Dividendai ir jų apmokestinimas
5 (100%) 1 vote

Dividendai ir jų apmokestinimas

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

Trumpinamas žodis Santrumpa

Valstybinė mokesčių inspekcija VMI

Mokesčių mokėtojas MM

Centrinis mokesčių administratorius CMA

Mokesčių administracijos įstatymas MAĮ

Mokestiniai ginčai MG

Neapmokestinamas pajamų dydis NPD

ĮVADAS

Mokesčiai – tai privalomieji mokėjimai. Tai, kas susiję su prievarta, neabejotinai kelia neigiamas emocijas ir psichologiškai yra sunkiai priimtinas dalykas. Todėl visais laikais ir visose valstybėse buvo ir tebėra vengiančių mokėti mokesčius, priešiškai prieš juos nusistačiusių. Tačiau nereikia painioti mokesčių su baudomis, nors tai taip pat yra privalomi mokėjimai. Baudą mokame už padarytus nusižengimus, o mokesčiai skirti visuomeniniams poreikiams tenkinti, jie netiesiogiais susiję su grįžtamąja nauda. Kadangi toji nauda pajaučiama ne tuoj sumokėjus mokesčius, pasireiškia tik tam tikrais atvejais, susidaro įspūdis, kad mokesčiai yra tiesiog valstybės lupikavimas.

Tarp valstybinės valdžios ir gyventojų galioja nerašyta sutartis, pagal kurią valdžia įsipareigoja ginti gyventojus nuo priešų, saugoti jų turtą, spręsti tarp jų kilusius ginčus, nors minimaliai rūpintis jų sveikata ir švietimu, siekti kitų visuomenei reikalingų tikslų. Tai ir suteikia valdžiai teisę reikalauti perleisti dalį fizinių bei juridinių asmenų pajamų į spręstinų reikalų fondą.

Mokesčių raida sukūrė jų ėmimo būdų, principų ir technikos įvairovę. Tai leidžia juos apibendrintai sugrupuoti, klasifikuoti.

Šiuolaikinė mokesčių sistema, principai, nuostatos ir mokesčių instrumentarijus susikūrė ne iš karto ir nėra kam pripažinti jų autorystės laurų. Tai ilgo proceso ir daugelio kūrėjų darbo rezultatas. Viso šio proceso raida parodo, kaip skynė kelią į dabartį šiandieninis mokesčių esmės ir jų vaidmens suvokimas. Tai leidžia geriau pažinti dabartį ir palengvina ateities sprendimus. Žodžiu, ir mokesčių raida susijusi su mokslo išvadomis.

Iki 1990 m. mokesčių ir nemokestinių valstybės pajamų apskaičiavimą ir sumokėjimą kontroliavo Lietuvos Respublikos Finansų ministerija per miestų bei rajonų finansų skyrius. Įsigalint laisvos rinkos santykiams, gerokai padidėjo mokėtojų skaičius, sudėtingesnė tapo ir kontrolė. Ją efektyvinant, reikėjo didinti ne tik darbuotojų aparatą, bet ir jo savarankiškumą, plėsti teises ir centralizaciją. Todėl buvo priimtas VMI įstatymas, jos veikla atskirta nuo kitų finansų įstaigų, aiškiai apirėžtos kompetencijos ribos. 1995 m. birželio 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas [27], kuris pilnutinai įsigalioja nuo 1996 m. liepos 1 d.

Nuo 1995 m. spalio 1 d. Finansų ministerijos Valstybinė mokesčių inspekcija tapo savarankiška institucija ir vadinasi Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos. VMI sudėtyje yra centrinis aparatas ir periferinės įstaigos. VMI viršininką, Finansų ministro teikimu, skiria Ministras Pirmininkas.

Yra buvę mokesčių monizmo šalininkų, o ir dabar kai kam viliojančiai atrodo vieno vienintelio mokesčio egzistavimas. Atrodo, supaprastėtų atsiskaitymai su valstybe, gal ereikėtų tiek daug mokesčių darbuotojų, pildyti tiek daug deklaracijų ir t. t. Tačiau gyvenimo praktika rodo, kad tai beveik neįmanoma. Tas vienas mokestis turėtų būti labai didelis, sunku atrasti universalumo kriterijus: kas nors (valstybė ar mokėtojai) daugeliu atvejų vistiek liktų nuskriausti ar apvilti. Todėl įsigaliojo mokesčių pliuralizmas. Tiesa, kai kurios šalys savo laiku buvo pasiekusios savotiškų rekordų, įvesdamos po šimtą ir daugiau mokesčių. Toks nesaikingumas taip pat niekam nenaudingas. Todėl dabartiniu metu pasitenkinama 10 – 20 mokesčių. Svarbu tik teisingai sutvarkyti mokesčių sistemą, kad ji nedarytų žalos krašto ūkiui, neskurdintų gyventojų ir duotų reikiamas pajamas valstybės funkcijoms įgyvendinti.

