Doroviniai reikalavimai keliami vadovui
5 (100%) 1 vote

Doroviniai reikalavimai keliami vadovui

SANTRAUKA

Šiame kursiniame darbe analizuojami doroviniai reikalavimai, keliami vadovui.

Visas darbas suskirstytas į 5 dalis: etikos, moralės bei dorovės sąsaja su verslu ir vadovavimu, efektyvaus bei dorovingo vadovo ir vadovavimo samprata, būtinos vadovo dorovinės savybės, vadovo dorovinės normos ir nedorovingo bei “silpno” vadovo savybės.

Pirmojoje dalyje trumpai apibūdinama moralės, dorovės bei etikos reikšmė versle. Čia plačiau aprašoma verslo ir moralės sąsaja, išvardijami aspektai, kuriais galima vertinti verslą etiniu požiūriu. Taip pat nemažas dėmesys skirtas dorovinėms sąvokoms, kadangi šiame darbe jos bus pateikiamos kaip vadovo savybės.

Sekančioje dalyje apibrėžiama efektyvaus bei dorovingo vadovo samprata. Pirmiausia apžvelgiama vadovo sampratos raida, pradedant nuo Platono sampratos apie vadovą ir baigiant šiuolaikiniu supratimu. Taip pat atliekamas vadovavimo sampratos trumpas palyginimas įvairiose šalyse bei kultūrose. Kadangi geras vadovas neturi labai skirtis nuo lyderio – darbe pateikiamos ir efektyvaus lyderio charakteristikos. Poskyriuose nagrinėjama vadovo bei vadovės moters etika bei etiketo reikalavimai.

Trečiajame skyriuje analizuojamos būtinos vadovui dorovinės savybės, remiantis įvairių mokslininkų mintimis bei atliktais tyrimais. Nemažas dėmesys skirtas ir vadovų savybėms Lietuvoje.

Trylika vadovo dorovinių normų pateikiama ketvirtajame skyriuje.

Paskutiniame skyriuje nagrinėjamos nedorovingo, “silpno” vadovo savybės. Kitaip tariant – koks neturėtų būti vadovas.

TURINYS

ĮVADAS 5

1. Etikos, moralės bei dorovės sąsaja su verslu ir vadovavimu 6

1.1. Verslas ir moralė 6

1.2. Dorovės sąvokos 8

2. Efektyvaus bei dorovingo vadovo ir vadovavimo samprata 9

2.1. Vadovo etika 11

2.2. Vadovės moters etika 12

3. Būtinos vadovo dorovinės savybės 14

3.1. Tyrimas, atliktas siekiant išsiaiškinti vadovams būdingas savybes 19

4. Vadovo dorovinės normos 21

5. Nedorovingo bei “silpno” vadovo savybės 23

LITERATŪRA 28

ĮVADAS

Šiuo metu Lietuvoje vyksta sudėtingi politiniai, ekonominiai, socialiniai ir kitokie procesai: įvairėja nuosavybės formos, įsigali rinka ir jos elementai, stiprėja tarptautiniai ekonominiai ryšiai. Ūkinės organizacijos tampa vis realesne socialine jėga, plėtojasi jų ryšiai su visuomene, kuri kelia joms vis didesnius reikalavimus. Auga socialinės – ekonominės aplinkos reikalavimų organizacijoms prieštaringumas. Jos tampa kur kas sudėtingesnėmis sistemomis, jose didėja mokslinių tiriamųjų darbų apimtis, kvalifikuotų specialistų skaičius, darbuotojų intelektualumas. Šių organizacijų veikla vis labiau priklauso nuo žmonių fantazijos, kūrybiškumo ir iniciatyvos.

Todėl ūkinėse organizacijose ir jų socialinėje – ekonominėje aplinkoje vis dažniau pasitaiko visai naujų, netikėtų reiškinių, įvykių keitimosi tempas spartesnis negu galima reakcija į juos, nuspėti ateitį tenka vien iš labai silpnų signalų apie tendencijas.

