Drausmė ir tvarka kariuomenėje
5 (100%) 1 vote

Drausmė ir tvarka kariuomenėje

Drausmė ir tvarka kariuomenėje.

Hipotezė

Ho-yra ryšys tarp vadovavimo kariais ir tarnybos pažeidimų.

H-kuo optimalesnis vadovavimas kariams tuo mažiau pažeidimų.

Hipotezės kilmė

Profesionali literatūra:

R.Steiger “Karinė pedagogika” 1999m.;

LK MDK “Kaip vadovauti kariams” 2000m.

B.Puzinavičius”Bendrosios ir karo psichologijos pagrindai”2001m.

Hipotezės tipas

Dvipakopė.Yra du kintamieji X-vadovavimas,Y-pažeidimai.

Hipotezės rašymo strategija

Hipotezę rašysime pagal klasikinį požiūrį.Kintamųjų apibrėžimo tipai:

1.Konceptualus

2.Operacionalistinis

Kintamojo “vadovavimas” konceptualusis apibrėžimas

Karinis vadovavimas-tai humaniški ir atitinkantys užduotį pavaldinių veiksmai,nukreipti į nurodytą ar numatytą tikslą.

Vadovavimas-tai bendravimo su žmonėmis menas,sugebėjimas daryti jiems įtaką įtikinėjimu ir asmeniniu pavyzdžiu,kad jie tikslingai veiktų reikiama linkme

Vadovavimas-žmogaus veikla,individui ar kolektyvui keliant tikslus,planuojant ir organizuojant darbą.

Humaniškas vadovavimas-tai viena iš pagrindinių elgesio normų,kurios laikantis žmogui skiriamas pagrindinis vaidmuo mąstant , jaučiant ir dirbant.

Operacionalistiniai apibrėžimai

Kintamojo “pažeidimas” konceptualusis apibrėžimas

Teisės pažeidimas – tai fizinių ir juridinių asmenų priešinga teisei,kalta veika(veikimas ar neveikimas), kuria padaroma žala visuomenei ir už ką yra numatyta teisinė atsakomybė.

Teisės pažeidimas – tai priešinga teisės normoms veika,už kurią numatoma teisinė atsakomybė.Priešinga teisei veika gali pasireikšti įvairiomis formomis:nevykdant pavestų pareigų; tiesiogiai pažeidžiant teisės draudimą; viršijant tarnybos įgaliojimus ir t.t.

HIPOTEZĖS APRAŠYMAS

Hipotezė išreikšta kaip loginis teiginys,kuris nusako numatomą ryšį tarp dviejų ir daugiau kintamųjų.

Hipotezės rūšis.Mūsų darbo grupės pasirinkta hipotezė yra dvipakopė.

Hipotezės rašymo strategija.Naudojama klasikinio požiūrio strategija.

RYŠIO CHARAKTERISTIKA

Mūsų darbo grupės pasirinkta hipotezė yra dvipakopė.Ją panagrinėsime sudarę anketą.Ryšys yra neigiamas ir asimetrinis.Neigiamas ryšys todėl,kad vieno kintamojo vertė mažėja,didėjant kito kintamojo vertei(kuo optimalesnis vadovavimas kariams tuo mažiau pažeidimų).Asimetrinis ryšys yra,nes pasikeitimai viename kintamajame yra lydimi kitame,bet ne atvirkščiai.Tai yra optimalesnis vadovavimas įtakoja pažeidimų sumažėjimą,bet pažeidimų sumažėjimas neįtakoja vadovavimo optimalumo.Ryšys tarp šių sąvokų priežastinis,pasikeitimai pirmame kintamajame įvyksta ankščiau nei antrame.

