Dievu planeta
5 (100%) 1 vote

Dievu planeta

DIEVŲ PLANETA

Vieta: Armedos planeta.

Laikas: 3551-ieji metai.

Tikslas: sutramdyti maištą.

Kapitonui Horacijui Lezerubui ir Dzeusui pavyko išlaikyti taiką laive. Didesnių incidentų nebuvo visiškai, o nuo išsilaipinimo valandos, aš tikiu, griausmasvaidis Dzeusas, nusikratęs draudimų, sugebės pažaboti nepaklusniuosius.

Nors dauguma keleivių, galima sakyti, dieviškos prigimties, tačiau jautėsi, kad prie jų atsiradimo prikištos žmogaus rankos – jie nervinosi. Žmones aš suprantu, tačiau jie – dievai, pusdieviai, didvyriai. Turi būti šalti kaip ledas. Juokauju, žinoma. Jų, kaip ir bet kurio žmogaus, laukė nežinomybė, laukė priešai, laukė išbandymų metas.

Aš neturėjau kada plepėti su draugu man tapusiu Dionisu, bet pastebėjau, kad eiliniame jo ne itin aukštos kokybės juokelyje, kad apatozauras – tai apatiškai nusiteikęs dinozauras, jautėsi įtampa. Galbūt aš pasirodysiu pernelyg žiaurus, tačiau turiu pasakyti, kad tam išdaigininkui seniai reikėjo geros dozės nervų padirginimo.

Vieną iš savo padėjėjų kapitonas privalėjo paskirti vadovu keleivių (tokiais aš juos laikysiu iki atgabenimo į Armedą) nuskraidinimui ir įkurdinimui planetoje. Taip jau susiklostė, kad tą garbę jis suteikė man. Su beveik puse įgulos turėjau vykti žemyn padėti mūsų nenugalimai armijai įsikurti ir kada nors, kai gausiu kapitono įsakymą, pargabenti į “Justitia” kapsules.

Vyno ir linksmybių dievui (kaip turbūt ir kitiems), matyt, mes (turiu omeny įgulą) buvome pakankamai įsipykę, nes palikdamas laivą išlydintiems jis pareiškė:

– Karys – pasikoręs įgulos narys!

Aš jį paskubinau, ir kartu su didžiąja elito linksmintojų dalimi mes susigrūdome į kapsulę.

Atsargumo dėlei Atlanto šalininkus ir Dzeuso vienminčius susodinome į atskiras kapsules ir beveik vienu metu pasiuntėme jas į planetą. Kad nė viena grupė nespėtų susiuostyti ir panaudoti įgytas savybes ir galias prieš ką tik atvykusius ir sąlyginai bejėgius bendrakeleivius. Manau, nereikia pridurti, jog kapsulių valdymo patalpos tapo neprieinamos keleiviams.

Atvykimas įvyko triukšmingai. Kapsulės paliko didįjį laivą “Justitia”, ir vos nekliudę medžių viršūnių, viena po kitos sutūpė ant Armedos paviršiaus, kur pradėjo skleisti savo amarą – puolimo gvardiją.

Įgula pagal išankstinius nurodymus organizuotai išbėgo iš kapsulių ir paruošę ginklus nusiteikė Armedos armijos puolimui. Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kad Armeda neskubėjo. Ar jie nesitikėjo mūsų, ar neįvertino rimtai, ar dar kas nors, tačiau dievai turėjo pakankamai laiko įgyti saviems tikriesiems gabaritams, galių įvaldymui ir treniravimui, o aš džiaugiausi išsaugojęs visus įgulos žmones.

Tik keli “namisėdos” dievai panoro įsikurti kapsulėse. Visi kiti kiek galėdami greičiau nešė kudašių iš atsibodusių metalo ir plastiko sienų. Jie nieko nelaukdami užgrobė artimiausius kaimus ir greit įvedė juose savo tvarką.

Gaila, tačiau man nepavyko išsaugoti visų mūsų būsimosios armijos narių, nors tokios funkcijos aš neturėjau. Juos praradau ne todėl, kad jie būtų žuvę. Anaiptol. Okeanas, daug negalvodamas, dingo iš akių ir, kaip vėliau sužinojau, susirado kažkur tolumoje tyvuliuojantį vandenyną, įsikūrė jame ir daugiau nesikišo į jokias rietenas.

Hadas su savąja tamsos kariauna pasislėpė požeminėje karalystėje, nors jo garbei turiu pasakyti, kad šis dievas nenusiplovė rankų. Jis siuntė saviškius į atakas.

Upių dievai ir šaltinių bei upokšnių deivės išsilakstė į visas puses ir susirado artimas sau stichijas. Nimfos turėjo savų nukrypimų…

Ir vis dėlto, mūsų armija liko galinga.

