Džiazas
5 (100%) 1 vote

Džiazas

Džiazas

XX a pradžioje, kai girdėjosi vis garsesni ir karštesni raginimai

būti ištikimais natų tekstui , o netrukus įsiliepsnojo diskusijos apie

Mozart’o originaliose partitūrose atrastų artikuliacinių taškelių ir

brūkšnelių reikšmes, tuo metu , kai tapo visai akivaizdu kokias sudėtingas

harmonines, ritmines , faktūrines struktūras galima sukurti manipuliuojant

natų ženklais popieriuje , taigi tuo laiku, kada muzikos meną atrodė

galutinai ėmė valdyti partitūra, atsirado reiškinys, kuriam užrašytas natų

tekstas faktiškai neturėjo jokios reikšmės. Taigi atsirado muzikavimas per

se , panašiai kaip renesanso pradžioje arba liaudies muzikoje. Tas

grynasis muzikavimas iškilęs XX amžiaus pradžioje buvo džiazas. Kažkada

muzikos puristų išvadintas kaip velnio išmislas , jis gaivalingai įsiveržė

į visą XX amžiaus muziką, padarydamas perversmą ne tik skonių , vertybių

srityje, bet pirmiausia iš esmės transformuodamas bet kokį atlikimo meno

aktą, ar tai būtų baroko concerto grosso , ar veristinė opera, ar

sudėtingų ultrakomplikuotų struktūrų kompozicija.

Džiazas atvėrė visai naują garsų pasaulio kokybę. Savo garsų

galimybėmis jis buvo visiška priešingybė kultūringiems, kokybiškiems, iš

praeitiems gautiems rimtosios muzikos garsams. Europoje kiekvieno

instrumento garsas turi tarsi savo skambesio idealą. Dainavimas , o ypač

taip vadinama jo itališka mokykla remiasi iš amžių atėjusiais kokybės

kriterijais, o užkimę džiazmenų balsai buvo tikras iššūkis tradicijai ,

bliuzo garsai neįsirašė nei į vieną “gero skonio” atlikimo sistemą. Džiazas

į muziką atnešė ir visai naują , neeuropietišką ritmo supratimą, o be šios

patirties šiandien nebeįmanoma kalbėti apie ritmo raidą XX amžiaus

muzikoje. Džiazas apvertė aukštyn kojom pop, šlagerių estetiką. Trisdešimtų

metų populiarūs Europos šlagerių vokaliniai ansambliai, solistai, galų gale

ir mūsų Šabaniauskas dar dainavo klasikine itališka maniera

standartizuotais balsais, o šiandien visas popsas jau persirengęs rūbais ,

kuriuos atnešė džiazas . Džiazas , kurio garsas remiasi išraiškos ,

emocijos, bet ne estetiškumo kriterijais. “…Džiaze išraiška yra svarbesnė

nei estetika. Europos muzikoje estetiškumas svarbesnis nei išraiška “

(Joachim Ernst Berendt – p.162) Stilistinis skirtumas tarp klasikinio ir

pop garso, dainavimo šiandien yra toks didelis, kad juo specialiai galima

žaisti (Kabalje-Mercury duetas “Barselonoje”). Džiazo estetika, jo

vitališkumas veikia ir visą klasikinės muzikos atlikimą, interpretacinius

įvaizdžius.

Vienas iš džiazo fenomenų yra laisvai atlikimo metu kuriama muzikos

kompozicija , asmeniška atlikėjo improvizacija, kuri remiasi ne tik naujais

garsais, specifiniu ritmu, bet ir nuolatiniu melodinių struktūrų varjavimu

, performavimu, taip vadinama improvizacija, tuo kas iš vienos pusės

savitai susieja jį su haydnišku “motyviniu darbu” ir iš kitos su visa

varijacine patirtimi išaugusia iš Europos melodinės kaitos tradicijos .

