Turinys
Įvadas…………………………………………………………………………………. 3
Laidosena……………………………………………………………………………. 4
Laidojimo būdai……………………………………………………………………. 4
Kapų įrangos aspektai ir jų interpretacija………………………………….. 5
Įkapės ir jų interpretacija………………………………………………………… 6
Ornamentika ir simbolika……………………………………………………..8
Žyniai ir kulto vietos………………………………………………………………9
Išvados…………………………………………………………………………………10
Naudota literarūra………………………………………………………………. 13
2
Įvadas
Visais laikais tikėjimas buvo labai svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Rūpinimasis buitimi niekada neužgožė domėjimosi pasulio visuma, būties prasme, savo kilme ir kitais dvasinės kultūros elementais. Žmogus visada jautė ryšį ne tik su savo aplinkos žmonėmis, jį supančia gamta, bet ir su aukštesnėmis jėgomis, valdančiomis pasaulį.
Šiame darbe bus bandoma apžvelgti vid. geležies a. dvasinę kultūrą Lietuvoje. Bus vadovaujamasi V-Xa. chronologine riba. Tiriant žmonių vertybinę orientaciją ir pasaulėvaizdį būtina aptarti tam tikrus glaudžiai tarpusavyje susijusius dvasinės kultūros aspektus. Bene daugiausia duomenų čia duoda su laidosena susiję aspektai: laidojimo būdai, kai kurios kapų įrangos detalės, įkapės. Gana daug informacijos suteikia ir dirbinių ornamentikos bei simbolių studija, taip pat su religijos pažinimu susijusios kulto vietos. Apie dvasinę kultūrą galima kalbėti ir priešpriešų plotmėje, akcentuojant baltiškosios medžiagos specifiką.
3
Laidosena
Laidojimo būdai
Vid. geležies a. laidojimo papročiuose vis labiau išryškėja žymūs pakitimai: mirusieji vis dažniau sudeginami- V-VIa. tai ima daryti lietuviai (siaurąja prasme) ir jotvingiai, tuo metu šis paprotys plinta tarp aukštaičių, o įsivyrauja VIIa. VI-VIIa. pavienius, o nuo VII-VIIIa. vis dažniau mirusiuosius sudegina skalviai bei lamatiečiai. Nuo VIIIa.. antros pusės tai būdinga ir kuršiams (A.Tautavičius, 1996, p. 285). Tuo tarpu žemaičiai, žiemgaliai, sėliai ir latgaliai toliau laidojami nesudeginti. Deginimas gyvuoja ir tarp baltų genčių, gyvenusių į rytus nuo Lietuvos- aukštutiniame Dniepro baseine, taip pat tarp nadruvių, galindų ir prūsų.
Kur buvo nesudeginti, vyrai ir moterys dažniausiai palaidoti priešinga kryptimi (vyrai- galva į vakarus ir šiaurės vakarus, moterys- į rytus ir pietryčius). Taigi akivaizdu, jog laidodami žmonės vadovavosi tam tikrais dvasiniais orientyrais, kurie turbūt turėjo maginę reikšmę. N.Vėlius vid.geležies a. laidoseną nušvietė erdvės priešpriešų “žemai-aukštai,, plotmėje. Jis pastebėjo, jog vid. geležies a. kintant laidojimo papročiams ir formuojantis savitiems regioniniams savitumams, tendencija vakaruose laidoti žemai, o rytuose- aukštai išlieka ir toliau: Vakarų ir Vidurio Lietuvoje mirusieji laidojami duobėse, o Rytų Lietuvoje- pilkapiuose (N.Vėlius, 1983 , p. 19).
4
Kapų įrangos aspektai ir jų interpretacija
Vid. geležies a. mirusieji laidoti kapinynuose, esančiuose pakilesnėse netoli upės ar ežero vietose, kalvelėse. Yra archeologinių duomenų, leidžiančių manyti, kad geležies a. mitologiniuose žmonių vaizdiniuose vanduo galėjo būti suvoktas kaip skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Plinkaigalio (Kėdainiu r.) ir Rubokų (Šilutės r.) kapinynuose, datuojamuose V-VI a., buvo rasti geriamųjų ragų žalvariniai apkaustai, papuošti sidabro plokštėse įamžintais ornamentiniais siužetais (L.Vaitkunskienė, 1999,p. 216). Vertikalioje trijų dalių meninėje kompozicijoje pavaizduotos labai stilizuotos briedžių, vandens paukščių, roplių figūros. Manoma, kad šitaip, pasitelkdami zoomorfinį kodą, vid. geležies a. juvelyrai savo kūriniuose įprasmino visatos sandarą, padalytą į 3 mitologines sferas – dangų, žemę, požemį. Ornamentinę kompoziciją iš viršaus ir apačios supa ženklai- lašeliai, varvekliai- simbolizuojantys vandenį. Tai reikštų, kad žmogaus kosmogoniniuose vaizdiniuose visas pasaulis apsuptas neišsenkančių vandenų. Jie krinta iš padangės (lietūs), trykšta iš žemės gelmių (šaltiniai). Vandenų apsupta žemė – labai archajiškas vaizdinys, nes, kad ir kur gyventų žmogus, jis visada yra tarp vandenų, t.y. tarp upių, ežerų, ribojančių jam žinomą artimiausia erdvę (L. Vaitkunskienė, 1999, p. 216). Taigi labai tikėtina, kad geležies a. žmonių vaizdiniuose pomirtinis gyvenimas galėjo būti lokalizuotas erdvėje, esančioje už gyviesiems pažįstamo pasaulio- kažkur už vandenų.
Vid. geležies a. dar pasitaiko kapų su akmenų vainikais. Lazdininkų (Kalnalaukio) (Kretingos r.) kapinyne aptikti kapai, apsupti besijungiančių akmenų vainikų, kuriuose rasti V-VIa. nedegintų mirusiųjų kapai. Vidutinio dydžio vainikų akmenys vietomis krauti dviem eilėmis (A.Girininkas, 2000, p.252). Žvilių kapinyne vid. geležies a. priskiriamuose kapuose taip pat randama akmenų kontrukcijų,
pavienių akmenų.VII-VIIIa. palaidoto mirusiojo gavūgalyje buvo rastas didokas akmuo, kuris buvo iki 24cm ilgio ir iki 18cm skersmens (L.Vaitkunskienė, 1999, p.107). Akmenų statiniai, rasti kapuose, yra tam tikra maginė nuoroda, nes akmuo baltų mitologijoje yra apgaubtas sakralumo aureole, jis siejamas su chtoniškaisiais baltų dievais. Net tais atvejais,kai tik vienas kitas akmuo paremia karstą (praktinė akmens paskirtis), akmens sakralinė reikšmė bei jo magiškoji užduotis nuo to nė kiek nesumažėja, nes magijoje užtenka ir dalies vietoje visumos. Kitavertus, I tūkstantmečio viduryje paprotys aptverti kapus akmenų ratais beveik išnyko, todėl visiškai galima prielaida, jog pavieniai akmenys prie mirusųjų – tai sunykosio papročio reminestencija.