Nenorėčiau atsidurti priešų vietoje išvydęs, kaip neslegiami uždaros erdvės ištyso titanai, tiesiog akyse išsipūtė Argas, kiklopai, gigantai, išvešėjo hekatoncheirai…

Kaip džiaugdamiesi laisve padebesiais nardė Sfinksas, Pegasas, vėjai Borėjas, Euras, Notas, Zefyras. Atrodė, lyg jie būtų paukščiai, ankstyvoje vaikystėje pajutę laisvės skonį, tačiau po to visą gyvenimą praleidę narve, ir pagaliau iš jo ištrūkę. Jei būčiau jautresnis, ko gero, apsiverkčiau.

Aš vis stebėjau Atlantą, kuris didžiam mano nerimui, su saviškiais įsikūrė vienoje vietoje. Mano pastangos neliko be dėmesio.

Kartą į mano namus įsliūkino Dionisas ir be užuolankų pareiškė:

– Nesuk dėl Atlanto galvos. Dabar Dzeusas – didelis viršininkas, ir titanas neturi jokių šansų.

– Vienas gal ir taip, – tvirtinau aš, – tačiau jis susidėjo su atšildytu Kronu.

– Netauzyk niekų! – tas avigalvis nė nesistengė manęs klausyti. – Jie visi krūvoje neverti Dzeuso plaukelio, išdygusio ant kairės rankos plaštakos.

Nusprendžiau, kad ginčytis su tuo senu kerėpla – tas pats, kas bandyti keptomis bulvėmis užmėtyti dangų raižantį erelį. Buvau priverstas nukreipti kalbą.

– Kaip Armeda?

– Ar meda ar ne meda mums vis vien, – jau bala žino kelintą kartą pakartojo vyno ir linksmybių dievas. – Planeta kaip planeta, tik truputėlį trinktelėta. Įtariu, ir jos žmonės plaktuku pervažiuoti.

– Čia tu apie…

Nesuspėjau užbaigti minties, nes staiga vidury kambario iš niekur atsirado žalsvai švytintis taškas, kuris išsiplėtė iki futbolo kamuolio dydžio, paskui su didžiausiu trenksmu trūko, ir iš
atsivėrusio plyšio išlindo vaikiškų košmarų būtybės galva su išsprogusiomis akimis.

Akys vartėsi į visas puses, vos neišlėkdamos iš orbitų, po to paraudo, burna gausiai išsivėmė ir galva, vos neapkurtindama mūsų, sprogo. Kai išnyko paskutiniai spindintys taškeliai, iš ką tik matyto vaizdo neliko nė pėdsako.

– Tfu! – nusispjoviau ten, kur turėjo likti tos išnaros pėdsakai, – niekaip negaliu priprasti prie tų nesąmonių.

– Tu apie ką? – Dionisas apsimetė visišku idiotu, nors neabejoju, kad pridėjo į kelnes.

Numojau ranka.

– Papasakok ką linksmesnio.

Dievas pasikrapštė pakaušį.

– Sukaupiau kelias pastabas, – atseit neužtikrintai pradėjo jis. – Atspėk, kas yra blogi žmonės, kurie nedirba, bet gauna pinigų.

– Plėšikai, – surizikavau.

– Vagys, – pritariančiai linktelėjo Dionizas, – o viskas tas pats, tik išmetus žodį “blogi”?

– Nežinau.

– Pensininkai, – tėškė pašnekovas. Už durų pasigirdęs bjaurus cypimas liudijo, kad satyrus Dionizas paliko lauke. Tegu prasivėdina.

Aš atsipalaidavau, nustojau juoktis ir paklausiau:

– Rytoj savaitė, kai nutūpėme. Ar Dzeusas taip nieko ir neveiks?

– Veiks, – užtikrino svečias, pasigriebdamas nuo stalo obuolį. – Gal užmiršai, kad genetikai žadėjo savaitę pilnam dievų susiformavimui? Kalmaras – kalių maras.

Jis atgnybo didelį kąsnį ir žiaumodamas pasakė:

– Tu nesijaudink. Tavo funkcijos jau baigiasi.

– Va, va, – sumurmėjau. – Tas ir neramina. Jie net atsisakė spindulinių ginklų.

– Kam tie ginklai, – gūžtelėjo pečiais Dionisas. – Juose pačiuose įtaisyti tokie ginklai, kad palyginus su jais tavo spinduliukas yra tik juokas. Be to, ne taip lengva senoviniam žmogui (ar dievui) išplėšti priaugusį prie rankų kardą ir įbrukti kažkokį lengvą plastmasinį žaisliuką. Juk taip?

– Taip, taip.

– Na, štai, – Dionisas patenkintas atsilošė. – Pralaimi ginčą po ginčo.

– Šaipykis, nedorėli, – apsimečiau supykusiu. – Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.

