Donaldo kajoko esė apie dykinėtojus analizė
5 (100%) 1 vote

Donaldo kajoko esė apie dykinėtojus analizė

Donaldas Kajokas (g. 1953 m. Prienuose) – poetas, eseistas. Jo kūriniai išversti į dvyliką užsienio kalbų. Parašė „Komentarus“ (1990 m.), „Dykinėjimus“ (1999 m.) ir „Lietaus migla Lu kalne“ (2002 m.). D.Kajokas grakščiai derina pasakojamosios ir poetinės – meditacinės eseistikos elementus. Jo esė – meniniai gyvenimo prasmės mąstymai, atsiremiama į Vakarų ir Rytų filosofijų bei religijųsiūlomas gaires prasmės paieškai; aukštos inteligencijos eseistas jas cituoja bei perfrazuoja pasigėrėtinai taupiai, konkrečiai taikliai, kaskart asmeniškai interpretuodamas. Nuosąmonės vaizdo meditaciškai nuvalytos „jaukaus“dirbtinio pasaulėvaizdžio apnašos, į Dievą žvelgiama, suvokint jo „beveik nebūvimą“, tai yra giliai, be saviapgaulės įsimąsčius į transendentiškumo sąvoką. Artėjama prie grynųjų esmių.

Mano pasirinktoji esė yra „Apie dykinėtojus“ iš D. Kajoko esė rinkinio „Lietaus migla Lu kalne“ (2002 m.) ( II skyrius „Dykinėjimai“). Šioje esė yra ryškūs tiek pasakojamosios, tiek poetinės esė elementai. Autorius vartoja aprašymus, komentarus, dialogo formą, kurie išdėstyti teziškai padeda papasakoti „tiesą“ apie tam tikrą dalyką. Taip pat kai kuriuose vietose mąstoma meditacijos, asociacijų principu, įterpiama eilėraščio forma.

Esė pradedama R. M. Rilkės „Duino elegijos“,tiksliau antrosios elegijos, pirmuoju sakiniu: „Baisūs visi angelai“. Taip autorius derina du opziciškus dalykus – angelus ir dykinėtojus. Angelo motyvas plėtojamas ir visoje esė, tačiau jis „nusakralizuojamas“, sužmoginamas. Tokios aliuzijos išryškėja ne tik tekste, bet ir prisiminus R. M. Rilkės „Antrąją elegiją“, kurioje angelas yra ir gėris, ir blogis. Jam nerūpi žmogiškoji būtis, nes jis gyvena savimi ir „paskleistą grožį į save atgalios susitraukia“. Taip D. Kajokas pesimistinėmis mintimis pradeda esė. Ją sudaro 12 pamąstymų apie egzistenciją, kūrybą, žmogaus būtį. Autorius subtiliai ironizuoja, kaip kartais žmonės stačia galva neria į savo fantazijas, trokšdami palaimos, kad net pamiršta apie racionalumą. Jie nebemato tikrosios daikto esmės. Tai puikiai atskeidžia pirmasis pasamprotavimas: „Jei nerūpestingai dykinėdamas dairaisi angelo ir netikėtai kelio dulkėse randi sagą su angelo herbu ar profiliu, nepradėk visą likusį gyvenimą šokinėt aplink ją kaip apkvaitęs. Ramiai dykinėk toliau. Aišku, jei ne mundurui sagos daireisi.“ D.Kajokas taip pat pasisako už individualumo išsaugojimą, savo sąvasties išlaikymą. Tai jis išsako pasitelkdamas dialogo formą. Pokalbyje dalyvauja du veikėjai – dykinėtojai. Šis pokalbis visiškai paprastas: vienas mesteli genialią mintį, o kitas su viskuo sutinka. Šis dialogas dviplanis – įžvelgiamos dvi prasmės. Be pirmosios (apie žmogaus sąvastį), ironizuojama ir visuomenė, kurioje daugelis neturi savo nuomonės, o su viskuo sutinka. Tai parodo antrojo veikėjo nuolatinis sutikimas:

„ – Rytai, pasinaudoję dvasine Vakarų patirtimi, mažiau įgyja, nei Vakarai praranda, atsisakę į savo dvasinį ir intelektualinį lauką įtraukti Rytų patirtį.

(…)

– Taip! Taip!

– …

– Taip, taip , taip!”

Taip pat ironišką požiūrį į vartotojišką visuomenę autorius atskleidžia vienuoliktame

pamąstyme. Čia materialistiška „bendruomenė“ laikoma nenusisekusiu dykinėtoju: „jis graužėsi, kaip graužiasi sveikas žmogus, kad gyvenime nepavyko rimtai susirgti – mat buvo nusipirkęs buteliuką brangių vaistų, o tie, deja, net nepradėti, ėmė ir paseno. Garantinis laikas baigės.“

Šyptelti priverčia ir jo mintys apie užsispyrimą. Čia tarsi patvirtinama liaudies išmintis, jog „Viltis – kvailių motina“. Kalbama apie žmogų, kuris įsisukęs į beprasmiško darbo verpetą, negali pripažinti savo veiksmų beviltiškumo, bet dar ieško didingumo, geriausiu atveju, kaip teigia D. Kajokas, tai priveda prie beprotybės, savęs gailėjimosi, kuris bus skandinamas alkoholyje: „Jei dykinėtojas su asilišku užsispyrimu kasdien atliks kokį nors beprasmišką veiksmą (…), šventai tikėdamas, kad dėl to jam išaugs sparnai, netrukus jis išeis iš proto, sudebilės, ims tirtėti visomis savo galūnėmis arba geriausiu atveju juodai prasigers.“ O jei žmogus ir toliau bus toks kvailas, tai savo trokštamu angeliškumu galės mėgautis anapusineje erdvėje, t.y. ši beprasmybė pasmerkta. Tad autorius subtiliai ir su ironija pateikia egzistencines problemas ir jas savaip interpretuoja, pažvelgdamas iš tam tikro žiūros taško, kuris yra lengvai suvokiamas skaitytojui. D. Kalpoko esę galime laikyti ir intelektualine, nes minimos žinomų žmonių pavardės, kurios kartais apsunkina skaitymą. Tai aktorius ir režisierius J.Miltinis, prancūzų rašytojas M. Prustas, rusų literatūros klasikas A.Čechovas – visi jie kažkaip keitė, modernizavo savo kuriamą meną. Šie žmonės daugiausiai minimi antrojoje esė plotmėje – kalbant apie kūrybą. Čia daugiausia vietos skiriama poezijai.

Šiuo metu Jūs matote 61% šio straipsnio.
Matomi 756 žodžiai iš 1242 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.