Dvasinė kultūra vėlyvojo geležies amžiaus laidojimo paminklų duomenimis
5 (100%) 1 vote

Dvasinė kultūra vėlyvojo geležies amžiaus laidojimo paminklų duomenimis

Referatas

Dvasinė kultūra vėlyvojo geležies amžiaus laidojimo paminklų duomenimis. Ugnies reikšmė žmonių pasaulėjautoje

dr.G.Vėlius

Vilnius, 2004m.

Įvadas

Visais laikais tikėjimas buvo labai svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Rūpinimasis buitimi niekada neužgožė domėjimosi pasaulio visuma, būties prasme, savo kilme ir kitais dvasinės kultūros elementais. Žmogus visada jautė ryšį ne tik su savo aplinkos žmonėmis, jį supančia gamta, bet ir su aukštesnėmis jėgomis, valdančiomis pasaulį, tikėjo pomirtiniu gyvenimu.Visa tai ypač gerai atsispindi laidojimo papročiuose. Vienas iš svarbiausių su dvasine kultūra bei tikėjimu susijusių elementų, geriausiai atsispindisiančiu laidosenoje, yra ugnis. Deginimo paprotys ir kiti laidojant atliekami ugnies ritualai, ugnies (saulės) simboliai įkapių ornamentikoje turėjo didelę maginę reikšmę ir yra labai ryškus to meto žmonių dvasinės kultūros atspindys.

Šiame darbe bus bandoma apžvelgti kai kuriuos vėlyv. geležies a. laidojimo papročius ir interpretuoti ugnies vaidmenį juose bei aptarti su ugnimi susijusių simbolių prasmę. Bus vadovaujamasi IX-XIIa. chronologine riba. Tiriant žmonių vertybinę orientaciją ir pasaulėvaizdį, susijusius su laidosena, būtina atsižvelgti į tam tikrus laidojimo principus: laidoseną atskirose baltų genčių teritorijose; deginimo papročio plitimo tendencijas; ugnies apeigų pėdsakus nedegintiniuose kapuose. Taip pat svarbu paminėti ugnies (saulės) atkartojimą kai kurių vėlyv. gel. a. papuošalų ornamentikoje. Visų šių aspektų apibendrinimas bei interpretacija padeda suvokti ugnies reikšmę to meto žmonių gyvenime kaip vieną dvasinės kultūros elementų.

Darbe bus remiamasi šių laidojimo paminklų duomenimis:

Plokštiniai kapinynai: Anduliai (Klaipėdos raj.), Genčai (Kretingos raj.), Gintališkė (Plungės raj), Girkaliai (Klaipėdos raj), Griežė (Mažeikų raj), Jazdai (Kretingos raj.), Kiauleikiai (Kretingos raj.), Laiviai (Kretingos raj.), Lazdininkai (Kretingos raj), Pakalniškiai (Šakių raj.), Palanga (Kretingos raj.), Pryšmančiai (Kretingos raj.), Žviliai (šilalės raj.), Nendriniai (Kapsuko raj.), Paežeris (Šilalės raj.).

Pilkapiai: Čiobiškis (Širvintų raj.), Kapitoniškės (Kaišiadorių raj.), Žvirbliai (Vilniaus raj.).

Deginimo paprotys

Viena iš ryškiausių ugnies panaudojimo formų, susijusių su dvasine vėlyv. gel. a. žmonių kultūra, yra mirusiųjų deginimo paprotys. Lietuvoje jis buvo žinomas dar prieš mūsų erą (naujajame žalvario amžiuje), bet nuo pirmųjų mūsų eros amžių jau visoje Lietuvoje vyrauja griautinis laidojimo būdas, t.y. mirusieji laidojami nedeginti. Tačiau apie I m. e. tūkstantmečio vidurį (V-VIa.) iš naujo pradeda įsigalėti mirusiųjų deginimo paprotys. Ypač sparčiai jis išplinta rytų Lietuvoje, pilkapių srityje, tačiau tuo pat metu pasirodo ir vidurio Lietuvoje, plokštinių kapinynų srityje, tik skirtumas tas, kad čia šalia degintinių dar kurį laiką aptinkami ir griautiniai kapai, kurie laipsniškai mažėja ir galutinai užleidžia vietą mirusiųjų deginimo papročiui. V-VIa. savo mirusiuosius pradeda laidoti lietuviai (siaurąja prasme) ir jotvingiai, tuo metu šis paprotys plinta tarp aukštaičių, o įsivyrauja VIIa. VI-VIIa. pavienius, o nuo VII-VIIIa. vis dažniau mirusiuosius sudegina skalviai bei lamatiečiai. Nuo VIIIa. antros pusės tai būdinga ir kuršiams (A.Tautavičius, 1996, p. 285). Tuo tarpu žemaičiai, žiemgaliai, sėliai ir latgaliai toliau laidojami nesudeginti. Šiuo laikotarpiu deginimas gyvuoja ir tarp baltų genčių, gyvenusių į rytus nuo Lietuvos- aukštutiniame Dniepro baseine, taip pat tarp nadruvių, galindų ir prūsų. I tūkstantmečio pabaigoje ir II pradžioje deginimo paprotys tampa vyraujantis ir išplinta į vakarus .

