Drabužiai iviii a
5 (100%) 1 vote

Drabužiai iviii a

XVIII AMŽIAUS DRABUŽIAI

PRANCŪZIJA

XVIIIa. Europoje feodalizmas perėjo į vėlyvąją stadiją. Kapitalistinis gamybos būdas sudarė sąlygas atsirasti naujiems visuomeniniams ir politiniams santykiams, paspartino kultūros ir meno raidą.

Iki XVIIIa. Karaliaus dvaras turėjo neribotą valdžią, o vėlyvuoju feodalizmo laikotarpiu praturtėjusi buržuazija jau nebenorėjo tenkintis feodaline monarchija.Ji taip pat atkakliai siekė valdžios.Tuo tarpu aristokratija pasitraukė iš ekonominio gyvenimo ir tapo dykinėjančia kasta.Kiekvienoje šalyje šie procesai vyko savaip ir priklausė nuo nacionalinių bei istorinių aplinkybių.XVIIIa. išryškėjo tam tikri prieštaringumai.Viena vertus , daugelyje šalių ekonomika buvo atsilikusi ir ypač skurdo valstietyje, antra vertus suklestėjo švietėjų ideologija.Iškilo dešimtys genijų ir daugybė gabių žmonių – filosofų, poetų, muzikų, dailininkų.Svarus vaidmuo teko literatūrai , muzikai , dailei.

XVIIIa. Prancūzų drabužių raidai labai didelę įtaką turėjo meno stilių kaita:barokas , kuris tęsėsi iki 1715m., rokokas (apie 1720 – apie 1770) ir atgimstantis klasicizmas(XVIIIa. II pusė).Klasicizmo bruožus įkūnijo Prancūzijos didžiosios revoliucijos (1789) ir direktorijos (1795 – 1799)laikų moterų apranga.1715 metais ,atėjus į valdžią mažamečiui Liudvikui XV, prasidėjo naujas prancūzų kultūros etapas.

Versalio dvaras žėrėjo prabanga , o pats karalius ir jo dvariškiai gyveno pagal principą: ,,po mūsų – nors ir tvanas”.Dvariškiai be saiko švaistė iždo lėšas, nerūpestingai linksminosi, kėlė ištaigingas puotas. Tarsi norėdami pabėgt nuo realaus gyvenimo, aristokratai užsidarė savo jaukiame, intymiame prabangių interjerų ir daiktų pasaulyje.Mene įsitvirtino vėlyvojo baroko atmanai – rokokas, kuris ypač suklestėjo amžiaus II pusėje.Rokoko tapybos pradininkas buvo A.Vato (Watteau).Savo paveiksluose jis vaizdavo galantiškas scenas su laibomis damomis ir su moteriškėjusiais kavalieriais.Madingas buvo ir madam Ž.A.Pompadur (Pompadour) globojamas tapytojas F.Bušė (Boucher) , sukūręs manieringų scenų su įvairiomis pikantiškomis detalėmis.

XVIIIa. II pusėje Prancūzijoje paplito vadinamasis šviečiamasis klasicizmas.Jį formavo švietėjų veikla , iškilusios buržuazijos racionali pasaulėžiūra, siekimas praktiškumo, natūralaus paprastumo.Be to, to meto archeologiniai kasinėjimai leido pažinti antikos paminklus (atkasta Pompėja ir Herkulanas) ir žadino susidomėjimą antikos menu.Dailininkai įkvėpimo ieškojo antikinėje kultūroje. Savo darbuose jie sieke paprastumo, aiškumo, konkretumo.Pirmiausia klasicizmo stilius pasireiškė architektūroje: atsirado iškilmingumas ,simetriška kompozicija, saikingas dekoras.Vėliau jis įsigalėjo ir balduose.Rūmų salės buvo apstatomos antikos maniera, išpopuliarėjo ilgos tiesios kušetės, aukšti šviestuvai, alebastrinės vazos, sienos pradėta dekoruoti raudonmedžiu ir bronzuotais ornamentais.Interjerų puošyboje atsirado tiesesnės linijos, griežtesnis, lakoniškesnis ornamentas, kriauklės motyvą pakeitė lauro lapų pynės, sfinksų atvaizdai, rozetės, palmetės.

