Džainizmas
5 (100%) 1 vote

Džainizmas

11213141

Pagarba visoms gyvybės apraiškoms: džainizmas

Džainizmas turi tik tris milijonus išpažinėjų ir beveik visi jie gyvena Indijoje (apie du milijonus). Kaip palyginti taip ribotai paplitusi ir tiek nedaug pasekėjų turinti religija įgijo tokią neregėtą įtaką? Šiuolaikiniame pasaulyje džainizmą išpopuliarino Mahatma Gandis. Pats nebūdamas džainistas, jis tarp jų užaugo ir priėmė svarbiausią džainizmo doktriną, ahimsą – nesipriešinti blogiui prievarta, nežudyti gyvų būtybių. Džainistų indėlis buvo svarus kuriant Indijos bankus, plėtojant komerciją.

Kaip budistai yra Budos (nusvilusiojo) pasekėjai, taip džainistai yra Džinos (nugalėtojo) pasekėjai; šitaip yra vadinamas Vardamana, paskutinis iš didžiųjų džainistų mokytojų. Taip vadinami ir tie žmonės, kurie, įveikę savo aistras ir emocijas, pasiekė tobulybę. Taigi pats džainizmo pavadinimas rodo etinį šios religijos pobūdį.

Džainizmo gimimas

Laikotarpis nuo VII iki V a. pr. Kr. buvo lemtingo posūkio metas viso pasaulio intelektualinėje raidoje: tada iškilo ankstyvieji filosofai Graikijoje, didieji žydų pranašai. Konfucijus Kinijoje ir greičiausiai Zaratustra Persijoje.

Šiaurės Indija VI a. pr. Kr. paženklintas ypatingomis visuomenės permainomis. Senoji įprastinė gentinė visuomenės struktūra ėmė irti. Jos vietoje susikūrė kelios didelės regioninės karalystės ir keletas smulkesnių gentinių junginių, kurie, nerandant geresnio žodžio, buvo vadinami respublikomis. Šie nauji dariniai išlaikė kai kuriuos gentinės struktūros požymius, bet politinės galios turėjo ne kažin kiek ir buvo priklausomi nuo didesniųjų karalysčių. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu, kai senoji visuomenė iro, o naujoji dar nebuvo įgavusi pavidalo, daugelis žmonių pasijuto praradę tiek socialine, tiek moraline orientaciją. Kilo ir religinė sumaištis, kai susidūrė ir ėmė konfliktuoti prieštaringos religinės minties sistemos bei praktikos. Galbūt dėl šio konflikto atsirado vadinamųjų heterodoksiškų mokytojų, atstovaujančiu budizmui, džainizmui ir adživikų sektai. Jų kilmė, matyt, siekė šramanus, senuosius religijos mokytojus, kurie nuo braminų skyrėsi tik tuo, kad skelbė išsigelbėjimo per ateizmą ir askeze doktrina. Jie buvo laikomi heterodoksais dėl to, kad atmetė Vedas, autoritetingiausią induistų tekstą, nepripažino kastų nei pasiaukojimo.

Mahavyra, nutiesęs kelią

Vardamana, pasekėjams žinomas kaip Mahavyra (didžiavyris), buvo vyresnis Budos amžininkas. Nors legendos apie jo gyvenimą ir nėra tokios patrauklios palyginti su tomis, kurios gaubė Budą, -jos formalesnės, ne tokios patikimos, -Mahavyra, be abejonės, buvo istorinis asmuo. Nigantos Nataputos vardu jis dažnai minimas budistų raštuose kaip vienas svarbiausių Budos oponentų.

