Džainizmas
5 (100%) 1 vote

Džainizmas

Pagarba visoms gyvybės apraiškoms: džainizmas

Džainizmas turi tik tris milijonus išpažinėjų ir beveik visi jie gyvena Indijoje (apie du milijonus). Kaip palyginti taip ribotai paplitusi ir tiek nedaug pasekėjų turinti religija įgijo tokią neregėtą įtaką? Šiuolaikiniame pasaulyje džainizmą išpopuliarino Mahatma Gandis. Pats nebūdamas džainistas, jis tarp jų užaugo ir priėmė svarbiausią džainizmo doktriną, ahimsą – nesipriešinti blogiui prievarta, nežudyti gyvų būtybių. Džainistų indėlis buvo svarus kuriant Indijos bankus, plėtojant komerciją.

Kaip budistai yra Budos (nusvilusiojo) pasekėjai, taip džainistai yra Džinos (nugalėtojo) pasekėjai; šitaip yra vadinamas Vardamana, paskutinis iš didžiųjų džainistų mokytojų. Taip vadinami ir tie žmonės, kurie, įveikę savo aistras ir emocijas, pasiekė tobulybę. Taigi pats džainizmo pavadinimas rodo etinį šios religijos pobūdį.

Džainizmo gimimas

Laikotarpis nuo VII iki V a. pr. Kr. buvo lemtingo posūkio metas viso pasaulio intelektualinėje raidoje: tada iškilo ankstyvieji filosofai Graikijoje, didieji žydų pranašai. Konfucijus Kinijoje ir greičiausiai Zaratustra Persijoje.

Šiaurės Indija VI a. pr. Kr. paženklintas ypatingomis visuomenės permainomis. Senoji įprastinė gentinė visuomenės struktūra ėmė irti. Jos vietoje susikūrė kelios didelės regioninės karalystės ir keletas smulkesnių gentinių junginių, kurie, nerandant geresnio žodžio, buvo vadinami respublikomis. Šie nauji dariniai išlaikė kai kuriuos gentinės struktūros požymius, bet politinės galios turėjo ne kažin kiek ir buvo priklausomi nuo didesniųjų karalysčių. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu, kai senoji visuomenė iro, o naujoji dar nebuvo įgavusi pavidalo, daugelis žmonių pasijuto praradę tiek socialine, tiek moraline orientaciją. Kilo ir religinė sumaištis, kai susidūrė ir ėmė konfliktuoti prieštaringos religinės minties sistemos bei praktikos. Galbūt dėl šio konflikto atsirado vadinamųjų heterodoksiškų mokytojų, atstovaujančiu budizmui, džainizmui ir adživikų sektai. Jų kilmė, matyt, siekė šramanus, senuosius religijos mokytojus, kurie nuo braminų skyrėsi tik tuo, kad skelbė išsigelbėjimo per ateizmą ir askeze doktrina. Jie buvo laikomi heterodoksais dėl to, kad atmetė Vedas, autoritetingiausią induistų tekstą, nepripažino kastų nei pasiaukojimo.

Mahavyra, nutiesęs kelią

Vardamana, pasekėjams žinomas kaip Mahavyra (didžiavyris), buvo vyresnis Budos amžininkas. Nors legendos apie jo gyvenimą ir nėra tokios patrauklios palyginti su tomis, kurios gaubė Budą, -jos formalesnės, ne tokios patikimos, -Mahavyra, be abejonės, buvo istorinis asmuo. Nigantos Nataputos vardu jis dažnai minimas budistų raštuose kaip vienas svarbiausių Budos oponentų.