Ryškiausias prancūzų klasicistinės tapybos atstovas – Ž.L.Davidas (David).Paskutinis šio amžiaus etapas Prancūzijoje tai revoliuciniai įvykiai kurie tęsėsi nuo 1789 iki 1794m. Jie nušlavė visą feodalinę struktūrą, jos papročius ir privilegijas.Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpio drabužiuose žmonės išreiškė politines pažiūras.

Dirbtinumas-pagrindinis

Žmogaus išvaizdos bruožas

XVIIIa. Grožio idealui turėjo įtakos meno stiliai, visuomeniniai politiniai įvykiai,revoliucinės nuotaikos.

Galantiški santykiai atsiradę Liudviko XIV laikas šiame amžiuje pasiekė kulminaciją ir visas aukštuomenės gyvenimas ėmė suktis apie moterį.Ji tapo visų dėmesio centru.Todėl jau nuo mažens aristokratės buvo labai rūpestingai auklėjamos, mokomos gracingumo, šokių bei drabužių dėvėjimo meno.Iš šešerių , septynerių metų mergaitės figūrėlę suverždavo kietais korsetais, kad ji būtų madingų proporcijų : siaurų pečių, apvalių klubų, laibo lankstaus liemens.Visagalė madam Pompadur buvo idealus to laikotarpio prancūzės tipas, jos drabužius kopijuodavo aukštuomenės damos.Anglijos gražuolės buvo kitokios.Apie jas vaizdžiai pasakoja V.Hugo romane Žmogus, kuris juokiasi :,,Džoziana buvo tikro kūno grožis, sunku įsivaizduoti ką nors nuostabesnio.Plaukai šviesūs , purpurinio atspalvio.Aukšto, net kiek per aukšto ūgio.Apkūni, gaivi, tvirta, raudonskruostė gražuolė, nepaprastai drąsi ir sąmojinga.Labai išraiškingos buvo jos akys “…Pasak Hugo, gražuolės damos mokėjo lotyniškai.Nuo XVIIa. Buvo laikoma, kad tai vienas iš moteriško patrauklumo bruožų.Amžiaus grožio idealą susiformavusį aukštuomenėje pakeitė Prancūzijos didžioji revoliucija, iškėlusi naują – moters kovotojos tipą.

Audiniai

XVIIIa. Prancūzijoje buvo audžiami prašmatnūs šilkai, sidabro ir aukso gijomis atausti atlasai, marginti bei vienspalviai aksomai.Amžiaus I pusėje dar vyravo barokiniai ornamentai: stambios gėlės, vaisiai irt lapai, architektūros motyvai , peizažai, mezginių piešiniai.7 dešimtmetyje šilko audinių raštuose atsirado klasicizmo bruožų;gėlių žiedai sumažėjo, linijos darėsi tiesesnė,
pamėgti pastoraliniai motyvai.Vėliau, suklestėjus rokoko stiliuj, audinius vėl imta marginti didelio raporto stambiu piešiniu.Madingų audinių raštuose vyravo vainikai ir puokštės, komponuojamos su vazomis, paukščiais, peizažais. Prancūzija pradėjo gaminti pigius, lengvus ir praktiškus medvilninius audiniu, išmargintus dailiu, skoningu smulkių gėlyčių piešiniu.

Amžiaus pradžioje ir moteriški ir vyriški drabužiai buvo siuvami iš tamsiai raudonos, įvairių atspalvių geltonos, mėlynos spalvos audinių, o amžiaus II pusėje labai madinga tapo ruda spalva.Ramūs švelnūs jos atspalviai turėjo net ironiškus pavadinimus:,,jauna blusa” , ,,sena blusa” , ,,blusos šonelis”, ,,blusos pilvelis” ir pan.

