Duopolija naudingumas
5 (100%) 1 vote

Duopolija naudingumas

Turinys

Įvadas………………………………………………………………..3

1. Naudingumas…………………………………………………4

2. Duopolija………………………………………………………7

2.1 A.Cournot modelis…………………………………..8

2.2 H.Stackelberg pusiausvyra…………………………9

3. Uždaviniai…………………………………………………….11

Išvados…………………………………………………………….14

Literatūra………………………………………………………….15

Įvadas

Ekonomika – tai mokslas, padedantis iš ribotų visuomeninių išteklių panaudojimo alternatyvų, pasirinkti geriausią.

Bet kuriame ūkyje visada iškyla pasirinkimo problema: ką gaminti, kaip gaminti iš ribotų išteklių ir kam paskirstyti produktus. Priklausomai nuo to, kas ir kaip sprendžia šias problemas, skiriamos šios ekonominės sistemos:

 papročių ekonomika;

 grynoji kapitalistinė;

 komandinė (planinė) ekonomika;

 mišri ekonominė sistema.

Mikroekonomika – nagrinėjantis, kaip žmonės, firmos, kiti ūkio subjektai daro ūkinius sprendimus, esant išteklių apribojimams.

Šiame referate nagrinėsiu naudingumo teoriją , A. Cournot modelį ir H. Stackelberg pusiausvyrą.

1. Naudingumas

Svarbiausias rinkos santykių subjektas yra vartotojas. Jo norai ir ekonominės galimybės formuoja prekių ir paslaugų paklausą, kuri sąlygoja pasiūlą. Vartotojo elgsena grindžiama naudingumo teorija.

Naudingumas – nauda, pasitenkinimas, malonumas, kurį žmonės gauna vartodami prekes ar paslaugas. Ekonomistai mano, kad naudingumas nėra prekės ar paslaugos ypatybė, o tai yra naudos gavimas iš tos prekės ar paslaugos. Grūdai buvo XIX amžiuje vartojamo naudingumo pavyzdys. Grūdai turi tas pačias ypatybes pertekliaus ar bado atvejais, bet jų tikrąjį naudingumą nusako tik vartotojas. Vartotojo naudingumas priklausomai nuo jo fizinės ar protinės būklės yra unikali kiekvieno asmens savybė.

Bendrasis naudingumas – naudingumas , kurį vartotojas gauna suvartojęs tam tikrą prekių ar paslaugų kiekį. Bendroji nauda nusako, gautos naudos sumą.

Ribinis naudingumas – papildomas naudingumas, kurį gauna vartotojas sunaudojęs papildomą prekės vienetą. Ribinis naudingumas susijęs su nauda, gauta iš papildomai panaudoto ar suvartoto vieneto, ir todėl kartais vadinamas papildoma nauda. Pavyzdžiui, žmogaus bendroji nauda padidėtų, jeigu jis nusipirktų papildomą porą batų. Jeigu tas žmogus iš pradžių turėjo tris poras batų, tuomet papildomas vienetas būtų dar viena pora batų, ir susidarytų keturios poros batų. Ribinė nauda yra teigiama, tačiau mažesnė už ribinę naudą, gaunamą perkant trečiąją porą batų. Tai vadinama mažėjančia ribine nauda.

Ribinės naudos nereikia painioti su bendrąja. Bendroji nauda yra bendra naudos, gautos iš visų suvartotų vienetų, suma. Ribinė nauda gaunama tik iš paskutinio suvartoto vieneto. Kaip tik šis skirtumas paaiškina vertės paradoksą.

Įprastasis naudingumas – naudingumas, kurį lemia vartotojo teikiamų pirmenybių išdėstymo skalėje tvarka. Vartotojas išdėsto prekių ir paslaugų rinkinius pirmenybės teikimo tvarka; pirmoji vieta šioje skalėje duoda jam didžiausią naudą, o paskutinė – mažiausią.

Skalė pažymi tą faktą, kad dydis tarp kategorijų nėra vienodas. Tai yra tarp pirmosios ir antrosios kategorijos gauta arba prarasta nauda nebūtinai yra tokia pati kaip ir tarp antrosios bei trečiosios kategorijos ir t.t. Aritmetinėje skalėje tarp vieno colio ir dviejų colių yra vienas colis, o tarp dviejų colių ir trijų colių – taip pat vienas colis. Šios skalės įgyja skirtingus ir dažniausiai neišmatuojamus dydžius tarp skaičių.

Vartotojas, kaip rodo abejingumo kreivė, yra indiferentiškas įvairiems konkretaus prekių rinkinio deriniams. Svarbu tai, kad daroma prielaida, jog vartotojai elgsis protingai, ir tai reiškia, kad jie visuomet greičiau pasirinks naudingesnį rinkinį negu tą, kurio nauda mažesnė.

Laukiamasis naudingumas – tai priimtinas pasirinkimo tikslas uždaviniuose, kai ateitis neapibrėžta. Tai, kad atsitiktinio pasirinkimo baigmės yra vartojimo prekės, vartojamos skirtingomis aplinkybėmis, reiškia, jog tik viena iš šių baigmių galiausiai ištiktųjų įvyks. Pavyzdžiu, šiandien snigs, arba ne; mūsų namas sudegs, arba ne. Pasirinkimo uždavinys sudarytas taip, kad įvyks tik vienas iš daugelio galimybių baigmių, ir todėl bus įgyvendintas tik vienas sąlyginio vartojimo planas.

Sakykime, sekančiais metais norime apsidrausti savo būstą nuo gaisro. Turime tris variantus: c0 turtas dabar, c1 turtas būstui sudegus ir c2 turtas jei gaisro nebus. Jei π1 yra gaisro tikimybė, o π2 – tikimybė, kad gaisro nebus, tai iš trijų variantų pirmenybes galime išreikšti u (π1, π2, c0, c1, c2,) naudingumo funkcija.

Paskui svarstome turto, esančio dabar, ir turto, gausimo vienoje iš galimų baigmių, mainus – pavyzdžiui, kiek sutinkame atsisakyti pinigų dabar, kad gautume jų bent kiek daugiau, jei būstas sudegtų. Toks sprendimas turėtų nepriklausyti nuo to, kiek galėsime vartoti
likusioje tikrovės padėtyje – kiek turto turėsime, jei butas išliks sveikas. Juk būstas arba sudegs, arba ne. Jei jis sudegtų, tai papildomo turto vertė neturėtų priklausyti nuo to, kiek turėtume turto, kai jis nesudegtų. Kas praėjo, tai praėjo – todėl tai, kas neįvyko, neturėtų paveikti vartojimo vertės įvykusioje baigmėje.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 761 žodžiai iš 2388 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.