Dirvožemis
5 (100%) 1 vote

Dirvožemis

Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinė mokykla

Referatas:

Dirvožemis

Darbą atliko:

Milda Čepulkauskaitė,

Eglė Pilinkaitė,

Mada Anužytė 10f

Vilnius

2004

Dirvožemių rūšys

Žemės ūkiui naudojamas dirvožemis

Dirvožemis, kuriame auginamos visų rūšių maistinės ar gyvulininkystei skirtos kultūros.

Smėlio dirvožemis

Dirvožemis, kuriame smulkesnių kaip 0,01 mm skersmens dalelių yra mažiau nei 10%.

Priesmėlio dirvožemis

Dirvožemis, kuriame smulkesnių kaip 0,01 mm skersmens dalelių yra nuo 10% iki 20%.

Priemolio dirvožemis

Dirvožemis, kuriame smulkesnių kaip 0,01 mm skersmens dalelių yra nuo 20% iki 50%.

Molio dirvožemis

Dirvožemis, kuriame smulkesnių kaip 0,01 mm skersmens dalelių yra daugiau nei 50%.

Užterštas dirvožemis

Dirvožemis, kuriame bent vienos cheminės medžiagos kiekis viršija savo DLK arba suminio užterštumo rodiklis Z d viršija leistiną lygį, ir tai kelia pavojų jame augantiems augalams, požeminiam vandeniui ir gyventojų sveikatai.

Dirvožemių tipai

Jauriniai – tai rūgštūs, neturtingi maisto medžiagų išplaunamieji dirvožemiai. Paplitę lengvos mechaninės sudėties (smėlis, priesmėlis, priemoliai) lygumose bei aukštumose. Šios grupės dirvožemius būtina gausiai trešti organinėmis bei neorganinėmis medžiagomis ir dažnai kalkinti.

Jauriniai pelkiniai – tai jauriniai dirvožemiai. Jauriniai pelkiniai dirvožemiai paplitę sunkesnės mechaninės sudėties lygumose, kur blogos infiltravimosi ir kritulių sąlygos. Šių dirvožemių gausu Žemaičių aukštumose, Baltijos aukštumų vakariniuose šlaituose, Vidurio lygumoje. Juos reikia ne tik gausiai tręšti, kalkinti, bet ir sausinti.

Velėniniai karbonatiniai – patys derlingiausi dirvožemiai. Jie paplitę iškilesnėse Vidurio lygumos vietovėse. Derlinguose dirvožemiuose gerai auga kviečiai, cukriniai runkeliai, linai.

Velėniniai glėjiniai – įvairaus įmirkimo laipsnio velėniniai karbonatiniai dirvožemiai. Šiuos derlingus dirvožemius būtina sausinti. VG paplitę Vidurio lygumoje, Užnemunėje. Gerai auga visos kultūros (kviečiai, c.runkeliai, linai).

Pelkiniai dirvožemiai – itin drėgnose vietose susidarantys dirvožemiai. Dirvodarinė uoliena – įvairaus mineralizacijos laipsnio durpės. Pelkes nusausinus galima įrengti puikias pievas ir kultūrines ganyklas.

Aliuviniai (arba upių salpų dirvožemiai) – tai dirvožemiai, kurie formuojasi upių užliejamosiose dalyse (salpose). Mechaninė sudėtis labai įvairi – priklauso nuo nuotolio iki upės vagos. Šie dirvožemiai gana derlingi, nes patvinusi upė patręšia juos savo nešmenimis. Šie dirvožemiai dažniausiai būna apaugę savaime augančiomis pievomis.

Dirvožemiai

Viršutinis purusis žemės sluoksnis, susidaręs iš gimtosios uolienos, veikiamos dirvodaros faktorių, ir gebantis duoti augalų derlių. Yra pagrindinė žemės ūkio gamybos priemonė.