Visa tai kelia vadovams visiškai naujus, labai sudėtingus reikalavimus. Šiuolaikinis vadovas turi sugebėti analizuoti ir įvertinti situaciją, lanksčiai reaguoti į besikeičiančias tendencijas, aiškiai formuluoti tikslus, ryžtingai imtis atsakomybės už savarankiškus rizikingus sprendimus, vesti kolektyvą į ilgalaikį tikslą, atskleisti ir panaudoti žmogiškąjį potencialą. Jis turi suvokti marketingo filosofiją ir metodus, finansinės veiklos taisykles, gerai nusimanyti mokesčių politikoje, mokėti derinti savo organizacijos interesus su partnerio, suprasti partnerio valdymo kultūros ypatybes, sugebėti kurti integruotas bendrų ūkinių objekto valdymo sistemas, turėti derybų su partneriais, kartu ir užsienio, įgūdžių. [Kuzmickas D., 1990, p.91-92]

Vadovui, atliekančiam šitiek daug funkcijų, derėtų nepamiršti ir dorovės reikalavimų bei asmeninių dorovinių savybių. Dorovė reikalinga kiekvienam žmogui, kiekvienam darbuotojui, nes ji lemia veiklos motyvus. Tačiau dorovė ypač būtina vadovui – kolektyvo lyderiui, pavyzdžiui ir auklėtojui. Be dorovės visa jo veikla nebus tokia efektyvi, nes nesilaikant paprasčiausių dorovės normų, jis nebus nei geras vadovas įmonėje, nei jo vadovaujama įmonė ar organizacija neturės pripažinimo bei prestižo visuomenėje. Todėl savo darbe mes norėtumėme plačiau aptarti, kokie doroviniai reikalavimai keliami vadovui, kokiomis dorovinėmis savybėmis jis turi pasižymėti, kad jį būtų galima laikyti efektyviu vadovu.

Taigi mūsų darbo tikslas – pateikti dorovinius reikalavimus, keliamus vadovui.

Norėdamos pasiekti šį tikslą iškėlėme sau šiuos uždavinius:

1. Išanalizuoti etikos, moralės bei dorovės sąsają su verslu ir vadovavimu.

2. Išsiaiškinti, koks turi būti efektyvus bei dorovingas vadovas.

3. Pateikti būtinas vadovo dorovines savybes.

4. Supažindinti su dorovinėmis normomis, keliamomis vadovui.

5. Išnagrinėti, koks neturi būti vadovas, t.y. nedorovingo bei “silpno” vadovo savybes.

1. Etikos, moralės bei dorovės sąsaja su verslu ir vadovavimu

1.1. Verslas ir moralė

Vienoje televizijos diskusijoje Kauno verslininkų lyderis gyrėsi sukaupęs kalnus užsienietiškos ekonominės literatūros, koneveikė marksistinį ekonominį mokymą ir gyrė nevaržomą privatų biznį.

Gal išties šis ponas turi įsigijęs nemažai
vertingų knygų, bet gaila tik, kad laiko (ar noro) gilesniam jų studijavimui pritrūko. Taip verčia galvoti gana savotiškas klasikinės vertės teorijos interpretavimas: lygtai A.Smitas teigęs, kad ir garbė, ir sąžinė, ir kitos moralinės savybės rinkoje turi vertę, kuri savo ruožtu gali būti išreikšta pinigais, t.y. jos gali būti perkamos ar parduodamos. Iš čia seka, kad korupcija, apgaulė, pelno siekimas bet kokiais būdais, tai neatsiejami rinkos ūkio bruožai. Taigi, propaguojama banali mintis, kad verslas ir moralė – tai du nesuderinami dalykai.

Tokia nusikaltėliška psichologija sparčiai plinta postkomunistinėje visuomenėje ir labai populiari ne tik įvairaus dydžio verslininkų ideologijoje, bet ir visuomeniniame požiūryje.

Socialinių mokslų atstovai stebėdami nusikalstamumo augimą (ypač ekonomikoje) ir besisielodami dėl ryškaus moralės nuosmukio, vienok, kaip aksiomą priima rinkos ūkio amoralumo idėją.

