Duonos kelias nuo grudo iki stalo
5 (100%) 1 vote

Duonos kelias nuo grudo iki stalo



Duona yra vienas iš seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės. Reikia manyti, kad duona plačiau paplito atsiradus žemdirbystei, neolite, kada didesnėje Europos dalyje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, jau buvo auginami kviečiai, miežiai, soros, gal ir rugiai. Galimas dalykas, kad iš šių javų miltų buvo gaminama neraugintų storų apvalių blynų pavidalo duona.

Rugys turi bendrą šaknį daugelyje indoeuropiečių kalbų. Tai rodo, kad juos augino jau tais laikais, kai indoeuropiečių gentys dar nebuvo susiskirsčiusios į etnines grupes.

Archaninės sakmės sako, kad seniau rugių varpos augdavusios didelės: nuo stiebo apačios iki viršūnės. Žmonės, daug duonos turėdami ir jos nebrangindami, užrūstindavo Dievą. Tad jis nusprendė juos nubausti ir ėmė braukti rugių varpą, ją ne tik sumažindamas, bet ir visai nubraukdamas. Tuo metu atsirado šuo, kuris paprašė visos varpos nenubraukti – palikti nors truputį jo daliai. Dievas šuns paklausė ir paliko nedidelę rugio varpą. Vadinasi, žmogus valgo šuns dalies duoną.

Raugintos duonos kilmė taip pat labai sena. Žinoma, kad raugintą duoną kinai vartojo jau III, egiptiečiai – II tūkstantmetyje pr. m. e. Baigiantis neolitui, Europoje duona turėjo būti žinoma gana plačiai. Didelis duonos kiekis (22 kg.) rastas Šveicarijoje – Rotenhausene. Vakarų Šveicarijoje iškastas kepalėlis duonos, iškeptas 4000-3500 pr.m.e. Mūsų krašte, kaip ir kitur, duona archeologų atkasama retai, nes ji žemėje galėjo išlikti tik ypatingomis sąlygomis. Tačiau Gabrieliškių – Naukaimio piliakalnyje (II – IIIa.) drauge su grūdais rasta suanglėjusių duonos gabalų. Iš jų matyi, kad to meto duona buvo dviejų rūšių: neakyta, t.y. nerauginta ir akyta – rauginta. Abiejų rūšių duonoje rasta miežių ir sorų priemaišų. B. Kuzminsko tyrinėjimai rodo, kad abi duonos rūšys Gabrieliškių ir kitų apylinkių gyventojų buvo vartojamos mažiausia prieš kelis tūktančius metų. Duona buvo kepama pelenuose, paskui puodo pavidalo krosnyse. Duonos paplotis dedamas ant įkaitintų akmenų, uždengiamas moliniais smailiadugniais puodais. Jų rasta Šventosios ir Kretuono gyvenvietėse.

Mūsų protėviams duona turėjo didelę reikšmę. Antai Minsko gubernijoje kaimelyje prie Beržūnos upės, kur gyveno asimiliavęsi su baltarusiais lietuviai, net 1888m. vienas valstietis laikė žalvarinę statulėlę, kurią apylinkės gyventojai senoviniu papročiu garbino kaip dievaitį. Prie jo kojų buvo laikoma „duona“ (akmenėlis, nutekintas kaip bandelė), kurią žmonės bučiuodavo ir naudodavo kaio vaistą nuo įvairių lygų. Dvasininkai, sužinoję apie šį pagonišką paprotį, dievaitį ir jo duoną norėjo konfiskuoyi. Tačiau valstietis suspėjo statulėlę paslėpti tarp akmenų. Dvasininkai surado tiktai „dievaičių duoną“, kurią atėmė ir atidavė Taturo muziejui Minske. Iš ten ją Jonas Luckevičius ir šitą istoriją papasakojo J. Basanavičiui.

Duona plačiai minima seniausiame liaudies kūrybos žanre: smulkiojoje tautosakoje, sutartinėse, sakmėse, tikėjimuose, kalendorinėse bei agrarinėse apeigose ir kt. Žiloje senovėje duona buvo suasmeninta ir sudievinta.

