Donelaitis metai
5 (100%) 1 vote

Donelaitis metai

bbbbbbbb

K Donelaitis “Metai”Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio

dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei

patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus

pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo

parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai

elgiasi, yra ir išmintingas.

Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu

Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas

žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų

savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).

Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K.Donelaitis

religingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga.

Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”,

“glūpais”, “bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Aš manau, kad K.

Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nes

netikinčiosius Dievas baudžia: “Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns į

plentą supleškins?” O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvena

neišmintingai.

Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas,

kadangi jis duoda išmintingus patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus.

Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvertina to

laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją.

Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų

verkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl

sako, kad “taip jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas turi gyventi

pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimas

žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis

Lauro akimis – vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba

apie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia – žemiškas

gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje būrai mato visai kitokį,

harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš.

Taigi teisingu gyvenimu Donelaitis laiko tokį gyvenimą, kai žmonės

elgiasi pagal savo bendruomenės įstatymus, papročius ir tradicijas.

Kiekvienas gali gyventi laimingai, jeigu neišklys už savo bendruomenės

ribų, todėl Krizas gyvenimo pabaigoje t

ampa elgeta ir galbūt todėl taip smerkiama germanizacija.

Iđminčiai K.Donelaičio “Metuose”. Kas jie?

Išmintis – patirties, supratimo ar mokslo turėjimas ir sugebėjimas

taikyti juos praktikoje. Išminčius – žmogus, turintis išminties. Išmintingi

žmonės pasižymi ne tik tuo, kad turi išminties, bet ir tuo, kad moka ją

panaudoti. Išminties vaisiai yra dora, ištikimybė bažnyčiai, turtas. Būtent

šios sąvybės yra bendros K.Donelaičio “Metų” išminčiams – “viežlybiems”

būrams.

“Viežlybųjų”, teigiamųjų personažų grupei “Metuose” priklauso Selmas,

Lauras, Krizas ir Pričkus. Mažiausiai poemoje individualizuoti

“viežlybieji” būrai yra Selmas ir Lauras.

Selmas, kaip matyt iš jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos,

yra religingas ir apsišvietęs. Selmas ypač mėgo dievobaimingai pamokyti ir

pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo išmintingumo ypatybė

yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodo

kitiems būrams:

Į Selmą` panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti.

Lauro pastoriškų kalbų temos yra mirtis, giltinė ir menkas gyvenimas.

“Kytras pilosofas” visada postringauja “rymodams ant stripinio savo” arba

“ant kumpos lazdos pasirėmęs”. Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kurias

nukerta dalgis, moko juos saikingumo.

Įdomesnis už Selmą ir Laurą yra “dosningasis” Krizas – praturtėjęs būras.

“Metuose” jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtų

sužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie

savo gyvenimo kelią, savo santykius su kaimynais ir “šeimyna”. Krizas

vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, “moma maitintis ubagais ėjo”, o jam

“kiaules varinėt pas Bleberį teko”. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek

“razumo” rodė, kad “ne vieną žilį pranoko”. Vėliau jis prasimušė į

pirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo namą. Pasenęs Krizas

džiaugiasi, kad jis “ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo”. Vargu ar

neįtikęs ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad

įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio bruožų.

Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas “šrimyna” –

bernais ir samdiniais. Krizas prisimena laikus, kai samdinys “dar už menką

pinigą klausė”, mat labai jau daug dabar samdiniai užsiprašo. Krizas

skundžiasi: “…nelaba šeimyna jau mane visą suėdė.

Ak, man bėdžiui, jau beveik reiks ubagais eiti.”

Krizo paveiksle atsispindi išnaudotojiški turtėjančio valstiečio santykiai

su samdiniais. Krizo nekenčia ne tik jo “šeimyna”, bet ir vargingai

gyvenantys kaimynai. Išminčiaus Krizo pavyzdys rodo, kad sąžiningu būdu –

galva ir rankomis uždirbti pinigai yra pagrindinė nesantaikos priežastis

tar turtingo
valstiečio ir jam pavydinčių žmonių. Tinginiai nori turtėti,

tačiau nenori dirbti. Darbas yra dora. Tinginiai negali būti išminčiais,

nes išmintis ir dora – du neatsiejami dalykai.

