Durkheimo sociologija
5 (100%) 1 vote

Durkheimo sociologija

11213141



Durkheimo sociologija.Sociologinio metodo taisyklės

ir jų pritaikymas savižudybės priežasčių

analizėje, darbo pasidalijimo, teisės ir religijos

sociologinė analizė

Sociologijos referas

Vilnius

2003

ĮVADAS

Durkheimas (1858 – 1917) – prancūzų sociologas.Tačiau jis yra ne tik bendruomenės sociologas; jis yra ir epistemologas bei metafizikas. Durkheimas, plėtodamas sociologines Saint – Simono ir pozityvistines Comte’o idėjas, aiškina civilizacijų sociologiją kaip „socialinių mokslų sistemą“, kurioje visiems socialiniams mokslams keliamas reikalavimas remtis sociologiniu metodu, tai yra pripažinti civilizacinių faktų egzistavimo nepriklausomybę nuo subjekto ir juos skrupulingai moksliškai tyrinėti kaip „daiktus“.

Taisyklėse Durkheimas paprasčiausiai kalba apie objektyvias socialines jėgas ir kolektyvinę sąmonę dažnai apibūdina taip, tarsi ji būtų stebimas „daiktas“, lemiantis kiekvieno individo sąmonės turinį.

Nusikaltimas, pamišimas, religija, moralė, ekonominė konkurencija ir teisė yra aiškinami, remiantis metodologija, kuri teikia pirmenybę bendruomenei.

Tai kas užgimė Darbo pasidalijime ir buvo pakrikštyta Socialinio metodo taisyklėse, vėliau buvo įtvirtinta Savižudybėje ir Elementariose religinio gyvenimo formose. Ilgą laiką Durkheimo studentai atkakliai laikėsi požiūrio, kad šie darbai paklūsta skirtingoms intelektualinėms kategorijoms, tarsi jie priklausytų netolydžioms Durkheimo gyvenimo kūrybos fazėms. Iš tikrųjų yra priešingai: Sociologinio metodo taisyklėse pabrėžiama metodologija yra giliai įsišaknijusi Darbo pasidalijime. Tap pat akivaizdu, kad tiek konkretus empirinis Savižudybės turinys, tiek toli siekianti mokslinė Elementarių religinio gyvenimo formų esmė randasi iš Taisyklėse abstrakčiai išdėstytų įžvalgų ir pasiūlimų. Trumpai tariant, Durkheimo minties nereikėtų skirstyti į kintančias ir atsietas viena nuo kitos fazias – evoliucinę, metafizinę, empirinę ir funkcinę- institucinę – bei tvirtinti, kad jos ta pačia tvarka atitinka keturis jo išspausdintus darbus.



Knygoje Sociologijos metodo taisyklės Emile’is Durkheimas skelbė: „Pirmoji ir svarbiausioji taisyklė: Socialinius faktus traktuoti kaip daiktus“ (1895, 2 skyrius). Socialiniai reiškiniai mums pasirodo kaip „išoriniai daiktai“, o ne kaip subjektyvūs socialinių veikėjų vaizdiniai (kurie nėra mums tiesiogiai prieinami). Ši taisyklė galioja net tiems reiškiniams, kurie yra „akivaizdus laisvos valios veiklos rezultatas“, iš dalies ir dėl to, kad „tariamieji grynos valios aktai, juos atidžiau išnagrinėjus, paprastai atsiskleidžia kaip nuoseklumo ir reguliarumo apraiškos, patvirtinancios jų objektyvumą“. Be to, „negalima iš anksto postuluoti jokios praktikos laisvavališkumo“ (2 skyrius , 1 skirsnis ). Taip parengiama dirva natūralistinėms ir realistinėms socialinių reiškinių koncepcijoms, – būtent dėl to Sociologijos metodo taisyklės ir tapo sociologijos klasika.

Funkcinio aiškinimo sanprata pradedama vartoti 3 skyriuje, kurio pavadinimas žada pateikti „Normos atskyrimo nuo patologijos taisykles“.Funkcionuojančios visuomenės čia traktuojamos pagal analogiją su sveikais organizmais ir analizuojamos dėmesį sutelkiant į „sveikatą“ sąlygojančius procesus. Pagrindinė taisyklė skamba:

Socialinis faktas santykyje su tam tikru socialiniu tipu tam tikroje jo išsivystymo fazėje yra normalus, jeigu jis aptinkamas atitinkamoje vidutiniškos tos rūšies bendruomenės evoliucijos fazėje.