Moteris buvo ne tik javų augintoja, bet ir duonos gamintoja. Ji kūrė bei puoselėjo labai įvairias ir sudėtingas duonos garbinimo apeigas, kurios buvo atliekamos per kalendorines ir agrarines šventes. Savo išaugintą duoną ji apsupo magija, sakrališkumu, įpynė į liaudies žodinę kūrybą: patarles, priežodžius, pasakas, sakmes ir kt.





Senovės lietuviai, kaip ir kitos žemdirbių tautos, duoną pelnė sunkiai ir vargingai, toėl ją labai brangino, supo pagarba, kūrė apie ją pasakas. Vienojepasakoje sakoma: beardamas artojas pavargo, išalko. Sustabdė lauke arklį, pats atsisėdo, išsiėmė iš maišelio duonos ir valgo. Artojas nešykštus, atlaužia gabalą ir duoda velniui. Šis valgydamas gardžiuojasi, stebisi jos nepaprastu skoniu ir prašo išmokyti jį pasidaryti duonos. Žmogus sutinka ir pradeda pasakoti. Pirmiausia reikia suarti žemę, paskui ją suakėti. Po to atvežti iš tvarto mėšlo, jį iškratyti, vėl suarti, tada atsivežti iš svirno rugių, pasėti, pasėtus suakėti ir laukti, kada grūdai sudygs. Sudygusius rudenį ir pavasarį prižiūrėti, kad dirvose neatsirastų vandens. Jei atsiranda, reikia iškasti griovelius ir jį nuleisti. Kai rugiai noksta, reikia juos prižiūrėti, kad nepernoktų ir neišbyrėtų grūdai. Prinokusius rugius nupjauti pjautuvais, surišti į pėdus, sustatyti į gubus, kad išdžiūtų. Išdžiūvusius suvežti į kluoną, sukrauti į šalines, paskui, suklojus ant laito, iškulti, iškultus, išvėtytus sunešti į svirną ir supilti į aruodus. Ruošiantis kepti duoną reikia atnešti rugių į pirkią, papilti ant krosnies arba iškūrentoje krosnyje, kad jie išdžiūtų. Išdžiūvusius sugrūsti piestoje, išsijoti per rėtį arba išvėtyti niekotėlėje (geldoje). Šitaip apdorotus rugius sumalti girnomis. Kepant duoną reikia pašildyti vandens, atsinešti duonkepę, užmaišyti tešlą ir pastatyti rūgti. Išrūgusią tešlą išminkyti ir palaikyti kol pakils. Kai krosnis išsikūrens, padaryti duonos kepalus ir juos pašauti į krosnį. Iškepusią duoną
galima valgyti. Tai šitaip daroma duona.

Velnias klausė klausė, galvojo galvojo ir jam pasirodė, kad padaryti duoną labai ilgas, sunkus ir varginantis darbas. Jis pasakė žmogui, kad geriau jau tos skanios duonos nevalgysiąs, negu tiek daug dėl jos dirbsiąs.

Senovėje duona buvo kepama labai įvairiai. Kol dar žmogus nebuvo sugalvojęs krosnies duonai kepti, ją kepdavo ant įkaitintų akmenų, žarijų, karštuose pelenuose, ugnies atokaitoje, duobėse, virš kurių buvo kūrenama ugnis. Archainių kepimo būdų pėdsakų buvo išlikę kalendorinių ir agrarinių švaenčių apeigų papročiuose dar XIXa. – XXa. Pradžioje. Daugiausia tų papročių išlaikė kai kurių Lietuvos vietų piemenys per Sekminių apeigas. Dar XXa. Pradžioje kai kur Dzūkijoje piemenys lauže kepdavo aplipdytą moliu seną varną, žąsiną, ropėje įdarytą košę. Panašiai kepdavo ir tešlą, įvyniotą į lapus.

Kada atsirado krosnis duonai kepti, sunku tiksliai nustatyti, nes trūksta duomenų. Tačiau žinoma, kad pastatų su ugniakuru jau buvo akmens amžiuje. Jų pėdsakų aptinkama archeologinėse iškasenose.

Kai kurie neolito ir žalvario laikų židiniai, ypač tie, kurie išdėlioti akmenimis arba plūkti iš molio, greičiausiai buvo skirti duonai ir mėsai kepti. Dydžiu ir plūktu iš molio pagrindu jie primena duonkepę krosnį. Keturkampiame pastate Dūkšto piliakalnyje aptiktas II – I tūkstantmečio pr.m.e. židinys (1×1,5 m. dydžio).

