bbbbbbbb
K Donelaitis “Metai”Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio
dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei
patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus
pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo
parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai
elgiasi, yra ir išmintingas.
Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu
Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas
žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų
savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).
Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K.Donelaitis
religingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga.
Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”,
“glūpais”, “bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Aš manau, kad K.
Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nes
netikinčiosius Dievas baudžia: “Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns į
plentą supleškins?” O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvena
neišmintingai.
Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas,
kadangi jis duoda išmintingus patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus.
Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvertina to
laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją.
Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų
verkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl
sako, kad “taip jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas turi gyventi
pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimas
žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis
Lauro akimis – vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba
apie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia – žemiškas
gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje būrai mato visai kitokį,
harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš.
Taigi teisingu gyvenimu Donelaitis laiko tokį gyvenimą, kai žmonės
elgiasi pagal savo bendruomenės įstatymus, papročius ir tradicijas.
Kiekvienas gali gyventi laimingai, jeigu neišklys už savo bendruomenės
ribų, todėl Krizas gyvenimo pabaigoje t
ampa elgeta ir galbūt todėl taip smerkiama germanizacija.
Iđminčiai K.Donelaičio “Metuose”. Kas jie?
Išmintis – patirties, supratimo ar mokslo turėjimas ir sugebėjimas
taikyti juos praktikoje. Išminčius – žmogus, turintis išminties. Išmintingi
žmonės pasižymi ne tik tuo, kad turi išminties, bet ir tuo, kad moka ją
panaudoti. Išminties vaisiai yra dora, ištikimybė bažnyčiai, turtas. Būtent
šios sąvybės yra bendros K.Donelaičio “Metų” išminčiams – “viežlybiems”
būrams.
“Viežlybųjų”, teigiamųjų personažų grupei “Metuose” priklauso Selmas,
Lauras, Krizas ir Pričkus. Mažiausiai poemoje individualizuoti
“viežlybieji” būrai yra Selmas ir Lauras.
Selmas, kaip matyt iš jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos,
yra religingas ir apsišvietęs. Selmas ypač mėgo dievobaimingai pamokyti ir
pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo išmintingumo ypatybė
yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodo
kitiems būrams:
Į Selmą` panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti.
Lauro pastoriškų kalbų temos yra mirtis, giltinė ir menkas gyvenimas.
“Kytras pilosofas” visada postringauja “rymodams ant stripinio savo” arba
“ant kumpos lazdos pasirėmęs”. Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kurias
nukerta dalgis, moko juos saikingumo.
Įdomesnis už Selmą ir Laurą yra “dosningasis” Krizas – praturtėjęs būras.
“Metuose” jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtų
sužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie
savo gyvenimo kelią, savo santykius su kaimynais ir “šeimyna”. Krizas
vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, “moma maitintis ubagais ėjo”, o jam
“kiaules varinėt pas Bleberį teko”. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek
“razumo” rodė, kad “ne vieną žilį pranoko”. Vėliau jis prasimušė į
pirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo namą. Pasenęs Krizas
džiaugiasi, kad jis “ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo”. Vargu ar
neįtikęs ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad
įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio bruožų.
Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas “šrimyna” –
bernais ir samdiniais. Krizas prisimena laikus, kai samdinys “dar už menką
pinigą klausė”, mat labai jau daug dabar samdiniai užsiprašo. Krizas
skundžiasi: “…nelaba šeimyna jau mane visą suėdė.
Ak, man bėdžiui, jau beveik reiks ubagais eiti.”
Krizo paveiksle atsispindi išnaudotojiški turtėjančio valstiečio santykiai
su samdiniais. Krizo nekenčia ne tik jo “šeimyna”, bet ir vargingai
gyvenantys kaimynai. Išminčiaus Krizo pavyzdys rodo, kad sąžiningu būdu –
galva ir rankomis uždirbti pinigai yra pagrindinė nesantaikos priežastis
tar turtingo
valstiečio ir jam pavydinčių žmonių. Tinginiai nori turtėti,
tačiau nenori dirbti. Darbas yra dora. Tinginiai negali būti išminčiais,
nes išmintis ir dora – du neatsiejami dalykai.