Lietuvos dirvožemiai susidarė ant mineralinių (daugiausia moreninių, limnoglacialinių, fliuvioglaclacialinių, aliuvinių, eolinių) ir biogeninės kilmės gimtųjų uolienų. Mineralinės uolienos pagal mechaninę sudėtį daugiausia yra priemolis, pussmėlis, smėlis, molis. Jos turi nevienodai karbonatų ir augalams reikalingų maisto medžiagų. Karbonatingiausios dirvodarinės uolienos yra Vidurio žemumoje, ypač jos šiaurėje (karbonatų yra apie 30 %). Mažiau karbonatų yra Baltijos aukštumose (10 – 15 %), mažai – Žemaičių aukštumos vakaruose ir Pajūrio žemumoje (5 – 10 %), mažiausia Medininkų aukštumoje. Biogenines uolienas sudaro žemapelkių ir aukštapelkių dulkės.

Ant dirvodarinių uolienų, veikiant dirvodaros faktoriams – jaurėjimui, velenėjimui, lesivažui (dumblo išplovimui) ir pelkėjimui susidarė skirtingi dirvožemiai. Vidurio žemumoje ir nedideliais plotais kitose Lietuvos vietose (aukštesnėse lygumų vietose, kur nėra drėgmės pertekliaus) iš labai karbonatingų moreninių nuogulų susidarė velėniniai karbonatiniai dirvožemiai. Jie sudaro apie 7 % visų lietuvos dirvožemių. Jų reakcija neutrali (pH ~7,5), jie turi daug humuso ir augalams reikalingų maisto medžiagų. Tai našiausi Lietuvos dirvožemiai. Sudaro 2 didesnius arealu : vieną apie Joniškį, Joniškėlį ir Biržus, kitą apie Šakius ir Kudirkos Naumiestį. Lietuvos pietuose ant uolienų, turinčių daug aliumosilikatų, yra rūdžemių, arba miškų rudųjų dirvožemių. Jie yra rusvo atspalvio, rūgščios reakcijos, turi daug humuso. Pajūrio žemumoje, Žemaičių, baltijos, Medininkų aukštumose, veikiant jaurėjimui, iš įvairios kilmės gimtųjų uolienų susidarė velėniniai jauriniai dirvožemiai (apie 35 %). Jie labiau sujaurėję ten, kur mažesnis dirvodarinių uolienų karbonatingumas (Medininkų auštumoje, V. Žemaičių plynaukštėje) ir kur daugiau drėgmės (Vakarų Lietuvoje). Jie yra rūgštūs ir turi mažai humuso (1 – 2 %) ir augalams reikalingų maisto medžiagų. Jų našumas gerinamas dažniausiai kalkinimu ir giliuoju arimu (> 20cm).

