Dirvožemio gerinimas
5 (100%) 1 vote

Dirvožemio gerinimas

11213141

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………… 2

Dirvožemio gerinimas………………………………………………………………………………….. 3

Melioracija…………………………………………………………………………………………………. 5

Kalkinimas…………………………………………………………………………………………………. 7

Drėkinimas………………………………………………………………………………………………… 8

Keturios derlingumo sąlygos………………………………………………………………………… 9

Trumpa Lietuvos dirvožemių charakteristika ir priemonės pakelti jų derlingumui 11

Naudota literatūta………………………………………………………………… 15

Įvadas

Dirvožemis – viršutinis, purus Žemės plutos sluoksnis, susidaręs paviršutinėse uolienose, veikiamas vandens, oro, gyvųjų organizmų, ir gebantis duoti augalų derlių, pagrindinį žemės ir miškų ūkio gamybos priemonė.

Intensyvi gamyba ir gamtos apsauga žemės ūkyje suderinami dalykai. Galime nuolat intensyviai dirbti žemę, tręšti laukus organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, kalkinti, nuosekliai naikinti piktžoles, augalų ligų pradus ir kenkėjus, auginti derlingas kultūras ir nepakenkti dirvai, aplinkai, gamtai.Norint visa tai įgivendinti, reikia tiksliai mokslo rekomendacijų.Svarbu nepamiršti, kad žemėje augs derlius ir ateinančioms kartoms.

Intensyvinant žemės ūkio gamybą, svarbu dirvų melioravimas, gamybos mechanizavimas,chemizavimas, specializavimas ir koncentravimas, darbo mokslinis organizavimas, mokslo patyrimas. Visomis minėtomis priemonėmis iš žemės siekiama gauti kuo didesnę produkciją.

Gamybai naudojamas itin svarbus paviršinis purus žemės sluoksnis, vadinamas dirvožemiu. Kasdieninėje kalboje dirbamą žemę įprasta vadinti dirva.

Dirvožemio susidarymas – tai ilgas ir sudėtingas dirvodaros procesas. Manoma, kad 2-3 cm humusingam dirvožemio sluoksniui susidaryti reikėjo apie 700-1000 metų. Todel ypač svarbu branginti, saugoti šį paviršinį sluoksnį, nes nuo jo derlingumo priklauso ir auginamų kultūrų derlius. Nerūpestingai ūkininkaujant, gali sumažėti potencialus dirvožemio derlingumas, o racionaliai jį panaudojus, sudaromos sąlygos ne tik išsaugoti naturalų derlingumą, bet ir jį padidinti.

Šis darbas skirtas aptarti dirvožemio derlingumo didinimo, racionalaus jų panaudojimo klausimus. Tikimasi,kad pateiktos žinios padės žemdirbiams efektyviai nauoti žemę, nuolat didinti jos derlingumą, saugoti ją nuo erozijos ir užterštumo.

DIRVOŽEMIO GERINIMAS

Sparčiai didėjant žmonių skaičiui žemėje,vienu iš pagrindinių žmonijos uždavinių tapo dirvožemio derlingumo didinimas.tik geros struktūros puriame dirvožemyje gali būti užtikrinamas tinkamas oro,drėgmės ir maisto medžiagų režimas,normali dirvos mikroorganizmų veikla,geros augalų augimo bei vystymosi sąlygos bei aukštas jų derlingumas.

Dirvos purumo ir tinamos jo struktūros palaikymui naudojamos įvairios agrotechninės priemonės,tačiau svarbų vaidmenį čia vaidina ir mechaninis dirvos purenimas(arimas, kultivavimas ir pam.), kaip viena iš pagreitintos dirvodaros priemonių. Iš kitos pusės,dirvos purenimas gali būti traktuojamas ir kaip antropogeninė priemonė,skatinanti dirvos eroziją.Suarus dirvožemį ir sunaikinus daugiametę augmeniją sudaromos ypatingai palankios sąlygos vandens erozijai.

Dirvos tręšimas ne tik padidina maisto medžiagų kiekį dirvožemyje,bet tinkamai jas naudojant (ypač organines ir žaliąsias trąšas), prisideda ir prie dirvožemio struktūros gerinimo.

Pradiniame žemdirbystės vystymosi etape (lydiminė žemdirbystė), dirvožemis buvo tręšiamas pelenais,deginant daugiametę augmeniją,daugiausia miškus.Toks primityvus tręšimo būdas dar ir dabar plačiai naudojamas ir prisideda prie miškų naikinimo.