Drausmė ir tvarka

Vykdydami šį tyrimą, perskaičius tyrimo temos pavadinimą., pirmiausiai mes tūrėtume atsakyti į iškylančius klausimus. Taigi, išsiaiškinsime kas yra drausmė. Vykę karai nekartą patvirtino senai žinomą tiesą, kad ir šiais neregėtos technikos pažangos laikais daugiausiai laimėjimų laiduoja tvirtas tikėjimas, dvasios stiprybė ir drausmė. Žymiausia ir autoritetingiausi pedagogai sutartinai pabrėžia,kad drausmė – pirmutinė ir svarbiausia bet kokios pozityvios veiklos ir elgsenos sąlyga. Ji ugdo teisingą požiūrį į gyvenimą ir jo priedermes. Vaizdžiai drausmės reikšmę mokyklai ir mokymuisi nusako įžymus čekų pedagogas ir mastytojas Janas Amosas Komenskis(1592-1670m.). Jis rašė: “Mokykla be drausmės – tai malūnas be vandens”. Kaip malūnas sustoja, nuleidus vandenį, taip viskas griūna mokykloje, jei joje nėra drausmės. Drausmė, anot J.A. Komenskio, yra būdas mokiniams tapti tikraisiais mokiniais .

Kariuomenė nuo pradžios iki galo pagrįsta griežtos drausmės principais, perfrazuojant J.A. Komenskio mintį, tikriausiai būtų galima taip pasakyti: jei drausmė mokykloje yra būdas tapti tikrais mokiniais, tai juo labiau drausmė kariuomenėje yra būdas tapti tikrais kariais, tikrais kovotojais, šauniais vyrais – Tėvynės gynėjais. Kariuomenė be drausmės apskritai negalėtų egzistuoti. Kodėl?

Prieš atsakydami į šį klausimą, panagrinėkime žodžio “drausmė” prasmę. Atrodo, šio žodžio kilmė labai aiški – kažką drausti, t.y. juo nubrėžiamos ribos tarp to, ką galima daryti ir ko daryti negalima. Tačiau drausmės paskirtį ir esmę, mūsų manymu, geriau ir teisingiau išreikia tarptautinis žodžio “drausmės” atitikmuo – disciplina. Jis kilęs iš lot.k. žodžio “discipulus”, reiškiančio “moksleivis, mokinys”. Šiuo žodžiu senovėje buvo išreiškiamas daug platesnis turinys, apimantis ir mokymąsi ir mokymą, t.y. sistemingą moralinį, intelektinių ir fizinių galių ugdymą, lavinimą, mokymą ir auklėjimo kontrolės sistemą bei nustatytos tvarkos palaikymą. Nuo seno yra įsigalėjusi nuomonė, kad tas, kuris palaiko nustatytą tvarką, palaiko ir nustatytą drausmę (discipliną). Terminu “drausmė” pirmiausiai nusakome ne draudimus ar apribojimus, bet išreiškiame siekį palaikyti nustatytą tvarką. Visais laikais
labiausiai siektinu auklėjimo ir ugdymo tikslu buvo sąmoninga drausmė, kai auklėtiniai patys stengiasi palaikyti nustatytą tvarką. Prievarta įvesta drausmė nebuvo gerai vertinama. Tik ne daugelis kareivių gali paaiškinti, kokia drausmės paskirtis, suvokia, kad drausmingas elgesys naudingas ne tik skyriui, būriui, kuopai ar batalionui, bet ir kiekvienam iš jų , kaip individui. Todėl vadai privalo ne tik reikalauti drausmingo karių elgesio, bet ir išsamiai išsiaiškinti drausmės paskirtį ir būtinumą.

Pagrindinė drausmės paskirtis kare yra suburti individų masę ir darnų kolektyvą, kuris veikia kaip vienas organizmas, turintis bendrą tikslą ir atkakliai siekiantis jį įgyvendinti. Tik drausmės ir paklusnumo dėka žmonių minia virsta gerai organizuota kariuomene. Nesunku surasti pvz., rodančių, kad kolektyvinė drausmė duoda gerų rezultatų ne tik karyboje, bet ir kitose veiklos srityse. Antai futbolo komanda, sudaryta iš vienuolikos puikių žaidėjų, individualiais veiksmais turės nedaug šansų laimėti prieš vienuolika mažiau patyrusią, bet kolektyviškai žaidžiančių futbolininkų.

