LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA
Sporto technologijų ir turizmo fakultetas
Rekreacijos, turizmo ir sporto vadybos katedra
Referatas
Diskriminacija
Darbą priėmė: dėst.
B. Švagždienė
Darbą atliko: TSV3-2 stud.,
Nerijus Masėnas
Kaunas 2004
Turinys
Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3
Lyčių lygių galimybių politikos pagrindas – moterų ir vyrų lygių galimybių
įstatymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4
Pagrindinės įstatymo sąvokos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . .5
Diskriminacija darbe . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .6
Diskriminacija švietimo ir mokslo įstaigose . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . .7
Valdžios ir valdymo institucijų privilegijos . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . 8
Seksualinis priekabiavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .8
Nacionalinis lygių galimybių mechanizmas . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . .10
Išvados . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .11
Literatūros sąrašas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12
Įvadas
Malonu pažymėti, jog Lietuvos teisinė sistema iš esmės atitinka
Europos žmogaus teisių konvencijos įvertintas nuostatas. Lietuva yra
pasirašiusi didžiąją dalį panašaus pobūdžio tarptautinių dokumentų, kas jau
savaime byloja apie tai, jog mūsų įstatymuose reglamentuojamos visos
pagrindinės žmogaus teisės bei jų apsauga. Nepaisant to, vis dar
susiduriame su daugybe mūsų teisių pažeidimo formų ir dideliais sunkumais
stengiantis jų išvengti. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti lyčių lygybė, kuri
Lietuvoje įteisinta įstatymiškai, tačiau realiame gyvenime vis dar
pakankamai dažnai susiduriame su diskriminacija dėl lyties.
Lyčių lygių galimybių politikos pagrindas – moterų ir vyrų lygių galimybių
įstatymas
Žmogaus teisės – viena populiariausių šiuolaikinės pasaulio
bendruomenės temų. Pamažu rūpinimasis žmogaus teisėmis tampa demokratinių
valstybių vidaus politikos prioritetu.
Turime susipažinti, kad ilgą laiką visuomenėje buvo vengiama
diskutuoti šia tema. Dažnam ir dabar tokios kalbos vis dar kelia šypseną ar
asocijuojasi su feminizmu, kaip kraštutinė pažiūra. Tiesa, visuomenės
požiūrio bei nuo seno susiformavusių stereotipų keitimas yra sunkus ir
ilgas procesas. Todėl Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo priėmimas bei
jo vykdymą kontroliuojančios tarnybos yra svarbus teisinis žingsnis
stengiantis realiai užtikrinti vienos iš pagrindinių asmens teisių –
nediskriminacijos dėl lyties – laikymąsi.
Draudimas diskriminuoti žmogų dėl jo lyties įrašytas pačioje Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje, kurios 29 straipsnis skelbia, jog “žmogaus
teisių negalima varžyti ir teigti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės,
tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar
pažiūrų pagrindu”. Lietuvos Respublikos Konstitucija – ne deklaracija, o
tiesiogiai taikomas teisės aktas, todėl sprendimas Lietuvoje turėti Moterų
ir vyrų lygių galimybių įstatymą yra visiškai objektyvus, pagrįstas ir
teisingas.
Daugeliu požiūriu minėtos konstitucinės nuostatos konkretizavimas,
atskleidžiant žmogaus teisių turinį, jų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas
atskiru įstatymu yra ne tik ryškiai suformuluotos valstybės nuostatos, o
ypač Lietuvai tapus Europos Sąjungos bei NATO nare, rezultatas, bet ir ilgo
laikotarpio moterų organizacijų darbo vaisius. Dar 1992 m. buvo viešai
pradėti kalbėti apie tokio įstatymo reikalingumą Lietuvoje rengiamose
konferencijose ir seminaruose. Tada buvo pirmą kartą susipažinta su Šiaurės
šalių lygybės įstatymais, tuomet veikusiais jau gerą dešimtmetį. Tačiau
kurį laiką pastangos įtikinti valdininkus tokio įstatymo reikalingumu buvo
nevaisingos: buvo tikinama, kad Lietuvoje lyčių lygias teises ir galimybes
garantuoja kiti įstatymai. 1994 – 1996 metais rengti įvairūs galimo
įstatymo projektai, tačiau daugelis jų susilaukė kritikos – ne tik iš
kvalifikuotų teisininkų, bet ir pačių moterų organizacijų
pusės. Reali
galimybė priimti Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą atsirado po 1996
m. Seimo rinkimų, susibūrus parlamentinei moterų grupei, juo labiau, kai
lygių galimybių įstatymo priėmimas ir ombudsmeno institucijos įsteigimas
buvo minimas daugelio į Seimą patekusių partijų rinkiminėse programose.Taip
pat buvo pateiktos pataisos kitiems įstatymams patikslinti, užtikrinančios
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo veiksmingumą.
Taigi, atsižvelgdamas į lyčių lygių galimybių klausimus, Lietuvos
Respublikos Seimas 1998 m. gruodžio 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos Moterų
ir vyrų lygių galimybių įstatymą, kurio vykdymui užtikrinti 1999 m.
balandžio mėn. 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas savo nutarimu paskyrė
Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierių. 1999 m. gegužės 25 d. LR
Seimas įsteigė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Ši tarnyba yra
savarankiška valstybės institucija, atskaitinga Seimui, jos veikla
grindžiama demokratijos, teisėtumo, bešališkumo ir teisingumo principais.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba prižiūri, kaip įgyvendinamos
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios
teisės ir galimybės, kaip vykdomas Moterų ir vyrų lygių galimybių
įstatymas. Lygių galimybių kontrolieriaus ir jo tarnybos pareigūnai tiria
skundus apie diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo; atlieka tokio
pobūdžio tyrimus savo iniciatyva, jei lygių teisių pažeidimo požymius
nustato iš spaudos ir kitų informavimo priemonių ar kitokių šaltinių;
pagal savo kompetenciją teikia pasiūlymus Lietuvos Respublikos valdžios ir
valdymo institucijoms dėl teisės aktų tobulinimų bei moterų ir vyrų lygių
teisių prioritetų, kontroliuoja, kad žiniasklaidos priemonėse nebūtų
diskriminacinio pobūdžio skelbimų; pagal kompetenciją nagrinėja
administracinių teisės pažeidimų bylas ir skiria administracines nuobaudas.