Lietuvoje mezolitinės kultūros židinių aptikta Eiguliuose (Kauno raj.), Kuršių nerijoje ir kt.

Krosnys ant medinio pagrindo statytos ir vėlesniais laikais. XIII – XIVa. Duonkepė krosnis atkasta Vilniuje, Dainų slėnyje. Ji pastatyta ant pamato vakariniame pirkios kampe prie lauko durų, panašiai kaip ir mūsų laikų tradicinės krosnys. Lygiagrečiai su šiaurės vakarų siena buvo padėti trys apie 25cm. Storio rąstai, ant jų uždėtos 6 – 8cm. Storio plačios tašytos pliauskos, dėl to krosniai susidarė apie 35cm. aukščio pamatas, kuris buvo sujungtas su siena. Čia, kaip Sarnatės name, virš pamato buvo užpiltas centimetrų storio smėlio sluoksnis, o virš jo pastatyta krosnis, plūkta iš molio su smulkiais akmenukais. Viršutinė krosnies dalis nugriauta.

Žinių apie geležies amžiaus ugniakurus randama Rytų Prūsijos senkamių keramikoje, daugiausia ant urnų, į kurias buvo pilami mirusiųjų pelenai. Ant jų matyti išraižyti nameliai. Kai kur rasta ir jų modelių, kurių interjere akcentuojama krosnis arba namų židinys.

Vadinasi, archeologiniai šaltiniai rodo, kad duonkepės krosnys buvo žinomos jau akmens, žalvario ir geležies amžiais.

Remiantis rašytiniais ir etnografiniais šaltiniais, seniausia duonkepe krosnimi mūsų krašte reikėtų laikyti pirčių krosnis, sukrautas iš stambių ir smulkių akmenų. Seniausios Lietuvos pirtys buvo žeminės ar pusiau žeminės. Gerokai vėliau pradėta statyti antžeminės pirtis. Paprastai jos buvo statomos prie upelio ar ežero. Pirmiausia buvo iškasama duobė, jos dugnas plūkiamas moliu ar išklojamas meždio pliauskomis. Paskui iš stačių stulpų renčiamos sienos, dengiamos lubos ir stogas. Panašiu būdu pirtys buvo statomos nuolaidžiuose kalneliuose, įkasant į jo statų šoną. Tokių pusiau žeminių pirčių sienų didesnė dalis buvo žemėje, o mažesnė – virš žemės. Vėlesniais laikais pirtys buvo statomos ant žemės iš rąstų, šakų su moliu ar vien iš moli.

Visų rūšių pirtyse buvo iš akmenų kraunamos krosnys. Jų pavadinimas archaiškas, kilęs iš sukrautos akmenų krūvos, vadintos krūsnimi. Daugelyje rytų bei pietų Lietuvos vietų namuose esančios krosnys kartais vadinamos pečiais, o pirčių visuomet ir visur – krosnimis. Pirties kaip ir pirkios krosnys paprastai buvo įrengiamos pastato kairėje pusėje prie durų. Seniausio tipo krosnims buvo kasama negili duobė, iš šonų suremiami dideli plokšti akmenys, kurie sudarė angą; toks pat plokščias akmuo dedamas ant viršaus ir iš galo. Po to kraunami mažesni akmenys, kad sudarytų kūgio formą. Vėlesniais laikais kartais senu papročiu priepirtyje buvo statoma duonkepė krosnis.

Pirtis buvo seniausia pirkia, nes joje dar ir XXa. Pradžioje žmonės gyvendavo sudegus namui. Kai kur pirtyse buvo apgyvendinami senieji šeimos nariai arba tie, kurie, pasidalijus turtą, neįstengdavo greitai pasistatyti namo.

Pirtyje žmonės atlikinėdavo šeimos švenčių apeigas. Paauglės mergaitės pirtyse apeigomis buvo įšventinamos į merginas. Šis paprotys greičiausiai siekia motininės-gimininės santvarkos laikus. Paauglius berniukus įšventindavo į bernus dažniausiai jaujose, prie besikūrenančios krosnies. Tai sakytų, kad jaujos pastatas atsirado vėliau negu pirtis.