Vėl, kaip ir ankstyvo baroko laikais atlikėjas ir kompozitorius dažniausia

yra tas pats asmuo, kompozicija yra ir jo muzikavimo stilius. Džiazo

istoriją galima parašyti ir kaip džiazinių temų, kurias sukūrė talentingi

džiazmenai istoriją. Pačios populiariausios temos iki šiol klajoja

koncertuose, aranžuojamos , įvelkamos į individualios džazmenų grojimo

manieros rūbus, sudaro svarbią muzikinės kultūros patirtį.

Džiazas susiformavo afrikietiškos, negrų muzikos pagrindu, t.y.

nerašytinės , iš atminties, iš klausos grojamos muzikos tradicijų įtakoje.

Čia matome ne tik kultūrinius , bet ir rasinius, genetinius skirtumus,

matome ,kad ši muzika užfiksavo savyje ne tik girdėjimą bet ir

gestikualiacijos , judesio , taigi ir šokio charkaterį , antropologinius

negrų ypatumus. Kita vertus amerikinė patirtis, Europos kultūros ir

muzikos , baltųjų instrumentų įtaka džazą tarsi išplėšė iš grynosios

etnografijos ir pavertė visiškai naujo tipo fenomenu. Šia prasme ,

europietiškiems klasikinės muzikos atlikėjams džiazas buvo didžiulis

iššūkis. Jie fundamentaliais ryšiais yra susiję su kūrinių natom ,

menkiausios teksto smulkmenos yra itin svarbios muzikos kūrinio

perteikimui. Tik “įveikę” tekstą, jie gali pereiti prie interpretacijos,

tik per tekstą gali reikštis jų individualybė. Natų primatas suformavo

psichologinę grojimo nuostatą , kai daug muzikantų, ypač orkestruose iš vis

negali apsieiti be natų teksto, yra savotiški natų vergai ir bet koks

grojmas iš “fantazijos” , iš atminties, iš klausos juos gasdina , paverčia

bejėgiais. Tekstas tarsi paralyžuoja atlikėjo kūrybinę iniciatyvą. Išmoktos

atlikimo klišės automatizuoja grojimą ir iš kitos pusės plačiai atveria

vartus muzikos srityje veikti tūkstančiams vidutinybių , pusiau gabių

muzikantų.

Džiazmenas išmoksta groti klausydamasis savo mėgstamo atlikėjo, jį

mėgdžiodamas,
pasirinkdamas tas figūras ir harmonijas, kokios jam labiausia

patinka ir artimos, jam nereikia kalti nuobodžių pratimų, jis iš karto

muzikuoja, taigi džiaze atlikėjo individualybė yra svarbiausias dalykas,

nes kitaip ir negali būti, nes jis visuomet muzikuodamas yra priverstas

kurti.

Kita vertus džiazo istorijoje, ypač ansmbliniame grojime, big

benduose , džiazas taip pat naudojosi natomis, o dabartiniais laikais daug

kas ėmė laužyti šią tradiciją, atsirado daug džiazo muzikantų, kurie vis

daugiau grojimo parametrų užfiksuoja , arba randa gaidose. Vienok tai

nekeičia džiazo esmės, jo laisvo kuriančiojo pobūdžio.

Visuotinai žinoma, kad džiazo muzikos gelmėse yra Afrikos muzika,

tačiau mažiau suvokiama, kad tai buvo ilga tos muzikos istorinių

transformacijų grandinė, pirmiausia suformavusi Amerikos negrų folklorą, o

tik po to , veikiama baltųjų europietiškos muzikos įaugusi į bliuzą,

ragtime ir džiazą.

Afrikos negrų bendruomenėje visais laikais itin svarbią vietą užėmė

muzikavimas, kaip tos visuomenės bendrumo požymis. Visi svarbiausi Afrikos

negrų genčių gyvenimo momentai buvo palydimi muzikos. Viena iš svarbiausių

tos muzikos savybių buvo ta , kad ji neatskiriama nuo žmogiško kūno

judesių, visokių plojimų, šokinėjimų ir pan.