Moterų drabužiai buvo siuvami iš švelnių žalio obuolio, gelsvos bei baltos spalvos audinių.

XVIIIa. Labai pamėgti siuvinėti audiniai; iš jų buvo siuvamos moteriškos suknelės, vyriškos liemenės.

Ne mažiau populiarūs buvo mezginiai.Prancūzijoje bei kitose Europos šalyse standų gipiūrą pakeitė ploni , lengvų raštų mezginiai.Anksčiau jie buvo marginami įmantriomis gėlių puokštėmis , žiedų pynėmis, kriauklės elementais, o į amžiaus pabaigą ornamentas susmulkėjo, pasislinko į mezginio kraštą ir ant likusios plokštumos pabiro drugeliai, smulkios gėlytės, žirniukai ir kt.Šio amžiaus angliškos medžiagos buvo labai įvairios ir neatsiliko nuo prancūziškųjų.Tai puikio kokybės vilnoniai, šilkiniai, medvilniniai audiniai, pastarieji – išmarginti puošniais rokoko stiliaus ornamentais.Anglų fabrikantai audinių marginimui naudojo metalines graviūruotas plokšteles, todėl raštai buvo ypač sudėtingi ir preciziški.Juose daug egzotikos: retos , nebūtos gėlės, kiniški peizažai su figūromis, budistų šventovės ir pan.

XVIIIa. Pabaigoje angliškų, kaip ir prancūziškų audinių raštuose pasireiškė klasicizmo bruožų – ornamentas supaprastėjo, sugriežtėjo.

Vyrų apranga

XVIIIa. Pradžioje ir vyrų, ir moterų drabužiai išliko tokie patys, kokie buvo XVIIa. Pabaigoje.

1715 – 1750m.vyrų aprangoje pamažu atsirado rokoko stiliaus bruožų, pasikeitė drabužio dalių santykiai ir jų išdėstymas.Maždaug nuo amžiaus vidurio vyrų apranga savo puošnumu nustojo rungtyniauti su moters apranga, susiformavo jos stilius ir maniniai principai.

150 –1774m. aukštuomenės vyrų drabužiai beveik nekito, tačiau jie jau nebebuvo mados etalonu,Karaliaus dvaras prarado įtaką šioje srityje, ir mada ėmė plisti kitais keliais:aktyviai pradėjo reikštis aristokratai (atsirado aristokrato pseudomokslininko tipas), jie kūrė naujas drabužių formas.Tuo laikotarpiu drabužiai susiaurėjo, pakito fasonas: priekines žiustakoro dalis siūdavo tokias siauras, kad užsegti sagų jau buvo nebeįmanoma , ir užsegimas liko tik dekoratyvinis elementas.Šio švarko rankovės šiek tiek pailgėjo, o jų atvartai susiaurėjo.Pasikeitus žiustokoro fasonui, liemenė buvo siuvama trumpesnė (maždaug 20 cm žemiau talijos), be rankovių, o nugaroje įsiuvamas drobinio audeklo gabalas.Siauresnės tapo ir kelnės.Šio laikotarpio drabužiai nors ir buvo rafinuoti, tačiau pamažu paprastėjo, darėsi elegantiškesni, subtilesnių spalvų.

Maždaug 8 dešimtmetyje švietėjų propaguojama anglomanija įnešė naujovių į prancūzų madas – tapo madingas angliškas gelumbės frakas.Jis buvo prigludęs ties klubais, sklembtais skvernais, siauromis rankovėmis ir nedidele stačiąja apykakle.Prancūzai jį mėgo siūti iš šilko, o kraštus išsiuvinėdavo. Po fraku vyrai vilkėdavo puošnius marškinius, mūvėdavo sulig kelių ilgumo kelnes, avėjo baltas kojines ir plokščius batelius.Šiuo laikotarpiu paplito angliškas viršutinis drabužis – redingotas (angl.riding coat – raitelio švarkas), kuris anksčiau buvo dėvimas jodinėjant.Jis buvo panašus į dabartinį paltą: ties liemeniu prigludę, į apačią platėjantis, per priekį susagstomas, ilgomis, tiesiomis rankovėmis, didele, pusiau stačiąja įvairių formų apykakle.Dėvėti ir kitokie apsiaustai – platūs, su nedidelėmis apykaklėmis ir daugybe sagų.