Kad pirtis žiloje senovėje buvo gyvenamasis būstas, rodo ir tai, jog ilgą laiką lietuvės ir latvės moterys gimdydavo pirtyse. Ten buvo atliekamos ir gimimo apeigos, aukojama gimdymo ir likimo lėmėjai deivei Laimai, atnešančiai kūdikius. Pirtyse kūdikiui buvo suteikiamas vardas. M. Proterijus rašo, kad gimdymo dieną pribuvėja su kita sena moterimi eidavo į pirtį. Ten rasdavo išvirtą seną gaidį ar vištą, kuriuos valgydavo, užgerdamos alumi, ir prašydavo deivės Laimos, vėliau –
Marijos, kad kūdikis sėkmingai gimtų. Suvalgyto ir paaukoto maisto likučius su kaulais slapta užkasdavo žemėje. Gimusiį kūdikį nuprausdavo šaltu vandeniu – Laimos prakaitu.

Po gimdymo moteriai 40 dienų buvo neleidžiama eiti į pirtį praustis, vaikščioti per lauką, kad nepakenktų žmonėms ir pasėliams. Pirmoji gimdyvės pirtis senovėje buvo vadinama „Laimos pirtimi“. Atėjusią į pirtį, moterys ją pasitikdavo, bėgdamos į lauką ir šaukdamos „vilkas avelę neša“ bei pravardžiuodamos ją meška, vilke ir pan. Šitaip buvo soekiama nukreipti blogųjų dvasių dėmesį. Gimdyvė atsinešdavo į pirtį dovanų rankšluostį ar juostą, kurią padėdavo ant krosnies, paskui ką nors dovanodavo moteriai, kūrenusiai pirtį. Po aukų ir dovanų duonos rūgšties ragavimu prasidėdavo moterų vaišės. „Laimos pirties“ apeigos gimdyvę įvesdavo į normalų gyvenimą ir ją apvalydavo materialine ir miraline prasme.

Senovėje pirtyse buvo atliekamos ir vestuvių apeigos, kurios paprastai prasidėdavo jaunosios priešvestuviniu prausimu.

Pirmosios krosnys buvo pailgos. Panašios ir dabar yra šių apylinkių klojimų pirtyse. Tokių krosnių pakuros buvo nedidelės, žemos. Viršun duonkepės krosnies kaktos buvo skylė dūmams išeiti. Dažniausiai jų buvo 2. Kurui sudegus, speltės buvo uždaromos kamščiais, o pakura buvo uždengiama plokščiu akmeniu. Taip darydavo, kad krosnis greitai neatvėstų. Nėra abejonės, kad ši krosnis buvo skirta duonai kepti ir kai kuriems valgiams gaminti.

Vėliau, apie XVIIIa. Vidurį, priemenėje buvo pastatytas lengvas asimetriškas kaminas iš 4 – 6cm. kartelių, horizontaliai išpintų karkliniais virbais ir iš abiejų pusių apkrėstas molio skiedinių su spaliais.

Krosnių statyba turi labai senas tradicijas, susiklosčiusias per ilgus šimtmečius. Seniausios krosnys statomos iš akmenų ir molio arba vien iš molio. Žmonės tikėjo, kad tam tikros apeigos, magiški veiksmai, burtai yra būtini, norint pastatyti gerą kaitrią krosnį. Be to, krosnis buvo laikoma šventosios ugnies deivės Gabijos buveine. Todėl, pradedantstatyti krosnį, tradiciniu papročiu buvo atliekamos apeigos, aukojamos aukos – duona ir gaidys.



Duoną, kaip pagrindinį lietuvių maistą, mini rašytiniai šaltiniai. J. Dlugošas rašo apie apeiginę lietuvių duoną, aukotą derliaus šventėse vėlėms, ir pagrindinį žemaičių maistą – duoną ir mėsą. Nederliaus metais mūsų protėviai valgydavo ir bėralinę (nevėtytų rugių) duoną, kurią valstiečiai kepdavo ir baudžiavos laikais. Tokią bėralinę Lietuvos baudžiauninkų duoną XVIa. Aprašo A. Gvagninas. Valstiečiai bėralinę duoną valgydavo dar ir XIXa., o kartais ir Pirmojo pasaulinio karo metu. Pušalote XIXa. Iškultus rugius nevėtytus supildavo į aruodus. Tokį bėralą džiovindavo, grūsdavo piestoje, sumaldavo ir kepdavo duoną. Su krosnies pirmuoju pakūrimu susiję daug tikėjimų. Naują krosį džiovindami žiūrėjo, kaip ji dega. Jei degdama eižėja, skyla, trūkinėja, tai kas nors iš namų skirsis, mirs arba išvažiuos. Pirmą kartą pakūrus krosnį, reikia ją peržegnoti, kad velnias neįeitų.