Afikos muzikos susideda lyg iš dviejų svarbiausių skirsnių : iš vienos

pusės ji yra vokalinė , taigi melodinė muzika, gi iš kitos – pagindiniu

instrumentu yra būgnas, taigi ritminis instrumentas. Kiti instrumentai

neturėjo tokios didelės reikšmės.

Taigi ritminė afrikiečių muzikos ypatybė leido išsivystyti ištisai

ritmo kultūrai : įvairiems instrumentams, grojimo būdams, reikšmės

figūroms. Viena iš tokių savybių, yra savotiška ritminė polifonija –

besikryžiuojantis ritmas, kai kiekvienas instrumentas groja savo

savarankišką ritminę figūrą. Tarp būgnų atsiranda ritminiai konflikai,

keliantys ypatingą muzikinę įtampą. Tiesa , laidotuvių, kai kurie kiti

ritualai paremti laisvu ritmu ir metrika. Tuose ritminiuose žaidimuose

svarbiausias yra pagrindinis smūgis – graund bit, ant jo dedami įvairūs

gana paprasti ritminiai modeliai ,kurie yra susiję su tam tikru muzikos

tipu. Reikia pasakyti, kad visi šie ritminiai modeliai nėra improvizuojami

Jie nekintamai grojami iki to momento, kol koks šokėjas neduoda

ženklo juos pakeisti kitais. Šių eilučių autoriui teko dalyvauti tokiame

muzikavime Ugandoje su vietiniu etnografiniu ansambliu ir turiu pasakyti,

kad tame polifoniniame ritmų chore mušti net ir primityvią figūrą

europiečiui yra nepaprastai sunku.

Vienas pagrindinių ritminių tipų afrikietiškoje muzikoje yra susijęs

su trijų ir dviejų dalių metrų jungtimi, kuri džiaze susiformavo į tokius

populiarius modelius :

PVZ 110 yraAfrikos muzikos derminė struktūrą ,kaip ir daugelio senųjų kultūrų

remiasi pentatonika, ir joje net ir pilnesniame eilėgarsyje matome, kad

yra vengiami pustoniai. Jeigu jie kartais atrodo yra neišvengiami,

afrikietiškose dermėse pustoniai yra praplečiami iki intervalų , kurie yra

platesni kaip pustonis ir siauresni negu tonas. (C-dur eilėgarsyje tais

manipuliuojami garsai yra mi ir si)

Afrikietiška muzika savo formose dažniausiai remiasi klausimo-

atsakymo formule, kada kalbasi solistas ir choras. Pagrindinis tekstas yra

skiriamas solistui, kai choras atsako kokiu nors vienu, besikartojančiu

sakiniu ar žodžiu.

Dainuojama gana grubiais, šiurkštaus tembro balsais, kas džiaze

vėliau buvo pavadinta durty ton (nešvarus garsas). Tas dainavimas

europiečio ausiai yra intonaciškai nešvarus , mėgstami gerkliniai,

vibruojantis balsai, visokie šūksmai, riksmai, dainuojama dažnai falcetu.

Be abejonės , tokia dainavmo maniera yra susijusi su kalba, kurios

ekspresijai reikia ir paaukštinti ir pažminti balsą. Taigi tembrine prasme

čia nėra kažkokių normų ir kanonų, lygiai taip pat kaip ir nėra jų ir garso

aukščiui. Kalbant apie šio dainavimo įtaką džiazui reikia dar kartą

pasakyti jog tai kitas ,nei europietiškas intonavimo būdas. Kažkada

Lietuvoje labai žymus dirigentas gynė nuomonę , kad džiazas atsirado iš

pastangų neturint klausos kaip nors pataikyti į teisingą toną. Taip ,tiesa

afrikietis dažnai pradeda glisando į viršų, dažnai mėgsta garso aukščio

slidinėjimus, bet tai jokiu būdu nesisiję su klausos neturėjimu. Durty ton

sutinkame ir instrumentinėje muzikoje, kai būgnai apkabinėjami kriauklėms,

kaulais, kurie vibruoja smūgiuojant.

