Dirvožemio derlingumas ir užterštumas bei jo poveikis socialinei aplinkai
5 (100%) 1 vote

Dirvožemio derlingumas ir užterštumas bei jo poveikis socialinei aplinkai

Įvadas

Mes nuolat per ištisus metus vienokiu ar kitokiu būdu veikiame gamtą. Teršiame vandenis, orą, dirvožemį. Tad, pasitelkę mokslo ir technikos laimėjimus, privalome ją saugoti, protingai ir racionaliai naudoti jos išteklius, galvodami ne tik apie šiandieną ir savo kartą, bet ir apie anūkus, būsimąsias kartas. (Jankevičius K., Stasinas J. Lietuvos aplinkosaugos raida. Vilnius: ABO, 2000. Straipsnių rinkinys / Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija. ISBN 9986-427-16-9. P. 1)

Kalbant apie aplinkosaugą Lietuvoje iki šiol sisteminių žinių, kurios padėtų specialistams dirbantiems šioje srityje, buvo nepakankamai.

Aplinka rūpinasi valstybinės ir visuomeninės organizacijos.

Aplinkosauga remiasi mokslu. Jai ypač svarbios tokios sritys, kaip biologija, miškininkystė, biogeocenolija, dirvotyra, geografija, geologija, chemija, medicina ir daugelis kitų.

Aplinkosaugos turinį sudaro oro, vandens, dirvožemio, žemės gelmių, augalijos, gyvūnijos, landšafto moksliškai pagrįstas, protingas naudojimas ir apsauga. Rūpinimasis oro ir vandens švarumu, dirvožemio derlingumu, miškais, augalijos ir gyvūnijos pasauliu – tai ne kas kita, kaip rūpinimasis žmogaus sveikata, jo darbo, buities, poilsio sąlygomis. O tas pasiekiama, taupiai naudojant žaliavas, energiją, įsisavinant atliekų neduodančias ar mažai atliekų duodančias technologijas. (p. 1)

Bendras aplinkos apsaugos strategijos tikslas – užtikrinti subalansuotą šalies vystymąsį, išlaikant sveiką gamtinę aplinką, išsaugant kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, optimizuojant gamtonaudą. Šioje aplinkos apsaugos strategijoje prioriteas suteiktas vandens ir oro problemoms spręsti, reikiamą dėmesį skiriant visiems vandens ir oro apsaugos tikslams bei prioritetiniams tikslams kitose aplinkosaugos srityse. Svarbiausias aplinkosaugos politikos tikslas – taršos mažinimas jos šaltiniuose ir mažai atliekų duodančių technologijų diegimas. (p. 10)

Švari, vešli, klestinti gamta – svarbiausia žmogaus kūno ir dvasios sklaidos erdvė, pasitikėjimo savimi ir pasauliu garantas. Užteršta gamta naikina žmogaus organizmą, nuskurdina jo dvasinį pasaulį (Kalenda Č. Ekologinė etika: ištakos ir dabartis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002. P. 35)

Iš Gitanos kng.

Žmogaus poveikis dirvožemiui

Dirvožemiu yra laikomas viršutinis purusis žemės plutos sluoksnis, susidaręs iš pirminės (gimtosios) uolienos ir gebantis duoti derlių.

Dirvožemio susidarymas yra ilgas ir sudėtingas procesas, kurį sąlygoja visas kompleksas gamtinių ir antropogeninių dirvodaros veiksnių. Gamtiniai dirvodaros veiksniai paprastai yra skirstomi į tris pagrindines veiksnių grupes:

• Fiziniai dirvodaros veiksniai – vėjas, krituliai, temperatūros svyravimai;

• Cheminiai dirvodaros veiksniai – tirpinimas, hidrolizė, hidratacija, oksidacija ir kt;

• Biologiniai veiksniai – mikroorganizmų, augalų, aukštesniųjų gyvūnų veikla. (p. 209)

Be dirvodaros procesų, skatinančių dirvožemio susidarymą, gamtoje pastoviai vyksta ir dirvožemio viršutiniojo sluoksnio ardymas, kuris paprastai vadinamas dirvožemio erozija. Laikoma, kad natūralioji dirvožemio erozija, mūsų gamtinėmis sąlygomis pastebimesnės žalos nepadaro ir tarp natūralių dirvodaros ir erozijos procesų yra nusistovėjęs tam tikras balansas – kiek dirvožemis iš viršaus nuardomas, tiek ar dar daugiau dirvožemio susidaro. Natūralioji daugiametė augalija vaidina ypatingai svarbų vaidmenį stabdant dirvožemio erozijos procesus.

Dažniausiai yra išskiriama natūrali vandens ir vėjo erozija, kuri dažnai yra vadinama defliacija. Prie natūralios geologinės erozijos priskirtinas ir ledynų poveikis, kai užslinkdami ir tirpdami bei atsitraukdami ledynai faktiškai performavo žemės paviršių.

