Dirvožemio taršos įtaka
5 (100%) 1 vote

Dirvožemio taršos įtaka

Turinys

Įvadas 3

1. Dirvožemis ir jo savybės 3

2. Dirvožemio tarša 4

2.1. Dirvožemio biota 5

2.2. Dirvožemio erozija 6

2.3. Dirvožemio degradacija 7

2.4. Dirvožemio naikinimas 8

3. Dirvožemio poveikis žmogaus sveikatai 9

4. Ekologinė žemdirbystė 10

5. Šiaulių regiono dirvožemių geocheminė charakteristika 12

Išvados 14

Literatūra 15

Įvadas

Motyvacija: pasirinkdamos šią temą, mes norėjome sužinoti ir išsiaiškinti apie dirvožemio taršą.

Tikslas: išnagrinėti dirvožemio taršos poveikį žmogui ir aplinkai.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti dirvožemio taršos šaltinius.

2. Išanalizuoti dirvožemio užterštumą.

3. Išsiaiškinti dirvožemio neigiamą poveikį žmogaus sveikatai.

4. Išanalizuoti ekologinės žemdirbystės ypatumus.

5. Išnagrinėti Šiaulių regiono dirvožemių geocheminę charakteristiką.

Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologinės sistemos pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo įrankius, tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai, intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos.

Gamtoje vyksta du svarbūs procesai: medžiagų migracija ir kaupimasis. Todėl pasklidusios atmosferoje iš pramonės įmonių išmestos dulkės, nuodingos dujinės medžiagos, aerozoliai nusėda ne vien arti sklaidos židinio, bet, oro srautų nešami, migruoja ir pasiekia labiausiai nutolusias Žemės vietas. Daug teršalų patenka iš atmosferos į dirvožemį dulkių, nuosėdų ir rūgščių kritulių pavidalu.

Medžiagų migracija dirvoje skiriasi nuo kitų sferų tuo, kad dirvoje ji vyksta dėl difuzijos ir masių pernašos, kurioje dalyvauja nešėjas vanduo, kurio judėjimą apsprendžia kitos jėgos.

1. Dirvožemis ir jo savybės

Dirvožemis- viršutinis, fizikinio ir cheminio dūlėjimo labiausiai išpurentas Žemės plutos sluoksnis, per daugelį tūkstančių metų susidaręs iš dirvodarinės uolienos, klimato, augalijos ir gyvūnijos, reljefo ir paties dirvožemio amžiaus sąveikoje. Tai svarbiausias gyvybės substratas, gebantis duoti augalų derlių. Dirvožemis yra palyginti plona, bet labai aktyvi sausumos paviršiaus danga, dažnai vadinama pedosfera, kurioje vyksta dirvodara. Pedosferoje be paliovos akumuliuojasi ir transformuojasi saulės energija, gaminasi ir mineralizuojasi organinės medžiagos.

Dirvožemį sudaro kietoji, skystoji, dujinė ir gyvoji dalis- fazės. Visos šios dalys yra vienodai svarbios potencialiam dirvožemio derlingumui.

Dirvožemyje įvairių junginių forma randami beveik visi cheminiai elementai. Daugiausia esti deguonies, silicio, aliuminio, geležies ir kt. palyginti su žemės pluta, dirvožemyje 20 kartų yra daugiau anglies ir 10 kartų daugiau azoto. Tačiau aliuminio, geležies, magnio, kalio ir natrio dirvožemyje dažniausiai yra mažiau negu dūlėjančioje žemės plutoje. Šie skirtumai- tai dirvodaros ir ypač gyvųjų organizmų veiklos rezultatas.

Dirvožemyje nuolatos vyksta cheminių elementų judėjimas ir akumuliacija. Tai priklauso naujų junginių susidarymo, cheminių elementų patekimo iš atmosferos, gruntinio vandens ir organinių liekanų mineralizacijos produktų.

Dirvožemio derlingumas – jo gebėjimas aprūpinti augalus maisto medžiagomis, drėgme, suteikti jų šaknims pakankamai oro ir šilumos bei sudaryti palankią fizinę – cheminę aplinką jiems plisti, augti ir vystytis.

Svarbus dirvožemio derlingumo rodiklis yra jo organinė medžiaga. Ji sudaryta iš nesuirusių augalų liekanų, humuso ir dirvožemio gyvų organizmų masės. Humusas gerina dirvožemio struktūrą, oro drėgmės režimą, biologinį aktyvumą, drėgmės imlumą, sorbcinę galią ir kitas fizines, chemines bei biologines savybes. Humuse yra beveik visų augalams reikalingų maisto medžiagų (ypač azoto) – ekologiniuose ūkiuose tai pagrindinis augalų maisto medžiagų šaltinis.

2. Dirvožemio tarša

Dirvožemio užterštumas apibūdinamas jame susikaupusių medžiagų, kenksmingų gyviesiems organizmams ir trikdančių dirvožemyje vykstančius procesus, koncentracija.

Daugiausia dirvožemį teršia pramonės ir energetikos įmonės bei žemės ūkyje naudojamos trąšos. Teršalai į dirvožemį patenka su krituliais, pramonės įmonių dulkėmis, autotransporto išmetamosiomis dujomis, nutekamaisiais vandenimis, tręšiant ir pan. Svarbiausi iš jų- organinės ir mineralinės (sieros, druskos ir azoto) rūgštys, sunkieji metalai, organiniai pesticidai, radioaktyvūs izotopai, naftos produktai ir detergentai.