Dar A. Smitas mėgino nustatyti tuos principus, kuriais vadovaudamasi valstybė turėtų kurti savo mokesčių sistemą. Šie principai nepaneigti iki šiol, tik gal labiau išgvildenti ir sukonkretinti.

Pirma, pagal A. Smitą, visi piliečiai pagal išgales turi dalyvauti valstybės išlaikyme, skirdami dalį tų pajamų, kurias jie gauna valstybės globojami ir ginami, tai yra, turi būti laikomasi apmokestinimo lygybės.

Iš čia iškyla kiti du principai. Tai, pirmiausia, apmokestinimo teisingumo principas. Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad subjektai, turintys vienodas išgales, vienodai būtų apmokestinami. Vertikalusis teisingumas reikalauja, kad subjektai su skirtingomis išgalėmis būtų skirtingai ir apmokestinami. Šį principą papildo ir praplečia ekonominio pajėgumo principas: kuo subjekto ekonominis pajėgumas yra didesnis, tuo jis turi daugiau sumokėti mokesčio.

Antra, ką iškėlė A. Smitas – mokestis turi būti aiškiai ir griežtai apibrėžtas. Tai paprastumo ir konkretumo principas.

Trečia A. Smito nuostata yra ta, kad mokesčiai turi būti mokami mokėtojui patogiu laiku ir būdu. Tai ekonominio efektyvumo principas, reikalaujantis, kad mokesčio našta nestabdytų ūkio plėtotės ir nesmukdytų pragyvenimo lygio.

Ir ketvirtoji A. Smito taisyklė: mokesčių rinkimas turi būti pigus ir greitai pasiekti kasą. Tai mokesčių našumo ir produktyvumo principas. Mokesčio našumas
parodo santykį tarp gaunamos mokesčio sumos ir padaromų išlaidų jai gauti. Produktyvumą padidina ir mokesčio bazės išplėtimas, t. y. Apmokestinamųjų objektų skaičiaus padidinimas, apmokestinant tuo pačiu mokesčiu.

Dividendai yra akcininkui (vieneto dalyviui) paskirta pelno dalis, proporcinga jo turimų akcijų (dalių, pajų) nominaliai vertei, turimai įmonės kapitalo daliai ar kitoms

turimoms teisėms. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu, dividendus turi teisę gauti tie asmenys, kurie visuotinio akcininkų susirinkimo, paskelbusio dividendus, dienos pabaigoje buvo bendrovės akcininkai ar kitokiu teisėtu pagrindu turėjo teisę į dividendus. Paskirtus dividendus bendrovė turi išmokėti ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo sprendimo paskirstyti pelną priėmimo dienos. Dividendai išmokami pinigais, draudžiama juos mokėti avansu. Nors Akcinių bendrovių įstatyme nustatyta, kad dividendai gali būti išmokami tik pinigais, mokesčių įstatymai dividendais laiko ne tik pinigais išmokėtas sumas, bet ir kitas lėšas ar turtą, gautus skirstant pelną. Dividendais taip pat laikomos mažinant vieneto įstatinį kapitalą vieneto dalyvio gautos lėšos (turtas).

Visais laikais dauguma korporacijų savo finansinės veiklos viltis sieja su reinvestuojamuoju pelnu, kuris kartu yra ir jų veiklos finansavimo šaltinis. Finansinis dividendų išmokėjimo koeficientas, t.y. pelno, išmokamo akcininkams, procentas mažina refinansuojamo pelno dydį, o sprendimas apie dividendų išmokėjimą yra kartu ir finansavimo sprendimas. Dividendų išmokėjimo koeficientas yra pagrindinis firmos dividendų politikos aspektas, kuris gali daryti didelę įtaką akcininkų firmos veiklos vertinimui. Dividendų politika apima ir dividendų stabilumą bei kitus faktorius, darančius poveikį dividendų išmokėjimui, taip pat dividendų išmokėjimą akcijomis, akcijų skaldymą bei išpirkimą.