Išties sutikdami, kad Lietuvos žmonių sąmonė gerokai deformuota, visgi visiškai negalima sutikti su teiginiu, kad dorovines ydas sąlygoja “patys rinkos santykiai”. Drįstama netgi tvirtinti, kad “patys rinkos santykiai” kaip tik priklauso nuo tų santykių subjektų moralinių savybių.

Jei visuomenėje išsigimusi etinių, dvasinių vertybių sistema, tai joje gali susiformuoti tik necivilizuoti ir amoralūs rinkos ryšiai. Ūkinėse struktūrose pradeda klestėti korupcija, verslininkai (ypač smulkių įmonių savininkai) ir didesnių įmonių vadovai taikstosi su turto prievartavimu (reketu). Toleruojami neteisėti ekonominiai sandėriai, gimsta nesąžininga konkurencija. Ūkiniai teisiniai įstatymai tokioje valstybėje, vieno verslininko žodžiais tariant, egzistuoja tik tam, kad juos galima būtų apeiti, na o pajamų slėpimas, buhalterinių dokumentų falsifikavimas tampa masiniu reiškiniu. Žodžio laikymasis, prestižas, moralinis verslo kodeksas virsta visiškai nesuprantamomis atgyvenusiomis sąvokomis.

Naivu tikėtis, kad naujos ūkinės struktūros automatiškai pakeis visuomenės etines normas, padarys gamintojus dorais ir sąžiningais. Juk pačios šios struktūros užpildomos žmonių su iškreipta moralės samprata. Ir dauguma šių žmonių moralinių ydų išnyks tik kartu su jų subjektais. Nenuostabu, kad privatizuotuose įmonėse (akcinėse bendrovėse) vagystės tebėra paplitęs reiškinys ir net bedarbystės baubas nuo šio įpročio neatgraso.

Verslo ir moralės nesuderinamumo idėjos dominavimas sąmonėje reiškia ne ką kitą, o tik marksistinių stereotipų gajumą postkomunistinėje visuomenėje.

Deja, Vakarų šalyse taip pat yra manančių, kad moralė – svetima rinkai, o rinkos santykiai pragmatiški ir praradę žmogiškąsias savybes. Toks požiūris yra būdingas techninio determinizmo šalininkams, socialinės raidos priežastis įžvelgiantiems gamybos, technikos ir technologijos poslinkiuose.

Net tarp amerikiečių darbdavių paplitusi nuomonė, kad moraliniai įsipareigojimai trukdo verslui ir gali būti jam dargi žalingi. Ričmondo universiteto profesorė J.Ciulla tai pavadino “etikofobija” – savotiška liga, nuo kurios išgydyti galima žadinant žmogaus sąžinę. Realiame gyvenime verslininkui ar vadovui, kaip bet kuriam kitam žmogui iškyla sakrališkasis klausimas: “Kaip aš privalau gyventi?”. Šis klausimas yra pagrindinis moralės motyvų skalėje. Jo negalima ignoruoti ir ekonominiuose sprendimuose. Jei verslininkai pažeidžia susiklosčiusias moralės normas rinkos santykiuose, atsiranda įtampa, pradedama nepasitikėti partneriais, su jais nutraukiamas bendradarbiavimas. Verslo etikos pažeidėjai patiria nuostolius.

Civilizuotoje visuomenėje verslininkai, kaip vadovai, labai rūpinasi savo reputacija. Stambios kompanijos valdymo struktūrose turi net specialius padalinius, kurie sprendžia iškylančius konfliktus ir privalo užtikrinti visuomenės palankumą firmos veiklai.

Verslo ir moralės sąveika pastaruoju metu labai domina ne tik mokslininkus, bet ir praktikus. 1987 metais Briuselyje buvo įkurta Europos verslo etikos tarnyba (European Business Ethics Network – EBEN), kurios tikslas skatinti mokslinius tyrinėjimus verslo etikos srityje, keistis patirtimi ir naujovėmis, padėti priimti kvalifikuotus moralius ekonominius sprendimus.

Šios organizacijos nariais gali tapti privatūs verslininkai, kompanijos, universitetai ir mokslo įstaigos, EBEN organizuoja kasmetines konferencijas, rengia tyrimų centro susitikimus, ruošia publikacijas verslo etikos klausimais.