Vėlesniuose žemdirbystės epochos etapuose,pereinant prie sėsliosios žemdirbystės,dirvožemiai daugiausia buvo tręšiami organinėmis traąšomis (gyvulių mėšlu). Mėšlas, tai kompleksinė ilgai veikianti trąša, kuriai pamažu mineralizuojantis, augalai aprūpinami ne tik būtinais makroelementais (azotas,fosforas,kalis), bet ir daugeliu mikroelementų. Be to mėšlas tam tikru laipsniu sumažina dirvožemio rūgštingumą, padidina humuso kiekį ir gerina dirvožemio struktūrą. Aplinkos požiūriu tai,be abejo, pati tinkamiausia trąša ir pastaruoju metu vis plačiau diegiamų ekologinės žemdirbystės metodų pagrindas.

Šiuolaikinė žemdirbystė grindžiama gamybos mechanizavimu ir chemizavimu. Mineralinės trąšos, viena iš pagrindinių šiuolaikinių dirvožemio derlingumo didinimo priemonių. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, vienas kilogramas azotinių trašų (pagal veikliąją medžiagą), padidina javų derlių daugiau nei dešimčia kilogramų, o bulvių ir cukrinių runkelių derlių beveik šimtu kilogramų. Tačiau gausus mineralinių trąšų naudojimas daro dirvožemiui ir neigiamą poveikį. Daugelis mieralinių
trąšų didina dirvožemio rūgštingumą, tręšiant tik mineralinėmis trąšomis mažėja humuso kiekis, nyksta mikroorganizmai, blogėja dirvožemio struktūra.

Dirvožemio gerinimui, be minėtų agrotechninių priemonių, naudojamos ir specialios priemonės, kurios apibendrintai vadinamos dirvožemio melioracija. Tai dirvožemio sausinimas, kalkinimas, drėkinimas. Siauresniąja prasme melioracija paprastai suprantama kaip divų sausinimas.

Sausinamoji melioracija yra vienas iš efektyviausių būdų pertekligo drėgnumo dirvožemių derlingumui padidinti. Pažeminus gruntinio vandens lygi, pagerėja dirvožemių hidrologinis režimas,aeracija ir struktūra,paspartėja dirvodaros procesai. Laikoma,kad mūsų gamtinėmis sąlygomis nusausintose plotuose grūdinių kultūrų derlius vidutiniškai padidėja 6-7 cnt?ha, tai yra beveik trečdaliu. Lietuvoje perteklingo drėgnumo dirvožemiai sudaro apie 55% visų žemės ūkio naudmenų.<…>

Dirvožemio kalkinimas yra efektyvi rūgščių dirvožemių gerinimo priemonė. Pakalkinus rūgščius dirvožemius pagerėja jų agrocheminės savybės, suaktyvėja mikroorganizmų veikla, pagerėja maisto medžiagų įsisavinimas. <…>

Daugelyje pasaulio regionų drėgmės stoka yra svarbiausias dirvožemių derlingumą ribojantis veiksnys. Dirbtinis dirvožemių drėkinimas, kaip ir visos antropogeninės dirvožemio derlingumo didinimo priemonės, turi ir tam tikrų neigiamų pasekmių – svarbiausia iš jų dirvožemio druskėjimas. Gruntiniai vandenys sausringuose pasaulio regionose pasižymi gana dideliu druskingumu. Periodiškai gausiai drėkinant dirvožemį, drėgmė pasiekia gruntinį vandenį ir jai garuojant molekulinio vandens sukibimo dėka gruntinis vanduo dirvožemio kapiliarais pasiekia dirvos paviršių. Vandeniui išgaravus, druskos (daugiausia kalio ir magnio sulfatai bei karbonatai) pradeda kauptis dirvos paviršiuje ir dirvožemio derlingumas pradeda sparčiai mažėti.

Antropogeniniai dirvodaros veiksniai paspartina gamtinius dirvodaros procesus ir didina dirvožemio derlingumą. Faktiškai beveik visus antropogeninius dirvodaros veiksnius galima suskirstyti i dvi grupes:

· dirvožemio purenimas;

· dirvožemio tręšimas.