– Ne. Kas juokiasi, tas paskutinis, – pataisė mane Dionisas ir išsišiepė. – Beje, apie kardus. Ar tu nepastebėjai, kokia keista tų princų dalia? Net kosminėse karalystėse jie priversti trankytis po Visatą, nusitvėrę ne šiuolaikinių ginklų (kuriuos taip garbini tu), o senovinių gelžgalių.

Supratau, kad vargšelis skrydžio metu per daug prisižiūrėjo filmų. Nors… Mūsiškius dievus taip pat galima išvadinti princais.

Prasivėrė durys, ir įlindo netvarkinga satyro galva.

– Ar mes eisime pas Silėną?

– O, tikrai! – pašoko Dionisas. – Vėžlys – vėluojantis žaltys. Ekspresas – prietaisas, kažkada naudotas kaip presas. Krūmai – karaliaus rūmai.I

Ir jis dingo apsuptas savo amžinai besikvatojančios palydos.

Išėjau pakvėpuoti tyru oru. Ant slenksčio ūmai sustojau, nes už poros žingsnių skaisčiai švytėdama prasiskyrė žemė, ir iš properšos iškilo liepsnos liežuviai. Po kelių akimirkų liepsna sprogo, ir properša dingo kaip nebuvusi. Prakeiktos haliucinacijos. Ir kuo reikėjo apšerti Armedos atmosferą, kad ji imtų taip kvailioti?

Iš viso, jaučiu, kad genda mano nervai. Atrodo, jog aš labiau jaudinuosi dėl artėjančių kautynių nei tie antžmogiai, kurie tiesiogiai jose dalyvaus. Gal ir teisybę sako, kad pavojaus laukimas yra baisesnis dalykas nei pats įvykis. Man išties palengvėjo, kai Dzeusas kreipėsi į oficialią Armedos valdžią, pateikdamas jai ultimatumą.

Priešas sureagavo žaibiškai – pasiūlė pasiduoti. Dzeusas nedvejodamas atmetė pasiūlymą, ir dar tą pačią dieną mus užpuolė Armedos kariuomenė.

Tiesa, ji nesugebėjo prieiti iki mūsų buveinės, nes nenurimstantis Sfinksas juos pastebėjo dar iš tolo.

Dzeusas, sakyčiau, drąsiai prieš atėjūnus pasiuntė visas 50 kopijų Orto šunų, pusę cerberių, kelis minotaurus, Nerėjos liūtus, Kretos jaučius…

Reikia pripažinti Armedos armijos narsą – jie kovėsi kaip vyrai. Nors… Tokia kareivio dalia – tave pasiunčia į pražūtį. Susidūręs su galingesniu priešu privalai arba laimėti, arba žūti. Nes atsitraukti neleis priešas. Įdomus ratas: priešas priverčia iš anksto pasmerktą varžovą kautis su dviguba jėga. Ar net nugalėti.

Armediečiai nenugalėjo, tačiau mes netekome galybės pabaisų. Kariuomenė teturėjo eilinius armijos ginklus, tačiau neabejotinai mokėjo jais naudotis. Vienu tarpu pagalvojau, jos jiems visai nedaug trūksta iki pergalės. Trumpiau kalbant, neišsigelbėjo nė vienas. Pabaisos ne kovojo – jos draskė.

Aš su keliais smalsuoliais stebėjau mūšį nuo kalvos, vis mąstydamas, ar tai buvo rimtas užpuolimas, ar tiesiog Armedos valdžia norėjo išsiaiškinti mūsų galimybes.

Kai viskas pasibaigė, mane ėmė graužti smalsumo kirminas: kaip dievai sugaudys laisvę pajutusias nemąstančias pabaisas. Tačiau jiems tai nesukėlė jokių sunkumų – išlikusius sutvėrimus labai greitai ir organizuotai į jiems skirtas vietas suginė krūva kentaurų, padedamų Heraklio, Persėjo ir visur esančio Sfinkso.

Po kelių dienų laukas ėmė pasiutusiai dvokti. Eolas sukėlė vėją, nešantį tvaiką nuo mūsų, o į pavakarę slėnin nusileido titanai, vedini chimerų, ir per porą valandų sudegino kūnus.

– Kovos krikštas, – vėliau pasakė kaip visada įkaušęs Dionisas ir čia pat išvedė naują žodį: – Kokrikštas. Mums reikia

lavonus. Jei neklystu, jų čia netruks. Nei svetimų, nei savų.

– Kodėl tu toks pesimistas? – pasidomėjau. – Juk pagal pirmosios kovos rezultatą galime spręsti, jog jie nėra lygiaverčiai priešininkai.

– Tai tik pirmoji kova, – atsainiai numojo ranka Dionisas. – Bus visko. Gaila, kad neturime tų aparatų, galinčių sukurti naują kūną vietoj kritusio.

