Džiazo istorija
5 (100%) 1 vote

Džiazo istorija

Džiazo istorija

Džiazas, kaip muzikos rūšis, XX a. pradžioje atsirado JAV ir vėliau paplito visame pasaulyje. Plėtodamasis džiazas labai kito – galima išskirti keletą jo stilių, kurie vienas nuo kito skiriasi turiniu, charakteriu, nuotaika, instrumentų ir net skambėjimo ypatybėmis.

Pradžioje džiazas buvo muzika, kurią atliko tik juodaodžiai muzikantai. Tik atsiradusi džiazo muzika, dažnai buvo traktuojama kaip foninė muzika, vėliau džiazas tapo populiaria šokių muzika, po to atsirado tokia džiazo atmaina, kurią tiksliausiai galima apibūdinti kaip koncertinę muziką, skirtą tik klausytis. Tarp vėlyvųjų džiazo muzikos stilių yra ir tokių, kurie muzikos sudėtingumu prilygsta “rimtajai” kamerinei ir avangardinei muzikai.

Džiazas nuo kitų muzikos rūšių skiriasi specifine išraiška, energingu pulsuojančiu ritmu.

Bet visų pirma džiazui būdingas vienas svarbus bruožas – improvizacija. Daugiau ar mažiau improvizuojama grojant visais džiazo stiliais.

Džiazo muzika atsirado susiliejant įvairių – baltųjų ir juodųjų – muzikos tradicijų elementams. Įtakos turėjo europinės kilmės bažnytiniai himnai ir kariniai maršai, įvairi šokių muzika bei sentimentalios baladės. Taip pat turėjo įtakos euroamerikiečių muzikos tradicijos, atsiradusios karibų jūros salose. Bet svarbiausias vaidmuo džiazo atsiradimo istorijoje priklauso afroamerikiečių muzikai – spiričiuelams, bluzams, regtaimams ir kt.

Ankstyvasis džiazas

Džiazas atsirado JAV pietuose, viename konkrečiame mieste – Naujajame Orleane. Būtent ten praėjusio šimtmečio pabaigoje juodieji muzikantai įsisavino pučiamuosius instrumentus, kurie nurašyti iš karinių sandėlių pateko į jų rankas. Jais imta groti miesto gatvėse per šventes bei laidotuvių procesijose. Ši muzika buvo labai energinga, linksma. Po kelerių metų šie muzikantai ėmė groti užeigose, kurių didžioji dalis buvo linksmajame Naujojo Orleano Storivilo kvartale.

Naujojo Orleano muziką atliko nedideli ansambliai, turintys nuo 3 iki 8 muzikantų. Melodija buvo grojama kokiu nors pučiamuoju instrumentu – klarnetu, trimitu, trambonu. Ritmą palaikė mušamieji instrumentai, jiems padėjo bandža arba pianinas, kurie galėjo groti ir akordais. Boso partiją atliko tūba.

Šio amžiaus 1 – ojo deš. pabaigoje ir 3 – iojo deš. pirmoje pusėje daugelis Naujojo Orleano muzikantų leidosi į šiaurę. Dalis jų apsistojo Kanzassityje, kiti – Čikagoje, o dar kiti iš ten pateko į Niujorką.

Ankstyvasi džiazas dažnai vadinamas tradiciniu. Pagal šias tris pimųjų džiazo muzikantų gyvenamąsias vietas ir buvo pavadinti trys pagrindiniai džiazo stiliai. Tai Naujojo Orleano, Čikagos bei Niujorko stiliai. Naujojo Orleano stiliui būdinga tai, kad vienu metu improvizuoja trys solistai, kiekvienas grodamas savo melodijos variantą, o grojant Niujorko stiliumi improvizuojama po vieną. Laikui bėgant tūbą pakeitė kontrabosas, bandžą – gitara. Neretai ansamblyje imta groti ir saksofonu.

