažnyčią.

Analizuojant dogmų istoriją, galima pastebėti gyvosios tradicijos egzistavimą: Dieviškojo Apreiškimo, bei tikėjimo juo, turinį papildo ne vien tik tai, kuo buvo tikima pirmaisiais amžiais, bet ir tai, kuo dabar tiki pati Bažnyčia. Ypač tai jaučiama nuo XX a., kai sustiprėjo kontakati su rytiečių teologija, kas ir pažadino naują požiūrį į Bažnyčią ir jos skelbiamas dogmas. Didelę įtaką tam padarė ir XX a. pradžioje įsteigta Popiežinė Biblinė Komisija, kuriai nuo 1938 metų pradėjus vadovauti E. Tiseranui ir J. Vostė, padvelkė naujovėmis. Imta tikėti, kad Dievo apreiškimas tobuliau atsiskleidžia, kai Šventąjį Raštą analizuoja grupė autorių, rašančių skirtingais stiliais. Taigi teologiškai Dieviškąjį Apreiškimą reikia nušviesti iš skirtingų pusių, iš
skirtingų filosofinių srovių, taip atskleidžiant visas, kiek įmanoma, Apreiškimo tiesas. Būtent tas ir paskatino ieškoti simbolių, interpretacijų, imta pripažinti teologinį pliuralizmą.

Šiuo metu Jūs matote 38% šio straipsnio.
Matomi 838 žodžiai iš 2192 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.