Antrasis Sidhartos, kšatrijų vado, sūnus Mahavyra gimė apie 540 pr. Kr. Kundagramoje, netoli dabartinės Patnos Bihare, o mirė 468 pr. Kr. (jeigu tikėsime mokslininkų nuomone; tačiau tradicija teigia, jog Mahavyra gyvenęs 599-527 pr. Kr.). Tiek jo tėvo, tiek motinos šeimos priklausė valdovų karių kastai, tuo metu turėjusiai didžiule galią. Jis buvo išmokslintas kaip dera princui. Pagal vieną legendą jis visą gyvenimą likęs viengungis, pagal kitą – buvo vedės princesę, kuri pagimdė jam dukterį. Šiaip ar taip, sulaukės dvidešimt aštuonerių metų, tėvams mirus, jis išsižadėjo šeimos gyvenimo, tapo valkata ir asketu, siekdamas išsivaduoti iš varginančio gimimų, mirčių ir atgimimų rato.

Pirmiausia jis praktikavo askezę grupėje, kurią prieš 250 metų buvo įkūręs toks Parsva. Parsva žinomas kaip dvidešimt trečias, o Mahavyra kaip dvidešimt ketvirtas tirtankaras (“brastos bridėjas”, “kelio skynėjas”), arba didysis džainizmo mokytojas, vedantis savo pasekėjus per sielų transmigracijos upę. Ilgiau nei dvylika metų Mahavyra klajojo iš vienos vietos į kitą, gyveno griežčiausioje akezėje, dalyvaudavo religiniuose disputuose. Iš pradžių jis dar dėvėjo vienintelį drabužį – klubų raištį, tačiau po trylikos mėnesių nusimetė net ir tą kliuvinį ir visą likusį gyvenimą vaikščiojo nuogas.

Nusvilusysis

Tryliktaisiais tokio gyvenimo metais, sulaukės keturiasdešimties, po ilgo pasninkavimo, jis pasiekė išsilaisvinimą ir nušvitimą. Tariant jo mokinių žodžiais, jis tapo nugalėtoju, džiną, įgijo galutinį, aiškų, niekieno netrikdomą pažinimą bei intuiciją, žinomą kaip kevala, ir tapo tobula siela (kevalinu). Tapęs tokiu visažiniu, Mahavyra išsilaisvino iš karmos galybės, kausčiusios jį prie atgimimu rato.

Tuomet Mahavyra buvo paskelbtas ordino vadu, tirtankaru, ir trisdešimt metų skleidė savo tikėjimą bei rūpinosi pasekėjų bendruomene. Jis pats tarėsi esąs kilęs iš tų legendinių tirtankarų, kurie per amžius skelbė džainizmo tikėjimą. Gal tai, ką jis vaizdavosi, ir ne visai atitiko tikrovę, tačiau tradicija, iš kurios kilęs džainizmas, be abejo, siekia ankstesnius nei Mahavyros ir Parsvos ir net ankstesnius negu Nemi (tariamo Krišnos pusbrolio iš “Mahabharatos” karo) laikus, jis ateina iš tolimiausios Indijos priešistorės. Jis mirė nuo savanoriško badavimo Pavoje, kaime esančiame netoli nuo jo gimtinės ir ligi šiol gausiai lankomame džainistų maldininkų. Čia jis ir įžengė į nirvaną – savo “amžiną atilsį”.

Džainizmo

iškilimas

Mahavyra surinko pasekėjus daugiausia iš aristokratų kšatrijų ir suvienijo juos į paprastą bendruomenę, kurios nariai buvo tiek pasauliečiai, tiek ir vienuoliai, ir vyrai, ir moterys. Yra pagrindo manyti, kad dar prieš stodami į bendriją kai kurie jo pasekėjai buvo įsitikinę, jog tikras beaistris neprieraišumas reikalauja atsisakyti bet kokio turto, net ir drabužių. Kiti nemanė, kad norint būti tikrai pamaldžiam reikia vaikščioti nuogam. Dėl šio nesutarimo, o vėliau ir dėl skirtingo kanoniškųjų raštų turinio aiškinimo atsiskyrė dvi pagrindinės džainizmo sektos. Tačiau dėl doktrinų jokių esminių susikirtimų tarp sektų nebuvo ir vėlesniais amžiais.