Beveik visi tradiciniai džiazo kūriniai remiasi bliuzo struktūros principais. Būtent paplitus tradiciniam džiazui išpopuliarėjo tokie bliuzo atstovai kaip kompozitorius Viljamas Hendis (1873-1958) ir dainininkė Besė Smit (1895-1937). Vienas žymiausių džiazo muzikantų – trimitininkas bei dainininkas Luisas Armstrongas (1901-1971).

3-iajame deš. baltieji muzikos mėgėjai būtent Niujorke pirmą kart atkreipė dėmesį į džiazą. Dabar net sunkoka įsivaizduoti, kokia šokiruojančiai rėžianti ausį ir energinga turėjo atrodyti ši muzika to meto klausytojui, kuris klausėsi daugiausia europietiškos muzikos, o kaip populiariąją muziką žinojo Štrauso valsus, polkas bei operečių melodijas. Norint pasiklausyti džiazo, tekdavo keliauti į Harlemą – Niujorko juodųjų rajoną. Tokių narsuolių, aštrių pojūčių ieškotojų, žinia, nebuvo ypač daug. Bet besidomintieji buvo iš vadinamojo “auksinio jaunimo”, apie kuriuos rašė aukštųjų sluoksnių kronikų skiltyse. Žinoma, kai kurie kiti, mažiau ištroškę nuotykių, taip pat susidomėjo šia egzotiška muzika. Kad patenkintų šį susidomėjimą, aktyvūs žmonės kūrė džiazo ansamblius, kuriuose grodavo tik baltieji. Augant džiazo muzikos poreikiui, į restoranus, klubus skirtus tik baltiesiams, imta kviesti ir juodųjų džiazo muzikantų ansamblių.

Naujoji šokių muzika veikiai plito. Bet daugelis naujai sukurtų baltųjų džiazo atlikėjų ansamblių grojo kita maniera – vadinamąjį “saldųjį” džiazą, pasižymintį ne tokiomis ekspresyviomis nei tradicinio džiazo improvizacijomis.

Šalia “saldžiojo” paplito vadinamasis simfoninis džiazas. Žymiausias jo atstovas buvo kompozitorius Džordžas Geršvinas (1898-1937). Žymiausi jo kūriniai – “Bliuzo stiliaus rapsodija” bei opera “Porgis ir Besė” – sukurti simfoniniam orkestrui. Juose labai sumaniai sujungti Europos klasikinės muzikos principai ir džiazo elementai: stangri, ritminė pulsacija, spalvinga išraiškinga melodija, ryškūs instrumentiniai solo intarpai.

Svingas

4-ojo deš. populiariąją bigbendo muziką ir jai būdingą ekspresiją, ritminę pulsaciją, bei daugelį įvairių subtylybių bendrai imta vadinti svingu. Šis žodis turi daug prasmių. Viena jų – toks atlikimo būdas, kai daugelis aštuntinių grojama tarytum
“svyruojant” – keičiant jų trukmę kitų instrumentų palaikomo griežto ritmo atžvilgiu. Taip išgaunamas efektas, kai atrodo, jog melodinė linija nuolat ritmiškai nesutampa su pagrindiu ritmu, muzikinė tampa elastinga ir laisva. Žodis “svingas” reiškia ir tam tikrą nuotaiką, kurią talentingi džiazo atlikėjai sukuria į vienu instrumentu grojamą melodiją subtiliai “atsakydami” garso atspalvio arba akordo “tirštumo” pokyčiu kitais instrumentais. Pasiekus tokį efektą, muzikos mėgėjai sako, kad “muzika svinguoja”.

4-ajame deš. JAV dažniausiai svinguodavo bigbendo muzika. Todėl ją taip pat buvo imta vadinti svingu. Trečioji šio vardo reikšmė tokia: taip vadinamas džiazo muzikos stilius, susijęs su didelių orkestrų – bigbendų atsiradimu XX a. 4-ajame deš. bei istroriniu šios muzikos raidos laikotarpiu.

