Daug ką galime pastebėti apie Dievo motyvą Bernardo Brazdžionio kūryboje iš šių jo sukurtų eilėraščių: “Yra žmogus ir Dievas“, “Ką sako mūrininkui Jėzus tą naktį“, “Kyrie eleison“, “Mirtis“, “Numesiu paskutinę nuodėmę“, “Izaoko malda“, “Malda girioj“, “Kristaus paieškojimas“, “Procesija į Kristų“, “O, Kristau“, “Girkite Dievą, “Preliudas į Kristaus gyvenimą“, “Kristus ir Jeruzalės moterys“, “Tikiu“, “Paskutinis pasmerkto miriop žodis“, “Atleisk man, Viešpatie“, “Dievo dvasia“, “Viešpaties žingsniai“, “Ryto maldoj“, “Ir tarė Viešpats“, “Po Viešpaties dangum“, “Apvaizda“, “Kapų vartai“, “Esu mirtis“, “Dievo motinos lopšinė“, “Viešpaties pasaulis“, “Prisikėlimas“, “Dangaus paguoda“, “Adomas ir Ieva“, “Pasaulio Dievas“, “Teateinie tavo karalystė“, “Dėkokime Dievui“ bei kt.., kurie sudėti “Poezijos pilnatis“ rinkinyje.
…Senis lenkiasi, klaupia ant kelių,
Kelia ranką ir ima kepurę
Ir, maldingai maldoj pasirėmęs,
Tyliai tyliai į Viešpatį žiūri.
Visada reikia melstis, kad įeitum į Dievo širdį. Per meldimasi mes išreiškiame visus jausmus ir mūsų viduje pasidaro daug lengviau. Kiekvienas žmogus suranda savo kelią skirtingai. Kai žmogus pasitiki Dievu, jis turi kam išsipasakoti ir nesijaučia vienišas ir atstumtas.
Tikiu, kad Tu, o Dieve, ir meilės giesmei žodį,
Ir džiugesį akių,
Ir sielai saulės amžių, ir vergui laisvę duodi
Už vieną atdūsį- “Tikiu…“
Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus yra sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško. Svarbiausias žmogaus kilnumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Žmogus jau nuo pat savo egzistavimo pradžios buvo pakviestas į dialogą su Dievu. Žmogus apskritai egzistuoja tik dėl to, kad, Dievo sukurtas iš meilės, yra nuolat tos meilės palaikomas; jis gyvena ne pagal tiesą, jeigu laisvai nepripažįsta šios meilės ir neatsiduoda Kūrėjui.
O kur Tu, skaistus sūnau Betliejaus,
O kur Tu, alyvos žiede, Kristau?..
Šaukiam fariziejai, šaukiam mylimieji:
‘‘TEATEINIE TAVO KARALYSTĖ!‘‘
Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Mes visi valgome Jėzaus kūną- duoną ir geriame Jo kraują- vyną, ir atperkame nuodėmes melsdamiesi visa širdimi apgailestaudami dėl savųjų klaidų. Kiekvieną sekmadienį einame į bažnyčią- Dievo namus ir ten jaučiamės saugūs. Bažnyčioje Dievui tarnauja kunigas, kuris veda mišias ir per kurias daug meldžiamės atgailaudami. Viena iš pagrindinių maldų yra „Viešpaties malda‘‘:
‘‘Tėve mūsų, kuris esi danguje! Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.’’
Taip pat, dar viena iš pagrindinių maldų, yra ’’Angelo pasveikinimas Marijai’’:
’’Sveika, Marija, malonės pilnoji! Viešpats su Tavimi! Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus- Jėzus.
Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.‘‘
Mes visada norime būti mylimi, saugūs, būti savimi ir greičiau pamiršti savo skausmus dėl kurių kenčiame, o tai mums Dievas ir suteikia. Jis niekada nepalieka mūsų, jei tikime Juo ir visada esame su Juo savo širdyse. Jei nenorime turėti svarbių nuodėmių, turime laikytis ‘‘Dievo įsakymų‘‘. Štai ką įsako Viešpats Dievas, kurio kaip Tėvo turime klausyti:
‘‘Pirmas įsakymas:
Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
Antras įsakymas:
Netark Dievo vardo be reikalo.
Trečias įsakymas:
Švęsk sekmadienį.
Ketvirtas įsakymas:
Gerbk savo tėvą ir motiną.
Penktas įsakymas:
Nežudyk.
Šeštas įsakymas:
Nepaleistuvauk.
Septintas įsakymas:
Nevok.
Aštuntas įsakymas:
Nekalbėk netiesos.
Devintas įsakymas:
Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters.
Dešimtas įsakymas:
Negeisk svetimo turto.
Didysis įsakymas:
Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis; mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save.‘‘
Šie įsakymai yra svarbūs. Nors ir atrodo, kad lengva štai tokių nuodėmių nepadaryti, mes vis dėlto klystame, ir tai galima įrodyti, nes mes pastebime, kai būname Dievo namuose, kiek nusikaltusių Dievui eina atgailauti, išpažinti savas nuodėmes. Visada turime atsiklaupti atgailaudami, nes tai pagarbos ženklas, kurį parodome mūsų Viešpačiui.
Dėkokime Dievui, velniui dėkoti nereikia,