Įsikišus žmogui ir ypatingai sunaikinus daugiametę augaliją, paprastai prasideda antropogeninė arba pagreitintoji erozija, kuri dirvožemiams dažnai padaro didelę žalą.

Be pagreitintos dirvožemio erozijos žmogaus veikla sąlygoja ir kitus neigiamus dirvožemio pokyčius. Visų pirma tai dirvožemi teršimas. Be to nemaži kiekiai dirvožemio plėtojant įvairiapusišką ūkinę veiklą gana dažnai yra paprasčiausiai sunaikinami. Supaprastinta žmogaus poveikio schema pateikta 1 pav.

1. DIRVOŽEMIO GERINIMAS

1.1. Žemės ūkio veikla

1.1.1. Purenimas

1.1.2. Trešimas

1.2. Melioracija

1.2.1. Sausinimas

1.2.2. Kalkinimas

1.2.3. Drėkinimas

2. DIRVOŽEMIO DEGRADACIJA

2.1. Erozija

2.1.1. Mechaninė erozija

2.1.2. Fizinė (vandens ir vėjo) erozija

2.1.3. Cheminė erozija

2.2. Tarša

2.2.1. Vietinė tarša

• Pramonė ir energetika

• Transportas

• Stambios gyvūlių fermos

2.2.2. Pasklidoji tarša

• Ž.ū. veikla (trąšos, pesticidai)

• Rūgštieji lietūs

2.3. Dirvožemio suslėgimas

2.3.1. Rekreacija

2.3.2. Žemės ir miškų ūkio technika

3. TIESIOGINIS DIRVOŽEMIO SUNAIKINIMAS

3.1. Urbanizacija

3.2. Iškasenų gavyba

3.3. Sąvartynai

3.4. Dirbtinių vandens telkinių kūrimas

3.5. Sausinamoji melioracija

1 pav. Žmogaus poveikis dirvožemiams (Juknys R. Aplinkotyros pagrindai I dalis. Kaunas, 2003, p. 212)

Dirvožemio gerinimas

Sparčiai didėjant žmonių skaičiui žemėje, vienu iš pagrindinių žmonijos uždavinių tapo dirvožemio derlingumo didinimas. Kaip matyti
iš pačio dirvožemio apibrėžimo, viena iš svarbiausių dirvožemio savybių yra jo purumas. Tik geros struktūros puriame dirvožemyje gali būti užtikrinamas tinkamas oro, drėgmės ir maisto medžiagų režimas, normali dirvos mikroorganizmų veikla, geros augalų augimo bei vystymosi sąlygos bei aukštas jų derlingumas.

Dirvožemio purumo ir jo struktūros palaikymui naudojamos įvairios agrotechninės priemonės, tačiau svarbų vaidmenį čia vaidina ir mechaninis dirvos purenimas (arimas, kultivavimas ir pan.), kaip viena iš pagreitintos dirvodaros priemonių. Iš kitos pusės, dirvos purenimas gali būti traktuojamas ir kaip antropogeninė priemonė, skatinanti dirvos eroziją. Suarus dirvožemį ir sunaikinus daugiametę augmeniją sudaromos ypatingai palankios sąlygos vandens ir vėjo erozijai. (p. 213)

Vėlesniuose žemdirbystės epochos etapuose, pereinant prie sėslios žemdirbystės, dirvožemiai daugiausia buvo tręšiami organinėmis trąšomis (gyvulių mėšlu). Mėšlas, tai kompleksinė ilgai veikianti trąša, kuriai pamažu mineralizuojantis, augalai aprūpinami ne tik būtinais makroelementais (azotas, fosforas, kalis), bet ir daugeliu mikroelementų. Be to mėšlas tam tikru laipsniu sumažina dirvožemio rūgštingumą, padidina humuso kiekį ir, kaip buvo minėta, gerina dirvožemio struktūrą. Aplinkos požiūriu, tai beabejo, pati tinkamiausia trąša ir pastaruoju metu vis plačiau diegiamų ekologinės žemdirbystės metodų pagrindas.

Šiuolaikinė žemdirbystė grindžiama gamybos mechanizavimu ir chemizavimu. Mineralinės trąšos, viena iš pagrindinių šiuolaikinių dirvožemio derlingumo didinimo priemonių. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, vianas kilogramas azotinių trąšų (pagal veikliąją medžiagą), padidina javų derlių daugiau nei dešimčia kilogramų, o bulvių ir cukrinių runkelių derlių beveik šimtu kilogramų. Tačiau gausus mineralinių trąšų naudojimas daro dirvožemiui ir neigiamą poveikį. Daugelis mineralinių trąšų didina dirvožemio rūgštingumą, tręšiant tik mineralinėmis trąšomis mažėja humuso kiekis, nyksta mikroorganizmai, blogėja dirvožemio struktūra.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1037 žodžiai iš 3218 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.