Dzūkijos nacionalinis parkas2
5 (100%) 1 vote

Dzūkijos nacionalinis parkas2

Dzūkijos nacionalinis parkas

Geologinė sąranga

Dzūkijos nacionalinio parko teritorija yra dviejų stambių geologinių struktūrų, Baltijos sineklizės ir Mozūrijos – Baltarusijos anteklizės sandūroje. Kristalinis pamatas, slūgsantis 350 – 450 m gylyje, žemėja šiaurės vakarų kryptimi, o arčiausiai žemės paviršiaus jis yra pietrytinėje dalyje, Čepkeliuose. Čia jis slūgso tik 251,3 m gylyje.

Kristalinį pagrindą sudaro seniausios uolienos (granitas, gabro, amfibolitas ir kt.), susidariusios Archeozojaus ir Proterozojaus erose, kai vyko intensyvūs kalnodaros procesai, veržėsi magma, vulkanai, sausumą keitė jūrinės sąlygos. Virš kristalinio pamato slūgso priekvartero nuogulų danga, kuria dažniausiai sudaro jūrinės kilmės uolienos. Viršutinę 120-150 m storio kvartero nuosėdinių uolienų dalį suformavo kontinentiniai ledynai ir jų tirpsmo vandenys.

Maždaug prieš 125 tūkst. metų, atsitraukus Medininkų ledynui, prasidėjo šiltas laikotarpis. Nemuno slėnio atodangose ties Jonionių, Maksimonių ir Netiesų kaimais, žinomose daugelio šalių geologams, išliko čia tyvuliavusių paleoežerų nuosėdos, kuriose užfiksuotas klimato kaitos ciklas nuo Medininkų ledynmečio pabaigos iki paskutiniojo Nemuno apledėjimo pradžios. Kadangi tipiškos tarpledynmečiui nuosėdos yra paplitusios Merkinės apylinkėse, tai ir pats tarpledynmetis gavo Merkinės vardą.

Dabartinį Parko reljefą kūrė paskutiniojo (Nemuno) apledėjimo Grūdos stadijos Merkio žemupio – Katros ledyninė plaštaka, jos tirpsmo vandenys bei Žiogelių ir Aukštaičių stadijų apledėjimų fluvioglacialinių srovių poveikis. Kai į Pietų Lietuvą įslinko paskutinės Baltijos stadijos ledynai, didesnę reikšmę reljefo formavimuisi turėjo ne patys ledynai, bet jų tirpsmo vandenys, gausiai plūdę į Pietryčių lygumą keliomis srovėmis. Jos jungėsi į plačią ir vandeningą upę, kuri tekėjo į pietvakarius ir išplovė didelį senslėnį. Nuslūgus ledynų tirpsmo vandenims ant šios upės vidurinės terasos ir buvusių prieledyninių baseinų vietose iškilo smėlėti plotai, davę pradžią šiame regione plačiai paplitusioms žemyninėms kopoms. Dabartinio reljefo formavimuisi didelės įtakos turėjo ir Nemuno bei Merkio geologinė veikla. Šios upės suformavo šiuolaikinius slėnius, suklojo kelių lygių smėlingas – žvirgždingas terasas.



Reljefas

Dzūkijos nacionalinis parkas plyti Dainavos smėlingos lygumos pietinėje dalyje. Šiaurės vakarinis parko pakraštys „užkopia“ ant Dzūkų aukštumos. Šiuos rajonus skirianti riba yra palei Veisiejų – Merkinės moreninį kalvotą ruožą. Apie du trečdaliai parko teritorijos yra smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai. Vienas iš unikaliausių parko kraštovaizdžių yra Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šunupio žemyninių kopų masyvai, kurių atsiradimą poledynmetyje sąlygojo pakankamai storas smėlio sluoksnis, lygus paviršius, sausas, vėjuotas klimatas ir menka augalija. Lygumos paviršių paįvairina ir termokarstinės daubos su nedideliais ežerėliais.

Į šiaurę nuo Merkinės smėlingos terasinės lygumos dubakloniuose telkšo ežerų virtinės, o šiauriau Subartonių moreninėje aukštumoje vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis vietovaizdžiai su įvairia dirvožemių ir naudmenų danga. Daubose neretai susiformuoja nedidelės pelkutės. Ypatingai išraiškingos, didelės kalvos iškyla ties Lizdų, Klepočių, Druskininkų kaimais ir kraštovaizdis čia labai primena Aikštaitiją.