Svingo bigbendo sudėtyje yra 12-18 muzikantų, kurie savo ruožtu skirstomi į tris grupes. Pirmoji – metalinių pučiamųjų instrumentų grupė (trimitai ir trombonai), antroji – liežuvėlinių pučiamųjų instrumentų grupė (gitara ir/arba kontraboas, mušamieji).

Paprastai svingo orkestro muzikantai turėdavo geresnį muzikinį išsimokslinimą nei ankstyvojo džiazo atstovai. Todėl bigbendo muzika yra sudėtingesnės harmonijos, sudėtingesnė ir kūrinių struktūra. Svingo orkestre dažniausiai visi muzikantai groja drauge, o solo intarpams skiriama mažiau vietos. Benas Gudmenas (1909-1986) – svingo karalius, baltasis klarnetistas bei orkestro vadovas. Būtent jis savo radijo programomis , kurių metu jo vadovaujamo orkestro atliekami kūriniai tiesioginiame eteryje buvo transliuojami visuose JAV valstijose, suteikė svingui nacionalinės populiariosios muzikos statusą. Gudmenas buvo pirmasis, ėmęsis organizuoti džiazo muzikos koncertus. Tai buvo svarbus žingsnis džiazo muzikos raidoje – jis dabar buvo grojamas ne šokti, bet ir klausytis, Ir tai dar ne viskas. Benas Gudmenas į savo orkestrą ėmė kviesti ir juoduosius muzikantus.

Svingo muzika milžinišką populiarumą išsaugojo ir 5-ajame deš., kai populiariems estradinių dainų ėmė pritarti bigbendai. Šiuo stiliumi pradėjo groti ir mažieji instrumentiniai kombo ansambliai. Vienas ryškiausių ir žymiausių bigbendo ir kombo lyderių tapo juodasis aranžuotojas bei pianistas Viljamas Beizis (1904-1984). Paprastai bigbendų atliekama muzika rėmėsi visiems žinomomis maršų bei himnų melodijomis arba populiariomis dainomis.

Tik retkarčiais kūriniai buvo rašomi specialiai bigbendui. Genealiausias tokios muzikos autorius buvo kompozitorius ir pianistas, juodųjų orkestro vadovas Edvardas Diukas Elingtonas (1899-1974). Jo sukurtai muzikai būdingi ypatingi niuansai, sudėtingumas, liudijantys apie nepaprastą kūrybinę vaizduotę bei energiją.

Ankstyvojo džiazo muzika dažniausaii būdavo instrumentinė. Tokia pati iš pradžių būdavo ir bigbendų muzika. Džiazo muzika visada buvo susijusi su populiariųjų dainų instrumentuotei bei atlikimo būdui. Laikui bėgant bigbendai ėmė bendradarbiauti su žymiais vokalistais, pritardavo jų pasirodymuose. Kai kurie žymieji vokalistai atlikdavo ir populiariąją muziką. Pavyzdžiui, Bingas Krosbijus (1903-1977) ir Frenkas Sinatra (1915-1998). Bet tuo pat metu buvo ir tokių dainininkų, kurie atliko tik džiazą ir tapo įžymūs, ryškiausia jų Ela Ficdžerald (1918-1996).

Progresyvusis džiazas

Pirmojoje 5-ojo deš. Pusėje Niujorke nedidelė jaunų džiazo atlikėjų grupelė ėmė groti savitu stiliumi ir savu atlikimo būdu. Tai buvo labai sudėtinga, virtuoziška instrumentinė muzika, kuria šio stiliaus išradėjai ketino atnaujinti ankstyvojo džiazo ypatumus: improvizavimą, virtuoziškumą bei tiesioginį santikį tarp solisto ir kombo. Bet realiai bibopas arba tiesiog bopas – taip buvo vadinamas šis naujasis stilius- tapo pirmąja moderniojo džiazo atmaina. Paprastai bibopo kombo sudėtyje yra triūba, saksofonas, pianinas, kontrabosas bei mušamųjų instrumentų komplektas , sudarytas iš būgno bei įvairių lėkščių.