Po to glaustai pateikiama labai netikėta nusikaltimo – reiškinio, „kurio patologinis pobūdis yra neginčijamas“, – interpretacija. Mums siūloma įsidėmėti, jog nusikaltimų daroma visose visuomenėse ir jų nuolat gausėja. Vadinasi, nusikalstamumas (iki tam tikro lygmens) yra normalus, o ne patologinis reiškinys, jis netgi yra „visuomenės sveikumo veiksnys, sudedamoji visų sveikų visuonenių dalis“. Turima omeny, kad visuotiniai ir tvarūs reiškiniai yra „normalūs“,vadinasi, atlieka ir tam tikrą visuomenių palaikymo funkciją.

Kokiu būdu? Nusikaltimas yra „aktas, pažeidžiantis labai stiprius kolektyvinius jausmus“, be kurių būtų prarastas visuomenės solidarumas. Tokie jausmai negali būti puoselėjami abstrakčiai. Jų stiprumą gali palaikyti tik pažeidėjų vykdomos provokacijos ir už pažeidimus taikomos bausmės. Tad kuo sėkmingiau „kolektyvinė sąmonė“ susidoroja su įprastu nusikalstamumu, tuo jautresnė ir reiklesnė ji tampa, tuo daugiau veiklos rūšių laikomos nusikalstamomis. Šventųjų visuomenėje „nusižengimai, kurie pasauliečiams atrodo smulkūs, sukelia tokį pat skandalą, kaip įprasti nusikaltimai įprastoje visuomenėje“.

Tad nusikaltimas yra būtinas; jis yra susijęs su pamatinėmis viso socialinio gyvenimo sąlygomis, kartu jis ir naudingas, nes tik esant šioms sąlygoms, kurioms jis pats priklauso, galima normali teisės ir moralės evoliucija.

Tai dar ne viskas. Šiandienos moralė esti vakarykštis nusikaltimas – prisiminkime Sokrato nepriklausomo mąstumo nusikaltimą, „kuris atėniečiams padėjo įgyti jiems reikalingą naują
moralę ir tikėjimą“. Taigi

priešingai nei manoma nusikaltėlis jau neatrodo visiškai asociali, parazituojanti būtybė, keistas ir nepritampantis visuonenės svetimkūnis. Iš tikrųjų jis atlieka tam tikrą funkciją socialiniame gyvenime.Grįždamas prie „socialinių faktų aiškinimo taisyklių“, 5 skyriuje Durkheimas atskiria priežastis nuo funkcijų. Jis pripažįsta, kad individų jausmai ir intencijos atlieka tam tikrą vaidmenį bet kuriame istoriniame naratyve, ir mano, kad bendroji psichologija yra pajėgi pateikti priežastinio aiškinimo schemą, kuri tiktų individualistiniam socialiniam mokslui. Tačiau jis griežtai neigia, kad individuali sąmonė yra kažkas daugiau nei būtinoji socialinių faktų sąlyga:

Visuomenė nėra tik individų suma. Sistema, kurią sudaro jų bendrija, yra specifinė realybė, tirinti specifinių savybių.

Individai visada saistomi socialinių apribojimų, ypač paveldėtų priedermių, kurių neįmanoma paaiškinti vien individualistinėmis kategorijomis. Postuluojant įgimtus žmogaus instinktus, pavyzdžiui, religinius, estetinius ar moralinius, lieka nepaaiškinta tų apribojimų formų įvairovė („individo prigimtis tėra beformė medžiaga, kurią formuoja socialinis veiksnys“).Be to, toks postulavimas primena išjuokiamą viduramžių scholastų mėginimą paaiškinti, kodėl opiumas veikia migdomai, postuluojant opiumo prigimtyje esančią virtus dormitiva (migdomąją galią).Socialiniai faktai turi socialines, o ne psichologines priežastis, kurios skiriasi nuo jų atliekamų funkcijų.

Tad galima suformuluoti šį principą: Socialinio fakto priežasčių reikia ieškoti ankstesniuose socialiniuose faktuose, o ne individų sąmonės būsenose < >.Socialinio fakto funkcijas reikia aiškintis vienokio ar kitokio socialinio tikslo atžvilgiu (1895, 5 skyrius, 2 skirsnis).