Dabartiniam parko reljefui daug įtakos turėjo ir upių, ypač Nemuno, veikla. Prieš 13-15 tūkstantmečių sunyko ledyninės Promerkio ir Pronemunio upės, tekėjusios į pietvakarius, ir dėl žemės plutos kilimo pietuose Nemuno vandenys ties Nemunaičiu pradėjo tekėti į šiaurę link Alytaus. Prieš prasigrauždama pro moreninį gūbrį, upė kurį laiką plačiai klaidžiojo į šalis, palikdama platų 4-6 km slėnį (ypač ties Panaros ir Netiesų kaimais) ir 2-3 km spindulio kilpas su senvagėmis (buvusi Pakrykštės pelkė).Ten, kur Nemuno vandenys pralaužė moreninį gūbrį, šiuo metu yra akmenuotos rėvos (Bajorė ties Ulčičiais, Sakalas ties Dubakloniu, Žirklės ties Merkine, Siuvėjas ties Maksimonimis). Nemunas suklostė ir plačias storasmėles terasas ties Panara, Gudeliais, Netiesų ir Druskininkų kaimais. Upės keičia Parko reljefą ir dabartiniu metu. Aktyvia erozine veikla garsėja Ūla, savo vagą tiesina Grūdos upė. Gausūs šaltiniai kuria sufozinius cirkus giliai (net 15-20-čia metrų) į smėlėtąją lygumą įsirėžusio Skroblaus upelio slėnio šlaituose.

Upių, ypač didžiųjų, slėniai yra labai savotiškas kraštovaizdžio tipas, nes upės tekėdamos per skirtingus landšaftus, tarsi sujungia juos į vieną visumą. Ne išimtis ir Nemunas, nuo Druskininkų iki Merkinės tekantis per smėlėtąją lygumą, o nuo Merkinės skrodžiantis aukštumos morenas. Šią kraštovaizdžio įvairovę dar padidina pačios upės praeityje sukurtos ir dabar tebekuriamos reljefo formos – stačiašlaičiai slėniai ir skardžiai, unksmingos raguvos ir atviros terasos, akmenuotos rėvos ir salos, derlingos salpos ir senvagės.

Parko paviršius yra vidutiniškai 100 m aukštyje virš jūros lygio, o aukščiausias taškas – Dalgiakalnis (168,2 m virš jūros lygio),
kuris yra žemyninių kopų masyve už 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių. Žemiausia vieta – Nemuno vaga ties Krikštonimis (66 m virš jūros lygio). esanti 66 m virš jūros lygio. Santykiniai aukščiai didžiausi Nemuno, Merkio, Ūlos, Skroblaus šlaituose bei kopų ruože. Ties skardžiais šlaitų aukščiai neretai viršija 40 m.

Klimatas

Parko teritorijoje, ypač Dainavos lygumoje, dėl didesnio nuotolio nuo jūros ir pietinės padėties klimatas kontinentalesnis nei kitose Lietuvos dalyse. Gaunama saulės radiacija – 86 kcal/cm2 per metus – viena didžiausių Lietuvoje. Čia yra ir vieni didžiausių Lietuvoje paros, taip pat ir metų temperatūros svyravimai. Tam įtakos turi dideli smėlingi plotai, lengvai įšylantys (vasaros metu smėlynų paviršius gali įkaisti ir iki +50oC), bet lengvai ir atiduodantys sukauptą šilumą. Dėl karšto ir šalto oro srautų susimaišymo gana dažnai pasitaiko lokaliniai lietūs ar net audros, apimantys tik nedidelę teritorijos dalį. Taip 1997 m. gegužės 15 d. pavakaryje pietiniu Parko ir Čepkelių rezervato pakraščiu praslinko kitur neužfiksuota kruša, kurios ledokšnių skersmuo buvo virš 5 cm.

Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4oC, maksimali – 40oC; vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7oC, maksimali +37oC (aukščiausia Lietuvoje). Čia pačios anksčiausios ir vėlyviausios šalnos. Taip 1992 metais paskutinės šalnos Marcinkonyse buvo liepos 8-9 d., o 1995 m. pirmoji šalna Marcinkonyse buvo rugpjūčio 5 d. Vakarinės parko dalies klimatas kiek švelnesnis, nes nemažai įtakos turi ir Nemuno slėnis. Ypač išsiskiria Merkinės apylinkės, kur ir pavasaris ateina kokia savaite anksčiau nei į Marcinkonis, čia žymiai mažesnė ir šalnų tikimybė.

Parko teritorijai būdingi ramūs, mažai vėjuoti orai (apie 200 dienų per metus be vėjo), vyrauja vakarų ir pietvakarių vėjai. Per metus vidutiniškai iškrinta 624 mm kritulių, du trečdaliai šiltuoju metų laikotarpiu. Sniego danga susidaro lapkričio – gruodžio mėn., o nutirpsta kovo – balandžio mėn.

