TURINYS
I.Įvadas……………………………………………………………………………. 3
II.Dzeusas: jo darbai ir meilės nuotykiai
2.1.Dzeusas……………………………………………………………………4
2.2.Dzeuso meilės nuotykiai…………………………………………….5
2.3.Dzeuso darbai…………………………………………………………..7
III.Išvados…………………………………………………………………………9
IV.Literatūros sąrašas……………………………………………………….10
Įvadas
Mitologija suklestėjo II tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje. Mitai – kolektyvinė kūryba, atspindėjusi senovės pasaulio supratimą, kai kurie turi istorinį pagrindą, tačiau jis sumišęs su fantazija. Graikų religija gyvavo beveik 1500 metų. Ji buvo neatskiriama to meto Elados žemės gyventojų gyvenimo dalis. Šiuo laikotarpiu galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas. Žmonės dievus įsivaizdavo kaip idealius žmones su visais žmogiškais jausmais. Dievai buvo nemirtingi, jie neseno, nesirgo, tačiau turėjo troškimų ir poreikių. Dar vienas antikinės mitologijos bruožas – daugelis dievų ar herojų įvairiose antikinio pasaulio vietovėse ir įvairiu laiku turėjo daugybę vis kitų funkcijų. Dievams buvo priskiriami žmonių bruožai. Pagrindinis dievas buvo Dzeusas, kuris bene dažniausiai buvo minimas mituose, turėjo daugybę galių, bet nė kiek nemažiau ir poreikių.
Temos dėstymas
Dzeusas – dievų bei žmonių valdovas, vyriausiasis olimpinės mitologijos dievas, viešpataujantis aukštai šviesiajame Olimpe, apsuptas pulko dievų. Dzeusas – graikiškos kilmės dievas, jo vardas – indoeuropietiškas, reiškiantis ,,šviesus dangus“. Jis priklauso trečiajai dievų kartai, nuvertusiai titanus. Krono sūnus valdo dievus ir yra pats galingiausias dievas. Tačiau kiti dievai bando varžytis su jo galybe. Dzeusas sėdi 6000 pėdų aukštyje ant kyšančios į dangų Olimpo kalno Tesalijoje viršūnės, kuri skendi debesyse. Jis valdo visus gamtos reiškinius. Iš pradžių buvo dangaus dievas, kuris iš aukštojo Olimpo siųsdavo į žemę lietų, sniegą, vėją, audras, dieną ir naktį, rankose kaip ženklus laikė griausmą ir žaibus. Jis surenka ir išblaško debesis, kratydamas aigidą sukelia audras bei vėjus. Taip pat nuo Dzeuso valios priklauso, kad išaušusi diena būtų šviesi, jis pasiunčia palankų vėją, tvarko metų laikus. Vėliau jis tapo dievų valdovu ir pranašysčių dievu, kuris žino ne tik dabartį, bet ir ateitį. Žmonių likimus ir savo valią Dzeusas praneša įvairiais ženklais, per sapnus, griaustinius ir žaibus, paukščių skrydžius bei per orakulus. Galiausiai jis tapo ir teisinguoju dievu, saugančiu žmonijos tvarką, šeimos, svečių ir visų pagalbos prašančiu globėju, baudžiančiu sutarčių ir priesaikos laužytojus, taigi teisės ir dorovės sergėtoju bei laiduotoju. Žemėje Dzeusas sukūrė karalių valdžią, jis prižiūri įstatymų vykdymą, priesaikos šventumą, saugo tautos susirinkimus. ,,Nei lyja, nei sninga Dzeuso karalystėje; ten amžinai šviesi džiugesio pilna vasara.“ Valdovas Dzeusas sėdi aukštame aukso soste. Iš Olimpo Dzeusas dalija žmonėms dovanas ir įveda žemėje tvarką bei įstatymus. Dzeuso rankose žmonių likimas: laimė ir nelaimė, gėris ir blogis, gyvybė ir mirtis. Prie dievo rūmų vartų stovi du dideli indai: viename – gėrio dovanos, kitame – blogio. Iš tų indų Krono sūnus siunčia žmonėms gėrį ir blogį, auksinėmis svarstyklėmis sveria žmonių likimus. Dzeusas dažnai tapatinamas su likimu, tačiau nuo jo nepriklausomai veikia moiros – savarankiškos tamsiosios jėgos, kurių sprendimų niekas negali pakeisti, netgi Dzeusas. Jis tvarko ne tik visuomenės, bet ir šeimos gyvenimą, saugo svečio ir pagalbos ieškančiųjų teises. Kartu su mūzomis, Apolonu ir Artemide, charitėmis bei horomis Dzeusas globojo meną, harmoniją, mokslus, moralės normas. Jis prakeikė moralės normų nesilaikančius atreidus, Sizifą, Tantalą. Griausmavaldžio atributai – aigida, spektras, kai kada kūjis, pastovi Dzeuso palydovė – Nikė.
Dzeusas turėjo daugybę epitetų, atitinkančių įvairias jo veiklos sritis. ,,Iš pradžių kiekvienoje Graikijos srityje garbino atskirą dievą, tvarkiusį gamtos reiškinius: Tėbuose – Amfitrioną, Arge – Agamemnoną ir t.t.“ . Susiformavus vienai graikų mitologijai, vietiniai dievai susijungė į Dzeuso paveikslą. Tačiau ir toliau tose srityse prie Dzeuso vardo pridedamas vietinio dievo vardas: Dzeusas Amfiaras, Dzeusas Amfitrionas, Dzeusas Agamemnonas. Pagal tėvą jis buvo vadinamas Kronidu. Dzeuso vardo atitikmenys labai įvairūs: pranašautojas – Panomfajas, saugantis priesaikas – Herkijas, tvarkantis tautos susirinkimus – Agorajas, ginantis svetimšalius ir bėglius – Ksenijas. Dodonėje Krono sūnus vadinamas Dodonaju, Pelasgiku, Olimpijoje – Olimpiju. Dzeusas, kaip požemių dievas, – Chtonijas, keršytojas – Alastoras, nelaimių šalintojas – Aleksikakas ir t.t.
Pagrindinė Dzeuso kulto
vieta – Olimpija Eledėje. Ten jo garbei vykdavo Olimpinės žaidynės. Godonėje Dzeusas buvo gamtos ir pranašysčių dievas. Jis savo valią atskleisdavo ąžuolo lapų šlamėjimu. Panašus ir Kretos Dzeusas. Tik čia jo kultas turi daugiau orgijų požymių. ,,Kretos Dzeusas, pasivertęs jaučiu, kurį iš pradžių, matyt, laikė dievu, pagrobė Europę ir su ja susilaukė trijų sūnų.“ Arkadijoje Dzeuso kultą įvedė Likaonas. Čia Dzeusą garbino panašiai kaip Kretoje ir vadino Likaju. Helenizmo epochoje Dzeuso kultas sutapo su Amono bei Separio, Romoje su Jupiterio kultu.