Suprantama, dabar negalime gilintis į Taisykles, o juo labiau į visą Durkheimo teoriją. Tačiau galime pasinaudoti joje pateikta sistemos ir funkcijos samprata. Tiesa, ji nėra visiškai bendra, nes Durkheimas kalba specifiškai apie organines sistemas ir siekia specifinio tikslo – įrodyti socialinių faktų autonomiškumą („kiekvieną kartą, kai sociologinis reiškinys aiškinamas tiesiogiai remiantis psichologiniu reiškiniu, galime būti tikri, kad aiškinimas bus klaidingas“);tad gali būti sistemų, kurios neprimena organizmų ir funkcinių aiškinimų, grindžiamų psichologiniais faktais. Durkheimo poziciją Taisyklėse nusako keturi komponentai: „Socialinių faktų“ ontologija, kuri apibrėžiama kaip nuo individualios sąmonės priklausoma tvarka ir nepaaiškinama nuorodomis į žmogaus prigimtį.Metodologija, pagal kurią socialiniai faktai aiškinami nurodant jų funkciją „vienokio ar kitokio socialinio tikslo atžvilgiu“.Funkciniai mechanizmai, veikiantys per „kolektyvinę sąmonę“ ir siejantys socialinius tikslus su tuo visuminiu socialinės integracijos lygmeniu, kuris reikalingas klestinčiai visuomenei.Epistemologija, kurios nenagrinėjome, pagrindžia šiuos komponentus.

Durkheimo bendruomenės perspektyvos pritaikymo pavyzdys yra garsusis savižudybės tyrimas. Jame Durkheimo perspektyva yra įžūliai empirinė. Mesti pirštinę racionalistiniam sutarties stabui buvo pakankamai drąsu. Tačiau savižudybę, intymiausiai ir labiausiai individualų iš visų veiksmų, priskirti visuomenės metodologijai – šitai iš tiesų anų dienų utilitaristai sunkiai galėjo pakęsti. Tai, kas Darbo pasidalijime buvo teigiama apie savižudybę, t.y.jos santykį su socialinės dezintegracijos periodais, dabar tapo tyrinėjimo objektu tiksliai pagal Sociologinio metodo taisyklėse išdėstitą metodologiją.

Žinoma, yra keletas šalutinių šio darbo motyvų. Akivaizdžiausias motyvas yra mokslinis. Savižudybės problema daugelis itin domėjosi, ji buvo tyrinėjama, ir buvo daug prieinamosdemografinės medžiagos. Durkheimas pripažįsta: „Kaip tyrinėjimo objektas greta kitų objektų, kurios turėjome galimybę tirti mūsų mokslinės karjeros laikotarpiu, buvo pasirinkta savižudybė, nes nedaug yra taip tiksliai nustatomų reiškinių, tap pat ir dėl to, kad savižudybės tyrimas mums atrodė labai savalaikis; netrūko net tyrimui būtinos išankstinės medžiagos“.

„Sociologinis metodas, kaip mes jį naudojame, visiškai remiasi pagrindiniu principu, kad socialiniai faktai turi būti tiriami kaip daiktai, t.y. kaip individui išoriškos tikrovės. Nėra kito principo, dėl kurio būtume sulaukę tiek daug kritikos; tačiau joks kitas principas nėra labiau fundamentalus“. Kad būtų įmanoma sociologija, ji privalo turėti tik jai vienai būdingą objektą. Ji turi suvokti tikrovę kitokiu negu kiti mokslai būdu. Jei nėra tikrovės už individualios sąmonės, tuomet sociologija neturi savo srities.

Pateisinęs savižudybės tyrimą demografinėmis ir metodologinėmis priežastimis, galima sakyti, kad kiekvienu atveju sociologiniame mąstyme pabrėžiama socialumo autonomija, – Durkheimas savo darbą pateisina ir moraliniu požiūriu. Savižudybė, teigia jis, priklauso tų pačių kategorijų grupei, kaip ir ekonominis konfliktas, nusikaltimas ir skyrybos, ir byloja apie patologinę šiuolaikinės visuomenės būklę. Taigi reikia siūlyti priemones, kurios sumažintų savižudybių, taip pat ir kitų socialinės dezintegracijos formų mąstą. Iš šios praktinės, moralinės pozicijos Durkheimas pateikia „kai
pasiūlimus, kaip ir kokiomis priemonėmis europos visuomenės galėtų įveikyi bendrąją šiuolaikinę krizę“. Jis pabrėžia, kad savižudybė šiais laikais „yra viena iš formų, kuriomis perduodama kolektyvinė liga;taigi ji padės mums šią ligą suprasti“.

