Don kichoto analizė renesanso epochos atžvilgiu
5 (100%) 1 vote

Don kichoto analizė renesanso epochos atžvilgiu

Įvadas

Renesansas – Vakarų Europos ir Centrinės Europos šalių kultūros ir visuomenės minties raidos epocha. Tai pereinamasis laikotarpis nuo viduramžių prie naujųjų amžių epochos. Šio didingo laikmečio atstovas yra Migelis de Servantesas Savedra – XVII amžiaus pradžios ispanų literatūros genijus, parašęs žymųjį kūrinį „Don Kichotas“. Šis kūrinys puikiai atspindi to laikmečio vyravusias visuomenės idėjas, nuotaikas, požiūrį į literatūrą ir kitas sritis, visapusiškai atskleidžia vėlyvojo Renesanso epochos bruožus. Tam, kad galėtume pradėti kalbėti, kuo „Don Kichotas“ yra renesansiškas, reikia pirmiausia aptari Renesanso literatūros išskirtinius bruožus.

Renesanso literatūros bruožai

Renesanso žmogus, o tuo pačiu ir charakteris literatūroje, – humanistas, kurio siekis – tobulinti žmogų, jį lavinti. Humanistų pagrindinius principus atspindi jų teiginiai apie keturias egzistencijos pakopas – egzistuoti kaip akmeniui, gyventi kaip augalui, jausti kaip arkliui ir suprasti kaip žmogui. Žmogus tapo nuo nieko nepriklausomas, tarsi pats sau dievas, nepaisantis autoritetų, visuomenės moralės normų. Tai atvedė prie to, kad literatūra tampa nebe žinių, išsilavinimo šaltinis. Ji kuriama palinksminti žmogų, padaryti jo gyvenimą smagesnį. Renesanso rašytojai vaizduoja tokius žmones, kokius mato gyvenime – realistiškai. Smagaus gyvenimo noras priverčia rašytojus pažvelgti į žmogų iš juokingos pusės, net kilnūs individo poelgiai išjuokiami ir tampa skaitytojų akyse apgailėtinais. Tiek juokas, tiek satyra, tiek kančia naudojamos siekiant estetikos, smagumo, linksmesnio gyvenimo, kas ypač traukė skaitytojus. Gyvenimą valdo pats žmogus, jo prigimtis, jo elgesį lemia aplinkybės, jo charakteris nepriklauso nuo aplinkos. Individas siekia išsikovoti tau vietą po saule, patogią vietą pasaulyje. Renesansui būdingi neryškūs tikrovės kontūrai, susiliejantys su fantastika. Pirmenybė teikiama žemiškiems žmonių interesams, natūralių instinktų pasireiškimas, džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas; poetizuojama laisvė. Žmogus – neatskiriama gamtos dalis. Jis nepraradęs natūralumo. Vaizduojama fantastiškos žmogaus galimybės, pabrėžiamas sumanumas, šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. Būdinga pastoralinė tematika Renesanso pabaigoje. Supriešinama tikrovė ir idealai. Charakteriams būdingas prieštaringumas, individualumas, dinamiškumas.

Stiliuje derinami buitiniai ir fantastiniai pradai, naudojami mitologiniai, bibliniai siužetai, folkloro tradicijos, siekiama meninės harmonijos. Nėra aiškios ribos tarp komiškumo ir tragiškumo. Kalbos stiliui būdingas humoras, satyra, groteskas. Rašytojai mėgo suplakti įvairius stilius į vieną.

„Don Kichotas“ – ne paprastas Renesanso epochos kūrinys

Kritikai nesutaria dėl Servanteso romano tikslų. Vieni jame įžvelgia fantastiškų riterių romanų parodiją, antri – sunykusios ispanų bajorijos nenaudingumo demaskavimą ir tos bajorijos išgarbinimą ir išaukštinimą, treti jame mato didelio idealisto tragediją, susidūrus su pilko gyvenimo kasdienybe, ketvirti – dviejų amžinų tipų – idealisto ir realisto – vaizdavimą komiška forma.