DIVIDENDŲ POLITIKA IR NEPASKIRSTYTAS PELNAS

Dividendų išmokėjimo koeficientas

Ar gali asmeninių dividendų išmokėjimas įtakoti akcininkų gerovę? Jei taip, tai kokia dividendų išmokėjimo koeficiento reikšmė maksimizuoja jų naudą. Tarkime, kad verslo rizika yra vienoda. Norint atsakyti į ankščiau pateiktą klausimą, būtina peržiūrėti firmos dividendų politiką, o ypač finansavimo sprendimus, sąlygojančius išskaičiavimus iš pelno. Iki tol, kol firmos investicinių projektų rentabilumo lygis viršija reikiamą lygį, kompanija finansavimui naudos grynąjį pelną – investuos į vertybinius popierius su aukštu prioritetu, taip užsitikrindama savo kapitalo augimą. Jei šio pelno dalis po visų priimtų investicinių projektų finansavimo lieka neišnaudota, tai ji paskirstoma dividendų forma tarp akcininkų. (Kol kas nekreipiamas dėmesys į akcijų išpirkimą). Priešingu atveju dividendai nemokami. Jei visų vertų dėmesio investicinių projektų bendra vertė viršija grynojo pelno ir vertybinių popierių su aukštu prioritetu, užtikrinamu tuo pelnu, dydį, tai firma finansuos tą trūkumą naujų akcijų ir vertybinių popierių su aukštu prioritetu išleidimo pagalba.

Jei nagrinėjame dividendų politiką tik kaip finansavimo sprendimą, tai dividendų išmokėjimas atlieka pasyviojo likučio vaidmenį. Dividendų dydis keisis nuo periodo iki periodo priklausomai nuo firmai priimtinų investicinių projektų skaičiaus svyravimo. Jei firma turi daug galimybių naudingam lėšų investavimui, tai dividendų išmokėjimas turbūt bus lygus nuliui. Ir atvirkščiai, jei firma neturi galimybių naudingam lėšų investavimui, dividendų sudarys 100%. Betkurioje situacijoje dividendų išmokėjimo reikšmingumas svyruos nuo 0 iki 1.

Dividendai kaip pasyvusis likutis

Siekiant įrodyti, kad dividendų politika – sprendimas investuoti priklauso nuo įmonės investavimo galimybių atnešamo pelno, paanalizuokime E. J. Walter’io formulę. Tai vienas iš pirmųjų dividendų modelių, kurio pagrindu buvo sukurti vėlesni modeliai. Formulė atrodo taip:



kur P – akcijos rinkos kaina;

D – dividendai vienai akcijai;

E – akcijos pelnas;

r – investicijų rentabilumas;

p – kapitalizacijos rinkos lygis.

Tarkime, kad r = 24%, p = 20%, E = 4 Lt ir D = 2 Lt. Tada akcijos rinkos kaina yra lygi:

P = [ 2 +(0.24 / 0.20) (4 – 2) ] / 0.20 = 22 Lt

D keičiant tol, kol nebus pasiekta maksimali akcijos kaina. Pagal Walter’io formulę, kai r daugiau p, optimali rodiklio reikšmė turi būti lygi 0. Tada pavyzdyje:

P = [ 0 +(0.24 / 0.20) (4 – 0) ] / 0.20 = 24 Lt

Akcijos rinkos kaina pasiekia maksimalią reikšmę prie nulinio dividendų išmokėjimo. Analogiškai, jei r mažiau už p, optimalus dividendų išmokėjimo koeficiento lygis lygus 100%. Tarkime, kad r = 0.16, p = 0.20, E = 4 Lt, D = 2 Lt. Akcijos rinkos vertė:

P = [ 2 +(0.16 / 0.20) (4 – 2) ] / 0.20 = 18 Lt

Nors jeigu dividendų išmokėjimas = 100%

P = [ 4 +(0.16 / 0.20) (4 – 4) ] / 0.20 = 20 Lt

Tokiu būdu, akcijos rinkos kainą galima maksimalizuoti pelno paskirstymo pagalba. Jei r = p, akcijos kaina tampa nejautri dividendų išmokėjimo rodikliui.