Didelis dėmesys verslo moralei skiriamas Vakarų šalių aukštosiose mokyklose – daugelyje universitetų skaitomas verslo moralės kursas, sudarytos specialiose verslo etikos tyrimų programos.

Rytų ir Centrinėje Europoje verslo moralės klausimai dar vis tebelaikomi mažai reikšmingais, antraeiliais. Bet ir čia pastebimi teigiami poslinkiai. Štai Budapešto ekonomikos universitetas šių metų sausio mėnesį surengė tarptautinę konferenciją “Verslas ir etika po komunizmo”, kurioje buvo aptarta susiformavusios moralės įtaka besikuriančioms ekonomikos struktūroms.

Lietuvos visuomenės taip pat turėtų labiau rūpintis verslo morale, nes nuo jos didele dalimi priklausys Lietuvos ūkio raida. [Juščius V., 1993, p.58-61]

Etiniu požiūriu verslą galima vertinti penkiais aspektais:

F pirma, verslininko charakterio bruožai (dorumas, lojalumas,
kruopštumas) gali būti pavyzdžiu kitiems, skatinti ir burti žmones sumanymui realizuoti;

F antra, verslininko veiksmai kuriant turtą, žmonių gerovę, veiksmingai naudojant išteklius, diegiant ekologiškai saugias technologijas ir kt;

F trečia, firmos veiksmai (vartotojų interesų paisymas, gaminamų prekių ir paslaugų saugumas ir kt.) ir principai, kuriais grindžiama jos veikla;

F ketvirta, firmos darbuotojų elgesys (su kolegomis, klientais);

F penkta, firmos, verslo organizacijos santykiai su kitomis firmomis bei verslo organizacijomis.

Tad kaip etika galėtų padėti verslininkui ar vadovui? Atsakant į šį klausimą būtina akcentuoti tris svarbiausius momentus.

1. Etikos klaida turi kur kas didesnį poveikį karjeros pabaigai (bankrotui), negu bet kuri kita teisinė ar apskaitos klaida. Klysti, priimant sprendimą (rizikuojant), yra žmogiška, bet būti pagautam meluojant, sukčiaujant, vagiant, apgaudinėjant – tai verslo (ypač verslo) veikoje neatleidžiama ir nepamirštama.

2. Etika praplečia žmogaus akiratį, kurio ribose turi būti suprastas verslo pasaulis.

Yra žmonių, kuriems verslas – tai visas gyvenimas, kuriems pinigai – tai naujos investicijos ir vėl nauji pinigai. Tačiau sykiu jie gali niekad neprarasti žmogiškumo, gali turėti pilnavertį žmogaus gyvenimą, gerbti kitus ir jų veiklą.

Biznio etikos vertybės gina pagrindinius verslo klestėjimo, jo nepriklausomybės, sąžiningumo ir individualumo tikslus. JAV ir Vakarų Europos verslo pasaulyje išplitęs šeimyninis verslas, todėl ir teigiama, kad biznio šaknys – tai šeimos tradicijos ir šeimos socialinės vertybės.

3. Mūsų krašte, deja, susiformavo blanki (neigiama, negatyvi) nuostata į verslą ir į verslo etiką. Dėl to kalti ir patys verslininkai, kurie galvoja, jog vienintelis ir pagrindinis jų tikslas – jų asmeninis pelnas. Biznis – tai neva vien muštynės dėl pelno, o visuomenės socialinės problemos – ne jų rūpestis. Aišku, tokią negatyvią nuostatą į verslą reikia keisti [Razauskas R., 1994, p.13-14], todėl derėtų atsižvelgti į pagrindinius veiksnius, turinčius įtakos individualaus sprendimo etiškumui (žr. 1 pav.) [Grigaitis A., 1998, p.8]