Didžiausias išminčius “Metuose” yra “išmintingasis” šaltyšius pričkus. Tai

są žiningas, darbštus, draugiškas žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungia

kaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus būrus, aiškina, kad visi

gimsta lygūs, “…juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir iš

lopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbti

sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, tačiau kartu

pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos

“veltėdžiais”, “šūdvabaliais”:

Pričkus giria darbščias moteris už tai, “kad staklės prieš pavasarį trinka

ir šauyklė su šeiva šokinėdama tarškia”. Tačiau kad ir kaip girtum ir

mokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo neteisybės nesi

apsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. “Ponas amstrotas”,

pinigus paskaičiavęs, pasigedo vieno šilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinai

sumuštas:

Savo “viežlybuosius” būrus K.Donelaitis “Metuose” pavaizdavo kaip

išminčius, kurių pavyzadžiu turėtų sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visi

valstiečiai būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kad

baudžiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam išnaudojimui, to

pasiekti neįmanoma.

K. Donelaièio asmenybë, vertybiø sistema “Metuose”

K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio žmogus. Tai

atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose.

Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “žinias”

apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save

taip apibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau

dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir

dainuodamas būdavau moralus”.

Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus

ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones ir

puoselėjo lietuvių kalbą.

K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams

meniškai išreikštas kūryboje.

Tartum milžiniškas kalnas iškyla XVIII a. lietuvių literatūroje K.

Donelaičio kūryba. Svarbiausias jo kūrinys – idilinė poema “Metai”.

Vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai, K. Donelaitis

stengėsi pastatyti priešais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuvių

papročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose,

gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičio pamokymai: religiniai

moraliniai ar praktiški ūkiški. “Vasaros darbuose” kalbama apie pupų ir

žirnių rinkimą, avižąpjūtę ir miežiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karšimą.

Ir vis raginami būrai neapsijuokti prieš kitataučius. Nelieka užmirštas ir

grybavimas, taip pat riešutavimas.

Tačiau poetas neužmerkė akių ir prieš būrų ydas ir be pasigailėjimo jas

pliekė. Jis parodo savo poemoj visą eilę neigiamų personažų, kaip girtuoklį

mušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čia

išryškinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas.

Bet nepalyginamai rūstesnis ir griežtesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponų

nevalyvumą bei nedorybes, šykštumą, žiaurumą ir baudžiauninkų išnaudojimą.

Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokie

pat.

Paskutinį “Pavasario linksmybių” ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai,

pamokymai, pabarimai. Pričkus išdėsto, kokius įvairius darbus reikia

nudirbti pavasarį. Įsiterpia pats autorius, maloniai prabildamas apie

darbščias moteris – “prietelkas” – puikias Lietuvos audėjas.

Kŕ vaizdavo K Donelaitis?

“Metus” K Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo

patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” –

keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį.

Manau, kad K Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais

įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos

prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to

meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir

gėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo

kūrinyje “Metai”.

Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsi

nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė

būrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta,

kadangi žmonės buvo susilieją su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda,

keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą.

“Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė

Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė”.

Paprastas žmogus – valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Iš

atsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras

“gaspadorius” kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat:

“<…> šeimyną savo pabudint

Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo.”

Šie du gyvūnai
darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir

garsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala,

kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kad

tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. “Metuose” gana dažnai

galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kad

taip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė

pamokslus bažnyčioje.

Tačiau, mano manymu, linksmybės susijusios ne tik su gamta, tačiau ir su

liaudies papročiais. Būras baigęs visus sunkiausius darbus galėdavo

atsipalaiduoti, pasilinksminti. Taip būdavo po rugiapjūtės, šienapjūtės.