Neretai ne tik nesuvokiama drausmės paskirtis ir svarba, bet ir neįvertinamas drausmingumo pavojus. Šį pavojų kariai tūrėtų suvokti , jau vos tik pašaukus juos į

kariuomenę. Kareiviai privalo įsisąmoninti,kad drausmė – ne šiaip sau sugalvotas, bet amžių praktikoje patikrintas visų laikų ir visų šalių kariuomenių pagrindas. Jei kareiviai supras, kad nedrausmingumas ir netvarka iškilus pavojui gali būti kariuomenės suyrimo ir jos pražūtie priežastis, tuomet jis bus jiems atgrasus ir nepriimtinas.

Svarstant drausmės esmę ir paskirtį, galima kalbėti apie kolektyvinę (masių) drausmei ir atskiro žmogaus (individo) drausmę. Abu šie drausmės aspektai labai svarbūs ir reikalingi kariuomenei.

Nedrausmingai kariuomenei būdingas minios silpnybės, tokia kariuomenė – netikėto pavojaus atveju, dažniausiai virsta bėgančia minia. Tuo tarpu tvirta drausmė žmonių minią paverčia kariuomene, kurią sunku išgąsdinti netikėtų puolimu.

Teiginys,kad instinktyvaus paklusnumo įprotis užmuša iniciatyvą ir bukina protą, yra neteisingas. Drausmė – kariuomenės moralinės būklės pagrindas. Tą liudija daugelio karo mokyklų absolventai, kurie nuo paauglystės mokomi ir auklėjami geležinės drausmės sąlygomis. Tačiau mūšiuose jie ne kartą yra parodę puikią iniciatyvą ir lankstų protą, keliantį baimę priešams ir susižavėjimą draugams.

Kai jau drausmė apibrėžta, išsiaiškinkime, kas tai yra nusižengimas, kaip galima juos būtų suskirstyti. Taigi, įprastai manoma, kad neteisėtas veiksmas, nusižengimas, tai toks veiksmas, kai pažeidžiama nustatyta tvarka. Šioje knygoje autoius įsigilina į nusižengimus ir juos aprašydamas suskirsto:

a)vieni autoriai, bandydami atskirti baudžiamosios teisės nusižengimus nuo kitų, nurodė tai,kad išskirtinis nusikaltimų bruožas yra tas, kad jie yra įvykdomi dėl tam tikrų poreikių. Kitaip tariant, jų nuomone, šie nusikalstami aktai skiriasi nuo kitų teisės pažeidimų, tų aktų esme arba motyvu;

b)kiti nusikalstami teisės pažeidimai skiriasi nuo kitų teorijomis, kurios teigia, kad nusikalstami aktai yra tie pažeidimai, kurie pažeidžia arba sukelia grėsmę svarbiems žmogaus ir tam tikriems grupės interesams. Pagal šią teorija veikia visa teisėtvarka;

c)šiai kategorijai priklauso teorijos kurios bando išskirti nusikalstamus teisės pažeidimus, rementis žmogaus nusikalstamo poelgio vertinimu arba sąvoka. Jei žmogus daro nusikaltimą suprasdamas tai kaip gerą poelgį, tai jo poelgis nėra nusikalstamas, bet jei jis gerai suvokia poelgio blogį , pažeizdamas drausmę ir tvarką, jo poelgis bus traktuojamas kaip nusikalstamas nusižengimas;

d)pagaliau, labiausiai paplitusi yra teorija, teigianti,kad kiekvienas nusikaltimas turi būti baudžiamas.

Socialinio konflikto tipai grupės lygyje

1) Kas yra socialinė grupė?

R.K.Merton (1968) socialinę grupę apibūdino kaip žmonių visumą.Tie žmonės, anot tyrinėtojo, tam tikru būdu sąveikauja tarpusavyje ir pripažįsta savo priklausomybę grupei.Be to, ir kiti juos laiko tos grupės nariais.

Tyrinėtojas išskyrė tris pagrindinius socialinės grupės bruožus:

1-as bruožas tam tikra grupės narių sąveika

2-as bruožas narystė-priklausymo grupei jausmas

3-ias bruožas identiškumas-žmonės, kurie įeina į grupę, ir kitų laikomi tos grupės nariais.