1. DIRVOŽEMIO GERINIMAS

¨ Žemės ūkio veikla

1.1 Purenimas

1.2 Trešimas

¨ Melioracija

1.1 Sausinimas

1.2 Kalkinimas

1.3 Drėkinimas

MELIORACIJA

Gausų ir stabilų žemės ūkio derlių galima gauti tik kompleksiškai sukultūrinus visas žemes.Ypač didelę svarbą turi dirvų melioracija.Tai viena efektyviausių ir ilgalaikių derlingumo didinimo prieminių,įgalinančių gauti žemės ūkio produkciją tokiose žemėse, kurios yra neproduktyvios, arba kurių iš viso panaudoti neįmanoma. Ji sudaro sąlygas intensyviau panaudoti žemę ir iš to paties ploto gauti daug daugiau produkcijos.Melioracija- tai brangi, tačiau ilgalaikė derlingumo didinimo priemonė.Sureguliavus drėgmės režimą,pagerėja dirvos fizinės ir cheminės savybės, anksčiau galima pradėti pavasario lauko darbus,todėl pailgėja vegetacijos laikotarpis ir augalams esti geresnės augimo ir vystimosi sąlygos.

Sausinant arba drėkinant žemes, sutrikdoma natūrali vandens apytaka ir tai daro poveikį biogeninįų medžiagų kiekiams vandenyje. Biogeninių medžiagų (azoto ir fosforo junginių) perteklius paviršiniame vandenyje ir geriamojo vandens šaltiniuose yra žalingas vandens faunai ir žmonių sveikatai. Todėl reguliuojant vandens režimą labai svarbu apsaugoti gruntinį ir paviršinį vandenis nuo užteršimo. Ypač pavojingas yra geriamojo vandens užteršimas nitratais .

Viena iš efektyviausių dirvožemio vandens režimui sureguliuoti priemonių yra drenažas. Jo pranašumas,lyginant su kitomis sausinimo priemonėmis,yra tas,kad jis netrukdo įdirbti laukus,panaudoti galingas žemės ūkio mašinas, nuimti derlių. Gerai įrengtos drenažo sistemos veikia labai ilgai ir gali pašalinti drėgmės perteklių per trumpą laiką. Intensyvinant žemdirbystę, tai labai svarbu.

Sureguliavus drėgmės režimą ir pagerėjus aeracijos sąlygoms, dirvožemyje išnyksta arba sumažėja glėjiškumas, pagerėja jo fizinės,cheminės ir biologinės savybės.Tokiomis sąlygomis drenuotuose dirvožemiuose augalų šaknys prasiskverbia giliau negu nedrenuotuose.Jos geriau paima dirvoje esančias maisto medžiagas, todėl augalai intensyviau auga ir sparčiau vystosi.

Melioruotose dirvose daug geriau veikia visos derlingumo didinimo priemonės negu nemelioruotose.Nusausintos dirvos pavasarį anksčiau pradžiūsta,todėl galima optimaliais terminais paruošti dirvą ir pasėti. Tai labai svarbu, nes ankstyvos sėjos pasėliai visuomet subrandina gausesnį derlių.

Drenažas ir jo priežiūra

Žemės savininkas atsako ir negali trukdyti garantuoti melioracijos įrenginių funcionavimą gretimuose žemėse ,taip pat negali pažeisti gretimų vandens naudotojų teisių . Bet kokie žemės darbai arba naujų pastatų statyba melioruotuose plotuose privalomi suderinti su valstybei priklausančius melioracijos įrenginius valdančia tarnyba.

Žemės savininkas turėtų atsakyti už:

– tinkamą drenažo sistemų naudojimą ir priežiūrą;

– vandens,ištekančio iš drenažo sistemų į gretimą teritoriją,kokybę;

– drenažo sistemų gadinimą ir vandens drenažo sistemoje teršimą.

Dirbant drenuotą žemę ir

nepažeisti išvardytų reikalavimų, rekomenduojama:

1. Nenaudoti trąšų (organinių ir mineralinių) ir nevažiuoti per dirvą su mašinomis tuo metu, kai dirva tokia šlapia, kad klimpsta mašinos, nes trąšos su vandeniu greit prasisunkia gilyn ir patenka į drenažą, o klimpstančios mašinos gali sulaužyti drenažo vamzdelius.