Kitas specifinis dalykas įsispaudęs taip pat ir džiazo muzikoje –

naulatinis kartojimas, grįžimas į pirminius melodinius muzikos derinius.

Tai išaugę iš afrikietiškos muzikos ritualinės prigimties, ritualo, kurio

svarbiausiai paskirtis sužadinti ekstatinę dalyvaujančiųjų būklę, transą.

Tai neįmanoma pasiekti jeigu primygtinai nekartojamos tam tikros ritminės

ir melodinės formulės. Taigi džiaze itin svarbu panirti į muziką, patirti

muzikinį transą. Coulmen sako (p.23)kad tai susiję su
atletiniu šokiu

ir tas transas būdingas visoms afrikietiškų šaknų amerikietiškos muzikos

formoms tokioms kaip rokas, svingas, gaspel-song ir pan.

Kas iš tų afrikietiškų šaknų išliko Amerikos negrų muzikoje?

Pirmiausia reikia paskayti, kad Amerikos negrai per ilgus samžius sukūrė

savo originalią muzikinę kultūrą, kur dar vadinama black-american folk

music.

Negrų vergams Amerikoje kone vienintėlis leidžiamas dalykas, atvežtas

iš Afrikos buvo muzikavimas. Jiems leisdavo rengti net įvairais muzikos

ir šokių šventes , tad afrikinė atmintis buvo išsaugota, tačiau kita

vertus negrai vis daugiau ir daugiau susidurdavo su europietiška muzika,

visų pirma bažnyčiose. Lankydamiesi bažnyčiose negrai išmokdavo giedoti

europietiškus choralus, kiti mokėsi groti europietiškais instrumentais,

mėgdžiodami baltuosius. Taip prasidėjo ilgaamžė dviejų kultūrų jungtis.

Pagrindinė negrų laudies muzikos forma Amerikoje buvo darbo dainos,

kurios savo klausimų – atsakymų formą labai priminė afrikietiškas.

Kita forma buvo bažnytinis negrų giedojimas vadinamas spirituels.

XVII-XVIII a negrai melsdavsi kartu su baltaisiais, po Amerikos skilimo į

Pietus ir Šiaurę , pietų vergvaldžiai uždraudė negrams lankyti baltųjų

bažnyčiais ir XIX a. pradžioje pradėjo atsirasti bažnyčios negrams, kur

kūrėsi savos giedojmo tradicijos. Taip į choralus ėmė skverbtis

afrikietiškų darbo dainų stilius. Amerikos baltųjų tarpe prasidėjus

evengeliniam “antrojo prabudimo” judėjimui, ( emocinė reakcija iki tol

buvusiom tradicinėm šaltom ir formaliom religinėm apiegom), kai pradėta

naktimis rinktis laukuose ir melstis laužų šviesoje , pasiekiant tikrą

emocinį , religinį transą, į šiuos neformalius religinius susitikimus ėmė

ateiti ir negrai. Šie religiniai renginiai labai panašėjo į afrikietiškus

ritualus. Taip religinėje negrų praktikoje atsirado tam tikras ratu šokamas

šokis ring –shout kuris palydėjo spirituels giedojimą.

Amerikos negrų folkloras daug ką išlaikė iš afrikietiškos tradicijos.