2) Kodėl žmonės jungiasi į grupes?

Jungimąsi į grupes,anot N.Smelser,sąlygoja psichologiniai ir biologiniai veiksniai, kurių pagrindu formuojasi žmonių tarpusavio ryšiai. Iš tikrųjų grupės yra pagrindinis veiksnys,padedantis išlikti.

Sociologų nuomone, grupės įvairias funkcijas:

1. socializacijos (padeda žmogui prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo)

2. instrumentinę

3. ekspresyvią grupės formavimo (patenkins grupės narių pagalbos,pasitikėjimo poreikius)

4. palaikymo (sumažina baimės, neramumo jausmą)

3) Grupės norma

Grupės elgesio normos skirtingos, nelygu kokia grupė.Nusikalstamų grupių elgesio normos skiriasi nuo labdaros draugijų elgesio normų.Tos normos neturėtų prasmės, jei nebūtų jų laikymosi kontrolės mechanizmo. Tas, kas laikosi grupės
normų, yra pastiprinamas, jo elgesys laikomas geru, priimtinu, todėl asmuo jaučiasi saugus.Jis priimamas į grupę, laikomas savu. Už grupės normų pažeidimą taikomos sankcijos. Jų diapazonas platus, nuo žodinių iki fizinių. Liūdnai pagarsėję nestatutiniai santykiai kariuomenėje irgi yra neoficialių sankcijų rūšis.Grupės normos kartais pažeidžiamos ir dėl paprasčiausio nežinojimo. Šios normos, taisyklės nėra surašomos ir kabinamos ant sienos. Daugeliu atveju grupės normas reikia paprasčiausiai atspėti. Bet tam irgi reikia noro. Grupės normos gali apimti ne tik veiksmus, bet ir vertybes bei idealogiją.

Norma-jau iš paties žodžio aišku, kad grupės normos reguliuoja, normuoja vidinį grupės gyvenimą. Šia prasme jos prilygsta savotiškam elgesio kodeksui.

4) Motyvų konfliktai

Tam tikru metu žmogų gali aktyvinti keletas motyvų. Jų tarpusavio ryšys yra įvairus-nuo harmonijos iki prieštaravimo vienas kitam ir vienas kito išskyrimo.Tokia situacija vadinama motyvų konfliktu: pastangos patenkinti vieną iš motyvų blokuoja kito motyvo patenkinimą.

Motyvų konflikto sąveiką įvedė K.Levinas. Motyvų konfliktus jis suskirstė i tris rūšis: troškimo ir troškimo; vengimo ir vengimo; troškimo ir vengimo konfliktai.

a) troškimo ir troškimo konfliktas.

Jeigu žmogų tuo metu traukia du malonūs dalykai, jam tenka spręsti problemą kurį pasirinkti. Konfliktas kyla tada, kai alternatyvos yra lygiavertės, vienodos svarbos. Įdomu, kad pasirinkus kurią nors alternatyvą,t.y. išsprendus konfliktą, pasirinktoji alternatyva pasąmoningai teisinama,giriama, o atmestoji peikiama. Taip žmogus apsaugo savąjį prestižą.

b) vengimo ir vengimo konfliktas

Situacija kai tenka rinktis vieną iš dviejų nepatrauklių dalykų, vadinama vengimo ir vengimo konfliktu. Be abejo, kyla pagunda nedaryti nei vieno, nei kito, vilkinti sprendimą. Sprendžiant vengimo ir vengimo konfliktą-artėjimas prie pasirinktos alternatyvos daro šią dar nemalonesnę, o atmestoji alternatyva ima atrodyti ne tokia jau ir baisi.