Dirvožemiai

Parko teritorijoje, ypač Dainavos lygumoje, vyrauja velėniniai jauriniai, jauriniai šilaininiai silpnai nujaurėję smėlio dirvožemiai. Pagal miško augaviečių charakteristiką net 82,9% miško dirvožemių yra normalaus drėgnumo labai nederlingi arba nederlingi. Nuo Merkinės į šiaurryčius bei Žeimių apylinkėse sutinkami velėniniai jauriniai smėlio ir priesmėlio dirvožemiai, tarp kurių aukštesnėse vietose įsiterpę velėniniai karbonatiniai nuardyti priesmėlio ant žvyro bei smėlio dirvožemiai. Didesnis velėninių karbonatinių nujaurėjusių smėlio – priesmėlio dirvožemių plotas išskirtas tarp Stangės ir Straujos žemupių. Tipingi velėniniai karbonatiniai dirvožemiai sutinkami tik epizodiškai ir yra susidarę ant gėlavandenių klinčių lęšių, kalkinių klodų. Sutinkami upių slėniuose, ežerų pakrantėse (pvz. Skroblaus slėnyje). Upių slėniuose taip pat sutinkami aliuviniai dirvožemiai.

Žemesnėse, drėgnesnėse reljefo vietose – Šlingės aukštupyje, Javoniškės, Grūdos, Pakrykštės žemupiuose bei Nemuno kilpos ties Gudeliais juostoje paplitę velėniniai jauriniai glėjiški ir glėjiniai priesmėlio ant smėlio, o taip pat puveningi jauriniai glėjiniai dirvožemiai. Skroblaus aukštupyje ir vidurupyje, Grūdos aukštupyje, Šilingės, Pakrykštės bei Kempės slėniuose išplitę žemutinio tipo pelkiniai dirvožemiai. Aukštapelkinių dirvožemių daugiausia yra pietinėje parko dalyje, besiribojančioje su Čepkelių rezervatu – Musteikos apylinkėse.

Vandenys


Požeminiai vandenys ir šaltiniai

Dzūkijos nacionalinio parko teritorija pasižymi palyginti mažais paviršiaus nuotėkiais, geromis lengvų gruntų filtracinėmis savybėmis, todėl upių tinklas mažai išsivystęs. Vidutinis jo tankumas – 0,55 km/km2. Teritorija priklauso vandens pertekliaus sričiai tik dėka gausių gruntinių vandenų. Pietryčių Lietuvos gelmės pasižymi gausiais požeminiais vandenimis. Kvartero vandeningo komplekso storis svyruoja nuo 50-60 iki 260 m , vidutinis storis yra 90-100 m. Smėlingus – žvyringus vandeningus horizontus skiriantys mažai laidūs molingų nuogulų sluoksniai nėra ištisiniai, todėl visi vandeningą kompleksą sudarantys horizontai tampriai susiję.

Parkas išsiskiria šaltinių gausa ir įvairove, ypač jų daug Skroblaus upelio slėnyje. Skroblaus aukštupio ir Ūlos akies verdenėse (virduokliuose) nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis. Labai savitas ir „Bobos daržo“ šaltinis Skroblaus ištakose ar Uciekos šaltinis prie Nemuno, kur vanduo srūva iš giliai į požemius vedančių urvų. Versminio ežeras tarp Marcinkonių ir Kašėtų savo pavadinimą gavo nuo galingų povandeninių šaltinių, trykštančių iš ežero dugno. Šaltinių gausu ir Grūdos, Merkio, Nemuno pakrantėse, o Merkinės apylinkėse versmių gausa išsiskiria Kempės upelio slėnis, įspūdingi ir prie Mikalauciškės ežerėlio esantys šaltiniai.