Mūsų kalbamu laikotarpiu, IX-XIIa., rytų Lietuvos pilkapiuose vyrauja degintiniai kapai, jų skaičius svyruoja nuo vieno iki kelių (Čiobiškis, Širvintų raj.; Žvirbliai, Vilniaus raj.; Kapitoniškės, Kaišiadorių raj.). Degintinių kapų paprastai randama pilkapio sampile, įrengtų tiesiog žemėje. Juos sudaro iš laužavietės perneštos sudegintų mirusiųjų kaulų liekanos, degėsiai ir pelenai, taip pat susilydžiusios ir deformuotos įkapės (R.Volkaitė- Kulikauskienė, 1987, p.187).

Pagal dabartinius archeologinius duomenis galima spręsti ir apie Lietuvos pajūryje vykusius tam tikrus laidosenos (o tuo pačiu turbūt ir pasaulėžiūros) pakitimus I tūkstantmečio antroje pusėje. Tai ryškiai rodo čia tyrinėti gausūs plokštiniai kapinynai (I tūkstantmečio pabaiga- II pradžia), iš kurių didžiausi: Andulių, Gintališkės, Girkalių, Kiauleikių, Lazdininkų, Palangos, Pryšmančių. Visiems jiems būdingi iš pradžių griautiniai, o vėliau degintiniai kapai, kurie II tūkstantmečio pradžioje čia pasidaro gausiausi. Nei vienoje Lietuvos srityje nerasime taip įvairiai įrengtų degintinių kapų, kaip čia: šie kapai kaip tik ir atspindi laipsnišką deginimo papročio įsigalėjimą (R.Volkaitė- Kulikauskienė, 1970, p.37).

Užnemunėje tyrinėtuose Pakalniškių ir Nendrinių kapinynuose mirusieji taip pat buvo laidojami juos sudeginant.

Šiaurinei Lietuvos sričiai irgi būdingas laipsniško perėjimo nuo griautinių prie degintinių kapų reiškinys. Kremacija į
Lietuvos pajūrį pradeda skverbtis Xa. Naujas laidojimo paprotys buvo priimamas iš lėto- perėjimas truko visą šimtmetį. XIa. galima sakyti, jis jau vyravo. Tą laipsnišką perėjimą geriausiai iliustruoja degintinių ir griautinių kapų santykis kapinyne bei įvairi degintinių kapų įranga. Pirmuosius degintinius kapus dar stipriai veikė griautinio laidojimo būdo papročiai- sudeginto mirusiojo liekanas supildavo į natūralaus dydžio karstą, o įkapes jame išdėliodavo taip, kaip jos turėtų būti prie nedeginto mirusiojo (Genčai, Laiviai, Palanga). Kartais laužo liekanas supildavo į karsto vidurį ir ant jo supildavo įkapes (Gintališkė). Pamažu atsisakoma natūralaus dydžio karsto- sudegintojo mirusiojo liekanas suberdavo į nedidelę medinę dėžę (Jazdai). II tūkstantmečio pradžioje karstų atsisakoma , ir sudegintus mirusiuosius dažniausiai laidodavo nedidelėse dubens pavidalo duobutėse. Tačiau degintinių kapų žinoma ir didžiulėse net kelių metrų skersmens duobėse- vienas ar keli kapai būna pačiame dugne. Įdomu, kad dalis įkapių visai nepaliesta ugnies- tai rodo, kad į kapus jos sudėtos vėliau, sudeginus mirusįjį. Tokių kapų didelėse duobėse rasta Laivių, Genčų, Griežės kapinynuose (R.Volkaitė- Kulikauskienė, 1987,p.190).

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1002 žodžiai iš 1868 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.