Dividendų politika ir nepaskirstytas pelnas
5 (100%) 1 vote

Dividendų politika ir nepaskirstytas pelnas

Dividendų politika ir nepaskirstytas pelnas

 

TurinysDividendų politika ir nepaskirstytas pelnas 1

Dividendų išmokėjimo koeficientas 2

Dividendai kaip pasyvusis likutis 3

Pasyvus dividendų vaidmuo 4

Argumentai aktyviojo vaidmens dividendų politikos naudai 5

Finansinis signalizavimas 8

Išvadų pateikimas 9

Dividendų išmokėjimo nustatymo valdymo kriterijai 10

Firmos lėšų poreikis 10

Likvidumas 11

Skolintų lėšų panaudojimo galimybė 11

Informacijos vertės įvertinimas 12

Kontrolė 12

Obligacijų naudojimui taikomi apribojimai arba sutartys dėl paskolos

12

Galutiniai pastebėjimai 13

Dividendų stabilumas 13

Stabilumo įvertinimas 14

Planiniai dividendų išmokėjimo rodikliai 15

Reguliarūs ir papildomi dividendai 15

MSDB

 

 

Visais laikais dauguma korporacijų savo finansinės veiklos viltis

sieja su reinvestuojamuoju pelnu, kuris kartu yra ir jų veiklos finansavimo

šaltinis. Finansinis dividendų išmokėjimo koeficientas, t.y. pelno,

išmokamo akcininkams, procentas mažina refinansuojamo pelno dydį, o

sprendimas apie dividendų išmokėjimą yra kartu ir finansavimo sprendimas.

Dividendų išmokėjimo koeficientas yra pagrindinis firmos dividendų

politikos aspektas, kuris gali daryti didelę įtaką akcininkų firmos veiklos

vertinimui. Dividendų politika apima ir dividendų stabilumą bei kitus

faktorius, darančius poveikį dividendų išmokėjimui, taip pat dividendų

išmokėjimą akcijomis, akcijų skaldymą bei išpirkimą. Visa tai dabar bus

aptarta.

Dividendų išmokėjimo koeficientas

Ar gali asmeninių dividendų išmokėjimas įtakoti akcininkų gerovę? Jei

taip, tai kokia dividendų išmokėjimo koeficiento reikšmė maksimizuoja jų

naudą. Tarkime, kad verslo rizika yra vienoda. Norint atsakyti į ankščiau

pateiktą klausimą, būtina peržiūrėti firmos dividendų politiką, o ypač

finansavimo sprendimus, sąlygojančius išskaičiavimus iš pelno. Iki tol, kol

firmos investicinių projektų rentabilumo lygis viršija reikiamą lygį,

kompanija finansavimui naudos grynąjį pelną – investuos į vertybinius

popierius su aukštu prioritetu, taip užsitikrindama savo kapitalo augimą.

Jei šio pelno dalis po visų priimtų investicinių projektų finansavimo lieka

neišnaudota, tai ji paskirstoma dividendų forma tarp akcininkų. (Kol kas

nekreipiamas dėmesys į akcijų išpirkimą). Priešingu atveju dividendai

nemokami. Jei visų vertų dėmesio investicinių projektų bendra vertė viršija

grynojo pelno ir vertybinių popierių su aukštu prioritetu, užtikrinamu tuo

pelnu, dydį, tai firma finansuos tą trūkumą naujų akcijų ir vertybinių

popierių su aukštu prioritetu išleidimo pagalba.

Jei nagrinėjame dividendų politiką tik kaip finansavimo sprendimą,

tai dividendų išmokėjimas atlieka pasyviojo likučio vaidmenį. Dividendų

dydis keisis nuo periodo iki periodo priklausomai nuo firmai priimtinų

investicinių projektų skaičiaus svyravimo. Jei firma turi daug galimybių

naudingam lėšų investavimui, tai dividendų išmokėjimas turbūt bus lygus

nuliui. Ir atvirkščiai, jei firma neturi galimybių naudingam lėšų

investavimui, dividendų sudarys 100(. Bet kurioje situacijoje dividendų

išmokėjimo reikšmingumas svyruos nuo 0 iki 1.

Dividendai kaip pasyvusis likutis

 

Siekiant įrodyti, kad dividendų politika – sprendimas investuoti

priklauso nuo įmonės investavimo galimybių atnešamo pelno, paanalizuokime

E. J. Walter’io formulę. Tai vienas iš pirmųjų dividendų modelių, kurio

pagrindu buvo sukurti vėlesni modeliai. Formulė atrodo taip:

|[pic] |

, kur P – akcijos rinkos kaina;

D – dividendai vienai akcijai;

E – akcijos pelnas;

r – investicijų rentabilumas;

p – kapitalizacijos rinkos lygis.

