Dirvożemio nualinimo prieżastys ir pasekmżs
5 (100%) 1 vote

Dirvożemio nualinimo prieżastys ir pasekmżs

1121314151

TURINYS

ĮVADAS 2

1. DIRVOŽEMIO BŪKLĖ LIETUVOJE 3

2. DIRVOŽEMIO NUALINIMO PRIEŽASTYS 5

2.1 DIRVOŽEMIO TARŠA 5

2.2 DIRVOŽEMIO EROZIJA 8

2.3 DIRVOŽEMIO DRUSKĖJIMAS 10

2.4 DIRVOŽEMIO RŪGŠTĖJIMAS 11

3. DIRVOŽEMIO NUALINIMO PASEKMĖS 12

3.1 DIRVOŽEMIO TARŠOS PASEKMĖS 12

3.2 DIRVOŽEMIO EROZIJOS PASEKMĖS 15

3.3 DIRVOŽEMIO DRUSKĖJIMO IR RŪGŠTĖJIMO PASEKMĖS 17

4. PRIEMONĖS PADEDANČIOS MAŽINTI DIRVOŽEMIO ALINIMĄ 18

IŠVADOS 20

NAUDOTOS IR CITUOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 21

ĮVADAS

Dirvožemis – itin sudėtingas ir nuolat besivystantis aplinkos komponentas. Žemės ūkio naudmenoms tinkamos žemės planetoje yra tik apie 10,1% sausumos ploto. Dirvožemiai tampa derlingi per daugelį šimtmečių, o netekti derlingumo gali labai greitai.

Į neigiamą žemės ūkio veiklos poveikį dirvožemiui labai ilgai nebuvo atsižvelgiama. Žemės ūkio paskirties žemė buvo be saiko tręšiama, dirbama įvairiais žemės dirbimo padargais, siekiant gauti kuo greitesnį rezultatą. Pramonės įmonės išmetamais teršalais teršė dirvožemį apie tai net nesusimąstant. Nebuvo imamasi ir jokių priemonių prieš pačioje gamtoje vykstančius dirvožemio alinimo procesus. Dar ir dabar apribojus ar visiškai uždraudus aplinkai žalingą veiklą, jaučiamos pasekmės.

Nenualintas, neužterštas dirvožemis turi labai didelę reikšmę visai, gyvūnijai, augmenijai ir žmogui.

Sparčiai vystantis žmonių gamybinei veiklai į dirvožemį nebegalima žvelgti kaip į neišsenkamą gamtos trutą. Tuo labiau, kad dirvožemis yra žmonijos egzistavimo bei žmonijos ūkinės veiklos materialinių vertybių gaminimo pagrindas.

Šiame darbe trumpai apžvelgiama esama dirvožemio būklė Lietuvoje. Analizuojamos dirvožemio alinimo priežastys, bei pasekmės, atsirandančios vienaip ar kitaip nualinus dirvožemį. Taip pat numatomos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų užkirsti kelią dirvožemio kenkimui.

Darbo tikslas – išnagrinėti dirvožemio nualinimo priežastis ir pasekmes.

Siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, yra iškeliami sekantys darbo uždaviniai:

1. Remiantis įvairių šaltinių duomenimis, apžvelgti dabartinę dirvožemio būklę Lietuvoje;

2. Išanalizuoti dėl kokių priežasčių yra alinamas dirvožemis;

3. Išnagrinėti pasekmes, kurios atsiranda nualinus dirvožemį;

4. Aptarti veiksmus, kurie galėtų užkirsti kelią besaikiam žemės naudojimui ir alinimui;

5. Darbo pabaigoje pateikti išvadas.

Darbą sudaro šios pagrindinės dalys:

Įvadas;

Teorinė dalis;

Išvados.

1. DIRVOŽEMIO BŪKLĖ LIETUVOJE

Dirvožemio būklė Lietuvoje yra nuolat stebima. Norint turėti realią informaciją apie aplinkos būklę, dirvožemio monitoringas yra atliekamas reguliariai. Tačiau tai yra sritis, kuriai kol kas nėra skiriama pakankamai dėmesio. Dirvožemio lokalios taršos tyrimai nėra įtraukti į Valstybinio aplinkos monitoringo programą ir atliekami labai nesistemingai.