Kas tai gali ir turi padaryti? Patys verslininkai. Kaip? Veikti galima įvairiais būdais. Labai svarbu – dažniau pasirodyti ir prisistatyti visuomenėje, kalbėti apie save. Juk žmonių galvojama: “Jeigu jie nesako, ką daro, vadinasi, ką nors blogą daro”. O svarbiausią – šią blenkią nuostatą apie save ir verslą jie gali keisti, jausdami didesnę atsakomybę visuomenei, kurios nariai jie yra. [Razauskas R., 1994, p.13-14]

Taigi, kaip matome, palyginti neseniai žmonės suprato, kad vis dėlto moralė, dorovė bei etiški veiksmai reikalingi versle. Tad kokie doroviniai reikalavimai yra keliami verslininkui bei vadovui. Norint tai žinoti, pirmiausia derėtų išsiaiškinti, kas tai yra doroviniai reikalavimai. Todėl kitame skyriuje bus pateikiama dorovės samprata bei jos sąvokos.

1 pav. Pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos individualaus sprendimo etiškumui

1.2. Dorovės sąvokos

Dorovė – elementari žmogaus dvasinės kultūros sritis, viena iš svarbiausių jo socialumo apraiškų. Visais laikai visuomenės ir atskiro žmogaus gyvenime jai teko svarbus vaidmuo. Dorovės reikšmė labai išaugo socialistinėje visuomenėje, ypač dabartinėmis ideologinės kovos bei mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis. Ji aktyviai formuoja visapusiškai išvystytą, tobulą asmenybę, ugdo jos dvasinį pasaulį, vertybines orientacijas, didina socialinį aktyvumą. Dorovė žmones sudvasina ir sutaurina, harmonizuoja jų tarpusavio santykius.

Svarbiausia dorovinės sąmonės funkcinę pusę sudaro istoriškai susiformavusios sąvokos, fiksuojančios turtingą, socialinio gyvenimo praktikoje sukauptą dorovinių santykių patirtį, išreiškiančios dorovės normatyvinį bei vertinamąjį pobūdį. Dorovės sąvokose atsispindi žmonių dorovinių santykių bendras išsivystymo lygis, jų raidos prieštaringumas. Šios sąvokos taip pat suponuoja ir vaizdinius apie tai, kokie turi būti žmonių tarpusavio santykiai, ko reikia siekti, kad gyvenimas būtų žmoniškesnis ir teisingesnis. Taigi dorovės sąvokos glaudžiai susietos su vaizdiniais apie visuomenės ir asmenybės tobulėjimą.

Žmogus (o taip pat ir vadovas), įvaldydamas dorovės sąvokas, ne tik perima per ištisas epochas sukauptą žmonių dorovinį patyrimą, bet išsiugdo ir tam tikrą pažinimo bei mąstymo būdą.

Jau ankstyvosiose etinėse teorijose, atsiradusiose klasinėje vergovinėje santvarkoje, mėginama apibendrinti bei susisteminti įvairias dorovines sąvokas, gilinamas jų turinys, kuriamos naujos teorinės sąvokos, sudarančios jau ne kasdienio, o filosofinio mąstymo aparatą.

Tiesa, etinėse teorijose plačiai vartotos tos pačios dorovės sąvokos, kurios susiformavo kasdienėje sąmonėje (gėris, dorybė, pareiga, sąžinė, atsakomybė ir kt.). Tik etikoje jos atspindi aukštesnį dorovinės sąmonės lygį, t.y. filosofinį mąstymą.

Dėl to etikoje tos pačios sąvokos laikomos etinėmis kategorijomis, o kasdienėje sąmonėje – dorovės sąvokomis. Beje, kaip minėta, etika per ilgą savo istorinės raidos laikotarpį, tirdama įvairius dorovės faktus ir reiškinius, sukūrė daug savarankiškų sąvokų, kurios kasdienės dorovinės
lygyje nefunkcionavo (altruizmas, cinizmas, egoizmas ir kt.). Ilgainiui šios sąvokos įėjo ir į kasdienę sąmonę. [Žemaitis V., 1983, p.5-7]

Šiame darbe aptariamos dorovinės sąvokos bus pateiktos kaip dorovingam vadovui būtinos savybės, ir plačiau nagrinėjamos ne filosofiniu aspektu, o pritaikant vadovui.