Visų pirma tai sakytina apie apie intonavimo ypatybes. Garso aukštis buvo

nepastovus, dažnai buvo dainuojama falcetu, užkimusiais balsais, melodiją

tarsi išraižant melizmais. Labai tankus ir platus balso vibrato, o

melodijos pabaigoje , prieš imant kvėpavimą intonacija pažemėdavo net visu

tonu. Kita iš Afrikos atėjusi savybė – ritmo reikšmė ir kryžminių ritmų

reliktai. Irkluotojų dainos Amerikos pietuose buvo dainuojamos labai

lėtai, tarsi imituojant lėtus irkluotojų judesius. Tad melodija

pasirodydavo lyg su tam tikru vėlavimu, frazė jau nebesutapdavo su

pagrindiniu smūgiu, pradedama būdavo ne ant ritmo pulso, bet kažkur tarp jo

dalių. Ir čia, kaip ir afrikietiškoje muzikoje sutinkame pagrindinę

ritminę figūrą “trys ant dviejų “

PVZ 111 yraTačiau Coller mano , kad amerikos negrai ne mechaniškai perkėlė

susikryžiuojančių metrų principą, bet jo įtakoje sukūrė muzikavimo būdą,

kai melodija tarsi atitrūksta nuo ritminės pulsacijos. Šis principas tapo

džiazo muzikavimo pagrindu.

Kita Amerikos negrų muzikos savybė buvo susijusi su eilėgarsiu, kuris

artimas pentatonikai. Čia matome keletą garsų , kurie neįsirašo į

europietišką sistemą . Tai nukrypimai trečiame ir septintame laipsniuose.

Trečias laipsnis buvo intonuojamas kažkur tarp mažorines ir minorinės

tercijos, o septintas aiškiai žeminamas. Taigi eilėgarsyje , kaip ir

Afrikos muzikoje vengiami pustoniai.Kalbant apie Amerikos negrų muzikavimo praktiką reikia pastebėti dar

vieną fundamentalų jos bruožą, t.y. ryšį su Amerikos šokių muzika. Nuo

XVIII a. šiame krašte šokiai buvo nepaprastai populiarūs , juos šoko visi

socialiniai sluoksniai, taigi reikėjo daug muzikantų. Vergvaldžiai leido

negrams mokytis groti smuikais , triūbomis ir būgnais. Labai greitai

Amerikoje susiformavo ištisas negrų muzikantų-profesionalų sluoksnis.

Šokiams buvo grojama išimtinai baltųjų muzika, taigi negrai perėmė to laiko

baltųjų muzikos tradicijas. XIX a susiformavo net ištisa plejada negrų-

kompozitorių, kurių melodijos buvo labai populiarios. Labai vertinami

negrai buvo kariniuose orkestruose. XIX a. net daugelyje Europos valstybių

(Austrija-Vengrija, Vokietija , Anglija ) nusistovėjo tradicija, kad

kariniuose orkestruose turi groti negrai.

Šalia orkestrų XIX a atsirado ir negrų chorų, kurie dainuodavo

spirituels. Tačiau reikia pasakyti ,kad po to , kai šis žanras ėmė vis

labiau plisti, buvo pradėtas užrašinėti, atsirado natos, iš kurių vėlgi

buvo mokomasi dainuoti, jo pirmykštės afrikietiškos ištakos buvo užmirštos

ir mus pasiekė savotiška europėjizuota jų forma. Tie spirituels kuriuos

girdime dainuojant Lietuvoje su tikru Amerikos negrų spirituels neturi daug

bendro.

Džiazo ištakose matome du visiškai susiformavusius žanrinius

reiškinius : bliuzą ir ragtimą.

Bliuzo ištakose – negrų darbo dainos, nors manoma, kad jam
reikšmės ir spirituels, nes abu šie žanrai yra liūdna muzika.

Coller tvirtina, kad bliuzo lėtas tempas yra išaugęs iš irkluotojų dainų,

kai daina buvo palydimi labai lėti irkluotojų judesiai. Šiose dainose daug

rečitacijos, dainavimas dažnai pertraukiamas šūksmų. Intervalinė apimtis –

siaura vos du trys tonai. Manoma kad bliuzas susiformavo XIX aštuntame

dešimtmetyje, ir jo formavimosi procesas baigėsi 1910 m., pats pavadinimas

pasirodė tik 1912 metais..