Kiekvienas tokio ansamblio dalyvis buvo puikus solistas ir improvizuodamas stengėsi suteikti kūriniui naujų ir netikėtų niuansų, o ne varijuoti jau pažįstamais fragmentais.

Vokaliai improvizuojant buvo naudojami neprasminiai skiemenys: bi, dži , di, bop ir t.t. Pačių sukurtos arba pasirinktos improvizacijų temos bibope paprastai yra trumpos, aštrios, ritmiškai tarsi “kampuotos”, tradicinio džiazo požiūriu net keistos.

Tai leido muzikai laisvai plėtotis. Žinoma, šokti pagal tokią muziką nebebuvo įmanoma. Harmoniniu, ritminiu sudėtingumu bei intelektualumu ši muzika priartėjo prie sudėtingiausios to meto akademinės kamerinės muzikos. Nenuostabu, kad šiai muzikai atsirado ir sava auditorija – menininkai, mokslininkai, rašytojai, intelektualai. Tai gana siauras, net elitinis klausytojų ratas. Tik vėliau – 6-ajame, 7-ajame deš. Bibopo klausytojų ėmė daugėti. Geriausi bibopo stiliaus atstovai vėlgi yra juodieji muzikantai: trimitininkai Džnas Dizis Gilespis (1917-1993), saksofonistas Čarlis Parkeris (1920-1955), pianistas Telonijus Monkas (1920-1982) bei kontrabosininkas Čarlzas Mingusas (1922-1979).

1949 m .džiazo orkestras, vadovaujamas pianisto ir aranžuotojo Steno Kentono, pasirodė įžymiojoje Niujorko “Carnegie Hall”, kuri buvo laikoma prestižine
Tiek orkestro dydis (22 muzikantai), tiek atliekamos muzikos sudėtingumas bei subtilumas liudijo apie naujo džiazo atsiradimą. Progresyviojo džiazo (taip šį stilių pavadino pats Kentonas) muzikoje buvo bruožų, artimų mūsų šimtmečio rimtajaj akademinei muzikai. Kai kurios progersyviajame džiaze susiformavusios tendencijos lėmė avangardui būdingą eksperimentavimą. Tokiu būdu 6-ojo deš. pabaigoje ir 7-ojo deš. pradžioje susiformavo vadinamojo “frydžiazo” stilius. Jis remiasi spontaninės, laisvos improvizacijos principu; dingsta tonalumas, pulsacija, melodija. Kitos tendencijos suteikėimpulsą trečiosios srovės muzikai atsirasti, jos atsovai mėgino taip sujungti džiazo bei klasikinės muzikos elementus, kad išliktų jų prigimtis.

Tuo pat metu, kai atsirado progresyvusis džiazas, kiti muzikantai kūrė dar vieną stilių, kurį pavadino “kūldžiazu”. Kūldžiazas 6-oko deš. pradžioje atsirado kaip savotiška reakcija į sudėtingą ir elitinį bibopo charakterį. Kūldžiazo atstovai organizavo didžiulius orkestrus, kurių sudėtyje buvo ir kai kurių simfoninio orkestro instrumentų – valtorna, fleita arba obojus.

Kūldžiazo muzikai tiek didelių orkestrų, tiek ir mažų ansamblių įtakos turėjo tokios Europos dvitešimtojo amžiaus klasikinės muzikos kryptys kaip impresionizmas ir neoklasicizmas. Pavyzdžiui, prancūzų impresionisto klodo Debiusi muzika turėjo didelės įtakos įžymaus kūldžiazo baltaodžio pianisto Bilo Evanso (1929-1980_ kūrybai.

Turbūt žymiausias kūldžiazo muzikantas yra juodaodis trimitininkas, aranžuotojas bei kompozitorius Mailsas Deivisas (1926-1991), kuris kadaise stovėjo prie dar dviejų naujų džiazo stilių – modalaus džiazo bei džiazroko lopšio. Mailsas Deivisas su savo ansambliu 1949-1950 m. įrašė garso plokštelių albumą, pavadintą “Birth of the cool” (“Vėsos gimimas”). Kartu su iuo albumu išpopuliarėjo Deiviso trimito skambėjimas, už kurio tarsi ir “vėsių” garsų buvo jaučiama nuolatinė įtampa bei aistra.palyginti su “karštuoju” būdinga santūri elegantiška išraiška, suvaldytos emocijos, svarbus racionalumas.