Ežerai

Dzūkijos nacionalinis parkas nepasižymi dideliu ežerų skaičiumi ir jų plotu. Čia yra 48 ežerai. Jų bendras plotas apie 232 ha. Didžiausi parko ežerai – Lizdų (27 ha), Lyno (18,5 ha), Gelovinės (15,9 ha), Glyno (15,9 ha), Galvinio 12,4 ha, Gilšės 10,6 ha, Kastinio 10,1 ha. Didžioji dalis ežerų susitelkę parko
šiaurės vakarinėje dalyje – paskutiniojo apledėjimo kraštinių darinių srityje. Jų dubenys suformuoti ledynų tėkmės vandenų. Čia Nemuno smėlingą terasinę lygumą kertančiuose dubakloniuose yra susitelkę Krakinio, Ežerinio, Lizdų, Galvinio, Kazamkėlio, Bedugnio, Giluišio, Balaežerio, Netiesio, Netiesėlio, Dumblinio, Pakampio, Ešerinio, Ešerio, Laujos ežerai. Masališkių duburyje (ties Subartonimis) telkšo Gelovinis, Gilšė, Kampinis, Pakelinis, Linmarkas. Šie ežerai dažniausiai yra siauri, gilūs, stačių krantų, dažnai vingiuoti. Senslėnio teritorijoje (žemesnėje terasoje) sutinkami Mergelės akelių, Glyno ež. Į pietus nuo Liškiavos tarp neaukštų kalvų tyvuliuoja Juodiškio, Vidutinio ir Pamelnyčio ežerai.

Dar vieną ežerų grupę sudaro termokarstiniai ežerai, išsidėstę Dzūkijos kopų masyve. Jų dubenys susidarė vėliau, praėjus gana ilgam laikui po ledynų išnykimo, kai klimatas gerokai atšilo ir išnyko amžinasis įšalas, ištirpo palaidoti ledo luitai. Tai Bakanauskų, Trikampio, Kastinio, Mekšrinio, Išrūginio, Versminio ir kiti ežerai. Jų forma dažnai taisyklingai apvali, ovali. Daugelis jau gerokai užžėlę ir sunkiai prieinami.

Kai kurie ežerai kopų masyve neturi nei intakų, nei ištakų. Jie maitinami gruntiniais vandenimis, o vandens perteklių irgi atiduoda požeminiu keliu arba išgarina. Tokių ežerų grupei priklauso Trikampio, Kastinio, Bakanauskų ir kiti ežerai.



Upės

Dzūkijos nacionalinį parką galima pavadinti ir upių bei upelių parku. Į jį patenka Nemuno vidurupis, Merkio, Ūlos, Grūdos upių atkarpos, unikalus Skroblaus upelis – iš viso daugiau kaip 30 upių ir upelių. Upes maitina gruntiniai vandenys, todėl jų nuotėkis parko teritorijoje (kaip ir visoje Dainavos lygumoje) yra pastovesnis nei kitose Lietuvos vietose. Upių slėniai pasižymi sudėtingu hidrologiniu režimu, kurį lemia upių vandens lygio svyravimai, intakai bei šaltiniai, savitu mikroklimatu, reljefo formų ir buveinių įvairove.

Vakariniu parko pakraščiu 45,0 km teka Nemunas, daugelį šimtmečių buvęs svarbiausiu Lietuvos valstybės vandens keliu. Į Nemuną Parko teritorijoje be Merkio daugiau neįteka didelių intakų, tačiau vandens kiekį pasroviui didina gausūs krantuose atsiveriantys šaltiniai. Parko teritorijoje Nemuno debitas 202 m3/s, vidutinė daugiametė vandens temperatūra – 11,10C, jis dažniausiai užšala gruodžio gale, o ledonešio pradžia apie kovo vidurį. Kol nebuvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, pavasariais pasitaikydavo didelių potvynių, iš kurių pats didžiausias per 150 metų buvo 1958 m. potvynis, kai vanduo Druskininkuose buvo pakilęs 9,9 m.

Šiaurine teritorijos dalimi teka Merkys – pagrindinis Nemuno intakas Dainavos lygumoje. Parko teritorijoje Merkio ilgis tik 37 km. Čia į jį įteka Ūla, Grūda, Skroblus, o pats Merkys atiduoda savo vandenis Nemunui. Vidutinis Merkio nuolydis 67 cm/km, o debitas – 33,4 m3/s. Žemupyje nuolydis dar didesnis už vidutinį, rėvose upė teka beveik 2 m/s greičiu.

Rytiniu pakraščiu prateka Ūla – didžiausias Merkio intakas. Jos ilgis siekia 84 km, o Dzūkijos nacionaliniame parke – 25 km. Žemiau Pauosupės beveik visą slėnio plotą užima durpėta salpa, kurią labai drėkina slėnio pakraščiais trykštantys šaltiniai. Nuo Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir iki Mančiagirės teka siauru kanjonišku slėniu su aukštais, nuolat ardomais skardžiais. Vaizdingos atodangos neretos ir toliau ties Žiūrais, Trakiškėmis, nors slėnis kiek išplatėja, išryškėja terasos ir salpa. Žemupyje, kur Ūla pasiekia moreninį pagrindą, nemažai akmenų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2218 žodžiai iš 7121 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.