Dievo samprata tomo akviniečio filosofijoje
5 (100%) 1 vote

Dievo samprata tomo akviniečio filosofijoje

Turinys

ĮVADAS 2

TOMAS AKVINIETIS: ŽINOJMAS TIKĖJIMUI NEPRIEŠTARAUJA 3

TOMAS AKVINIETIS: DIEVAS – PIRMASIS JUDINTOJAS 5

IŠVADOS 8

NAUDOTA LITERATŪRA 9

Įvadas

XII – XIII amžiais bažnyčia sustiprėjo tiek, kad Europos likimą buvo bepradedą tvarkyti popiežiai. Jie skelbiasi esą jau nebe švento Petro, o Kristaus vietininkais žemėje, siuntinėja minias žmonių į kryžiaus žygius, karūnuoja karalius, moko ir mokslininkus, ir prastuolius. Bažnyčia ieško naujo, jos pretenzijas į žemės ir dangaus valdžią atitinkančio meno – gimsta gotika. Bažnyčia stengiasi užkirsti kelią erezijoms, visuose visuomenės sluoksniuose sustiprinti tikėjimą – ir kuriami vienuolių ordinai, vėliau – ir ypatingas bažnytinis teismas – inkvizicija. Bažnyčia stropiai saugo savo įtaką visoms gyvenimo sritims.

Bet pakitimai vyksta ir Europos visuomenėje. Miestuose kaupiasi turtai, auga amatai ir prekyba. Tai reikalauja žinojimo ir supratimo. Praktinių dalykų išmanymas, žinios, sumanūs žmonės vis labiau vertinami ir gerbiami. XIII amžiuje sukuriama ir nauja teologija bei filosofija, už kurią jos autorius Tomas Akvinietis (1225 – 1274) paskelbiamas šventuoju ir bažnyčios mokytoju.

Šis filosofas sukūrė iš tiesų rimtą, savo metą visiškai patenkinančią teoriją apie būtį ir buvimą, kurioje derama vieta buvo skirta ir dievui, ir pasauliui, ir žmogui.

Tomas Akvinietis: Žinojmas tikėjimui neprieštarauja

Dievas, arba absoliutas, visa ko pradžia ir pabaiga, nėra tapatus nė vienam iš esamų dalykų – net mūsų mąstymas apie dievą, netgi tikėjimas juo, nors ir labiausiai priartina žmogų prie dievo, neįveda į jį, o tik priveda, priartina, kaip priartėji prie savo gyvenimo pabaigos, bet negali pasakyti, kad jis baigtas, kad tai būtų tiesa, kol nenumirei, t.y. netapai kita kokybe. Dievas ir yra tokia kokybė, kuri skiriasi nuo visų esamų ir galimų būti daiktų tuo, kad jie visi turi tilpti jame, net materialumas (materija) ir racionalumas (protas), ir laisvumas (valia) – Dievas yra ir virš to, kas materialu, ir virš to, kas yra protiška, ir virš to, kas yra vališka, vadinasi, yra viršdvasiškumas. Dievo esmė yra tobulumas, kuris savybingas pats sau, dėl ko iš kito, žmogui prieinamo, tobulumo gali būti atpažintas tik per analogiją (palyginimą). Dievo tobulumas yra ir egzistuja kaip absoliutus gėris, kuris mūsų gali būti suprastas kaip galia – viena – absoliučiai viską suprasti (tiksliau – bųti suprantančiam) ir antra – galia absoličiai viską sugebėti padaryti (tiksliau – būti visiškai laisvai veikiančiam). Kadangi pasaulio sukūrimas yra dievo, kaip absoliutaus gėrio, visiško gerumo išraiška, kurdamas jis veikia ne savavaliaudamas, o suprasdamas – taigi tvarkingai, dėsningai, patikimai ir žmogui, ir sau. Pasaulio tvarka pasireiškia Dievo tobulumas. (Šia proga derėtų prisiminti: jeigu nežinotume šios Tomo Akviniečio būties optimizmo teorijos, nesuprastume ir didelės dalies Voltero apysakų, ypač “Kandido”, kur jis ne tik juokiasi, bet ir tyčiojasi iš bažnytininkų, Akviniečio teorijomis dangstančių žmonių “šiapusines”, šio pasaulio nelaimes.)

Kadangi Tomui Akviniečiui, priešingai negu mums, naujųjų ir naujausių amžių žmonėms, tikra yra ne tai, kas materialu, o kas idealu, Dievas, kaip absoliutus idealumas, yra vienintelė – gryna – tikrybė. Iš tos idealios tikrybės plaukiantys veiksmai taip pat yra tikri, todėl pasaulio formos, kurios yra tos dieviškosios veiklos rezultatai, yra lemiamas pasaulėdaros momentas, pasaulio aktualumas, o materija – jo galimybė, formos iš nebūties inertiškumo išplėšta ie esamumu tapusi galimybė. Taigi pasaulis yra Dievo valia iš nebūties iškeltas dalykas, kupinas tam tikros tvarkos, kurią lėmė tai, jog Dievas savo valią pasauliui reiškė tam tikru būdu – protingai. Atsekti tą pasaulio daiktų tvarką – tai dar čia, pasaulyje, pakilti Dievo link.

Kelias Dievop yra dvejopas – tikėjimas ir žinojimas. Tai du to paties kelio tarpsniai. Ginčai dėl mokslo ir tikėjimo vertės, filosofo manymu, yra nepamatuoti, nes ir tikėjimas, ir žinijimas neprieštarauja vienas kitam – yra netapatūs. O šitaip yra dėl to, kad ir vienas, ir kitas remiasi skirtingomis tiesomis: tikėjimas – apreiškimo, žinojimas – įrodymo, proto. Protas savo srityje yra visiškai savarankiškas ir gali pasiekti tikrą žinojimą. Bet jame esama ir tokių tiesų, prie kurių protas tik priveda, bet įrodyti nepajėgia – jomis reika patikėti, jeigu jų atžvilgiu būsi nusiteikęs geranoriškai. Tokia tiesa yra proto suvokiama absoliuto, arba Dievo, buvimo tiesa. Apreiškime esama daugiau panašių – sielos nemirtingumo, pasaulio sukurtumo ir kitų – idėjų, kurias žmogus, nors ir labai sunkiai, gali suvokti savo protu. Tačiau ten esama ir tokių idėjų, kurių vienas pats protas negali nei pasiekti, nei suprasti, pavyzdžiui, dieviškosios trejybės paslaptis: kodėl Dievas yra trijuose asmenyse? Tokios, ypač iš Dievo vidinio gyvenimo sferos, tiesos protui neprieštarauja, bet yra virš jo, ir, sykį apreikštos, reikalauja geravališkumo ir tikėjimo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 811 žodžiai iš 2663 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.