Antrojoje 7-ojo deš. pusėje jaunimą užvaldė ir sužavėjo rokas. Populiariosios muzikos vartotojų sluoksnis persiorientavo į popmuziką su roko elementais. Džiazo muzika tarsi buvo pastūmėta į šalį. Daug žymių džiazo muzikantų iš JAV išvyko į Europą, kurioje susidomėjimas šia muzikos kryptymi dar buvo pakankamai didelis – ypač Prancūzijoje ir Danijoje. Kai kurie muzikantai stengėsi įgyti populiarumą vienu metu mėgindami sujungti džiazo ir roko elementus. Šiai naujajai muzikai buvo būdinga tai, kad instrumentinėje sudėtyje bei skambesy susiliejo džiazo bei roko elementai: vietoj kontraboso atsirado bosinė gitara, imta naudoti solinę elektrinę gitarą, sintezatorius, roko būgnus. Pirmasis šiuo stiliumi pradėjo groti jau minėtasis Mailsas Deivisas. 8-ajame deš. populiariausias džiazroko ansamblis – amerikiečių grupė “Weather Report” (“Oro prognozė”). Šios grupės, kaip ir kitų to meto muzikantų, kųriniuose galima rasti elementų, perimtų iš įvairių muzikos krypčių: indų, afrikiečių arba elektroninės muzikos arba pan. Todėl laikui bėgant džiazroką imta vadinti fusion (liet. lydinys). Kaip ir kitose džiazo rūšyse, kaip ir fusion muzikoje atsirado savų virtuozų, Be abejo, žymiausias jų yra Anglijoje gimęs Džnas Maklaflinas (g.1942), kuris mėgsta koncertuoti prisidengęs “Mahavišnu” pseudonimu.

Muzikinė forma džiaze

Didžiosios dalies modernaus džiazo pagrindas – muzikinė forma, kiek primenanti XVIII a. klasikų sonatinį allegro su viena tema. Kitaip tariant, tai:

1) temos pademonstravimas, arba ekspozicija;

2) temos varijavimas ir vystymas, arba džiazo terminais kalbant – solo;

3) temos sugrąžinimas arba repriza.

Prieš temą gali būti trumpa įžanga (intro), sukurianti nuotaiką. Tema – pagrindinė kompozicijos melodija; solo sekcija – tai metas, kai solistai improvizuoja pagal temos melodiją ir (svarbiausia) harmoniją, t.y. akordų seką; temos sugrąžinimas dažniausiai būna visos kompozicijos kulminacija; kartais kompoziciją užbaigia (coda).

Svarbiausia ir įdomiausia yra vidurinė, improvizacinė dalis. Iš tiesų tai džiazo ašis. Šioje dalyje solistui improvizuojant vadinamoji ritmo sekcija palaiko ritmą ir temos harmoniją, neužgoždama solisto. Ritmo sekcija šiuo atveju vadinami ne tik mušamieji instrumentai, bet ir bosas (kontrabosas arba bosinė gitara bei fortepijonas arba gitara), palaikantys tiek ritmo pulsavimą, tiek harmoniją. Kiekvienas temos akordų visos sekos išgrojimas angliškai vadinamas chorus, lietuviškai – kvadratu. Solistas improvizuodamas gali “pasiimti” keletą jų, o po to perleisti solo kitam muzikantui. Tai galima būtų palyginti su klasikinės muzikos variacijų forma. Šiuo atveju kiekvienas solistas improvizuodamas tarsi spontaniškai atlieka vieną ar kitą temos variaciją.

Džiazo tema taip pat turi nusistovėjusią formą – AABA. Ši forma buvo plačiai paplitusi XX a. pradžios populiariojoje muzikoje bei ankstyvajame rokenrole. Jos esmė tokia:

A – pirmas posmas;

A – antras posmas;

B – vidurinė dalis, arba tiesiog vidurys;

A – trečias posmas.

