Džiazas
5 (100%) 1 vote

Džiazas

TURINYS

ĮVADAS

1. AFROAMERIKIETIŠKOS MUZIKOS KILMĖ

2. TRADICINIS DŽIAZAS

2.1. regtaimas

2.2. Naujojo Orleano stilius

2.3. Dikslendai

2.4. Čikagos Naujojo Orleano stilius

2.5. Čikagos stilius

2.6. Svingas

3. MODERNUSIS DŽIAZAS

4. LAISVASIS DŽIAZAS

5. DABARTIES DŽIAZAS

6. LIETUVOS DŽIAZAS

IŠVADOS

ĮVADAS

Džiazas yra viena svarbiausių pramoginės muzikos rūšių, atsiradusi XIX a. pabaigoje JAV pietuose, Naujajame Orleane ir stebėtinai greitai paplitusi po visą pasaulį. Tai tris šimtmečius trukusio kultūrų maišymosi pasekmė, Europos ir Vakarų Afrikos muzikinių tradicijų junginys.

Džiazo vystymosi tempai stulbinantys: šimtmečio pradžioje džiazas buvo Naujojo Orleano negrų liaudės muzika, 1920-aisiais šia muzika “užsikrėte” visa Amerika, 1940-aisiais džiazas pavergė Europą, o 1960-1970 m. Jis taip išpopuliarėjo, kad buvo neginčijamai pripažinta, kad tai savarankiška muzikos forma, lygiomis teisemis egzistuojanti šalia kitų, modernių XX a. meno šakų. Per 100 metų džiazo istorija patyrė daug pakilimų ir smuktelėjimų, tačiau džiazas neišnyko ir klesti įvairiose šalyse.

Džiazo tekstui labai svarbu vaizduotė. Muzikantas turi sukurti čia žymėjimą, ir klausytojas tada patirs džiaugsmą, liūdesį ir pan. Džiazas – grynai amerikinis menas; tai demokratija, kur pasirodymą veda solistas – laikinasis vadovas, kitiems ansamblio nariams sutinkant ir patariant (Rinzler).

Pasak fotografo Roy DeCarava, džiaze nebūna klaidingų natų, nes viena nata pateisina kitą. Kiekviena nata, kiekvienas akordas, kiekvienas kvadratas ir kiekviena improvizacija nėra duota reikšmė ir jausmas, o kyla iš situacijos. Viską suvoki iš gretimų garsų konteksto. Šios apybraižos tikslas – pažiūrėti į džiazą kaip į žymėjimą, panagrinėti improvizacijos meno mechanizmą. Štai kokie galėtų būti džiazo kaip ženklų sistemos pagrindiniai bruožai:

1. Čia yra visuma bendriausių numanomų taisyklių, kurias džiazo muzikantai turi perprasti, kad gerai improvizuotų – tai panašu į kalbėjimą.

2. Džiazo muzika numato glaudų atlikėjo ir klausytojų ryšį. Kaip ir kalboje, čia yra garsinių ir vizualinių ženklų, kuriuos solistas duoda kitiems muzikantams, o visi muzikantai – klausytojui.

3. Džiazas savitai formuoja atlikėjo ir klausytojo jausmus – jie kyla spontaniškai, kaip reakcija į muzikinę aplinką, natūraliai ir instinktyviai. Čia malonumas siejasi su kūrybine pastanga.

2004-aisiais Lietuvoje buvo surengti 98 džiazo koncertai, 7 džiazo festivaliai, kuriuose grojo galybė džiazo muzikantų. Taip pat vyko ir vyksta džiazo koncertai visokiuose žinomuose ir nelabai džiazo klubuose, kavinėse ir baruose.

Kodėl šis muzikos stilius taip traukią labai daug žmonių? Pabandykime atsakyti į šį klausymą, išnagrinėdami džiazo stiliaus raidą.

Svarbiausia džiazo savybė yra improvizacija, aiški metrinė pulsacija, sinkopuotas ritmas, bliuzo elementai, vakarietiška harmonija, kalbos intonacijų mėgdžiojimas grojant ir instrumentinių – dainuojant. Kadangi džiazas improvizuojamas, o ne užrašomas natomis, jo neįmanoma tiksliai atkartoti: tai, kas grojama, skamba tik čia ir dabar, o kitą sykį skambės kitaip. Įdomu, kad džiaze dažnai improvizuoja ne vienas ar du solistai, bet dauguma ar net visi ansamblio dalyviai.

Afroamerikietiškos muzikos kilmė.