Velėniniai jauriniai dirvožemiai labiausia paveikti dirvožemio erozijos. Jauriniai dirvožemiai ir jauros būdingi spygliuočių miškams, ypač pušynams su samanų ir kerpių danga .jų yra apie 5%, daugiausia Dainavos žemumoje, ypač žemutinių kopų vietose. Jauriniai dirvožemiai susidarė ant storo
smėlio sluoksnio, kuriame nėra karbonatų; jie neturi ryškaus humusikio horizonto (jaurose būna tik jo pėdsakų) ir yra labai rūgštūs (pH 3,5 – 4). Tai labai menko našumo dirvožemiai (tinka tik pušynams įveisti). Vidurio Lietuvos žemumoje (ypač Nevėžio ir Šešupės žemumose), nedideliais plotais ir kitose Lietuvos vietose, lygumose ir pažemėjimuose, ant karboningų, daugiausia limnoglacialinių ir moreninių uolienų susidarė velėniniai grėjiniai ir glėjiški priemolio, molio ir priesmėlio dirvožemiai (~ 18 %). Jie yra įmirkę (dirvožemio profilyje yra melsvų arba žalių dėmių). Nudrenuoti šie dirvožemiai prilygsta našiausiems Lietuvos dirvožemiams. Lietuvos vakaruose ir rytuose, lygumose ir pažemėjimuose ant mažai karbonatingų uolienų susidarė velėniniai jauriniai glėjiniai dirvožemiai (~ 17%). Jie užima pašlapusias daubas ir plynaukštes (pvz., Žemaičių aukštumos v. šlaite). Šie dirvožemiai nederlingi, dažniausiai apaugę natūraliomis pievomis, krūmais ir miškais. Nusausinus ir sukultūrinus, juose sėjami augalai, įrengiamos kultūrinės pievos ir ganyklos. Smėlynuose, kur negiliai slūgso vandeniui nelaidi uoliena, susidarė jauriniai glėjiniai dirvožemiai (~2%). Jų viršutinį sluoksnį (iki 30cm) sudaro puveninga velėna arba durpės, žemiau yra iliuvinio humusingo horizonto pėdsakų; po juo matyti glėjiškumo žymių. Nusausinti ir sukultūrinti, jie tinka pievoms. Upių ir ežerų užliejamuose slėniuose, ant aliuvinių įvairių mechaninės sudėties uolienų yra aliuvinių dirvožemių (~2%). Jų paviršių kasmet per potvynį užkloja naujas dumblo sluoksnis. Dalis šių dirvožemių įmirkę ir supelkėję. Tai labai našūs dirvožemiai. Ant jų želia derlingiausios natūralios pievos. Didžiausias jų masyvas (~300 km2) yra Nemuno deltoje, nemažų plotų yra ir Minijos, Jūros, Žeimenos slėniuose. Žemapelkinių, aukštapelkinių, tarpinių pelkių dirvožemių Lietuvoje yra ~ 6%. Jie susidaro dėl drėgmės pertekliaus po drėmę mėgstančia augalija, kur kaupiasi pusiau suirę augalų likučiai (tai pradinė durpių susidarymo stadija). Žemapelkiniai dirvožemiai susidaro iš pelkių augalų, kai per daug gruntinių ir paviršinių vandenų drėgmės. Nusausinti ir sukultūrinti šie dirvožemiai tinka pievoms.

Aukštapelkiniai dirvožemiai dažniausiai susidaro iš samanų, ypač kiminų, kai per daug kritulių. Tarpinių pelkių dirvožemiai dengia kai kurių žemapelkkų paviršių. Aukštapelkių ir tarpinių pelkių dirvožemiai žemės ūkiui beveik netinka. Kalvų šlaitų papėdėse kai kur yra deliuvinių (užneštųjų) ir sutvirtintų šlaitų dirvožemių. Siauroje Baltijos pajūrio terasoje, kurią protarpiais apsemia sūrus jūros vanduo, yra uždruskėjusių pajūrio dirvožemių. Jie yra patys nederlingiausi. Senose gyvenvietėse, kur žemė naudojama labai intensyviai, susidarė kultūriniai dirvožemiai. Jie yra paveikti žmogau ūkinės veiklos: nusausinti, juose atlikti įvairūs kultūrtechniniai darbai (gilusis arimas, tręšimas). Turi labai stora (50 – 100cm) humusinį horizontą, dėl to labai derlingi.

Ūkininkaujant dirvožemiai yra veikiame agrotechnikos ir melioracijos priemonių, dėl to ilgainiui pasidaro kultūriniai. Dirvožemių kultūrinimas apima tręšimą, kalkinimą, gilaus armens sudarymą, daugiamečių žolių sėjimą, sideraciją (smėlio dirvožemių) sausinimą.

Dirvų savybės

Dirva Privalumai Trūkumai Gerinimo būdai

Smėlio dirva Greitai įšyla. Laidi orui. Bet kokiu oru galima įdirbti Greitai atšąla. Blogai sulaiko drėgmę. Mėšlas labai greitai supūva ir, virtęs mineraliniais junginiais, išsiplauna. Reikia labai gausiai laistyti Tręšti tik galvijų arba kiaulių mėšlu. Perpuvusį mėšlą arba durpes ne įterpti į dirvą, bet naudoti kaip mulčią

Humusinga smėlio dirva Greitai įšyla, ilgai išlaiko šilumą. Lengva įdirbti. Laidi orui. Trąšas absorbuoja patenkinamai Sausromečiu vėjas išpusto dirvą, jei ji labai smulkiagrūdė. Dirvos paviršius greitai išdžiūna Tręšti tik galvijų mėšlu. Perpuvusį mėšlą arba durpes ne įterpti į dirvą, bet naudoti kaip mulčią