Kontrolierius ir Lygių galimybių tarnybos pareigūnai kontroliuoja,
kaip Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą įgyvendina valdžios ir
valdymo, švietimo, mokslo, studijų institucijos bei darbdaviai. Tuo tikslu
gali reikalauti pateikti visą informaciją, dokumentus ir medžiagą, būtiną
lygių galimybių kontrolierių funkcijoms atlikti, be to, stebėtojo teisėmis
gali dalyvauti egzaminuojant ar konkursuose dėl darbo, taip pat egzaminų ar
priėmimo į švietimo įstaigas, mokslo ir studijų institucijas metu. Surinktą
tyrimo metu medžiagą ar turimą informaciją tarnybos pareigūnai turi teisę
tolimesniam tyrimui ar sprendimo priėmimui kitoms kompetentingoms
institucijoms.
Pagrindinės įstatymo sąvokos
Konkrečiau nagrinėjant įstatymą, pažymėtina tai, kad jame apibrėžtos
tokios sąvokos:
1. Moterų ir vyrų lygios galimybės – tai tarptautiniuose žmogaus ir
piliečių teisių dokumentuose ir Lietuvos Respublikos įstatymuose
įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas. Toks apibrėžimas, visų pirma,
nurodo į Visuomenės žmogaus teisių deklaracijos 1, 2 ir 7 bei Europos
žmogaus ir piliečio teisių pagrindinių laisvių konvencijos 1, 13 ir 14
straipsnius, kurių nuostatos skelbia, kiekvieno žmogaus galimybę
naudotis visomis teisėmis bei laisvėmis, nepaisant tokių skirtumų kaip
lytis bei visų asmenų teisę į lygią apsaugą nuo diskriminacijos. Čia
galima pažymėti ir 1988 m. pasirašytą Europos socialinės chartijos
Papildomą protokolą, į kurį buvo įtraukta teisė į vienodas galimybes
bei vienodą padėtį įsidarbinant ir pasirenkant profesiją.
2. Moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas (diskriminacija) – pasyvus ar
aktyvus elgesys, kuriuo išreiškiamas teisių apribojimas ar privilegijų
teikimas dėl asmens lyties. Be to, šis apibrėžimas kaip diskriminaciją
nusako ir pažeminimą bei paniekinimą, kas praplečia Konstitucijoje
reglamentuotą diskriminacijos supratimą. Svarbu, kad apibrėžiant šią
sąvoką konkrečiai nustatoma, kada atitinkami veiksmai nėra laikomi
moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimu. Šios išimtys susiję su
skirtingomis moterų ir vyrų fiziologinėmis savybėmis, pvz., specialia
moterų apsauga nėštumo, gimdymo bei vaiko žindymo metu, tik vyrams
taikoma karine prievole (kas, be abejonės nereiškia, kad moterys
negali tapti karėmis savanorėmis) ar tam tikru darbu, kurį gali
atlikti tik konkrečios lyties asmuo.
3. Seksualinis priekabiavimas – tai užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu
išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja
darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai. Šis apibrėžimas
leidžia jį atriboti nuo Administracinių teisės pažeidimų kodekse bei
Baudžiamajame kodekse numatytų nusikaltimų veikų.
Diskriminacija darbe
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas konkrečiai nustato, kokie
veiksmai pažeidžia lyčių lygias
t.y. konkretizuoja įmanomas
diskriminacijos formas, bei nustato atitinkamas administracines nuobaudas.
Taigi, pareiga nediskriminuoti darbdaviui draudžiama:
1. už tokį pat darbą taikyti asmeniui mažiau (daugiau) palankias
įdarbinimo ar darbo apribojimo sąlygas. Beje, tai yra vienas iš
sunkiausiai kontroliuojamų dalykų, kadangi realiai darbdavys yra
pajėgus gana lengvai nuslėpti tokią diskriminaciją įvairiais
būdais, pvz. skirtingai pavadinant pareigybes su maždaug
vienodomis funkcijomis. Tai akivaizdžiai matoma pagal
statistinius duomenis, kurie skelbia, kad moterys dirbdamos tokį
patį darbą, kaip ir vyrai, gauna vidutiniškai 75% pastarųjų
atlyginimo. Su panašiomis problemomis susiduriama ir
kontroliuojant darbuotojų priėmimą į darbą. Čia neretai
pažeidžiamas įstatymo 8 straipsnyje išsakytas draudimas
reikalauti iš darbo ieškančių asmenų informacijos apie jų
civilinę padėtį, privatų gyvenimą ar šeimos planus: ar jis
vedęs, ar išsiskyręs, kiek turi vaikų – “tai būtų privatumo
teisės pažeidimas”. Vadovaujantis įstatymo 5 straipsnio 1
papunkčiu, darbdavys privalo, priimdamas į darbą, taikyti
vienodus atrankos kriterijus, išskyrus tuomet, kai šį darbą gali
atlikti tik konkrečios lyties asmuo. Be to, kiekvienas