Pagrindiniai dirvožemio tašos šaltiniai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje yra transportas, pramonė, energetika.

Lietuvos dirvožemiui labai pakenkė sovietiniais laikais žemės ūkyje be saiko naudotos kenksmingos trąšos. „Vienas iš patvariausių ilgiausiai dirvožemyje išsilaikančių anksčiau vartotų pesticidų buvo DDT.“ (www.isa.lt). Nors nuo 1970 m. Lietuvoje jis nebevartojamas, dar ir dabar dirvožemyje randama jo likučių. Nuo 1990 m. pesticidų Lietuvoje kasmet sunaudojama 30% mažiau. Sumažejus pesticidų naudojimui bei pradejus griežčiau reglamentuoti ju asortimentą, žymiai sumažejo dirvožemio užterštumas pesticidų likučiais.

Nors triazininiai herbicidai Lietuvoje nebenaudojami jau nuo 1970 m., tačiau dar 1993 m. tirtuose Kauno rajono laukuose 0-20 cm dirvožemio sluoksnyje rasta 78% tirtų dirvožemio pavyzdžių

Nors pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio paskirties dirvožemiai tręšiami žymiai mažiau, fosforo ir kalio kiekis juose beveik nepakito. Kai kur netgi pastebėtas šių medžiagų padidėjimas. Vykstant renatūralizacijos procesams mažėja dirvožemių erozijos intensyvumas.

Sovietmečiu intensyviai kalkintų rūgščių dirvožemių buvo likę mažiau nei 19 %. Tačiau nutraukus jų kalkinimą, rūgštingumas po truputį atsistato. „Vakarų Lietuvoje, kur prieš kalkinimą buvo daugiausia rūgščių dirvožemių, jų santykinė dalis per pastarąjį dešimtmetį išaugo beveik 11 %.“ (www.ams.lt).

Atlikti dirvožemių tyrimai įrodė, kad dirvožemiai esantys netoli judrių kelių yra daug labiau užteršti sunkiaisiais metalais, nei esantys atokiau. „Tačiau švino, kaip ir kitų elementų, kiekiai net ir toliau nuo kelių esančiuose plotuose Lietuvoje nevienodi ir tai priklauso nuo dirvožemio mechaninės sudėties bei nuo dirvožemių zonos.“ (www.moku.lt). Panašiai tręšiamose sunkesnėse dirvose metalų yra daugiau, negu lengvos mechaninės sudėties dirvožemiuose. Sunkaus priemolio ir molio dirvose jų yra vidutiniškai 2-3 kartus daugiau nei smėlio.

„Lietuvos pietryčių smėlynų lygumos Varėnos rajono Valkininkų smėliuose vidutiniškai yra 9.8 mg/kg švino, Baltijos aukštumų – Utenos Utenėlės priesmėlių ir lengvų priemolių ant lengvo priemolio dirvožemiuose – 11.5 mg/kg, Lietuvos Rytų aukštumos vakarinių atšlaičių Anykščių rajono Atžalyno ūkyje – 12.5 mg/ kg, tuo tarpu daugumoje Vakarų zonos dirvožemių (daugiausia
priesmėlio ir lengvo priemolio) švino yra 13.1 – 15.5 mg/kg, o Mūšos baseino intensyviausios karstinės zonos limnoglacialiniuose Biržų raj. Kirdonių moliuose – jo yra 16 mg/kg.“ (www.am.lt). Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose esantys sunkiųjų metalų kiekiai mažai skiriasi nuo kiekių esančių humusingame sluoksnyje, nors neretais atvejais, išskyrus smėlius, nežymiai didesni, o kai kuriose dirvose pasiskirstę netolygiai ir nedėsningai.