Didelę žalą dirvožemiui daro rūgštieji lietūs, kuriuose yra sieros, druskos ir azoto rūgščių. Šias medžiagas į atmosferą išmeta transportas, pramonės įmonės ir ugnikalniai. Lietuvoje per metus vidutiniškai su krituliais iškrinta 40-45 kg/km2 sulfatų ir 15-20 kg/km2 nitratų. Didesnę dalį šių junginių oro
masės atneša iš išsivysčiusių Vakarų Europos šalių. Šie teršalai didina dirvožemio rūgštingumą, dėl to lėčiau mineralizuojamos medžiagos kai pH <3, dirvožemis tampa nederlingas), jame kaupiasi aliuminio, magnio ir kt. sunkieji metalų junginiai, didėja jų cheminis aktyvumas, judrumas, toksiškumas ir pan.

Virš 40 cheminių elementų, kurių santykinė atominė masė didesnė kaip 40, skiriami prie sunkiųjų metalų grupės. Iš jų pavojingiausi gyviesiems organizmams yra: Hg, Pb, Cd, Ar, V, Zn, Cu, Co, Ni. Didesnė šių cheminių elementų dalis į dirvožemį patenka iš atmosferos, kurioje jie atsiranda vykstant natūraliems biosferos reiškiniams (išsiveržus ugnikalniams) ir dėl antropogeninės veiklos (tręšiant laukus, nusėdant pramonės teršalams ir pan.)

2.1. Dirvožemio biota

Dirvožemio biota – gyvąją dalį – sudaro nuolat kintančių įvairiausių organizmų populiacijos – tai augalai, mikroorganizmai, gyvūnai.

Dirvožemio biota skirstoma į 4 grupes:

• augalai – organinių medžiagų producentai ( nuo vienaląsčių dumblių iki aukštesniųjų augalų);

• gyvūnai – organinių medžiagų vartotojai (nuo vienaląsčių pirmuonių iki žinduolių);

• grybai – pagrindiniai organinių medžiagų skaidytojai;

• prokariotai – vienaląsčiai bei siūliniai mikroorganizmai. Jiems priskiriami virusai, įvairios bakterijos, fagai.

Dirvožemio organizmai labai jautriai reaguoja į cheminį teršimą. Teršalai, patekę į dirvožemį, veikia ne tik dirvožemio biotą, bet ir jos tarpusavio ryšius. Ilgai ir gausiai tręšiant dirvą mineralinėmis trąšomis, kenkėjus ir piktžoles naikinant per dideliais pesticidų kiekiais ir kitais nuodingais chemikalais, daugėja žalingų gyviems organizmams nitratų, sulfatų, chloridų, sumažėja sliekų, mikroorganizmų, ardančių organines medžiagas, dėl to pablogėja dirvos biologinis aktyvumas, mažėja derliai.

Ilgą laiką kovai su kenkėjais naudojant tas pačias priemones, kenkėjai prie jų prisitaiko ir toliau dauginasi. Dėl to dažnai didinamos dozės arba keičiama pesticidų ir herbicidų cheminė sudėtis.

Kitas būdas – ekologinių (agrotechninių, biologinių, genetinių, mechaninių) kovos su kenkėjais ir piktžolėmis metodų naudojimas.

Be blogos žemdirbystės, daugiausia dirvožemį teršia įvairios pramonės, energetikos įmonės. Teršalai į dirvą patenka su krituliais, pramonės įmonių dulkėmis, transporto išmetamosiomis dujomis, nuotekomis, trąšomis ir pan. pavojingiausios iš jų – organinės ir mineralinės sieros, druskos, azoto rūgštys, sunkieji metalai, organiniai pesticidai, radioaktyvieji izotopai, naftos produktai, detergentai.

2.2. Dirvožemio erozija

Dirvožemis pamažu keičiasi dėl mechaninio bei cheminio poveikio. Tai vadinama dirvožemio erozija. Erozijos proceso sustabdyti praktiškai neįmanoma. Nykstantį viršutinį žemės paviršiaus sluoksnį kompensuoja irstančios mineralinės ir organinės medžiagos, kurios susimaišiusios su dirvodarinėmis medžiagomis irstantį sluoksnį atkuria.

Remiantis dirvos eroziją sukeliančiais veiksniais skiriamos tokios erozijos rūšys:

 mechaninė;

 vandens;

 vėjo;

 cheminė.

Mechaninė erozija. Ji vyksta, kai purenama dirva ir atliekami statybų darbai.

Kai vanduo dalį cheminių medžiagų išplauna iš dirvožemio ir perneša į atvirus vandens telkinius, gruntinius, požeminius vandenis, šis procesas vadinamas chemine erozija.

Mūsų šalyje intensyviausia yra vandens erozija. Vandens erozijos dydis priklauso nuo natūralių gamtinių veiksnių: žemės paviršiaus nuolydžio, tėkmės linijos ilgio, augalijos dangos, dirvožemio hidrofizinių savybių, klimato sąlygų ir kt.

Priemonės nuo vandens erozijos. Eroziją sukeliančios priežastys yra paviršiaus nuolydis, dirvos struktūra, agrotechnika, sėjomaina. Kuo didesnis paviršiaus nuolydis, statesnis ir ilgesnis šlaitas, tuo jį intensyviau veikia erozija.Vandens šoninei erozijai sumažinti statomi šlaitų gelžbetoniniai įtvirtinimai. Upių šlaitų tvirtinimai parenkami pagal vandens debitą, tekėjimo greitį, šlaito dirvožemio rūšį ir pan.

Vėjo erozija. Lietuvoje vėjo erozija labiausiai pasireiškia Baltijos jūros pakrančių dirvožemiuose. Pastaraisiais metais vėjo erozija vis labiau ima reikštis ir kituose žemės ūkio rajonuose, kur yra lengvi dirvožemiai. Ypač pavojinga vėjo ir vandens erozija sausame stepių ir savanų klimato ruože.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1403 žodžiai iš 4517 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.