2. Buitines nuotėkas ar srutas drenuotoje žemėje laistyti tik pasitarus su specialistu.

3. Pasibaigus pavasario polaidžiui reikia:

· apžiūrėti, ar drenažo sistemos veikia gerai ir ar visas plotas vienodai nusausėjęs;

· patikrinti, ar plote neatsirado piltuvo ar kitos formos duobių ir išgraužų (tai grunto įsiurbimo požymis drenažo gedimų vietose);

· ar gerai veikia paviršinio vandens nuleistuvai;

· ar nėra vandens erozijos požymių;

· per metus atlikti nustatytus priežiūros darbus.

Atsiradusius minėtus gedimus reikia nedelsiant pašalinti. Dažnai viena drenažo sistema sausina kelių ūkininkų sklypus. Jei rūpinsimės tik savimi, nukentės kaimynai.

KALKINIMAS

Pastebimas dirvožemių rūgštėjimas

Vakarinėje šalies dalyje – Žemaitijoje rūgštūs dirvožemiai sudaro 29 proc., rytinėje – Aukštaitijoje – 27 proc. viso naudmenų ploto.

Dirvos rūgštėjimą sąlygojo natūralaus kalcio išsiplovimas dėl kritulių gausos, dėl taršos, fiziologiškai rūgščių trąšų naudojimas. Daug jo netenkama ir su derliumi. Pasak LŽI Vėžaičių Regioninės žemdirbystės skyriaus profesoriaus Stepono Čiuberskio, kasmet iš ariamojo sluoksnio paimama apie 400 kg/ha kalcio karbonato, dėl ko dirva parūgštėja 0,1–1,2 pH vieneto.

Kalkinimo svarba

Dirvožemių kalkinimas yra pagrindinė priemonė rūgščioms dirvoms sukultūrinti. LŽI Vokės Dirvožemio chemijos skyriaus vedėjos habil. dr. Liudmilos Tripolskajos pastebėjimu, kalkinant, pagerinamos dirvožemio savybės, dėl kurių geriau auga kultūriniai augalai, nepriklausomai nuo jautrumo dirvožemio reakcijai. Pakalkinus pagerėja dirvožemio struktūra, vandens režimas, pagausėja judriojo fosforo, kalio, azoto, sieros, kalcio ir magnio. Sumažėja žalingų augalams judriųjų aliuminio ir geležies elementų. Nuo kalkinimo padidėja naudingų, ypač azotą fiksuojančių, mikroorganizmų bei fermentų aktyvumas dirvožemyje.

Pasak Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos pirmininko dr. Kazio Sivickio, rūgščių dirvožemių kalkinimas – vienas iš būdų apsaugoti drenažo sistemas, kad asiūklių šaknys nesiskverbtų gilyn ir taip negadintų drenažo.

S. Čiuberskio pastebėjimu, kalkinės medžiagos neutralizuoja rūgščių mineralinių trąšų liekanas, kliudo patekti į augalinę produkciją radionuklidams bei sunkiesiems metalams, be to, sumažina piktžolių augimą, kai tuo tarpu tręšimas skatina.

Lietuvos miškų dirvožemio rūgštėjimą gali sustabdyti ne tik tradicinių miškininkystės priemonių taikymas, bet ir tam tikra kalkinimo alternatyva – tręšimas medienos kuro pelenais. „Iš miško imame energiją, o pelenais tręšdami vėl sugrąžiname ją miškui“, – kalbėjo R. Ozolinčius, aptardamas atliktų tyrimų duomenis. Pirmaisiais mėnesiais po pelenų paskleidimo ant miško paklotės sumažėjo rūgštingumas viršutiniuose sluoksniuose, padaugėjo kalcio junginių, suaktyvėjo mikroorganizmų veikla.

DRĖKINIMAS

Drėkinsime laukus ar lauksime lietaus?

Dr. Zigmas GALMINAS

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Vienas iš svarbiausių veiksnių, užtikrinančių pastovų ir gausų augalų derėjimą, yra vanduo. Jo trūkumas arba perteklius yra vienodai nepageidautinas augalo vystymuisi

Nors mūsų respublika yra drėgmės pertekliaus zonoje, t.y. metinis kritulių kiekis viršija išgaravimą apie 60 proc., tačiau atskirais laikotarpiais, kaip tyčia dažniausiai vegetacijos periodo metu, drėgmės augalams pradeda stigti. Šiais periodais trūkstamą vandenį augalams reikia suteikti dirbtinai, t.y. taikyti drėkinamąją melioraciją. Dėl drėgmės trūkumo iš pradžių augalas nustoja augti, vėliau nuvysta ir galiausiai žūva. Kai vandens pakanka, augalo šaknims netrūksta oro, gerai ištirpsta maisto medžiagos ir augalai jas lengvai įsisavina. Kartu reguliuojama dirvožemio temperatūra, neleidžiama dirvožemiui per daug įkaisti ir greitai atvėsti.