Didžiausias išminčius “Metuose” yra “išmintingasis” šaltyšius pričkus. Tai
są žiningas, darbštus, draugiškas žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungia
kaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus būrus, aiškina, kad visi
gimsta lygūs, “…juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir iš
lopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbti
sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, tačiau kartu
pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos
“veltėdžiais”, “šūdvabaliais”:
Pričkus giria darbščias moteris už tai, “kad staklės prieš pavasarį trinka
ir šauyklė su šeiva šokinėdama tarškia”. Tačiau kad ir kaip girtum ir
mokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo neteisybės nesi
apsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. “Ponas amstrotas”,
pinigus paskaičiavęs, pasigedo vieno šilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinai
sumuštas:
Savo “viežlybuosius” būrus K.Donelaitis “Metuose” pavaizdavo kaip
išminčius, kurių pavyzadžiu turėtų sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visi
valstiečiai būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kad
baudžiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam išnaudojimui, to
pasiekti neįmanoma.
K. Donelaièio asmenybë, vertybiø sistema “Metuose”
K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio žmogus. Tai
atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose.
Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “žinias”
apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save
taip apibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau
dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir
dainuodamas būdavau moralus”.
Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus
ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones ir
puoselėjo lietuvių kalbą.
K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams
meniškai išreikštas kūryboje.
Tartum milžiniškas kalnas iškyla XVIII a. lietuvių literatūroje K.
Donelaičio kūryba. Svarbiausias jo kūrinys – idilinė poema “Metai”.
Vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai, K. Donelaitis
stengėsi pastatyti priešais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuvių
papročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose,
gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičio pamokymai: religiniai
moraliniai ar praktiški ūkiški. “Vasaros darbuose” kalbama apie pupų ir
žirnių rinkimą, avižąpjūtę ir miežiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karšimą.
Ir vis raginami būrai neapsijuokti prieš kitataučius. Nelieka užmirštas ir
grybavimas, taip pat riešutavimas.
Tačiau poetas neužmerkė akių ir prieš būrų ydas ir be pasigailėjimo jas
pliekė. Jis parodo savo poemoj visą eilę neigiamų personažų, kaip girtuoklį
mušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čia
išryškinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas.
Bet nepalyginamai rūstesnis ir griežtesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponų
nevalyvumą bei nedorybes, šykštumą, žiaurumą ir baudžiauninkų išnaudojimą.
Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokie
pat.
Paskutinį “Pavasario linksmybių” ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai,
pamokymai, pabarimai. Pričkus išdėsto, kokius įvairius darbus reikia
nudirbti pavasarį. Įsiterpia pats autorius, maloniai prabildamas apie
darbščias moteris – “prietelkas” – puikias Lietuvos audėjas.
Kŕ vaizdavo K Donelaitis?
“Metus” K Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo
patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” –
keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį.
Manau, kad K Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais
įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos
prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to
meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir
gėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo
kūrinyje “Metai”.
Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsi
nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė
būrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta,
kadangi žmonės buvo susilieją su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda,
keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą.
“Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė”.
Paprastas žmogus – valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Iš
atsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras
“gaspadorius” kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat:
“<…> šeimyną savo pabudint
Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo.”
Šie du gyvūnai
darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir
garsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala,
kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kad
tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. “Metuose” gana dažnai
galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kad
taip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė
pamokslus bažnyčioje.
Tačiau, mano manymu, linksmybės susijusios ne tik su gamta, tačiau ir su
liaudies papročiais. Būras baigęs visus sunkiausius darbus galėdavo
atsipalaiduoti, pasilinksminti. Taip būdavo po rugiapjūtės, šienapjūtės.