Šiame reikšmingame veikale Durkheimo padarytos išvados net ir šiandien gali būti laikomos sėkmingu rezultatų, abstrakčiai numatytų Sociologinio metodo taisyklėse, demonstravimu. Durkheimas šiame darbe nuolat kalba apie visuomenę, o ne apie individą, ir tai visiškai patvirtina duomenimis bei hipotezių verifikacija. Jis pats reziumuoja grafiškai: „Palikę individą ir pradėję ieškoti kiekvienos visuomenės polinkio savižudybei priežasčių pačių visuomenių prigimtyje, gavome visiškai kitokius rezultatus. Savižudybės santykis su tam tikromis socialinės aplinkos būsenomis yra toks pat tiesioginis ir pastovus, koks netikras ir dviprasmiškas buvo laikomas jo santykis su biologinio bei fizinio pobūdžio faktais“.

Kokiais specifiniais būdais visuomenė tampa pagrindine tokio individualaus veiksmo kaip savižudybė sąlyga?Yra trys būdai:

Egoistinė savižudybė. Ji gali įvykti tuomet, kai ryšys tarp žmonių grupėse susilpnėja tiek, kad daugiau nebegali teikti įprastos paramos žmogaus ego. „Savižudybė, – skelbia Durkheimas viename savo žymiausių savo teiginių, – yra atvirkščiai proporcinga socialinės grupės, kuriai priklaiuso individas, integracijos laipsniui“. Kai visuomenė yra labai integruota, ji varžo individus, verčia juos tarnauti jai ir „šitaip kliudo jiems savarankiškai disponuoti savimi“. Tuose šiuolaikiniuose gyventojų sluoksniuose, kuriuose asociatyvūs saitai yra palyginti silpni, – protestantų , miesto gyventojų, pramonės darbininkų, profesionalų – savižudybių rodikliai yra aukštesni nei priešingo pobūdžio junginiuose.

Anoniminė savižudybė.Panaši į egoistinę savižudybę yra anoniminė savižudybė, kurią sukelia staigus normatyvinių sistemų sutrikimas, viso gyvenimo vertybių perkainojimas arba konfliktas tarp trokštamų tikslų ir sugebėjimas juos pasiekti. Ne skurdas yra postūmis į savižudybę. Durkheimas nurodo „stebėtiną neturtingų šalių imunitetą“ : „[Skurdas], pats būdamas suvaržytas, apsaugo nuo savižudybės. Kita vertus, gerovė dėl jos turimos galios mus klaidingai įtikina, kad priklausome tik nuo savęs pačių. Sumažindama daiktų keliamą pasipriešinimą, ji įteigia neriboto jų užvaldymo galimybę. Kuo menkiau jaučiamos ribos, tuo labiau nepakenčiami atrodo visi apribojimai“ .Trumpai tariant, anomija yra toks pat moralinės bendruomenės suirimas, kaip egoizmas yra socialinės bendruomenės suirimas.

Altruistinė savižudybė. Trečia savižudybės forma yra ne mažiau socialinė dėl aplinkybių, nei kiti du tipai, tačiau ji gali įvykti tuomet, kai socialinis ryšys yra toks stiprus, jog individas nutraukia savo gyvenimą, būdamas įsitikinęs tam tikro savo veiksmo gėdingumu socialiniam ryšiui. Iš esmės tokia savižudybė, kaip pažymi Durkheimas, yra ne išsivadavimas, o savęs baudimas. Nors šį savižudybės tipą labiau tikėtina aptikti primityviose visuomenėse (nors ne visada ir jose), kur absoliučią galią turi gentinis konsensas, retkarčiais ji pasitaiko ir tokiose moderniose visuomenės srityse, kaip reguliarių karinių organizacijų kariniai korpusai, kuriuose dominuoja ir kuriuos persmelkia tradicija.

Pasak Durkheimo, „kiekvienai žmonių visuomenei būdingas didesnis ar mažesnis polinkis į savižudybę; išraiška remiasi dalykų prigimtimi. Kiekvienai socialiniai grupei iš tiesų būdingas kolektyvinis palinkimas į šį veiksmą, ir toji grupė yra veikiau individualių polinkių, o ne jų rezultatų šaltinis. Joje teka egoizmo, altruizmo ar anomijos srovės, iš kurių visuomenėje kyla išglebusios melancholijos, aktyvaus išsižadėjimo ar nervingo nuovargio tendencijos. Šios visam socialiniam kūnui būdingos tendencijos, paveikdamos individus, tampa savižudybės priežastimi. Asmeninės patirtys, paprastai laikomos tiesioginėmis savižudybės priežastimis, yra susijusios tik su moraliniu aukos nusistatymu ir tik atkartojančiu visuomenės moralinę būklę“.