Dirbtinai papildant drėgmės atsargas (drėkinant), drėkinamame plote kinta mikroklimatas. Laistant augalus karštomis vasaros dienomis, galima pažeminti apatinių oro sluoksnių temperatūrą 10oC. Saugant augalus nuo šalnų, drėkinimu galima įveikti -7oC šalnas. Drėkinamoje dirvoje geriau vystosi šaknų sistema, intensyviau augalai aprūpinami vandeniu ir maisto medžiagomis. Padidėja augalų lapų paviršius – intensyviau vyksta asimiliacija

Drėkinimo metu suaktyvėja anaerobiniai mikroorganizmai, sulėtėja mineralizacija, kaupiasi humusas. Drėkinimas sudaro palankias sąlygas sliekams, todėl pagerėja dirvožemio struktūra. Visi šie veiksniai lemia pastovius ir gausius derlius, todėl drėkinamas žemes reikia tręšti gausiau. <…>

Lietuvoje drėkinant laukus labiausiai paplito ir prigijo lietinimo sistemos. Dažniausiai drėkinamos daržovės arba kultūrinės ganyklos. Drėkinimas yra labai naudingas sausringomis vasaromis, tačiau netinkamas drėkinimas gali pridaryti ir žalos.

Naudojant lietinimo
nustatyti tokį lietinimo intensyvumą, kad vanduo spėtų susigerti į dirvą ir nesusidarytų paviršinis nuotėkis, skatinantis eroziją bei maisto medžiagų ir humuso nuplovimą.

Lietinant svarbiausia išlieti tiek vandens, kiek gali sugerti dirvožemio sluoksnis, kuriame yra augalų šaknys. Jei liesime per smarkiai (per intensyviai), dirvožemis nespės sugerti ant paviršiaus patenkančio vandens ir susidarys balos. Jei liesime per ilgai, vanduo prasisunks giliau negu šaknys ir nutekės į drenažą (bus vandens nuostolių). Vanduo, tekėdamas iš aukštesnių vietų į žemesnes, kartu nusineš maisto medžiagas ir humusą. To galima išvengti pasikvietus inžinierių hidrotechniką ir sudarius detalų drėkinimo režimo projektą, nustačius vandens kiekį drėkinamiems augalams per visą sezoną ir vieno liejimo metu. Nerekomenduojama laistyti, kai žemės paviršiaus nuolydis didesnis kaip 2 % .

Be lietinimo, gali būti taikomas paviršinis drėkinimas vagutėmis ir lašelinis drėkinimas. Paviršinis drėkinimas tinka kaupiamiesiems augalams. Labai perspektyvus lašelinis drėkinimas. Jo esmė – kad prie kiekvieno augalo atvedamas vamzdelis, iš kurio laša augalui reikalingas vandens kiekis. Tokia drėkinimo sistema dažniausiai naudojama daržuose ir soduose.

Ruošiantis laistyti srutomis ar buitinėmis nuotėkomis, reikia būti ypač atidžiam ir būtinai konsultuotis su specialistais.

Keturios derlingumo sąlygos

„Mes nežinome, kad oro drėgmė gali kondensuotis žemėje ir kad šis klausimas lengvai išsprendžiamas.“ (Ovsinskis, 1899m.)

Dirvos aktyvumo ir maisto medžiagų išlaisvinimo sąlygos:

1. Optimalus ir pastovus drėgnumas. Kai sausa dirva sukietėja, gyvybė joje beveik užmiega – sustoja irti organika ir nutrūksta azoto fiksacija. Kai vandens per daug, viskas dūsta ir kenksmingos organinės medžiagos pradeda rūgti.

2. Oro kanalų ir ertmių sistema surišta su atmosfera. Be deguonies azotas nepereina į prieinamas augalams formas (nitrifikacija), neveikia rūgštys, tirpdančios fosforą, kalį ir kitus elementus; be kanalų į dirvą nepatenka rasos vanduo, negyvena mikrobai, kirmėlės, vabzdžiai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2552 žodžiai iš 5046 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.