c) troškimo ir vengimo konfliktas

Daugelis žmogaus tikslų yra kartu ir malonūs, ir nemalonūs, patrauklūs ir atstumiantys. Jausmų dvilypumas, priešingų jausmų (kartu ir teigimų ir neigiamų) jautimas tam pačiam objektui vienu metu yra vadinamas ambivalencija. Žmogus kaip tik daugiausia patiria troškimo ir vengimo konfliktą. Pasąmoningai įsitraukiame į pasikartojančias situacijas, ieškome partnerystės, žmonių, patenkinančių mūsų saugos, priklausomumo ar kitokius, gyvybiškai svarbius poreikius, o paskui nuo jų kenčiame kaip asmenybės. Tai didina vengimo, nutolimo nuo partnerio tendencijas. Kai esame toliau nuo partnerio,atmintyje iškyla teigiamieji bendravimo aspektai, o neigiamu nuvertiname, laikome atsitiktiniais, nereikšmingais. Tokios racionalizacijos stiprina artėjimo tendencijas. Kai būname kartu, jau ima dominuoti neigiamieji bendravimo aspektai.

Troškimo ir vengimo konfliktų atvejai

Saviraiškos ir saugos poreikių konfliktas.

Saviraiškos poreikį žmogus patenkina, turėdamas savą, originalią reiškinio traktuotę, mokėdamas kritiškai vertinti kitų žmonių veiklos rezultatus.Saugos poreikiui patenkinti reikia jau žinomos, nesukeliančios problemų aplinkos, kurioje laikomasi konvencinių vertybių. Retai kada naują mintį kiti žmonės pripažįsta besąlygiškai. Paprastai ją reikia apginti, įtvirtinti, o tai jau nesaugu.

Bendravimo ir saugos poreikių konfliktas

Bendravimas paprastai tenkina saugos poreikį. Kai jaučiame nerimą, labiau norime siekti emocinio artumo. Bet noras bendrauti gali būti ir prieštaringas. Siekimą užmegzti emocinį kontaktą gali lydėti atmetimo baimė. Siekimui artėti asmeniniuose santykiuose priešinasi prestižo praradimo baimė. F.Fromas yra taip pasakęs: žmogaus egzistencija yra paradoksali, kad jis vienu ir tuo pačiu metu siekia ir artumo ir nepriklausomumo, nori ir vienybės su kitais ir išsaugoti savo individualumą.

5) Ar žmonių poreikius įmanoma suderinti?

Susidūrus dviejų žmonių norams, tenka spręsti, kieno poreikis svarbesnis <…> Žmogaus poreikiai yra nesuderinami, tai individualistinė orientacija, propaguojanti konkurencijos neišvengiamumą. Taip samprotaujant, vieno žmogaus pasiekimas kitam neišvengiamai yra pralaimėjimas. Tokios pasaulėžiūros pradininkas yra anglų filosofas T.Hobsas. Individualistinė orientacija turi nemažai ribotumų. Joks žmogus neturi tiek sugebėjimų, žinių ir kitokių rezervų, kad vienas galėtų patenkinti savo poreikius. Kiti žmonės yra būtini poreikių patenkinimui ne tik kaip objektai, kuriais galima manipuliuoti, siekiant tikslo, bet ir kaip pastiprintojai, vertintojai. Vieno žmogaus sėkmė nebūtinai reiškia kito žmogaus pralaimėjimą.Ji gali atnešti ir džiaugsmą, ne tik kartėlį. Suvokimas, kad kitą žmogų pastiprini, jam padedi, esi reikalingas, didina mūsų pačių vertės lygį.

6) Bendravimas ir socialiniai vaidmenys

Bendraudami taip pat atliekame socialinius vaidmenis <…> Problema yra ta, kad žmogus anaiptol ne visada įsisąmonina, kokius vaidmenis atlieka bendraudamas <…> Dažnai vieni vaidmenys trukdo, prieštarauja kitiems. To priežastis yra žmogaus dalyvavimas daugelyje grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančius skirtingas elgesio normas.Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas
vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje. Jei prie to prisideda dar ir kitokios priežastys, situacija paaštrėja <…> Vaidmenų konfliktas, ir jo sprendimas gali tapti žmogaus vertybių, pareigų, brandumo patikrinimu <…> Sprendžiant vaidmenų konfliktus, pasiliekamas vienas kuris vaidmuo, tenka laikytis ir su juo susijusių vertybių, ignoruojant atmestojo vaidmens vertybes.