Ypatingai nualinti dirvožemiai esantys didžiųjų Lietuvos miestų ir gamyklų zonose. Vienas iš didžiausių lokalinių teršimo šaltinių Lietuvoje yra Jonavos „Azotas“, kuris teršia atmosferą sieros ir azoto oksidais, amoniaku, o kol veikė nitrofoskos cechas, – ir mineralinėmis dulkėmis. Prieš 10 – 15 m. kai gamykla dirbo itin dideliais tempais, artimiausioje nuo gamyklos 8 km pločio zonoje padidėjo miško dirvožemių rūgštingumas ir aliuminio katijonų kiekis, intensyviau išsiplauna judrusis kalis, mainų kalcis ir magnis. „Nitratinio ir hidrolizuojamo azoto, judraus fosforo kiekių padidėjimas vyko iki 2-3 km, amoniakinio azoto ir judrios sieros kaupimasis – tik iki 0.5 km nuo „Azoto““ (www.am.lt). Tačiau ir šiuo metu kad ir šiuo metu labiausiai užteršti dirvožemiai toliau rūgštėja, didėja juose judraus aliuminio kiekis.

Prie „Akmenės cemento“, kito didelio Lietuvos lokalinio teršimo šaltinio, dėl cemento dulkių ir pelenų nusėdimo iki 5-6 km nuo gamyklos kaupiasi mainų kalcio ir magnio katijonai. Miško dirvožemiuose, esančiuose iki 3 – 4 km nuo „Akmenės cemento“ kaupiasi Cr, Cd, Pb, Ni, Cu ir Zn. Dėl to yra sumažėjęs hidrolitinis rūgštingumas ir padidėjusi absorbuotų bazių suma, labai sumažėjęs judraus fosforo kiekis. „Kol kas nustatyta tik vieno antropogeninio teršalo, sieros junginių akumuliacija miško dirvožemiuose. Mažiausiai judriąja siera yra prisotinti Pietryčių Lietuvos miškų dirvožemiai. Daugiausia jos yra susikaupę arčiau pramonės centrų, ypač apie Šiaulius, Kėdainius, Jonavą, Elektrėnus ir Vilnių“ (www.ams.lt).

Sunkiųjų metalų koncentracijos atokiau nuo stambesnių miestų ir kitų lokalinių taršos šaltinių esančiuose dirvožemiuose paprastai neviršija didžiausių leistinų koncentracijų (DLK).



2. DIRVOŽEMIO NUALINIMO PRIEŽASTYS

2.1 DIRVOŽEMIO TARŠA

Dirvožemio taršos šaltiniai skiriami į dvi grupes – pramonės ir žemės ūkio. Be blogos žemdirbystės, daugiausia dirvožemį teršia įvairios pramonės ir energetikos įmonės. Teršalai į dirvą patenka su krituliais, pramonės įmonių dulkėmis, išmetamosiomis dujomis, nuotekomis ir kt. „ Pramoninės kilmės dirvožemio tarša dažnai būna lokali, greta pramonės įmonių, tačiau šiluminių jėgainių, transporto priemonių išmetami teršalai gali pasklisti didelėse teritorijose.“ (D. M. Brazauskienė, 2004, p.139). Žemės ūkio tarša gali būti tiek vietinė tirk ir pasklidoji.

Yra nustatyta, kad intensyviausiai gamtą teršia šešios gamybos šakos: energetika, statybinių medžiagų pramonės ir juodosios metalurgijos įmonės labiausiai teršia atmosferą, o žemės ūkis, maisto ir chemijos pramonės įmonės – vandenį. Pramonės įmonių į atmosferą išmetami teršalai nusėda į aplinkui esantį dirvožemį taip jam labai pakenkdami.

„Didžiausios su dirvožemiu susijusios problemos Europoje yra neatstatomi nuostoliai del dirvožemio užstatymo ir erozijos, besitęsiančio užterštumo iš vietiniu ir difuziniu šaltiniu (įskaitant

rūgštejimą), druskingumo didejimo ir tankejimo.“ (www.reports.eea.eu). Neigiami padariniai kyla dėl per didelio gyventojų susitelkimo ir tose vietovėse vykdomos veiklos, taip pat ekonominės veiklos, su tuo susijusių klimato pokyčių ir neteisingo žemės naudojimo.