Tarkime, kad r = 24(, p = 20(, E = 4$ ir D = 2$. Tada akcijos rinkos kaina

yra lygi:

P = [ 2 +(0.24 / 0.20) (4 – 2) ] / 0.20 = 22$

D keičiant tol, kol nebus pasiekta

maksimali akcijos kaina. Pagal Walter’io formulę, kai r daugiau p, optimali

rodiklio reikšmė turi būti lygi 0. Tada pavyzdyje:

P = [ 0 +(0.24 / 0.20) (4 – 0) ] / 0.20 = 24$

Akcijos rinkos kaina pasiekia maksimalią reikšmę prie nulinio

dividendų išmokėjimo. Analogiškai, jei r mažiau už p, optimalus dividendų

išmokėjimo koeficiento lygis lygus 100(. Tarkime, kad r = 0.16, p = 0.20, E

= 4$, D = 2$. Akcijos rinkos vertė:

P = [ 2 +(0.16 / 0.20) (4 – 2) ] / 0.20 = 18$

Nors jeigu dividendų išmokėjimas = 100(

P = [ 4 +(0.16 / 0.20) (4 – 4) ] / 0.20 = 20$

Tokiu būdu, akcijos rinkos kainą galima maksimalizuoti pelno

paskirstymo pagalba. Jei r = p, akcijos kaina tampa nejautri dividendų

išmokėjimo rodikliui.

Peržiūrint dividendus kaip pasyvųjį likutį, apsprendžiamą turimų

naudingų investicinių pasiūlymų, turima galvoje, kad investitoriams nėra

skirtumo tarp įmonės dividendų išmokėjimo ir sukaupto nepaskirstyto pelno.

Jeigu investiciniai projektai žada didesnį nei būtiną rentabilumo lygį,

investitoriai gali būti palankesni kaupimo
variantui. Jeigu laukiamas iš

investicijų pelnas lygus būtinam pelnui, tai investitorių požiūriu, nei

vienas variantas neturės pranašumo. Atvirkščiai, jei laukiamas investicinio

projekto pelnas nesudarys būtinojo rentabilumo lygio, tai investitoriai

pasisakys už dividendų išmokėjimą. Jei įmonė, realizavusi investicinius

projektus, gali gauti pelną, viršijantį rinkos kapitalizacijos lygį, tai

investitoriai gali suteikti įmonei galimybę išleisti investiciniams

tikslams tiek, kiek būtina visų projektų finansavimui. Antrajame pavyzdyje

būtinasis pelnas yra nejautrus dividendų išmokėjimo pasikeitimui. Galbūt,

dividendai – tai daugiau nei laisvų sumų paskirstymo priemonė. Gal

dividendų politiką galima laikyti aktyviu, permainingu paskirstymu. Tam,

kad atsakyti į šiuos klausimus, reikia labiau išsiaiškinti apie pasyviąją

dividendų poziciją, t.y. apie tai, kad dividendų išmokėjimo rodiklio

pasikeitimas (prie nepasikeitusių investicinių galimybių) neturi įtakos

akcininkams.

Pasyvus dividendų vaidmuo

1961 m. išleistas straipsnis MM yra labiausiai argumentuotas

pasyviojo dividendų vaidmens pagrindimas. Straipsnio autoriai teigia, kad,

žinant konkrečius investicinius sprendimus, dividendų išmokėjimo

koeficientas yra tik atskira viso paveikslo detalė. Rodiklis neįtakoja

akcininkų. MM teigia, kad įmonės vertė nustatoma, remiantis jos aktyvų

pelningumu arba jos investicine politika, ir kad, paskirstymo tarp pajamų

ir refinansuoto pelno būdas neturi įtakos.

Dividendai lyginant su galutine verte. MM požiūriu, trūkumas yra tas, kad

dividendų išmokėjimo poveikis akcininkams kompensuojamas kitomis

finansinėmis priemonėmis. Pirma aptarsime papildomų akcijų pardavimą kaip

kaupimo alternatyvą. Po sprendimo investuoti įmonė turi nuspręsti, ar

pelnas bus skiriamas kaupimui, ar išmokėti dividendus ir parduoti naujas

akcijas už sumą, lygią tiems dividendams, kad finansuoti investicijas. MM

siūlo, kad akcijos diskontuota vertė po finansavimo ir dividendų išmokėjimo

būtų lygi rinkos kainai prieš dividendų išmokėjimą. Kitaip sakant, akcijos

rinkos kainos kritimas, kurį sukelia vidinis finansavimas (kapitalo

išplovimas), pilnai kompensuojamas dividendų išmokėjimu. Tokiu būdu galima

teigti, kad akcininkui skirtumo tarp kaupimo ir dividendų nebėra.