Geresnė buvo šliaugtinė duona, kurią kepdavo iš nevėtytų grudų, nes ji turėjo mažiau pelų. Neturėdami bėralo, valstiečiai maišydavo į duoną vasarinių javų miltų, pridėdavo bulvių ar runkelių. Bado metais į duoną dėdavo įvairių javų bei sėmenų pelus, maišydavo balų samanas, žoles bei medžių žieves, ąžuolo giles, lazdynų žiedus, rūgštynių bei viržių sėklas, laukinių morkų šaknis, dobilų sėklas, net beržo pjuvenas ir kt. Tokia duona žmonės gindavosi nuo bado, bet nuo jos imdavo sirgti.

Prie nepritekliaus duonos priskiriama „vogtinė“ duona. Ją kepdavo iš neprinokusių rugių varpų. Varpas sudžiovindavo krosnyje, sugrūsdavo piestoje ir sumaldavo. Tokia duona būdavo žalsvos spalvos. „Vogtinę“ duoną Švenčionių apylinkėse prieš rugiapjūtę dažnai valgydavo neturtingi valstiečiai dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Prieš malimą rugiai ar bėralas buvo džiovinami. Džiovindavo įvairiai. Seniausias būdas – džiovinti javus saulėje ar ant krosnies. Kai džiovindavo pirmuoju būdu, tai saulėtoje vietoje patiesdavo marškas ir papildavo ant jų po 3 – 4 arba 5 – 6 gorčius grūdų, paskirstydavo trijų pirštų storio sluoksniu ir palikdavo. Kdad grūdų nekapstytų vištos, pastatydavo saugoti vaiką.

Išdžiovintų rugių ir kitų javų grūdus smulkindavo piestose ir maldavo girnomis. Piestas darydavo iš eglinės arba ąžuolinės storos kaladės, aukštumo žmogui iki juosmens. Ant kaladės vidurio paberdavo krūvą žarijų ir taip palikdavo. Žarijos pamažu išdegindavo kaladėje įdubimą. Paskui įdubimo kraštus išgramdydavo, išdailindavo, į dugną įmušdavo du tris kampuotus akmenis. Tada dailindavo piestos išorę, dažnai nuskaptuodavo ją per vidurį. Grūstuvą paprastai darydavo iš ąžuolo, per vidurį paplonindavo, kad būtų galima apimti delnu. Grūsti tiko abu galai. Kad darbas būtų sėkmingesnis, kartais galuose prikalinėdavo smulkių vinių.

Kad ne taip būtų sunku grūsti, piestos buvo tobulinamos. Jas pritaisydavo prie svirties, pakabintos prie lubų. Lietuvoje, ypač
dalyje, buvo naudojama kojinė piesta, kuri niekuo nesiskyrė nuo paprastos rankinės piestos, tik jos piestas (grūstuvas) buvo pritaisytas prie kartelės. Ji buvo pritvirtinta prie stulpelio taip, kad lengvai judėtų.

Senovėje javus maldavo akmeninėmis girnomis. Tokiomis girnomis javus malti buvo labai sunku it tai atimdavo daug laiko. Geležies amžiuje Vidurio ir Rytų Europosatsirado sukamosios girnos. Jas sudarė du apvalūs plokšti akmenys (40 – 60cm. skersmens), kurių apatinis buvo pritvirtintas kokioje nors geldoje ar išskobtoje kaladėje. Viršutiis akmuo buvo pritaisytas ant geležinės ašelės. Prie viršutinio akmens buvo rankena girnoms sukti, o viduryje iškalama apvali skylė grūdams pilti, vadinama prapieste arba kaše. Vėliau jos buvo tobulinamos. Sunku pasakyti kada pasirodė arklių sukamos girnos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2632 žodžiai iš 8736 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.