Dvi sektos

Du amžius Mahavyros mokinių bendruomenė taip ir liko negausi. Jų narių gerokai pagausėjo tada, kai didžiosios Maurijų dinastijos įkūrėjas, Magados imperatorius Čandragupta (apie 321-297 pr. Kr.) atsisakė sosto ir įstojo į ordiną. Šiuo atveju istorija bent iš dalies patvirtina legendą. Tačiau baigiantis Čandraguptos viešpatavimui, didis badas išvarė daugybe džainistų vienuolių iš Gango slėnio šiaurės Indijoje ir privertė juos trauktis piečiau, Dekano link. Čia, Maisoro valstijoje, džainistai įkūrė stambių savojo tikėjimo centrų.

Tada, kaip vėlgi byloja istorija, kai Bhadrabahu, iškilusiųjų iš tėvynės džainistų vadas ir vienuoliktasis bendruomenės vyriausiasis, po dvylikos metų sugrįžo į Biharą, jis išvydo, kad sumaišties ir bado iškankinti šiauriniai vienuoliai, vargstantys valdant Stulabhadrai, jau nebesilaiko senovinių, Mahavyros nustatytų papročių ir netgi dėvi baltus drabužius. Tuomet džainizmas ir suskilo į dvi sektas: digambarus (“dangumi apsigerbusius”, arba “erdve apsigerbusius”) ir švetambarus (“baltai apsigerbusius”). Ši schizma išryškėjo I a. ir išliko iki mūsų laikų.

Šventas raštas

Jeigu tikėsime istorija, sakralinė literatūra buvo perduodama žodžiu, iš vienos kartos į kitą, nuo pat Mahavyros laikų. Bhadrabahu buvo paskutinysis, kuris tobulai mokėjo šventąjį tekstą. Šiam mirus, III a. pr. Kr. pradžioje, kanonas buvo kiek įmanoma pertvarkytas, suskirstytas į dvylika dalių (Angas), kurios pakeitė keturiolika ankstesniųjų tekstų (Purvas). Švetambarai šį pertvarkytą kanoną priėmė, tačiau digambarai atmetė; jų nuomone, senasis raštas nesugrąžinamai dingės. Laikoma, kad švetambarų kanonui priklauso aštuoniasdešimt keturi tekstai, galutinai surinkti V a., tarp jų keturiasdešimt viena sutra, nemažai niekur nepriskiriamų tekstų, dvylika komentarų ir vienas stambus komentaras. Visi tekstai surašyti arda – magadi kalba.

Pakilimas ir nuosmukis

Vėlesniais amžiais džainizmas išplito po visą Indiją, nuo rytų iki vakarų. Būta džainizmo istorijoje tokių laikotarpių, kai šio tikėjimo patronais save laikė karaliai bei princai. Iš jų malonės spindulių iškilo šventyklos – įstabiausi pasaulyje architektūros pavyzdžiai. Tačiau viduramžiais, įsitvirtinant indų pamaldžiajam teizmui (bakčiui), ypač susijusiam su Šyva bei Višnum, džainizmo kaip religijos įtaka susilpnėjo. Tik dviejuose regionuose džainizmas išliko kaip vyraujanti religija iki pat šių laikų – tai Gudžarate ir Radžastane, kur dominuoja švetambarų sekta, ir Dekane (dabartiniame Maisore), kur susitelkė digambarų sektos atstovai. Bet, skirtingai nuo budizmo, džainizmas ir toliau plito savo tėvynėje. Jo plitimą tikriausiai galima paaiškinti tuo, kad ši religija siekė patraukti tiek pasauliečius, tiek ir vienuolius. Persekiojimo laikais džainistai susilaukdavo pagalbos bei paramos iš turtingų ir galingų savo rėmėjų pasauliečių.