Svarbu pažymėti, kad pirminis Durkheimo susidomėjimas metafizinėmis visuomenės savybėmis kilo iš jo bandymo įrodyti, kad tradiciniuose, istoriniuose socialinės organizacijos tipuose įkūnitos prievartos ir disciplinos formos neatitinka šiuolaikinio gyvenimo sąlygų. Darbo pasidalijimas beveik pažodžiui buvo suprantamas kaip įrodymas, kad darbo pasidalijimo funkcija šiuolaikinėje visuomenėje yra individų, turinčių papildomas ir simbiotines specializacijas, integracija. Todėl pirmą kartą istorijoje tampa galimas tradicinių socialinės prievartos mechanizmų panaikinimas. Darbo pasidalijimo funkcija yra socialinė: būtent integracija. Integracija lemia naujus ryšius ir naujus įstatymus. Tradiciniai ryšių ir teisės tipai – grindžiami represija ir bendruomeninėmis sankcijomis.- pamažu išstumiami. Tokia buvo šios knygos motyvacija, tačiau ne galutinė išvada.

Darbo pasidalijime Durkheimas skiria du socialinio solidarumo tipus: mechaninį ir organinį. Pirmasis būdingas visai žmonių visuomenės istorijai. Jį, grindžiamą moraliniu ir socialiniu homogeniškumu, sustiprina mažos bendruomenės disciplina. Šioje schemoje dominuoja tradicija, nėra jokio individualizmo,
visiškai nukreiptas į individo pajungimą kolektyvinei sąmonei. Nuosavybė yra bendruomenė, religija neatskiriama nuo kulto ir ritualo, o individualią mintį ir elgesį determinuoja bendruomenės valia. Viskam pagrindą teikia giminystės, lokalizmo ir šventybės saitai.

Antra solidarumo forma, kurią Durkheimas vadina organine, grindžiama darbo pasidalijimu. Vystantis technologijai ir asmenybei atsiskiriant nuo praeities apribojimų, pirmą kartą žmonijos istorijoje tampa įmanoma, siekiant socialinės tvarkos, atsiremti ne į mechaninį vieningumą ir kolektyvinę represiją, bet į organinę laisvų individų, atliekančių skirtingas funkcijas, tačiau susijusių vienas kitą papildančiais vaidmenimis, artikuliaciją. Organinio solidarumo forma žmogus gali būti išlaisvintas iš tradicinių giminystės, klasės lokalizmo ir generalizuotos socialinės sąmonės apribojimų. Teisingumas atstato, o ne baudžia; įstatymas praranda savo represinį pobūdį, mažėja bausmės poreikis. Heterogeniškumas ir individualizmas pakeičia homogeniškumą ir komunalizmą, darbo pasidalijimas suteikia viską, ko reikia vienybei ir tvarkai.

Toks buvo pradinis Darbo pasidalijimo sumanymas, lengvai pastebimas įvadiniuose knygos skyriuose, ypač turint omenije tai, ką Durkheimas rašė trejus ar ketverius metus iki knygos pasirodymo. Beveik neabejotina, kad progresyvaus, individualistinio racionalizmo tema stipriau veikė Durkheimo mąstymą, pradėjus rašyti knygą, o ne ją baigiant.

Svarbu pabrėžti šį Darbo pasidalijimo aspektą – Durkheimo pozicijos „pasikeitimą“. Jis yra svarbiausias, norint suprasti Durkheimo gyvenimą ir kūrybą, ir vienintelis būdas, kuriuo vėlesnieji jo darbai gali būti su šiuo suderinti. Be abejo, verta pažymėti,kad Durkheimas savo vėlyvuosiuose darbuose niekuomet nenaudojo nei dviejų solidarumo tipų, nei darbo pasidalijimo kaip ryšio formos, nei konflikto ir anomalijos visuomenėje racionalizacijos kaip „patologinių darbo pasidalijimo formų“. Visuomenės rūšys, prievarta ir solidarumas, kuriuos jis aptarė visuose vėlesniuose savo veikaluose, tiek teorine, tiek praktine prasme neturi nieko bendro su požymiais, Darbo pasidalijime priskirtais organinei, ir (galbūt) negrįžtamai, moderniai visuomeniai. Priešingai, visuomenė – visais savo pavidalais, funkcijomis ir istoriniais vaidmenimis – Durkheimas yra socialinių ir psichologinių elementų, kuriuos jis anksčiau įžvelgė liaudiškoje ar primityvioje visuomenėje, mišinys.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2614 žodžiai iš 5137 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.