Antrasis Sidhartos, kšatrijų vado, sūnus Mahavyra gimė apie 540 pr. Kr. Kundagramoje, netoli dabartinės Patnos Bihare, o mirė 468 pr. Kr. (jeigu tikėsime mokslininkų nuomone; tačiau tradicija teigia, jog Mahavyra gyvenęs 599-527 pr. Kr.). Tiek jo tėvo, tiek motinos šeimos priklausė valdovų karių kastai, tuo metu turėjusiai didžiule galią. Jis buvo išmokslintas kaip dera princui. Pagal vieną legendą jis visą gyvenimą likęs viengungis, pagal kitą – buvo vedės princesę, kuri pagimdė jam dukterį. Šiaip ar taip, sulaukės dvidešimt aštuonerių metų, tėvams mirus, jis išsižadėjo šeimos gyvenimo, tapo valkata ir asketu, siekdamas išsivaduoti iš varginančio gimimų, mirčių ir atgimimų rato.

Pirmiausia jis praktikavo askezę grupėje, kurią prieš 250 metų buvo įkūręs toks Parsva. Parsva žinomas kaip dvidešimt trečias, o Mahavyra kaip dvidešimt ketvirtas tirtankaras (“brastos bridėjas”, “kelio skynėjas”), arba didysis džainizmo mokytojas, vedantis savo pasekėjus per sielų transmigracijos upę. Ilgiau nei dvylika metų Mahavyra klajojo iš vienos vietos į kitą, gyveno griežčiausioje akezėje, dalyvaudavo religiniuose disputuose. Iš pradžių jis dar dėvėjo vienintelį drabužį – klubų raištį, tačiau po trylikos mėnesių nusimetė net ir tą kliuvinį ir visą likusį gyvenimą vaikščiojo nuogas.

Nusvilusysis

Tryliktaisiais tokio gyvenimo metais, sulaukės keturiasdešimties, po ilgo pasninkavimo, jis pasiekė išsilaisvinimą ir nušvitimą. Tariant jo mokinių žodžiais, jis tapo nugalėtoju, džiną, įgijo galutinį, aiškų, niekieno netrikdomą pažinimą bei intuiciją, žinomą kaip kevala, ir tapo tobula siela (kevalinu). Tapęs tokiu visažiniu, Mahavyra išsilaisvino iš karmos galybės, kausčiusios jį prie atgimimu rato.

Tuomet Mahavyra buvo paskelbtas ordino vadu, tirtankaru, ir trisdešimt metų skleidė savo tikėjimą bei rūpinosi pasekėjų bendruomene. Jis pats tarėsi esąs kilęs iš tų legendinių tirtankarų, kurie per amžius skelbė džainizmo tikėjimą. Gal tai, ką jis vaizdavosi, ir ne visai atitiko tikrovę, tačiau tradicija, iš kurios kilęs džainizmas, be abejo, siekia ankstesnius nei Mahavyros ir Parsvos ir net ankstesnius negu Nemi (tariamo Krišnos pusbrolio iš “Mahabharatos” karo) laikus, jis ateina iš tolimiausios Indijos priešistorės. Jis mirė nuo savanoriško badavimo Pavoje, kaime esančiame netoli nuo jo gimtinės ir ligi šiol gausiai lankomame džainistų maldininkų. Čia jis ir įžengė į nirvaną – savo “amžiną atilsį”.

Džainizmo

iškilimas

Mahavyra surinko pasekėjus daugiausia iš aristokratų kšatrijų ir suvienijo juos į paprastą bendruomenę, kurios nariai buvo tiek pasauliečiai, tiek ir vienuoliai, ir vyrai, ir moterys. Yra pagrindo manyti, kad dar prieš stodami į bendriją kai kurie jo pasekėjai buvo įsitikinę, jog tikras beaistris neprieraišumas reikalauja atsisakyti bet kokio turto, net ir drabužių. Kiti nemanė, kad norint būti tikrai pamaldžiam reikia vaikščioti nuogam. Dėl šio nesutarimo, o vėliau ir dėl skirtingo kanoniškųjų raštų turinio aiškinimo atsiskyrė dvi pagrindinės džainizmo sektos. Tačiau dėl doktrinų jokių esminių susikirtimų tarp sektų nebuvo ir vėlesniais amžiais.

