Draugui…
Toks keistas jausmas širdelėje. Dar nė karto nerašiau tau laiško… Juk susitikdavom taip dažnai, jog kartais net nebūdavo apie ką kalbėti. O dabar… Viskas pasikeitė. Draugas, kuriam dažniausiai atverdavau savo mintis ir rožines svajones, žmogus, kuriuo besąlygiškai pasitikėjau ir kurį branginau visa savo širdimi, išnyko tartum rūkas. Pradingo pilkšvai melsvos, žaižaruojančios akys, skambūs, prasmingi patarimai, šelmiškas ir žavingas elgesys. Liko tik beveidis kūnas, tuščios ir beprasmės tavo mintys bei linksmų, trykštančių gyvenimu akių likučiai. Be galo pasiilgau mūsų pašnekesių, kuomet pasaulis būdavo tamsus ir bespalvis…Ir vis dėlto tik Tu sugebėdavai jį nuspalvinti skaisčiausiomis vaivorykštės spalvomis ir įrodyti man, jog kiekvienas poelgis, kiekvienas įvykis turi savo tikslą. Žemė sukasi aplink savo ašį tam, kad diena keistu naktį, o naktis – dieną… Taip ir gyvenime. Viskas yra tikslinga, viskas yra reikalinga. Reikalingas šiam pasauliui esi ir tu.
Tavo dėka išmokau į viską žvelgti kitaip ir gyvenime vertinti tuos dalykus, kurie anksčiau atrodė beprasmiai ir nykūs. Niekaip negaliu suprasti, kaip Tu, daugeliui žmonių būdamas pavyzdžiu, negalėjai atsispirti tokiai šlykštynei, tokiam siaubui. Juk nuo pat mažens girdėjai tiek daug liūdnų istorijų apie tokius žmones, kurie net savo gyvenimus baigia būtent taip. Ir vis tiek tu jų neatsisakei. Pasidavei silpnybei, didžiuliam troškimui išmėginti tai, kas pavojinga ir žalinga. Žinau, visuomet toks buvai. Visad pasaulis tave žavėjo savo paslaptimis ir pagundomis. Adrenalino trokštanti širdis norėjo pasiekti tai, ko kitiems nepavykdavo. Tačiau šį kartą pasirodei esantis silpnesnis. Gyvenimas tave išsupo ir įtraukė į save. Didžiulis uraganas, didelė audra sugriovė visą tavo pasaulį, nusiaubė grožį ir šilumą. Pasiliko tik tuščias, plynas laukas tavyje.
Būk stiprus, mielas drauge. Žinok, kad nesi vienas, aš esu su tavimi, o taip pat ir daugybė tave mylinčių ir tavimi tikinčių žmonių. Esi reikalingas jiems. Būk reikalingas sau!!! Kad ir kaip būtu sunku…nepasiduok, kovok, susigrąžink tai, ką anksčiau turėjai ir taip branginai. Visomis jėgomis noriu, kad ir vėl pas mane sugrįžtum, vėl būtum mano draugas, rūpintumeis manimi, saugotum ir gintum. Juk esi tiesiog kryžkelėje pasukęs ne tuo keliu. Neleisk, kad žemė tau slystų iš po kojų, kad viskas, ką taip mylėjai nusigręžtų ir tave pamirštų. Verta gyventi dėl kiekvieną rytą patekančios saulės, šilto, pilno kvepiančių dulkių, oro, šilto lietaus, dėl daugybės tave mylinčių širdžių, nuoširdžių akių, dėl visko, kas iki šiol tau buvo taip brangu. Dar nevėlu suvokti, ištaisyti klaidą. Tik meldžiu pabusk iš to baisaus košmaro, pažadink kartu ir mane…