Manau, kad šie darbai per ilgus šimtmečius tapo ritualu, kultu. Vestuvės

taip pat būdavo neeilinis įvykis, todėl žmonės naudodavosi proga ir gražiai

pasismagindavo.

Kokiam žmogui nepatinka žiūrėti kaip jo ilgalaikis darbas atneša vaisius?

Būtent rudenį, vaisingiausią metų laiką būrai nuimdavo derlių. Tai būdavo

užmokestis už ilgas dienas, praeitą prakaitą. Baudžiauninkas galėdavo būti

ramus, žiemą jis ir šeima turės kuo maitintis. Uždirbtą duoną žmogus

gerbdavo.

Įsigilinę į poemą “Metai” matome, kad darbas – pagrindinis ir nuolatinis

būro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo žmogus skirdavo daugiausia

laiko, įdėdavo dalį savo širdies. Pavasarį darbininkai užplūsdavo laukus,

reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara – sunkus metų laikas

baudžiauninkui, būtent tuomet žmogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų.

Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekad

nesiskųsdavo poniškomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavo

baudžiauninko pečius: mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir žirnių

rinkimas, riešutavimas ir grybavimas. Visą laiką žmogus būna gamtoje. Tik

žiemos darbai dažniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, prie

balanos šviesos. Žmonėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau pažinti

vienas kitą. Žiemos darbai nesunkūs, bet vienodi ir monotoniški.

Taigi kaip matome kūrinyje “Metai” K Donelaitis vaizdavo kaimo žmogų su

jo rūpesčiais ir darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis, būtimi i buitimi.

Tačiau visą laiką greta baudžiauninko matome gamtą, neatsiejamą žmogaus

draugą, be kurio kaimo žmogus turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo.

K.Donelaitis

Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje

Mažojoje Lietuvoje iškilo K Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir

poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta

jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę

vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso

pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet

tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas

svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir

feodalinių ponų savivaliavimui.

Bet jaučiame “Metuose” ir švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios

baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir

antikinės literatūros poveikį.

K.Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę

saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš

nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo

žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą.K. Donelaičio demokratiškumas,

artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.

K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie

1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašė

pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūros

taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę

ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K.

Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos:

lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie

visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai –

urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.

K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios),

kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to

artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui negu

klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie

visad jėga atsiskleis “Metuose”: aštri ponų kritika priekaištai būrams dėl

moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.

“Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis

– taip, kaip jis pats suprato.

K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą

pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź,

socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas

kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir

rūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: “Pavasario

linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”.

Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės,

rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie
veikėjai, gyvenantys

tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie

didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl “Metai” vadinami poema.

Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėl

bus pavasaris… Vėl bus ta pati baudžiava… Vadinasi, viskas kartosis

am˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Bet baudžiava –

didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausimas ir

tapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vienintelis

kelias: žmogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K.

Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantys

ponai – tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudžiauninkai jau teikė

šviesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, išminties ir tautinio atsparumo.

“Metų” personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Centre – lietuvių tautybės

kaimiečių bendruomenė, einanti baudžiavą. Miestiečiai tik paminimi

įvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai,

šveicarai) su kuriais kartu tame pačiame krašte po kolonizacijos gyveno

lietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas – Vy˛laukis turi svarbi¹

prasmź. “Vy˛a” – iš karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poeto

sukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas,

lietuviškumas, priešiškumas ponams.

K. Donelaitis nesukūrė siužeto, kuris grožinei literatūrai, ypač nuo

XIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaištauti, nes jam

rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visiškai

nepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siužetams. Tiesa

siužeto užuomazgų “Metuose” yra pvz.: paaiškėja seniūno Pričkaus, būrų

Krizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labai

pasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol.Lengvai matoma “Metų” kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai

jie tarsi monologai – ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikinei

literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teksto.

Autorius labai dažnai perleidžia personažams ypač seniūnui Pričkui, būrams

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2886 žodžiai iš 9595 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.