Reikėtų paminėti dar vieną naujesniaisiais laikais išryškėjusi džainizmo religijos aspektą – tai “grotos gyventojų” (stanakavasi) atsiradimas. Ši religinė grupė susiformavo 1653 kaip švetambarų atšaka. Panašiai kaip protestantiškosios Reformacijos banga Europoje ir, matyt, įtakojami islamo, reformatoriai kėsinosi nušluoti visų formų stabmeldystę bei garbinimą šventyklose kaip prieštaraujančius Mahavyros mokymui. Tačiau fundamentaliųjų doktrinų ši vėlyvoji schizma nepalietė.

Džainistų tikėjimas

Mahavyra ir kiti jo meto mokytojai neortodoksai pirmiausia siekė išsilaisvinti iš reinkarnacijų rato.

Visata

Džainizmo filosofija keliais svarbiais aspektais skiriasi nuo budizmo ir induizmo. Džainizmas tiki egzistuojant begaline daugybe gyvųjų ir negyvųjų substancijų – dživų, arba sielų, ir adživų, arba nesielų; taip išreiškiama dvasios – materijos dichotomija. Tiek dvasia, tiek materija pasižymi begale individualių savybių. Be to, visos substancijos egzistuoja nepriklausomai, ar mes jas suvokiame, ar ką žinome apie jų egzistavimą. Kadangi visatoje klajojančių sielų yra begalybė, daugelis jų priverstos amžinai klajoti sansaroje – gimimo, mirties ir atgimimo pasaulyje. Pats šis pasaulis irgi paklūsta augimo bei irimo procesams. Jis dalelė visatos, kuri yra be pradžios ir be pabaigos, pereinanti per gausybe kosminių ciklų, o jų kiekvienas susideda iš pakilimo ir nuosmukio fazės – tada ir civilizacija pergyvena pakilimą ir nuosmukį. Šiuo metu gyvename nuosmukio fazės penktąjį periodą.

Tokiam, atrodytų, džainizmo filosofijos fatalizmui bei determinizmui kaip priešprieša galėtų būti skirtingų požiūrių
teorija (anekantavada). Pagal šią teoriją bet koks teiginys yra teisingas tik tuo požiūriu, kurio laikantis jis suformuluotas. Civilizacijų iškilimas bei nuosmukis yra griežtai determinuotas visatos požiūriu, tačiau individo požiūriu žmogus gali nevaržomas dirbti savo išlaisvinimui. Tik išsilaisvinusios sielos pažįsta galutinę ir absoliučią tiesą, populiari šio teiginio iliustracija yra parabolė apie šešis aklus žmones ir dramblį. Kiekvienas iš jų apčiuopė tik dalį didžiulio žvėries; kai buvo paklausti, į ką jis panašus, vienas atsakė, kad į sieną, kitas, – kad į virvę, trečias – į gyvatę, ketvirtas – į vėduoklę ir t.t. Tik nirvanoje siela pasiekia visišką ir tobulą pažinimą.

Siela

Pagrindinė sielos charakteristika yra sąmoningumas ir žinojimas. Savo pirminėje būsenoje siela žino viską: niekas nuo jos nepaslėpta, ji pažįsta egzistenciją visais jos aspektais, visais laikais – praeityje, dabartyje ir ateityje. Dabartinėje savo būklėje, šiame pasaulyje, kai siela įkalinta materialiame kūne, jos žinojimas netobulas ir nepilnas dėl materijos apribojimų.

Siela būna penkių lygmenų, priklausomai nuo formos, kurią ji yra įgavusi savo žemiškoje egzistencijoje:

• Žemiausio lygmens yra tos sielos, kurios teturi vieną pojūtį – lytėjimą; tai ir patys elementai – žemė, vanduo, oras ir ugnis, taip pat didžiulė augmenijos karalystė.

• Antrojo lygmens sielos turi du pojūčius: lytėjimą ir skonį – tai kirminai bei moliuskai.

• Trečiojo lygmens sielos pasižymi trimis pojūčiais: lytėjimu, skoniu ir uosle – tai skruzdės, vabzdžiai, peteliškės.