2. Efektyvaus bei dorovingo vadovo ir vadovavimo samprata

Efektyviai veikiančių vadovų veikla domino nuo seniausių laikų. Pačiu pirmuoju kriterijumi, pagal kurį skyrė sėkmingus ir nesėkmingus vadovus, buvo asmeninės jų savybės. Dar senovės graikų filosofas Platonas savo veikale “Valstybė” suformulavo būtinas vadovo savybes: vadovas turi pasižymėti išmintimi, narsumu, nuoseklumu, teisingumu, nesmulkmeniškumu, gera atmintimi, gabumu mokslui bei darbštumu.

Daugelis vadybos mokslo pradininkų vienaip ar kitaip taip pat palietė šią problemą. Pavyzdžiui, A.Fajolis teigė, kad pirmiausia vadovas turi būti geras administratorius, t.y. sugebėti atlikti pagrindines valdymo funkcijas. Antroje vietoje jis pažymi vadovo kompetenciją, t.y. specialiųjų įmonės funkcijų išmanymą. Greta šių savybių vadovas turi pasižymėti gera sveikata – geriau ne toks gabus, bet sveikas ir kiekvieną dieną į darbą ateinantis vadovas nei ligotas genijus. Labai svarbios ir moralinės savybės – valia, energija, atsakomybės jausmas, pareigingumas, ir kt.

Vienas garsiausių Lietuvos vadybos pradininkų P.Lesauskis 1936 metais publikuotame straipsnyje “Vado reikšmė organizacijoje” pateikia tokį efektyviam vadovui būtinų savybių sąrašą:

1. Kūno ir dvasios energija – tie, kurie iškyla virš minios, veržlumo, tvirtumo, fizinės ir dvasinės energijos turi turėti daugiau nei vidutinis žmogus.

2. Tikslo ir krypties nujautimas – vadovas turi turėti tikslą ir žinoti, kaip jį pasiekti.

3. Entuziazmas – turėti tikslą dar nereiškia jį pasiekti, reikalingas dar ir dinamiškumas, pasitikėjimas ir ryžtas jo siekiant.

4. Sugebėjimas vadovauti – vadovui būtina mokėti derinti įvairią veiklą ir vadovauti, t.y. kelti tikslus, juos perduoti, interpretuoti, prižiūrėti visos organizacijos veiklą.

5. Ryžtingumas – galutinis organizacijos tikslas pasiekiamas entuziazmu, ryžtu, aktyvumu. Tuo turi pasižymėti vadovas ir reikalauti to iš pavaldinių.

6. Tikėjimas – vadovas turi tikėti pasirinktu tikslu, jo kilnumu ir pasisekimu, be tikėjimo negali būti pasiryžimo ir pasišventimo.

Pati pirmoji teorija, bandžiusi paaiškinti efektyvaus vadovavimo prielaidas bei susisteminti esamą patyrimą, buvo vadinamoji “didžiojo žmogaus” teorija, dar kitaip vadinama savybių teorija. Jos atstovai rėmėsi teiginiu, kad vadovais – lyderiais yra gimstama, o ne tampama. Gimdamas žmogus jau atsineša su savimi tam tikrą įgimtų savybių rinkinį, kuris ir nulems, ar ateityje jis galės tapti geru vadovu, ar ne. Todėl pagrindinis šios teorijos tikslas buvo nustatyti efektyviam vadovui būdingas savybes. Buvo atlikta daug tyrimų, kurių išsamią analizę atliko R.Stogdilas. Jis aptiko, kad įvairūs tyrinėtojai išskyrė penkias charakteringas efektyviam vadovui fizines savybes (pvz.: energija, išvaizda, ūgis), keturias charakteringas sugebėjimų savybes, šešiolika charakteringų asmens bruožų (pvz.: lankstumas, agresyvumas, entuziazmas, pasitikėjimas savimi), šešis charakteringus bruožus, susijusius su darbu (pvz.: atkaklumas, iniciatyva), devynias socialines charakteristikas (pvz.: noras bendradarbiauti, sugebėjimas palaikyti tarpusavio santykius).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2862 žodžiai iš 9229 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.