Turinys:
1. Stoikų etikos bruožai trumpai…………………………………..3
2. Stoikai apie dorybę…………………………………………………4
3. Gėris ir blogis………………………………………………………..5
4. Pagrindinės stoikų filosofijos idėjos…………………………6
5. Dorovinis tobulėjimas…………………………………………….7
6. Literatūros sąrašas………………………………………………….9
2.
Stoikų etikos bruožai trumpai
Stoicizmo etikos pagrindinė idėja yra priežastingai ir teologiškai nustatyta išorinio pasaulio raida. Žmogus niekada negalės valdyti išorinių gėrybių, todėl vienintelis jam pavaldus dalykas yra vidinė laikysena. Pasak Senokos: „Kas eina savo noru, tą likimas veda gražiuoju, kas ne – tą jis jėga priverčia.“ Vadinasi, žmogaus tikslas – gyventi sutariant su prigimtimi, tik tuomet jis galės pasiekti harmoniją, kuri suteiks gyvenimo laimę.
Laimę galima pasiekti tik tada, kai sielos ramybės netrikdo joks geismas. Jo atsiradimo priežastis – pernelyg sureikšmintas ir klaidingas vaizdinys. Tuomet jis veikia kaip „pathos“, aistra. Kadangi retai įmanoma pasiekti aistros objektą, žmogus jaučia nepasitenkinimą.
Stoicizmo idealas – apatija, tokių afektų nebuvimas. Stoikai suskirsto afektus i keturias veiksnių rūšis, t.y. malonumas, nemalonumas, troškimas ir baimė. Jų galima išvengti vadovaujantis protu. Tikrosios daiktų vertės suvokimas užkerta kelią netikrų gėrybių siekimui arba pašalina tariamų blogybių baimę. Išvada tokia, jog visos išorinės gėrybės laimės požiūrių yra nevertingos.
Stokai daiktus skirsto į gerus, blogus ir neutralius. Gerais laikomos dorybės, blogais – jų priešybės. Visi likusieji daiktai neutralūs, nes jie nesuteikia daug laimės. Pirmenybė yra skiriama neutraliems dalykams, kadangi žmonėms tenka rinktis iš įvairiausių dalykų, tuomet verčiau pasirinkti tai, kas labiau natūralu, pvz., sveikata, o ne liga. Todėl stoikai dar skirsto žmogaus veiksmus: blogi veiksmai esti dėl to, jog jie yra klaidingai įžvelgiami, o dėl teisingos įžvalgos veiksmai esti geri. Tarp jų įsiterpia ir vidurinieji veiksmai, vadinami „deramais“, jie yra įgyvendinami, jei atliekamas natūralus poelgis.
Laimę nulemia dorybė. Dorybė parodo, kokia yra daiktų tikroji vertė. Dorybė kaip pažinimas yra išmokstama, jos neįmanoma prarasti kartą suvoktos tikrosios savo prigimties.
Svarbiausia stoicizmo idėja yra mokslas apie pasisavinimą. Žmogus pasisavina jam prigimtus dalykus ir atskiria naudingus dalykus nuo žalingų. Todėl kiekviena gyva būtybė siekia išlikti. Bręsdamas žmogus pamato, kad protas iš tikrųjų yra jo prigimtinė esmė. Be to, pasisavinimas išplečia dorovinį veiklos lauką bendruomenės naudai: individui priklauso ne tik jis pats, bet ir jo tėvai, draugai ir t.t. galiausiai visa žmonija.
3.