„Don Kichotas“ – ne tik Renesanso epochos kūrinys, kartu jis yra reakcija, pasipriešinimas kai kurioms Renesansui būdingoms tendencijoms. Viena iš jų – beprotiškas riterinių romanų populiarumas, tapęs tarsi liga. Pasak paties autoriaus, „Vienintelis mano troškimas buvo atgrasyti žmones nuo klaikių bei melagingų riterių istorijų, kurios mano tikrojo Don Kichoto pakirstos, jau susverdėjo ir netrukus grius visiškai“. „Don Kichotas“ buvo parašytas kaip riterinių romanų parodija, išjuokianti jų netikroviškus svaičiojimus bei absurdiškus nuotykius. Tai vienas humoriškiausių pasaulinės literatūros romanų, savo parodija sudavęs didelį smūgį fantastinei literatūrai. Nuo tol visokie burtininkai, nykštukai, milžinai, slibinai ir avantiūros tapo nebe madingi ir išnyko pasilikdami tik pasakose. Neorginalūs ir šabloniški nuotykiniai riterių romanai, užtvindę literatūrą, privertė žmones pasigesti joje gyvenimo tiesos ir psichologijos.

Tačiau doc. dr. J. Griniaus nuomone, Servantesas nebuvo prieš visus riterinius romanus, o tik prieš tuos, kurie neturėjo jokios meninės vertės, kurie tada tebuvo komercinė ir grynai pramoginė literatūra. Tai įrodo tai, kad pats autorius pasirinko savo kūriniui riterių romano žanrą, o jo siekis tebuvo išsakyti savo požiūrį į mados literatūrą, gadinančią skaitytojų skonį. Pats autorius savo romane vaizduoja riterinių romanų deginimą, tačiau ne visų, o tik atrinktų kaip meniškai nevertingi. Literatūriškai gerų ir blogų romanų atskyrimą Servantesas išryškina klebono ir kanauninko pokalbyje apie romanų ir komedijų gerumą ir blogumą. Tas pokalbis tarsi literatūrinės kritikos ir estetikos gabalėlis, kur Servantesas išdėsto savo pažiūras į romaną ir komediją.

Nors Servantesas išjuokė Don Kichotą, o tuo pačiu ir Renesanso žmogų už neprotingą romanų skaitytoją, tačiau suteikė jam nemažai patrauklių žmogaus-idealisto bruožų. Jų autoriui neteko toli ieškoti – pats autoriaus gyvenimas toks pat pilnas nuotykių, pats autorius idealistas – kovoja kare kaip drąsiausias karžygys, tačiau kaip atpildą suluošina visam
gyvenimui kairiąją ranką, papuola piratams į nelaisvę. Jis – vienas populiariausių to meto rašytojų, tačiau pats gyvena apgailėtinam skurde. Autoriaus, tarsi pačio Don Kichoto – Liūdnojo Vaizdo riterio – svajonės ir idealai susiduria su skaudžia tikrove. Juo toliau autorius pasakoja apie savo herojų, juo labiau jį išjuokia, tačiau kartu suteikia daugiau skaitytojui mielo idealisto bruožų – kilnių herojaus siekių, gilios išminties, žmoniškumo. Jo kalbos žavi klausytojus, jose pilna kilnios humanistinės išminties. Don Kichotas yra tikras Renesanso žmogus – labai apsiskaitęs, gerai išmanantis istoriją, politiką, muziką, literatūrą (tai matyti iš kalbų, kurias jis mėgo sakyti), laikosi etiketo ir žino visas mandagumo taisykles. Matyti, kad jis išmano kalbos dalykus, kaip dera išsilavinusiam Renesanso žmogui, moka senąsias lotynų ir graikų kalbas.

Don Kichoto tikslas – ginti nuskriaustuosius, saugoti teisingumą. Jis negali tiesiog sėdėti, jam būtina veikti, o jei kas nepavyksta, jis užsidega renesansišku optimizmu, guodžia ne tik save, bet ir savo bendražygį Sanšą Pansą: „Nenusimink, drauge, Dievas mūsų neapleis. Jis maitina vabzdžius, kirminus ir visokius gyvius ore ir vandenyje, maitins Jis ir mus, kas Jo garbei gyvename ir veikiame“. Jo neatbaido nei tai, kad dėl savo idealų jam tenka ypač skaudžiai nukentėti: malūno sparnai sulaužo jam šonkaulius, piemenys apmėto akmenimis, smuklėje per muštynes netenka dantų. Kadangi tikrovę jis suvokia kitaip negu visi žmonės, jo žygiai tampa ne tik beprasmiški, bet ir žalingi.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1037 žodžiai iš 3370 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.