Vaidmens uzurpavimas

Bendraudami žmonės paprastai pasiskirsto vaidmenis.taip efektyviau pasidalijus veiklos funkcijomis, pasidaro aiškiau, kas ką daro. Ir ne vien tiktai.aiškesne tampa grupės narių atsakomybė už jiems patikėtą veiklos barą. `tačiau kartais žmogus imasi daryti tai, kas neįeina į jo vaidmenį ir jam nepriklauso. Tai vadinama vaidmens uzurpavimu.

7) Tarpasmeniniai konfliktai

Gyvenimas be konfliktų neįsivaizduojamas. Tarpasmeninis konfliktas nebūtinai būna išorinis,t.y. kaip vidinio konflikto, motyvo priešingybė. Jis gali būti slepiamas, užslopintas, išoriškai neišreiškiamas dėl daugybės priežasčių: konfrontacijos baimės, vengimo pripažinti konfliktą ir kt. tarpasmeninis konfliktas – tai socialinis reiškinys, kurio metu tarp dviejų ar daugiau asmenų vyksta priešingų interesų, nuostatų, tikslų ar tikslo siekimo būdų susidūrimas. Konfliktas formuoja asmenybės nuostatas į konfliktą sukėlusį žmogų ir į visą tai, kas su tuo žmogumi susiję.

M. Doičas (M. Deutch) konfliktus suskirstė į produktyviuosius ir destruktyviuosius (naikinančius). Destruktyvusis konfliktas orientuotas ne į problemos išsprendimą, o į oponento sunaikinimą. Po destruktyvaus konflikto problema lieka neišspręsta, o konfliktą sukėlusi problema išlieka, jo dalyviai laikosi priešingų nuostatų. Destruktyvus konfliktas būdingas plėtojimasis ir stiprėjimas. Stiprėjant destruktyviam konfliktui, kinta ir bendravimo pobūdis – mažėja loginis argumentiškumas, didėja elgesio gynybiškumas. Naikinamasis konflikto pobūdis prisideda prie jo stiprėjimo. Meškos paslaugą atlieka vadinamoji pažintinio suderinamumo tendencija. Ji verčia konflikto dalyvį vėlesnes, laiko atžvilgiu, mintis ar vėlesnius poelgius derinti su tuo, kas anksčiau priešininkui pasakyta, kas padaryta. Konfliktas – didelis iššūkis prestižui. Todėl ir kyla noras būti logiškesniam, nuoseklesniam. Konfliktą išprovokavusius, gal ir atsitiktinius, neapgalvotus žodžius tenka pagrįsti, ieškoti argumentacijos(kad ir netinkamos), žodžiu įteisinti savąją poziciją. Oponentas irgi daro tą patį. Taip konfliktas suintensyvėja, bet kodėl iš karto nepasakius:”Atsiprašau, suklydau.” Taip elgiasi angelai, žmonės – rečiau. Yra ir labiau žemiškų priežasčių, dėl kurių vengiama atsisakyti ankstesnės klaidingos pozicijos. Tai baimė, kad oponentas ims piktnaudžiauti mūsų kaltės prisipažinimu. Destruktyvusis konfliktas toks nebūtų, jei neturėtų tikslą naikinantį priešininką, jei nefiziškai, tai dvasiškai. Reikia leisti pralaimėjusiai pusei garbingai pasitraukti iš situacijos, juolab, jei tą pralaimėjimą stebi ir liudininkai. Prestižo praradimas prie liudytojų yra daug skausmingesnis. Yra ir kitokių priežasčių, skatinančių destruktyvųjį konfliktą. Tai mąstymo fiksuotumas. Konflikto metu dėl didelio emocinio krūvio, mažiau suvokiamas reagavimas į problemų variantus. Oponentai įsikimba vienos kokios minties, vieno sprendimo. Tipiškam konfliktui būdingas mąstymo standartiškumas, ribotumas. Pasireiškia ir laiko fiksuotumas. Dėmesys koncentruojamas į momentinius reiškinius, į jais pasiekiamus rezultatus, mažai atsižvelgiant į tolesnes pasekmes. Žodžiu, bet kokia kaina siekiama pergalės efekto.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2851 žodžiai iš 8991 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.