Peržiūrint dividendus kaip pasyvųjį likutį, apsprendžiamą turimų naudingų investicinių pasiūlymų, turima galvoje, kad investitoriams nėra skirtumo tarp įmonės dividendų išmokėjimo ir sukaupto nepaskirstyto
pelno. Jeigu investiciniai projektai žada didesnį nei būtiną rentabilumo lygį, investitoriai gali būti palankesni kaupimo variantui. Jeigu laukiamas iš investicijų pelnas lygus būtinam pelnui, tai investitorių požiūriu, nei vienas variantas neturės pranašumo. Atvirkščiai, jei laukiamas investicinio projekto pelnas nesudarys būtinojo rentabilumo lygio, tai investitoriai pasisakys už dividendų išmokėjimą. Jei įmonė, realizavusi investicinius projektus, gali gauti pelną, viršijantį rinkos kapitalizacijos lygį, tai investitoriai gali suteikti įmonei galimybę išleisti investiciniams tikslams tiek, kiek būtina visų projektų finansavimui. Galbūt, dividendai – tai daugiau nei laisvų sumų paskirstymo priemonė. Gal dividendų politiką galima laikyti aktyviu, permainingu paskirstymu. Tam, kad atsakyti į šiuos klausimus, reikia labiau išsiaiškinti apie pasyviąją dividendų poziciją, t. y. apie tai, kad dividendų išmokėjimo rodiklio pasikeitimas (prie nepasikeitusių investicinių galimybių) neturi įtakos akcininkams.

Pasyvus dividendų vaidmuo

1961 m. išleistas straipsnis MM yra labiausiai argumentuotas pasyviojo dividendų vaidmens pagrindimas. Straipsnio autoriai teigia, kad, žinant konkrečius investicinius sprendimus, dividendų išmokėjimo koeficientas yra tik atskira viso paveikslo detalė. Rodiklis neįtakoja akcininkų. MM teigia, kad įmonės vertė nustatoma, remiantis jos aktyvų pelningumu arba jos investicine politika, ir kad, paskirstymo tarp pajamų ir refinansuoto pelno būdas neturi įtakos.

Dividendai lyginant su galutine verte. MM požiūriu, trūkumas yra tas, kad dividendų išmokėjimo poveikis akcininkams kompensuojamas kitomis finansinėmis priemonėmis. Pirma aptarsime papildomų akcijų pardavimą kaip kaupimo alternatyvą. Po sprendimo investuoti įmonė turi nuspręsti, ar pelnas bus skiriamas kaupimui, ar išmokėti dividendus ir parduoti naujas akcijas už sumą, lygią tiems dividendams, kad finansuoti investicijas. MM siūlo, kad akcijos diskontuota vertė po finansavimo ir dividendų išmokėjimo būtų lygi rinkos kainai prieš dividendų išmokėjimą. Kitaip sakant, akcijos rinkos kainos kritimas, kurį sukelia vidinis finansavimas (kapitalo išplovimas), pilnai kompensuojamas dividendų išmokėjimu. Tokiu būdu galima teigti, kad akcininkui skirtumo tarp kaupimo ir dividendų nebėra.

Dividendai yra pagrindinis akcijos įvertinimo kriterijus. Nors teigiama, kad akcijos rinkos kaina yra visų laukiamų ateityje dividendų išmokėjimo dabartiniu momentu vertė, tačiau dividendų išmokėjimo laiką galima įtakoti. Pagal pasyvaus vaidmens koncepciją būsimųjų dividendų dabartinė vertė lieka nepakitusi netgi tada, kai pagal įmonės dividendų politiką keičiamas išmokėjimo laikas. Nekalbant apie tai, kad dividendai, įskaitant ir likvidacinius dividendus, visai nėra išmokami, o minint tik įmonės rinkos vertę, paskaičiuotą vienai akcijai, galima teigti, kad išmokėjimo atidėjimas neturi jokios įtakos šiam įvertinimui.

Vertės išlaikymas. Pasyviojo dividendų vaidmens koncepcija remiasi MM prielaida apie aiškiai apibrėžtas įmonės pajamas ir kitomis prielaidomis. Dviejų, visiškai identiškų visais atžvilgiais, išskyrus dividendinį pelną, įmonių akcijų rinkos kainos ir esamų dividendų suma bus vienoda. Tai patvirtina bendrosios vertės principas.