Dividendai yra pagrindinis akcijos įvertinimo kriterijus. Nors

teigiama, kad akcijos rinkos kaina yra visų laukiamų ateityje dividendų

išmokėjimo dabartiniu momentu vertė, tačiau dividendų išmokėjimo laiką

galima įtakoti. Pagal pasyvaus vaidmens koncepciją būsimųjų dividendų

dabartinė vertė lieka nepakitusi netgi tada, kai pagal įmonės dividendų

politiką keičiamas išmokėjimo laikas. Nekalbant apie tai, kad dividendai,

įskaitant ir likvidacinius dividendus, visai nėra išmokami, o minint tik

įmonės rinkos vertę, paskaičiuotą vienai akcijai, galima teigti, kad

išmokėjimo atidėjimas neturi jokios įtakos šiam įvertinimui.

Vertės išlaikymas. Pasyviojo dividendų vaidmens koncepcija remiasi MM

prielaida apie aiškiai apibrėžtas įmonės pajamas ir kitomis prielaidomis.

Dviejų, visiškai identiškų visais atžvilgiais, išskyrus dividendinį pelną,

įmonių akcijų rinkos kainos ir esamų dividendų suma bus vienoda. Tai

patvirtina bendrosios vertės principas.

Investuotojai savo elgesiu gali įtakoti bet kokį korporacijos

dividendų išmokėjimo variantą. Jeigu išmokėti dividendai pasirodė mažesni

negu buvo tikėtasi, tai investuotojai gali parduoti dalį savo akcijų tam,

kad gautų norimą pajamų dalį. Jei, atvirkščiai, dividendai buvo didesni

negu tikėtasi, tai investuotojai gali juos išleisti naujų kompanijos akcijų

įsigijimui. Reiškia, investuotojai patys priima sprendimus apie dividendus.

Siekiant padidinti korporacijos sprendimų reikšmingumą, reikia, kad

korporacija atliktų tai, ko investuotojai patys negali padaryti. Kadangi

investuotojai gali patys priimti sprendimus apie dividendus, kurie yra

korporacinių dividendų pakaitalai (esant ankščiau minėtom prielaidom),

dividendų politika nebeturi svarbios reikšmės firmos veikloje. Taigi,

galima teigti, kad dvi bet kokios dividendų politikos yra vienodai geros.

Įmonė negali “sukurti” vertės keisdama dividendų srovės struktūrą:

dividendai – nepaskirstytas pelnas. Šių abiejų dalių suma visada viena ir

ta pati. Taip pat, kaip pyrago dalis nepasikeis, jeigu jis bus supjaustytas

į gabaliukus.

 

Argumentai aktyviojo vaidmens dividendų politikos naudai

 

Daugybė argumentų, pavyzdžiui, kad aktyvusis dividendų vaidmuo

pasireiškia esant neapibrėžtom sąlygom, buvo pasakyta pasisakant prieš šią

politiką. Kitaip sakant, investuotojams nėra tas pats, ar jie gauna savo

pelną dividendais, ar akcijų kurso kilimo forma. Galima tai aptarti, esant

neapibrėžtom sąlygom.

Pirmenybė dividendams. Kai kurie investuotojai rinkoje gali teikti

pirmenybę dividendų atnešamam pelnui, o ne kitiems pelno iš įdėto kapitalo

gavimo būdams. Galbūt, dividendų gavimas suteikia jiems
Būtų galima teigti, kad, jei dividendai priklauso einamojo pelno

įvairovei, o perspektyva gauti pelną iš kapitalo yra gana tolima,

kompanijų, mokančių dividendus, investuotojus neapibrėžtumo problema mažiau

jaudina nei nemokančių kompanijų investuotojus. Jei investitoriai teikia

pirmenybę ankstesniam neapibrėžtumo išsprendimui, tai jie bus pasiruošę,

esant kitom vienodom sąlygom, sumokėti žymiai didesnę sumą už akcijas,

suteikiančias teises gauti didesnį einamąjį dividendą. Jei investuotojai

tikrai patys gali priimti sprendimus apie dividendus toks pirmenybės

suteikimas atrodo nelogiškas. Tačiau šis argumentas yra patvirtintas

daugybės pavyzdžių iš praktikos. Galbūt, investuotojai patys labiau nori

nepriiminėti sprendimų apie dividendus, o gauti “realų pelną” iš

kompanijos.

Investuotojo apmokestinimas. Mokesčių įvedimas turi didelę reikšmę.

Jeigu mokesčių suma fizinių asmenų gaunamam pelnui mažesnė negu mokestis už

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1502 žodžiai iš 4981 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.