Bliuzo melodika yra itin charakteringa ir artima afrikietiškoms

tradicijoms. Ji remiasi taip vadinamais bliuziniais tonais t.y. jau

minėtais neaiškiais trečiuoju ir septintuoju eilėgarsio laipsniais. Vienu

metu buvo manoma , kad jie atspindi minorinę tonaciją ( mi bemol ir si

bemol C dur tonacijoje), šios “klaidos“ pamatu buvo susiformavęs net

ištisas džiazo stilius pavadintas funki. Ne kiekvienas eilėgarsio garsas

yra bliuzinis tonas, tačiau džiazmenai labai dažnai mėgsta pradėti

intonuoti truputi žemiau, o po to įšliaužti į pagrindinį toną, o baigiant

gi vėl garsą pažeminti. Charakteringa kad bliuzai paprastai buvo baigiami

tuo minoriniu septintuoju laipsniu.

Kitas tiesioginis džiazo šaltinis – ragtim’as. Nors ragtim’as buvo

grojamas visais instrumentas, jo ištakose – fortepioninė muzika.

XIX amžiaus pabaigoje Ameriką buvo apėmusi fortepioninė karštligė,

daugybė net mažai pasiturinčių žmonių stengėsi įsigyti fortepioną, būtinai

išmokti juo groti. Ta karštligė apėmė ir negrų sluoksnius. Natūralu, kad

šalia daugybės savimokslių atsirado ir visiškai europietiškai pasiruošusių

negrų pianistų, tokių kaip garsusis Scot Joplin.

Regtimas atsirado kaip šokių muzika ir jo artimiausias šokių

giminaitis buvo cakewalk . Tas cakewalk buvo sinkopuotas maršo pobūdžio

šokis , beje taip pat afrikietiškos kilmės. Taigi regtaimo tikras protėvis

yra maršas, nors tvirtinama,kad čia yra ir polkos, ir kadrilio įtakų. XIX

amžiaus gale prasidėjo tikra ragtimo manija, tikra masinė beprotybė, galima

tik tokioje šalyje kaip Amerika. Tai buvo superpopuliarus, absoliučiai visų

grojamas ir šokamas šokis, kurį grojo ir negrai , ir baltieji. Taigi jis

tiesiog įaugo į muzikantų kraują ir patirtį. Pirmą kartą Ragtime

pavadinimas pasirodė 1893 atspaudintoje Fredo Stoun pjesėje pavadntoje „Ma

Ragitime baby“

Regtimo ritmikos pamate ta pati afrikietiška ritminė figūra

Tačiau skirtingai negu tradicinis afrikietiškas šio ritmo

perskaitymas raging buvo suprantamas europietiškai t.y. kaip sinkopavimas,

nors jo esmėje glūdėjo afrikietiški susikryžiuojantys ritmai ir „trijų ant

dviejų“ ritiminė figūra. Jo ritmo pamate, ground beat buvo fortepionui

charakteringa šoliuojanti figūra iš dviejų smūgių : boso- sunkesnio ir

harmoninio apšokimo – lengvesnio (bum-čik)

Džiazas, kaip specifinis muzikos reiškinys gimė Naujajame Orleane. Čia

susikryžiavo trijų etninių grupių –negrų, kreolų ir baltųjų muzikavimo

tradicijos.

Kreolai sudarė savotišką etninę grupę. Juos vadino spalvotaisiais,nes

jų tarpe buvo nemažai mulatų, tačiau jie patys save kildino iš prancūzų

ir ispanų. Jie kalbėjo prancūziškai ir stengėsi išlaikyti prancūzų kultūros

tradicijas.

Muzika buvo labai svarbia kreolų gyvenimo dalimi, mokėti groti

fortepionu arba dainuoti buvo būtina jų bendruomenės auklėjimo priedermė.

Jie grojo iš natų ir nežinojo improvizacijos. Jų repertuaras susidėjo iš

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2785 žodžiai iš 9264 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.