Džordžas Baironas gimė Londone 1788m., nusigyvenusių aristokratų šeimoje. Motina buvo ūmaus audringo būdo, dažnai nesusivaldanti, tėvas – nutrūktgalvis ir avantiūristas, retai pasirodantis namie. Mažasis Džordžas skyrėsi nuo kitų ne tik savo aplinka, bet ir sveikata: einant jam išnirdavo čiurnos sąnarys, todėl berniukas raišavo. Mokykloje buvo ūmus, imlus, daug skaitė, tačiau nei su mokytojais, nei vėliau su profesoriais nesutarė. Gerai sugyveno tik su draugais, kurie dažnai nusileisdavo jo norui visur būti pirmam. Jaunasis Baironas gerai šaudė, jodinėjo, plaukė, buvo puikus oratorius. Devyniolikos metų išleido pirmąją knygą – eilėraščių rinkinį „Laisvalaikio posmai“. Žinomas škotų žurnalas „Edinburgo apžvalga“ negailestingai išjuokė jauno poeto eiles. Straipsnis pribloškia ambicingą Baironą, ir jis puola rašyti satyrą, kurioje kandžiai išsišaipo iš savo kritikų. Satyra sukelia audrą – Baironas pasijunta vienas prieš visus. Net tada, kai nuvyksta į Lordų rūmus, niekas nesutinka jo įvesdinti. Tada jis sulaužo tradiciją ir „įveda“ save pats. Sėstelėjęs opozicijos pusėje, tuojau pakyla ir metęs paniekos žvilgsnį išeina. Greitai jis visai išvyksta iš Anglijos – iškeliauja į Rytus, apie kuriuos tiek daug skaitė vaikystėje. Atsisveikinimo laiške motinai rašo: „Priešais mane visas pasaulis; aš palieku Angliją be jokio gailesčio ir nebenoriu jos visai matyti“.
Poetas keliauja po Ispaniją, Maltą, Albaniją. Senovinis menas, kuriuo būtų žavėjęsis klasikas, Baironui tėra tik šalti akmens gabalai. Jį traukia amžinai nerimstantys kraštai…Priblokštas Graikijos buvusios didybės ir dabarties skurdo, poetas rašo: „Mana Elada, grožio kapinyne, Tavęs nėra, bet tu gyva! Ar tavo sūnūs, grandines pamynę, Sukils? Ar bus laimėta jų kova?“
Sužinojęs apie motinos ligą, Baironas skuba į tėvynę, bet motiną jau randa mirusią. Jis skaudžiai išgyvena jos mirtį, tačiau išdidumas neleidžia skausmo parodyti kitiems – poetas nedalyvauja laidotuvėse.