• Ketvirtojo lygmens sielos su keturiais pojūčiais: lytėjimu, skoniu, uosle ir rega; tai tokie tvariniai kaip, sakykime, vapsvos, žiogai ir drugeliai.

• Penktojo, aukščiausiojo, lygmens sielos turi visus penkis pojūčius: lytėjimą, skonį, uosle, regėjimą ir klausą. Tai keturios tvarinių rūšys: pragaro būtybės, aukštesnieji gyvūnai, žmonės ir dangiškosios būtybės.

Sielos kelionė nuo vieno sąmonės lygmens iki kito, nuo vieno laiptelio prie kito, aukštyn arba žemyn, priklauso nuo nepermaldaujamo Karmos dėsnio.

Karma ir reinkarnacija

Kaip ir visos indų religijos, džainizmas pripažįsta visuotinį karmos dėsnį. Pagal šį dėsnį kiekvienas veiksmas – mintis, žodis ar poelgis – sukelia tam tikras pasekmes, kurios savo ruožtu tampa kito veiksmo priežastimi, ir t. t. Ši priežasčių ir pasekmių grandinė žinoma kaip “karmos našta” ar tiesiog karma. O kadangi džainizmas, kaip matėme, pripažįsta ir sielų persikėlimo bei naujo įsikūnijimo doktriną, tai galima tarti, jog sielos būseną tam tikru momentu nulemia per daugybe amžių susikaupusi Karma.

Tačiau džainistų karmos doktrina šiek tiek skiriasi nuo induistų. Induistai supranta karma vien tik kaip gamtos dėsnį, o džamistai įsitikinę, kad karma susideda iš itin smulkių, itin subtilių materialių dalelių, kurios prilimpa prie sielos kaip molis prie indo. Vis dėlto savo pastangų, drausmingumo bei pažinimo dėka žmogus gali kontroliuoti savąją karmą. Savanaudiški, nerūpestingi ir žiaurūs poelgiai sąlygoja tai, jog kaupiasi sunkioji karma, kuri nuslegia sielą žemyn. Tačiau karma, kuri kaupiasi iš gerų poelgių, išsisklaido beveik per akimirksnį, nepalikdama jokių pėdsakų. Dar daugiau, laisva valia kentėdamas žmogus gali išsklaidyti jau susikaupusią Karmą – šitaip apvalo ir palengvina sielą.

Taigi, kad pasiektų išsivadavimą (mokšą), žmogus privalo išlaisvinti savo sielą iš materijos varžtų. Tada dėl savo lengvumo ji savaime pakyla į aukštutinius visatos sluoksnius, kur amžinai būna visažinystės palaimoje. Didvyrių, tokių kaip Mahavyra, sielos pasiekia išsivadavimą dar jiems tebegyvenant. Tuomet prie žemės jas teriša tiktai karmos likučiai, tačiau ir šiuos įmanoma išsklaidyti pasninkavimu ir atgaila. Tada jau žmogaus siela netrukdoma pakyla aukščiau nei dievybių dangus, į amžiną nirvanos atilsį.

Džainizmui būdingas ne tiek fatalizmas, kiek ateistinė nuostata. Nesama jokios pasaulinės sielos, jokios aukščiausiosios būtybės, jokio visatos kūrėjo nei palaikytojo, nieko, kas būtų šalia žmogaus, kas galėtų jam pagelbėti kelyje į išsivadavimą (nebent tirtankarai, galintys būti vadovai ir pavyzdžiai). Tegul ir sukūręs tokią subtilią, tokią niuansuotą karmos bei reinkarnacijos doktriną, praktiškai džainizmas pesimistine religija. Pasaulis yra vargų ir sielvarto bedugnė, ir jos tikrai neatsveria tie keli akimirksniai laimės, kuriuos žmogus šiame gyvenime patiria.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2350 žodžiai iš 4586 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.