Visi šios formos posmai iš esmės beveik vienodi, išskyrus nebent paskutinius du taktus
skirtingą tekstą (jei jis iš vis yra). Skiriasi tik vidurys – dažniausiai ne tik savo tonacija, bet ir nuotaika. Šimtai džiazo temų yra būtent šios formos, ir neatsitiktinai – daugelis populiarių XX a. pirmosios pusės melodijų (dažniausiai miuziklų) buvo džiazo muzikantų naudojamos kaip temos improvizacijoms, vėliau jų pavyzdžiu kuriant savo temas. Populiariausios ir dažniausiai džiazo muzikantų naudojamos temos vadinamos standartais.

Naudota literatūra:

1. B. Avramecs, V. Muktupavels „Pasaulios muzika“ 203 – 214 p.

2. Linas Rimša „Džiazo improvizacijos pagrindai“ 22 – 23 p.

3. http://jazz.scene.lt/

4. http://www.jass.com/jazzo.html

Džiazo istorija

Džiazas, kaip muzikos rūšis, XX a. pradžioje atsirado JAV ir vėliau paplito visame pasaulyje. Plėtodamasis džiazas labai kito – galima išskirti keletą jo stilių, kurie vienas nuo kito skiriasi turiniu, charakteriu, nuotaika, instrumentų ir net skambėjimo ypatybėmis.

Pradžioje džiazas buvo muzika, kurią atliko tik juodaodžiai muzikantai. Tik atsiradusi džiazo muzika, dažnai buvo traktuojama kaip foninė muzika, vėliau džiazas tapo populiaria šokių muzika, po to atsirado tokia džiazo atmaina, kurią tiksliausiai galima apibūdinti kaip koncertinę muziką, skirtą tik klausytis. Tarp vėlyvųjų džiazo muzikos stilių yra ir tokių, kurie muzikos sudėtingumu prilygsta “rimtajai” kamerinei ir avangardinei muzikai.

Džiazas nuo kitų muzikos rūšių skiriasi specifine išraiška, energingu pulsuojančiu ritmu.

Bet visų pirma džiazui būdingas vienas svarbus bruožas – improvizacija. Daugiau ar mažiau improvizuojama grojant visais džiazo stiliais.

Džiazo muzika atsirado susiliejant įvairių – baltųjų ir juodųjų – muzikos tradicijų elementams. Įtakos turėjo europinės kilmės bažnytiniai himnai ir kariniai maršai, įvairi šokių muzika bei sentimentalios baladės. Taip pat turėjo įtakos euroamerikiečių muzikos tradicijos, atsiradusios karibų jūros salose. Bet svarbiausias vaidmuo džiazo atsiradimo istorijoje priklauso afroamerikiečių muzikai – spiričiuelams, bluzams, regtaimams ir kt.

Ankstyvasis džiazas

Džiazas atsirado JAV pietuose, viename konkrečiame mieste – Naujajame Orleane. Būtent ten praėjusio šimtmečio pabaigoje juodieji muzikantai įsisavino pučiamuosius instrumentus, kurie nurašyti iš karinių sandėlių pateko į jų rankas. Jais imta groti miesto gatvėse per šventes bei laidotuvių procesijose. Ši muzika buvo labai energinga, linksma. Po kelerių metų šie muzikantai ėmė groti užeigose, kurių didžioji dalis buvo linksmajame Naujojo Orleano Storivilo kvartale.

Naujojo Orleano muziką atliko nedideli ansambliai, turintys nuo 3 iki 8 muzikantų. Melodija buvo grojama kokiu nors pučiamuoju instrumentu – klarnetu, trimitu, trambonu. Ritmą palaikė mušamieji instrumentai, jiems padėjo bandža arba pianinas, kurie galėjo groti ir akordais. Boso partiją atliko tūba.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2755 žodžiai iš 9176 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.