Dvi sektos

Du amžius Mahavyros mokinių bendruomenė taip ir liko negausi. Jų narių gerokai pagausėjo tada, kai didžiosios Maurijų dinastijos įkūrėjas, Magados imperatorius Čandragupta (apie 321-297 pr. Kr.) atsisakė sosto ir įstojo į ordiną. Šiuo atveju istorija bent iš dalies patvirtina legendą. Tačiau baigiantis Čandraguptos viešpatavimui, didis badas išvarė daugybe džainistų vienuolių iš Gango slėnio šiaurės Indijoje ir privertė juos trauktis piečiau, Dekano link. Čia, Maisoro valstijoje, džainistai įkūrė stambių savojo tikėjimo centrų.

Tada, kaip vėlgi byloja istorija, kai Bhadrabahu, iškilusiųjų iš tėvynės džainistų vadas ir vienuoliktasis bendruomenės vyriausiasis, po dvylikos metų sugrįžo į Biharą, jis išvydo, kad sumaišties ir bado iškankinti šiauriniai vienuoliai, vargstantys valdant Stulabhadrai, jau nebesilaiko senovinių, Mahavyros nustatytų papročių ir netgi dėvi baltus drabužius. Tuomet džainizmas ir suskilo į dvi sektas: digambarus (“dangumi apsigerbusius”, arba “erdve apsigerbusius”) ir švetambarus (“baltai apsigerbusius”). Ši schizma išryškėjo I a. ir išliko iki mūsų laikų.

Šventas raštas

Jeigu tikėsime istorija, sakralinė literatūra buvo perduodama žodžiu, iš vienos kartos į kitą, nuo pat Mahavyros laikų. Bhadrabahu buvo paskutinysis, kuris tobulai mokėjo šventąjį tekstą. Šiam mirus, III a. pr. Kr. pradžioje, kanonas buvo kiek įmanoma pertvarkytas, suskirstytas į dvylika dalių (Angas), kurios pakeitė keturiolika ankstesniųjų tekstų (Purvas). Švetambarai šį pertvarkytą kanoną priėmė, tačiau digambarai atmetė; jų nuomone, senasis raštas nesugrąžinamai dingės. Laikoma, kad švetambarų kanonui priklauso aštuoniasdešimt keturi tekstai, galutinai surinkti V a., tarp jų keturiasdešimt viena sutra, nemažai niekur nepriskiriamų tekstų, dvylika komentarų ir vienas stambus komentaras. Visi tekstai surašyti arda – magadi kalba.

Pakilimas ir nuosmukis

Vėlesniais amžiais džainizmas išplito po visą Indiją, nuo rytų iki vakarų. Būta džainizmo istorijoje tokių laikotarpių, kai šio tikėjimo patronais save laikė karaliai bei princai. Iš jų malonės spindulių iškilo šventyklos – įstabiausi pasaulyje architektūros pavyzdžiai. Tačiau viduramžiais, įsitvirtinant indų pamaldžiajam teizmui (bakčiui), ypač susijusiam su Šyva bei Višnum, džainizmo kaip religijos įtaka susilpnėjo. Tik dviejuose regionuose džainizmas išliko kaip vyraujanti religija iki pat šių laikų – tai Gudžarate ir Radžastane, kur dominuoja švetambarų sekta, ir Dekane (dabartiniame Maisore), kur susitelkė digambarų sektos atstovai. Bet, skirtingai nuo budizmo, džainizmas ir toliau plito savo tėvynėje. Jo plitimą tikriausiai galima paaiškinti tuo, kad ši religija siekė patraukti tiek pasauliečius, tiek ir vienuolius. Persekiojimo laikais džainistai susilaukdavo pagalbos bei paramos iš turtingų ir galingų savo rėmėjų pasauliečių.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1391 žodžiai iš 4586 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.