Investuotojai savo elgesiu gali įtakoti bet kokį korporacijos dividendų išmokėjimo variantą. Jeigu išmokėti dividendai pasirodė mažesni negu buvo tikėtasi, tai investuotojai gali parduoti dalį savo akcijų tam, kad gautų norimą pajamų dalį. Jei, atvirkščiai,

dividendai buvo didesni negu tikėtasi, tai investuotojai gali juos išleisti naujų kompanijos akcijų įsigijimui. Reiškia, investuotojai patys priima sprendimus apie dividendus. Siekiant padidinti korporacijos sprendimų reikšmingumą, reikia, kad korporacija atliktų tai, ko investuotojai patys negali padaryti. Kadangi investuotojai gali patys priimti sprendimus apie dividendus, kurie yra korporacinių dividendų pakaitalai (esant ankščiau minėtom prielaidom), dividendų politika nebeturi svarbios reikšmės firmos veikloje. Taigi, galima teigti, kad dvi bet kokios dividendų politikos yra vienodai geros. Įmonė negali “sukurti” vertės keisdama dividendų srovės struktūrą: dividendai – nepaskirstytas pelnas. Šių abiejų dalių suma visada viena ir ta pati. Taip pat, kaip pyrago dalis nepasikeis, jeigu jis bus supjaustytas į gabaliukus.

Argumentai aktyviojo vaidmens dividendų politikos naudai

Daugybė argumentų, pavyzdžiui, kad aktyvusis dividendų vaidmuo pasireiškia esant neapibrėžtom sąlygom, buvo pasakyta pasisakant prieš šią politiką. Kitaip sakant, investuotojams nėra tas pats, ar jie gauna savo pelną dividendais, ar akcijų kurso kilimo forma. Galima tai aptarti, esant neapibrėžtom sąlygom.

Pirmenybė dividendams. Kai kurie investuotojai rinkoje gali teikti pirmenybę dividendų atnešamam pelnui, o ne kitiems pelno iš įdėto kapitalo gavimo būdams. Galbūt, dividendų gavimas suteikia jiems apibrėžtumo jausmą. Būtų galima teigti, kad, jei dividendai priklauso einamojo pelno įvairovei, o perspektyva gauti pelną iš kapitalo yra gana tolima, kompanijų, mokančių dividendus, investuotojus neapibrėžtumo problema mažiau jaudina nei nemokančių kompanijų investuotojus. Jei
investitoriai teikia pirmenybę ankstesniam neapibrėžtumo išsprendimui, tai jie bus pasiruošę, esant kitom vienodom sąlygom, sumokėti žymiai didesnę sumą už akcijas, suteikiančias teises gauti didesnį einamąjį dividendą. Jei investuotojai tikrai patys gali priimti sprendimus apie dividendus toks pirmenybės suteikimas atrodo nelogiškas. Tačiau šis argumentas yra patvirtintas daugybės pavyzdžių iš praktikos. Galbūt, investuotojai patys labiau nori nepriiminėti sprendimų apie dividendus, o gauti “realų pelną” iš kompanijos.

Investuotojo apmokestinimas. Mokesčių įvedimas turi didelę reikšmę. Jeigu mokesčių suma fizinių asmenų gaunamam pelnui mažesnė negu mokestis už dividendų atnešamą pelną, tai jau gaunasi pasipelnymas. Nors 1986 m. priimtas mokesčių įstatymas

suvienodino mokesčius, kapitalo atnešamo pelno mokesčio rinkimas atidedamas iki realaus akcijų pardavimo momento. Kai įmonė, vietoj to, kad išmokėtų dividendus, kaupia pelną, akcininkas įgauna teisę pasirinkti mokesčių mokėjimo laiką. Pelno mokesčio galima išvengti, jei vertybiniai popieriai bus paleisti (padovanoti) labdaringiems tikslams arba jeigu jų savininkas numiršta. Tačiau kai kuriose valstijose didesni mokesčiai uždedami pelnui, gaunamam iš kapitalo, nei pelnui iš dividendų. Todėl dažnai efektyvi (šiuo momentu) mokesčių suma pelnui iš kapitalo yra mažesnė nei dividendų pelnui, nors skelbiama federalinė suma yra vienoda. Reiškia, kad esant vienodam akcijų, iš kurių bus mokami dividendai, rizikos lygiui, būtina užtikrinti daug didesnį laukiamą pelną iki mokesčių mokėjimo negu akcijų, už kurias dividendai nemokami. Remiantis šiuo teiginiu, kuo didesnis akcijų pelnas (esant vienodom sąlygom), tuo labiau reikalingas didesnis pelno lygis iki mokesčių mokėjimo.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2558 žodžiai iš 8070 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.