Amerikos juodaodžiai dainuodavo senąsias darbo ir irklavimo dainas, lopšones, išryškindami individualų balso tembrą, improvizuodami melodijos detales, dažnai pritardami būgnais ir kitais instrumentais. Jų intonavimas ir išlavintas ritmo pojūtis stipriai skyrėsi nuo europiečių.

Juodųjų kultūra pasipildydavo vis naujais kitų kultūrų elementais. Tai ryškiai atsispindėdavo krikščioniškose pamaldose. XIX a. pradžioje juodaodžiams buvo uždrausta lankytis baltųjų bažnyčiose, dėl to įvairiose vietovėse ėmė steigtis “juodųjų” krikščioniški maldos namai. Baltųjų religines giesmes juodaodžiai atlikdavo savitai, anot baltųjų, “nešvariai” intonuodami ir “iškraipydami” ritmą. Juose vis dažniau pasitaikydavo afrikiečių muzikai būdingų motyvų, derminių intonacijų, ritmikos ypatumų. Palaipsniui susiformavo juodųjų giesmės:

• spiričiuelai – atliekamos choro, jungiančios baltųjų bažnytinius himnus ir juodųjų atlikimo stilių ;

• gospelai – vienbalsiai bažnytiniai himnai pagal Evangelijos siužetus, atliekamos solisto su instrumentų arba choro pritarimu ;

• bliuzai – solinės pasaulietinės dainos, išreiškiančios skausmą, vienišumą ir ilgesį. Bliuzų liūdnumas atkeliavo iš negrų darbo dainų. Be ritmikos, bliuzai ypatingi tuo, kad juose dainininkas periodiškai palieka tuščius tarpus (file’us), kuriuos užpildo akompanuojantys instrumentai ar solistas-instrumentalistas. Bliuzų file’uose atsiradusi improvizacija vėliau tapo džiazo, kaip muzikinės formos, svarbiausią sudedamąja dalimi. Dar vienas bliuzų melodikos ypatumas tas, kad skirtingai nei europiečių muzikoje, bliuzuose buvo pabrėžiamos, akcentuojamos melodinių fazių pradžios. Jos skambėdavo garsiausiai, tarytum jose būtų sutelkta ypatinga energija.
Po to sekdavo savotiškas atsipalaidavimas, atoslūgis, eilutės pradžioje vėl emocinis šuolis – ataka ir vėl kritimas. Tokia, cikliškai siūbuojanti, pulsuojanti yra bliuzo melodija. Pačia seniausia bliuzo forma, kuri egzistavo dar kaip liaudies muzika – kantri bliuzas.

Nors bliuzas turėjo ypatingos reikšmės formuoantis džiazo muzikai, tačiau tai dar ne džiazas. Kaip žanras jis tarytum gyveno ir tebegyvena savo savarankišką gyvenimą.

Tradicinis džiazas.

Pirmieji džiazo stiliai, atsiradę 1900-1940 m., vadinami tradiciniu džiazu.

•Regtaimas, pirmasis džiazo stilius, klestėjo Sedalijos miestelyje, gana toli nuo Naujojo Orleano. Ten gyveno Scottas Jopplinas, “regtaimo karalius”, sukuręs apie 600 regtaimų ir net 2 regtaimų operas. Regtaimas buvo šio kompozitoriaus sukurta svinguojanti pjesė fortepionui. Fortepiono populiarumą nulėmė instrumento specifika: galima viena ranka vesti harmoniją ir ritmą, o kita – didžiausią dėmesį skirti melodijai.Kadangi muzikoje nebuvo improvizavimo elementų (bent jau ankstyvuoju laikotarpiu), dėl šios priežasties regtaimas kartais nėra laikomas tikruoju džiazu.

•Naujojo Orleano stilius. XIX a. Naujajame Orleane juodaodžių muzikantų buvo dauguma, nes baltųjų tarpe ši profesija nebuvo pristižinė. 1989 m. pasibaigus amerikiečių-ispanų karui buvo išformuota daug karinių orkestrų, ojų instrumentai nugabenti į Naujojo Orleano parduotuves. Instrumentų gausa paveikė kainas. Klarnetą, kornetą, tromboną, trimitą, tūbą ar bugnus galima buvo įsigyti pusvelčiui. Labai padaugėjo nedidelių orkestrelių, įšaugo konkurencija. Taip šalia vokalinio bliuzo atsirado instrumentinis. Suaktyvinę ritmiką, juodaodžiai muzikantai sugebėjo išsaugoti “bliuzinių tonų” specifiką, melodijos vedimą “šalia”ritmo.Tokiu budu naujajame Orleane gimė muzika vėliau pavadinta džiazu. Tiesa, ankstyvajame džiaze dar nesigirdėjo išplėtotų improvizacijų.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1022 žodžiai iš 3061 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.