Stoikai apie dorybę
Aukščiausia žmogaus paskirtimi stoikai laikė jo protinę veiklą,išskiriančią jį iš gyvūnų pasaulio. Pasaulio pažinimas leidžia suprasti tikrąjį gėrį ir dorybę. Tačiau gamta žmogų sukūrė ne tik pažinimui, bet ir praktinei veiklai. Todėl jam reikalinga praktinių elgesio principų sistema, leidžianti išsiaiškinti savo poreikius, kas atitinka jo prigimtį, kas jos neatitinka. Praktinėje veikloje protas turi pasirinkti prigimtį atitinkančius veiksmus, vedančius į dorybę. Dorybė ir išmintis yra aukščiausios vertybės, siekiant laimingo gyvenimo. Laimingam žmogui pakanka vien dorybės, kuri pasiekiama tada, kai kiekvienas veiksmas ir noras sutampa su pirminiu prigimtiniu jo potraukiu būti tapačiu dieviškajam protui, kai jo valia sutampa su pasaulio proto valia. Dorybė nėra įgimtas dalykas, bet kiekvienas gali ją įgyti, remdamasis įgimtu dvasiniu, dieviškuoju pradu, lavindamas protą ir praktiškai veikdamas. Gimęs žmogus neturi proto, todėl nėra nei doras, nei išmintingas. Tik protui vystantis, žmogus pradeda jausti dorovinę atsakomybę, jame atbunda aukštesnioji prigimtis, kuri, esant palankioms aplinkybėms, gali pasiekti tobulumą – dorybę ir išmintį. Kūniškoprigimties valdomam žmogui atrodo, kad aukščiausias gėris yra malonumas, kuris iš tikrųjų nėra net siektinas, nes dažnai priveda prie nelaimių ir blogio. Siekti dorybės trukdo ir kitų neprotingų žmonių nuomonės. Kūniškų malonumų patiria ir didžiausi kvailiai, besimėgaują išdidumu, aklu egoizmu, niekdžiugiškumu, dykinėjimu, sielos išglebimu. Dorybei visa tai svetima, ji džiaugiasi ne patyrusi tokių malonumų, o juos pažabojusi.
Dorybės mokomasi kaip ir mokslo, nes doras žmogus tampa tada, kai jam įrodoma, kad dorybė pati savaime yra aukščiausias gėris, nepriklausomas nuo jokios naudos ar malonumo. Pažinęs pasaulio tvarką ir grožį, žmogus pats stengiasi veikti pagal pasaulio ir savo paties prigimtį. Doras žmogus veikia ne baimės skatinamas,o žinodamas, kaip dera elgtis geram ir protingam. Jis visada jaučiasi laimingas,nes jo netrigdo išoriniai poveikiai, galį paliesti kūną, bet ne protą. Išmintingas žmogus išsivaduoja iš baimės ir priklausomybės
jausmo, jam egzistuoja tik dorybė ir yda, o visa kita yra neutralūs dalykai. Protingas žmogus negali taikstytis su savo ydomis. Vieną kartą įgyta dorybė niekada neprarandama,nes neįmanoma išsižadėti kartą suvoktos tikrosios savo prigimties.
Dauguma žmonių nedori tik dėl to, kad jų sielos yra liguistos, veikiamos aistrų, afektų. Nedorybę gimdo nežinojimas, nemokšiškumas, dorybę išugdo žinojimas. Kadangi žmogus yra Dievo arba gamtos dalis, tai aukščiausia dorybė – bendrauti su jais, laikytis dieviškojo įstatymo, protingai derinti savo tikslus su visatos tikslais. Tai reiškia, kad žmogaus gerovės įstatymas sutampa su gamtos įstatymu.
Stoikai dorybę suprato kaip nuolatinį žmogaus valios ugdymą, išminties siekimą, nes tik išmintis ir valia išvaduojanti nuo nežinojimo ir nuolat jį lydinčių ydų. Taigi stoikai, kai ir Sokratas bei kinikai, dorybę tapatino su žinojimu, o išminčiumi laikė žmogų, pasiekusį tobulą žinojimą. Išminčiaus idealas irgi buvo jų etikos pagrindas. Ankstyvieji stoikai tarp išminčiaus ir kitų žmonių matė absoliučią prarają. Vėlesnieji stoikai jau pripažino dorybės pakopas, pasiekiamas ir paprastiems žmonėms. Seneka savęs nelaikė išminčiumi ir nesitikėjo juo tapti, pabrėždamas, kad išminčiaus idealas skatinąs jį stengtis būti geresniam už bloguosius, kasdien atsisakant kokios nors ydos ir peikiant savo klaidas.