Priesmėlis Tinka auginti beveik visas kultūras. Orui laidi patenkinamai. Geriau negu smėlio dirva sulaiko maisto medžiagas Įšyla šiek tiek lėčiau. Drėgmės ilgam nesulaiko Šią dirvą taip pat geriau tręšti galvijų negu arklių mėšlu. Dirvą būtina mulčiuoti, kad taip greit neišgaruotų drėgmė

Priemolis Tinka auginti beveik visas kultūras. Gerai sulaiko drėgmę. Orui laidi patenkinamai. Maisto medžiagas absorbuoja gerai Trūkumų neturi, jei tik nuolat bus gerinama humusingomis medžiagomis Taip pat ir šią dirvą patariama mulčiuoti, kad nereikėtų gaišti laiko purenimui ir laistymui

Sunkaus priemolio ir molio dirva Labai gerai sulaiko drėgmę ir absorbuoja maisto medžiagas. Kai turi daug humuso, tai pati vertingiausia dirva Oro laidumas galėtų būti didesnis. Pavasarį įšyla lėtai. Įdirbti sunku. Dirvą reikia nuolat purenti Tik mulčiuota dirva palijus nesupuola. Tręšti geriau arklių mėšlu. Reguliariai kalkinant degtomis kalkėmis gerinamas laidumas orui

Durpinė dirva Labai gerai sulaiko drėgmę. Mineralines trąšas absorbuoja labai gerai. Tręšti mėšlu nereikia Dažniausiai rūgščios reakcijos ir blogo laidumo orui. Kai podirvis nelaidus, dažnai labai šalta Gausiai kalkinti. Purenti.
į viršutinį dirvos sluoksnį rupaus smėlio

Kaip dirbti žemę jos neariant ir nekasant…

Kas kuria dirvožemio derlingumą?

Derlingumas – tai yra dirvožemio sugebėjimą atiduoti maisto medžiagas, kaupti ir sulaikyti drėgmę bei orą. Jau milijardus metų tai kuria gyvieji dirvožemio organizmai. Vieni jų gyvena dirvožemio viduje: pirmiausia – šaknys, sliekai ir vabzdžiai, o ant jų padarytų tunelių sienelių – mikroorganizmai. Kiti – veisiasi ant dirvos paviršiaus ir perdirba negyvos organikos sluoksnį. Tai – tie patys kirminai, vabzdžiai ir mikrobai. Štai šitie gyvieji viduje plius gyvieji ant paviršiaus ir yra pats dirvožemis. Molis, smėlis ir kitos uolienos – ne dirvožemis, o tik jo karkasas.Gyvieji organizmai kuria dirvožemio struktūrą: kanalų, vamzdžių ir urvelių tinklą. Ši struktūra išsilaiko per amžius. Ji ir palaiko gyvybę: siurbia ir kaupia vandenį, užtikrina oro cirkuliaciją bei galimybę anglies dioksidui (CO2), be kurio netirpsta mineralai, nusileisti žemyn, į podirvį. Visa tai ateina iš atmosferos, ir todėl tiesioginis ryšys su atmosfera yra dirvožemio gyvenimo pagrindas.

Jei kasame ir ariame, dirvos sluoksnį suardome ir sumaišome, o po pirmojo lietaus jis greitai nusėda. Dirvožemis, tokiu atveju, izoliuojasi nuo atmosferos. Visa gyvoji struktūra suardoma. Tai tas pats, kas pakišti automobilį po presu, o po to stebėtis, kodėl jis nevažiuoja. Sukasta dirva patiria šoką, sustingsta: nekvėpuoja, nesiurbia vandens, o svarbiausia – nustoja atiduoti augalams maisto medžiagas. Palikti plyną (be augalų) paviršių ir suardyti struktūrą – efektyviausias būdas sunaikinti dirvą, kaip aktyvią, derlingą terpę.