– Tu juk žinai, kad mes negalėjome to dalyko techniškai įsidėti į kelionę, – atšoviau aš, lengvai šokiruotas fakto, jog jis išvadino dievus kūnais.

– Žinau, – Dionisas tik atsiduso. – O tu girdėjai, sako, kad Armeda gavusi reikiamą įrangą ir technologiją kurti tokius kaip mes genetinius kūrinius?

Jis nuspyrė pagalį ir nepakeldamas akių paklausė:

– Jaronai, ką Žemė galvoja daryti su mumis, kai nugalėsime?

– Apie ką tu? – aš net stabtelėjau, nes klausimas išties buvo netikėtas.

– Neapsimesk naivuoliu, – pareiškė linksmybių dievas. – Kas bus, kai mes pasieksime tikslą? Armeda bus vėl taiki ir paklusni planeta. Žemė galės išmesti ją iš galvos. O mes? Mes juk nebūsime jai reikalingi, tačiau tokia galinga ir, galima sakyti, neprognozuojama jėga niekam nėra naudinga dyko buvimo, tai yra taikos metu.

Aš jį supratau, tačiau neturėjau ką atsakyti, nes iš tiesų nieko nežinojau.

– O gal į mus jau dabar įdėtos genetinės bombos, kurios reikiamu momentu atliks savo juodą darbą?

– Ką tu, – pasibaisėjau. – Aš net tokios minties neturiu.

– Norėčiau klysti.

Tas nenaudėlis smarkiai keičiasi. Tik retkarčiais jis tampa tokiu nesukančiu sau galvos vėjavaikiu, kokį pažinojau kelionės pradžioje.

Visi mes keičiamės.

Turbūt reikėtų nešdintis iš čia, tačiau kapitonas kažkodėl vis liepia pasilikti. Nežinau jo tikslų ar užduoties. O ką jei Dionisas teisus? Nesąmonė.

Aš neskubėdamas ėjau takeliu. Norėjosi atsipalaiduoti, visiškai atsiduoti romantiškos Armedos gamtos poveikiui. Deja, ne ta nuotaika.

Priešais išniro gerokai ūgtelėjusios Atlanto ir Krono figūros. Nejau vis dėlto jie susiuostė? Būtų ne kokia žinia Dzeusui. Aš kol kas nepastebėjau jokio priešiškumo tarp Dzeuso ir Atlanto, tačiau juk ir laive ilgai niekas to nematė. Kol vos netapo per vėlu.

Artėdamas prie jų vis galvojau, ar verta užmegzti kalbą, tačiau iš nežinia kur išdygęs pragaro žvėris atsiplėšė nuo žemės ir, klaikiai riaumodamas, puolė Atlantą. Kronas išsirovė medį, o aš griebiausi pistoleto, tačiau mudviejų pagalbos Atlantui neprireikė – aštriems žvėries nagams tik per plauką nepasiekus titano gerklės, pabaisa išnyko. Vėl prakeikta haliucinacija.

Kronas trenkė medį šalin ir draugiškai man nusišypsojo:

– Visada malonu pajusti draugišką ranką.

– Kad ir silpnesnę? – atsakiau analogiška šypsena.

Bičiuliai nusikvatojo ir paplekšnojo man per pečius. Stuburo nesutraiškė. Ir už tai ačiū.

Tolimesniam bendravimui jie nebuvo nusiteikę. Aš irgi.

Patraukiau savais keliais.

Išgirdau tylų, bet įtartiną garsą ir staigiai atsigręžiau. Mano pistoletas taikėsi tiesiai į pasiruošusį šuoliui naminės katės dydžio padarėlį su simpatiškai iššieptais nasrais.

Nusispjoviau, išvadinau haliucinacija ir apsisukau eiti. Po akimirkos pajutau dantų dūrius į sprandą. Bjaurybės, pasirodo, ir nagai aštrūs. Įsiutęs atsigręžiau – dabar aš nesiterliosiu. Tačiau žvėries nebuvo. Mano įtūžis išgaravo, palikdamas vietą nuostabai. Kaire ranka brūkštelėjau per kaklą – ji liko kruvina.

Kažkas naujo – haliucinacija ne haliucinacija.

Po pasivaikščiojimo grįžau ne kokios nuotaikos – Dionisas mokėjo ją sugadinti. Po velnių, kodėl man turi rūpėti tų išperų likimai. Bet juk rūpi. Ypač to šunsnukio girtuoklio. Galbūt suveikė globėjo sindromas: visos kelionės metu turėjau rūpintis jais ir dabar niekaip neįsikalu į galvą, jog jie “suaugę” ir atsakingi už savo veiksmus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2329 žodžiai iš 7641 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.