Manau, kad šie darbai per ilgus šimtmečius tapo ritualu, kultu. Vestuvės
taip pat būdavo neeilinis įvykis, todėl žmonės naudodavosi proga ir gražiai
pasismagindavo.
Kokiam žmogui nepatinka žiūrėti kaip jo ilgalaikis darbas atneša vaisius?
Būtent rudenį, vaisingiausią metų laiką būrai nuimdavo derlių. Tai būdavo
užmokestis už ilgas dienas, praeitą prakaitą. Baudžiauninkas galėdavo būti
ramus, žiemą jis ir šeima turės kuo maitintis. Uždirbtą duoną žmogus
gerbdavo.
Įsigilinę į poemą “Metai” matome, kad darbas – pagrindinis ir nuolatinis
būro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo žmogus skirdavo daugiausia
laiko, įdėdavo dalį savo širdies. Pavasarį darbininkai užplūsdavo laukus,
reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara – sunkus metų laikas
baudžiauninkui, būtent tuomet žmogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų.
Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekad
nesiskųsdavo poniškomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavo
baudžiauninko pečius: mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir žirnių
rinkimas, riešutavimas ir grybavimas. Visą laiką žmogus būna gamtoje. Tik
žiemos darbai dažniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, prie
balanos šviesos. Žmonėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau pažinti
vienas kitą. Žiemos darbai nesunkūs, bet vienodi ir monotoniški.
Taigi kaip matome kūrinyje “Metai” K Donelaitis vaizdavo kaimo žmogų su
jo rūpesčiais ir darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis, būtimi i buitimi.
Tačiau visą laiką greta baudžiauninko matome gamtą, neatsiejamą žmogaus
draugą, be kurio kaimo žmogus turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo.
K.Donelaitis
Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje
Mažojoje Lietuvoje iškilo K Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir
poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta
jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę
vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso
pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet
tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas
svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir
feodalinių ponų savivaliavimui.
Bet jaučiame “Metuose” ir švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios
baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir
antikinės literatūros poveikį.
K.Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę
saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš
nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo
žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą.K. Donelaičio demokratiškumas,
artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.
K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie
1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašė
pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūros
taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę
ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K.
Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos:
lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie
visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai –
urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.
K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios),
kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to
artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui negu
klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie
visad jėga atsiskleis “Metuose”: aštri ponų kritika priekaištai būrams dėl
moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.
“Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis
– taip, kaip jis pats suprato.
K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą
pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź,
socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas
kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir
rūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: “Pavasario
linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”.
Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės,
rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie
veikėjai, gyvenantys
tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie
didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl “Metai” vadinami poema.
Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėl
bus pavasaris… Vėl bus ta pati baudžiava… Vadinasi, viskas kartosis
am˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Bet baudžiava –
didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausimas ir
tapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vienintelis
kelias: žmogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K.
Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantys
ponai – tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudžiauninkai jau teikė
šviesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, išminties ir tautinio atsparumo.
“Metų” personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Centre – lietuvių tautybės
kaimiečių bendruomenė, einanti baudžiavą. Miestiečiai tik paminimi
įvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai,
šveicarai) su kuriais kartu tame pačiame krašte po kolonizacijos gyveno
lietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas – Vy˛laukis turi svarbi¹
prasmź. “Vy˛a” – iš karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poeto
sukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas,
lietuviškumas, priešiškumas ponams.
K. Donelaitis nesukūrė siužeto, kuris grožinei literatūrai, ypač nuo
XIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaištauti, nes jam
rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visiškai
nepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siužetams. Tiesa
siužeto užuomazgų “Metuose” yra pvz.: paaiškėja seniūno Pričkaus, būrų
Krizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labai
pasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol.Lengvai matoma “Metų” kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai
jie tarsi monologai – ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikinei
literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teksto.
Autorius labai dažnai perleidžia personažams ypač seniūnui Pričkui, būrams