„Vieni iš svarbiausių gamtinės aplinkos teršalų, pasižymintys itin ilgalaikiu ir įvairiapusišku toksiniu poveikiu, ir todėl ypač pavojingi biotai, yra sunkieji metalai ir naftos produktai.“ (www.Panevėžys.lt). Jų šaltiniai gali būti: iškastinio kuro deginimas, metalų perdirbimo pramonė. Taip pat sunkieji metalai į dirvožemį gali patekti iš atmosferos oro dalelių pavidalu ar su krituliais, su trąšomis ar nuotekų valymo dumblu. Sunkieji metalai natūraliuose, technogeniškai nepaveiktuose dirvožemiuose šie mikroelementai yra šalutiniai. Pats pavojingiausias sunkusis metalas yra kadmis. Jis į dirvožemį patenka iš oro, su trąšomis ar dylančių padangų dulkėmis. Švinas dažniausiai patenka iš vidaus degimo variklių, taip pat jo galima rasti įmonių išmetamuosiuose teršaluose. Gyvsidabris į dirvožemį gali patekti iš celiuliozės pramonės įmonių ir iš naudotų liuminescencinių lempų. Pagrindinis vario šaltinis – augalų apsaugos priemonės. Cinkas dažniausiai į dirvožemį patenka jį naudojant buityje ar technikoje. Metalų perdirbimo įmonės į aplinką paskleidžia alavą, arseną, barį, gyvsidabrį ir kt. cheminius elementus. Plieno gamybos – kobaltą, bismutą, cinką ir kt. „Autoremonto dirbtuvės, švininių akumuliatorių gamyba, spaustuvės – šviną, nikelį, kadmį, cinką…“ (www.sam.lt). Miestų buitinės atliekos į aplinką išmeta gyvsidabrį, nikelį, chromą ir kitus cheminius elementus. Elektros, radijo, televizijos, taip pat buitinės technikos gamybos ir remonto įmonėms būdingi varis, cinkas, švinas,
sidabras, gyvsidabris, alavas. Į gruntą ilgainiui suteka visas spektras sunkiųjų metalų, kuriuos vėjas gali pakelti į orą. Ir tai paminėta tik keletas šakų, kurios savo veikla į aplinką išmeta gausybę pavojingų cheminių junginių. Toksinių cheminių elementų ir kartu su jais kitų į aplinką patenkančių junginių taršos šaltiniai patys įvairiausi. Nors sunkiųjų metalų išmetimo į aplinką atvejai labai dažni, Lietuvos dirvožemiai šiais junginiais nėra užteršti, nes daugelyje vietų jų koncentracijos neviršija didžiausios leistinos taršos.

Šalia intensyvaus eismo kelių, sąvartynų ar deginant pavojingas atliekas į atmosferą išsiskiria ir į dirvožemį nusėda policikliniai aromatiniai angliavandeniliai bei polichlorinti definilai.

Tačiau dirvožemį gali teršti ne tik pramonės įmonės. Didžiausias žemės ūkio lokalaus dirvožemio taršos šaltinis yra stambios gyvulių fermos. Lokaliai dirvožemį teršia dar sovietmečių pastatytos didžiulės gyvulių fermos. Pagrindinė tokių gigantiškų fermų problema – didžiuliai kiekiai srutų ir mėšlo. Jis laikomas tam tikrose talpose, kurios dėl mėšle esančių toksinių medžiagų greitai prakiūra. Ir pakliūva į dirvožemį.

Neišmatuojamą žalą dirvožemiui daro neapgalvotas jo tręšimas įvairaus plauko trąšomis. Žmogus taip elgdamasis tikisi padidinti dirvos derlingumą, tačiau tokiais veiksmais dažniausiai ją tik alina.

Bene aktualiausia problema susijusi su dirvožemio tarša Lietuvoje, yra tarša pesticidais. Pesticidai į dirvožemį patenka tiesiogiai naudojant augalų apsaugos priemones, taip pat juos atneša oro srautai ar lietaus vanduo. „Staigiai patekti pesticidai gali iš lokalių taršos šaltinių, pvz. sandėlių, įvykus avarijai, gaisrui ar netinkamai juos sandėliuojant.“ (D. M. Brazauskienė, 2004, p. 155). Daugelis pesticidų yra greitai yrantys, bet jų suskilusios medžiagos bei priemaišos nuodingos. Veikdamos naikinimo objektą, tos medžiagos būna pakankamai kenksmingos ir aplinkai, ir žmogui. „Kai kurios cheminės medžiagos turi savybę kauptis ir ilgai nesiskaidydamos išsilaikyti lapuose, vaisiuose, daržovėse, o kartu su visa mitybine grandine patenka į žmogaus organizmą.“ (www.Ims.lt). Dabar didžiausią pavojų aplinkai kelia triazininiai herbicidai ir ypač simazinas bei atrazinas, kurie lieka dirvožemyje.