Mes kaip tik tuo ir užsiimame. Kruopščiai naikiname dirvos gyvių pastangas. O paskui visą vasarą stengiamės kompensuoti tai, ką sugriovėme. Bet veltui. Sugriautos struktūros niekuo nepakeisi. Molio, smėlio, organinių likučių ir mineralų mišinys, netgi optimalioje proporcijoje nesukurs derlingumo palyginus su tos pačios sudėties gyva dirva

Įnešant mėšlą, kasant, purenant, laistant (naudojant naujausius stimuliatorius, gudrius mišinius, horoskopus ir t.t.) jūs naikinate dirvos derlingumą. Sumažinate jį iki minimalaus. O iš kur gi atsiranda maisto medžiagos natūraliame dirvožemyje?

Kuo minta augalai?

Kaip čia yra, pievų ir miškų niekas netręšia, tačiau jie jau tūkstančius metų išaugina augalų biomasę, daug kartų viršijančią geriausių mūsų kultūrinių pasėlių derlių? O juk kultūriniai laukai tręšiami kasmet ir gausiai. Pasirodo, kad dirvoje yra daugybė netirpių, augalams neprieinamų maisto medžiagų. Natūralioje aktyvioje dirvoje tos maisto medžiagos tirpsta ir maitina augalų šaknis. Tai ir yra derlingumas.

Atmosfera pagal sudėtį labai artima dirvai. Aktyviai kvėpuojanti dirva gauna iš oro didžiulį kiekį azoto, deguonies, anglies dioksido (CO2) ir vandens, o taip pat reikiamą nitratų, metano, jodo, fosforo ir organinių dulkių kiekį. Kerpėms, daugeliui orchidėjų, bromelijoms ir kitiems augalams, gyvenantiems be dirvos, gyventi pakanka tiktai to. Dėl suardytos kanalų struktūros suarta dirva beveik nekvėpuoja, neapsikeičia dujomis su atmosfera ir negauna maisto medžiagų iš oro.

Mineralinis dirvos pagrindas. Smėlyje, molyje ir kituose podirvio sluoksniuose pagrindinių maisto medžiagų (kalio, fosforo, kalcio, magnio – išskyrus azotą) ir mikroelementų (cinko, jodo, sieros, mangano, geležies, molibdeno, boro ir t.t.) yra dešimtis kartų daugiau negu išnešama su derliumi. Jei ariame dirvą, tai beveik visos šios maisto medžiagos lieka netirpios ir augalams neprieinamos. Svarbu suprasti ir štai ką – natūralioje dirvoje šaknys prasiskverbia labai giliai – iki 2-4 metrų ir siurbia maisto medžiagas iš viso savo apimamo ploto! Palyginus su juo, ariamasis sluoksnis yra labai mažas.

Nuostoliai iš tikrųjų didžiuliai. Mes išleidžiame dideles sumas pinigų, dirbam ir vis viena prarandame derlių dėl sausros, dirvos sukietėjimo ar permirkimo, dėl tokių sąlygų sukeltų augalų ligų ir kt. Gilusis arimas atneša didžiulius nuostolius.

Azoto augalams reikia iki 1,5 kg arui. Apie 0,1 kg atneša rasa, tiek pat – krituliai. Suarta žemė iš gamtos daugiau negauna. O jeigu dirvožemis turi gyvą struktūrą ir užklotas komposto sluoksniu, tai azoto kiekis jame yra didesnis:

1. Kompostas atšąla dvigubai greičiau ir tai dvigubai padidina rasos kiekį.

2. Po komposto sluoksniu dirva drėgnesnė. Drėgnas kompostas fiksuoja dvigubai daugiau, o drėgnas molis 20 kartų daugiau azoto, negu sausas.

3. O šito mes nežinojome! Nesuardyti kanalai ir ertmės siurbia vandenį – dvigubai daugiau negu atneša krituliai. Ir su juo iki 0,6 kg azoto arui. Jau pakanka derliui!

4. Bakterijos, grybeliai ir kiti gyviai, jei žemę dengia komposto paklodė, aktyviai fiksuoja azotą ir atiduoda jį dirvai. Ir duoda jie iki 15 kg azoto arui. Humusingoje dirvoje gali būti iki 80 kg azoto arui! O reikia tik 1,5 kg. Tegyvuoja ir klesti mineralinių trąšų gamyba!

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2398 žodžiai iš 7905 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.