1774 – 1783m. vyrų drabužių mados keitėsi skubotu ritmu, kaip ir visas Paryžiaus gyvenimas.Dažniau buvo dėvimas frakas siauromis rankovėmis ir pusiau stačiąja apykakle.Išeiginiai drabužiai vis dar buvo gausiai puošiami nėriniais ir didelėmis dekoratyvi- nėmis sagomis.Jos buvo labai brangios, kartais net kalstytos, skulptūrinės, puoštos emaliu; gausiai puoštos atrodė tarsi miniatiūriniai paveikslėliai.

XVIIIa. 9 dešimtmetyje prancūzai ypač žavėjosi anglų madomis.Dvariškio ir smulkaus buržua drabužiai beveik nesiskyrė.Dvariškiai žaidė lyg ir demokratiška žaidimą, bet iš tikrųjų vyko įvairių luomų drabužių asimiliacija, nyko luominiai skirtumai.

Pats populiarias šio laikotarpio vyrų drabužis buvo angliškas frakas.Jis buvo įvairios paskirties ir skirtingų modelių.Išeiginę madingą vyro aprangą sudarė: siauras, aukšta stačiąja apykakle ir didelėmis sagomis frakas, apsitempusios, kelius dengiančios kelnės, aukštai susagstoma liemenė, marškiniai su puošniu dvipusiu žabo ir smakrą siekianti skepeta, surišta į didoką kokardą. Prancūziškas frakas skyrėsi nuo angliškojo; jis neturėjo elegantiško paprastumo, nes buvo labai siauras, dirbtinai išlenktomis silueto linijomis, nesueinančiais priekyje
tokiomis siauromis rankovėmis, kad buvo neįmanoma ištiesti rankų.Taip apsirengęs prancūzas greičiau buvo panašus į porcelianinę statulėlę.

9 dešimtmetyje frakas ir liemenė kartais buvo siuvama iš dryžuotų audinių, o kelnės iš vienspalvių.Labai populiarios buvo baltos liemenės, išsiuvinėtos gėlių puokštėmis ar pynėmis , o vėliau – istorinių siužetų kompozicijomis.Žiustokorą dėvėjo per šventes.Supaprastėjo jodinėjimo apranga. Ją sudarė redingotas arba gelumbės frakas, marškiniai, ilgos zomšinės, be jokios raukšlelės kelnės, gelsvos odos, dengiantys kelius aulinukai su atvartais ir skrybėlė.

9 dešimtmečio pabaigoje jodinėjimo drabužius daugelis pradėjo vilkėti kaip miestietiškus; tokiu atveju kelnes kartais siūdavo iš gelumbės. Taip pat iš gelumbės dažniau ėmė siūti ir kasdieninį fraką.Stambūs finansininkai ir komersantai ypač pamėgo paprastus ir praktiškus angliškus drabužius.Neatsitiktinai baigiantis amžiuj vyrų madų diktatore tapo Anglija, o moterų –Prancūzija.

Be veik visą XVIIIa. buvo madingi šviesių ir ryškių spalvų vyrų drabužiai, bet smulkieji ir vidutinieji buržua šito sau leisti negalėjo. Taupumo sumetimais jie siūdinosi drabužius iš tamsių audinių.Be to, daugelis stengėsi nusipirkti padėvėtus visuomenės apdarus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1888 žodžiai iš 6193 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.