Vienas iš svarbesnių dirvožemio teršimo sunkiaisiais metalais šaltinių yra mineralinės trąšos. „Agrocheminių tyrimų centro duomenimis Kėdainių chemijos gamyklos superfosfate kadmio yra 2.75, švino – 14.50, chromo -7.50, nikelio 12.50, vario – 26.25, cinko – 18.25, mangano – 130.0 mg/kg. Dažniausiai iš Baltarusijos gaunamame kalio chloride kadmio yra 3.25, chromo – 5.0, švino – 27.0, nikelio – 20.0, vario – 3.0, cinko – 11.50, mangano – 130 mg/kg. Vadinasi, laikydamiesi vidutinio tręšimo normų, kasmet į dirvožemį įterpiame kadmio 1.1-1.8, chromo – 2.0-3.2, švino – 5.9-10.3, nikelio – 5.0-8.5, vario – 5.7-8.7, cinko – 6.4- 10.2, mangano – 27.8-42.3 g/ha.“ (www.Ims.lt).

Siekiant vis didesnių derlių pastaraisiais dešimtmečiais kasmet vidutiniškai buvo naudojama 10-12 t/ha organinių ir daugiau kaip 200 kg/ ha mineralinių (N, P, K) trąšų veikliosios medžiagos. Be to, kasmet įterpiama į dirvožemį įvairių insekticidų ir herbicidų (daugiau kaip 2 kg/ha). Visi šie faktoriai veikia dirvožemio bestuburių gyvūnų kompleksus, jų rūšinę įvairovę, dirvožemio biologinius procesus: mineralizaciją-humifikaciją, humuso susidarymą.

2.2 DIRVOŽEMIO EROZIJA

Ilgą laiką naudojamas dirvožemis degraduojasi. Dirvožemio erozija tai fizinė dirvožemio degradacija. Antropogeninė dirvožemio erozija yra viena iš rimčiausių dirvožemio degradacijos formų. Erozija – tai vandens, mechaninių ir cheminių veiksnių poveikis viršutiniam dirvos sluoksniui, jo ardymas. Pagrindinė antropogeninė dirvožemio erozijos suaktyvėjimo priežastis yra daugiametės sumedėjusios ir žolinės augalijos sunaikinimas beatodairiškai plečiant ariamų ir melioruojamų žemių plotus, tai yra per intensyvus gamtos išteklių, šiuo atveju dirvožemio, naudojimas.

Apskaičiuota, kad Lietuvos klimato sąlygomis ariamos žemės sluoksnis susidaro per 4-6 tūkstančius metų. O erozija tokį sluoksnį gali sunaikinti per 10-25 metų. Priklausomai nuo to, kas sukelia eroziją, ji gali būti kelių rūšių.

2.3.1 Vandens erozija

Tai paviršinio derlingojo dirvožemio sluoksnio nuplovimas. Vandens erozija Lietuvoje yra labiausiai paplitusi dirvožemio erozijos forma. Šio proceso intensyvumas neprilauso nuo žmogaus ūkinės veiklos. Tačiau erozija suaktyvėja dėl miškų kirtimo, nevykusio ūkininkavimo, želdinių naikinimo. Ši erozijos forma vyksta pastoviai, tačiau nesukelia didesnių natūralios dirvožemio formos pakitimų. Daugiau nei 15% žemės ūkio naudmenų yra vienokiu ar kitokiu laipsniu paveikti vandens erozijos. Labiausiai eroduoti yra kalvotų Lietuvos rajonų dirvožemiai. Daugiausiai dėl vandens erozijos degraduotų dirvožemių yra Zarasų (64%), Molėtų (62%), Trakų (58%) ir Utenos (45%) rajonuose. Prie dirvožemių erozijos procesų pagreitinimo nemažai prisidėjo sausinamoji melioracija.

2.3.2 Vėjo erozija

Vėjo erozija – defliacija tai sauso paviršinio dirbamos žemės sluoksnio išpustymas. Vykstant vėjo erozijai yra nupučiamas derlingas
dirvožemio sluoksnis. Nerišlias dirvožemio daleles vėja vienur nuardo ir kitus akumuliuoja. Žiemos metu, kai laukai padengti nestora sniego danga, nuo iškilesnių vietovių vėjas išdžiovina viršutinį armens sluoksnį ir ima zulinti išdžiūvusį dirvožemį. Nemažai prie vėjo erozijos pagreitėjimo prisideda ir per daug intensyvi ganiava. Vėjo erozija ypatingai pasireiškia dideliuose plotuose, kur nėra apsauginių želdinių juostų.

Lietuvoje vėjo erozija nėra labai paplitusi. Laikoma, kad vienokiu ar kitokiu laipsniu vėjo erozijos paveikti yra 2-3% žemės ūkio naudmenų.

2.3.3 Mechaninė erozija

Ji dirvožemyje vyksta kai purenama dirva ir atliekami statybų darbai. Mechaninė dirvožemio erozija prasideda kartu su dirvožemio įdirbimu. Labiausiai dirvožemį ardo žemės dirbimo padargai. Jie ardami dirvožemį stačiuose šlaituose derlingą sluoksnį nustumia nuo šlaito žemyn. Didžiausią žalą jie padaro regionuose su stipriau išreiktu reljefu, kai ariant žemę net nuo mažiausiai banguoto reljefo dirvų važiuodami nuneša visą armenį. Taikant tinkamas agrotechnines priemones (arimas be verstuvų ir pan.), mechaninę eroziją galima žymiai susilpninti arba net jos visai išvengti.

2.3 DIRVOŽEMIO DRUSKĖJIMAS

Dirvožemio druskėjimas – neigiama dirvožemio derlingumo didnimo pasekmė. Ji atsiranda dirbtiniu būdu drėkinant laukus. Gruntiniai vandenys sausringuose pasaulio regionuose pasižymi gana dideliu druskingumu. „Periodiškai gausiai drėkinant dirvožemį, drėgmė pasiekia gruntinį vandenį ir jai garuojant molekulinio vandens sukibimo dėka gruntinis vanduo dirvožemio kapiliarais pasiekia dirvos paviršių.“ (www.Ims.lt). Vandeniui išgaravus, druskos (daugiausia kalcio ir magnio sulfatai bei karbonatai) pradeda kauptis dirvos paviršiuje ir dirvožemio derlingumas pradeda sparčiai mažėti.

2.4 DIRVOŽEMIO RŪGŠTĖJIMAS

Dirvožemio rūgštėjimas – neigiamas veiksnys dirvožemiui. Viena iš pagrindinių dirvožemio rūgštėjimo priežasčių – rūgštieji lietūs. Pastaruosius sukelia deginant iškastinį kurą, naudojant įvairią žemės ūkio techniką ir transporto priemones, į atmosferą patenkantys SO2, NOX, NH2. Šiuo metu dirvožemio rūgštėjimo procese lemiamas vaidmuo tenka iš aplinkos patenkantiems rūgštiems teršalams.

Šį procesą gali sukelti ne tik žalingi antropogeniniai veiksniai, bet jis gali vykti ir natūraliai. „Dirvožemio rūgštėjimas gali ir natūraliai vykti nuo anglies (IV) oksido, išsiskiriančio kvėpuojant augalų šaknims, azoto rūgšties, susidarančios dirvožemyje vykstant nitrifikacijos procesui, nuo mikroorganizmų veiklos ir kt.“ (D. M. Brazauskienė, 2004, p. 142).

Dirvožemis pradeda rūgštėti naudojant kai kurias neorganines trąšas. Amonio trąšos rūgština dirvožemį vykstant hidrolizės procesui.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2799 žodžiai iš 5563 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.