E munko paveikslo šauksmas analizė
5 (100%) 1 vote

E munko paveikslo šauksmas analizė

1. E. Munko biografija

Norvegas Edvardas Munkas (Edvard Munch) gimė 1863 m. Liotene. Gana greitai atsiskleidė anksti pradėję ryškėti gabumai, ir jau 1877 m. jis tapo kvalifikuotu tapytoju. Jo neaplenkė ligos, kamuojančios visus šeimos narius – džiova, depresija. Gal dėl to Munko kūriniuose toks dažnas mirties motyvas.

Jis buvo ir grafikos (oforto, medžio, raižinio, litografijos) meistras.

Studijuodamas prancūzų tapytojų H. Toulouse – Laureco, P. Gauguino ir V. Van Gogho kūrybą, E. Munkas suformavo labai savitą manierą, jungiančią skirtingas tapybos pakraipas. Jis daugiausiai vaizduodavo žmogaus psichikos tamsiąsias puses, egzistencinius potyrius, pvz., darbai – „Sergantis vaikas“, „Gyvenimo frizas“, „Šauksmas“, „Bučinys“, „Madona“.

1899 m. Italijoje Munką sužavėjo Renesanso menas ir Rafaelis, jis įkvėpė jį sukurti „Laukinė raudona vynuogė“ ir „Golgota“.

1901 – 1913 m. savo paveikslus dailininkas eksponavo Vienoje. 1902 m. Berlyne eksponavo ciklą „Gyvenimo frizas“, pradėtą kurti 1893 m. jame jis vaizduoja tris gyvenimo tarpsnius: meilės, mirties ir demoniško ryšio su moterimi. Tulos Larsen, kurią atsisakė vesti, sužeistas į kairią ranką, Edvardas Munkas, įkvėptas tragedijos, nutapė daug paveikslų: „Negyva gamta“, „Marato mirtis“.

1903 m. Munkas tapo nepriklausomų Paryžiaus menininkų draugijos nariu, eksponavo savo kūrinius jos Salone. Dvidešimt jo nutapytų paveikslų susilaukė didžiulės sėkmės.

1908 m. Munkas ėmė piktnaudžiauti alkoholiu, įsivėlė į žiaurias peštynes. Susirgęs sunkia depresija, gydėsi Vokietijoje.

Savo kartos dailininkų natūralistų nepripažintas, jis šliejosi prie jaunųjų dailininkų Paryžiuje ir Berlyne. Skandalas, kilęs Berlyno parodoje dėl kelių jo kūrinių tapo postūmiu susiformuoti Berlyno „Sezession“ grupei. Ši nesėkmė labai prislėgė dailininką. Sunkiai pasiligojęs, E. Munkas grįžo į Norvegiją (1909 m. ). Vėlyvojoje kūryboje jis ėmėsi gyvenimą teigiančių temų ir sulaukė tarptautinio pripažinimo.

1922 m. E. Munkas tapė Oslo šokolado fabriko sienas. 1944 m. mirė vienatvėje Ekelyje, netoli Oslo.

E. Munkas laikomas Simbolizmo atstovu ir vienu iš ekspresionizmo pradininku. Jo garsusis paveikslas „Šauksmas“, įvardijimas kaip šedevras, sukurtas 1893m.

2. Simbolizmas

Dailininkai savo kūriniuose gali vaizduoti kelių tipų siužetus: realiai egzistuojančius, paprasta akimi matomus daiktus, peizažus, žmones ir įvairias neįprastas, išgalvotas būtybes, daiktus bei pozas. Antrojo tipo siužetų dailininkai randa literatūroje, pasakose, mituose, istorijoje, bet daugiausia jų gimsta fantazijose. Kaip tik paskutiniais XIX a. dešimtmečiais ir amžių sandūroje toks „fantazija mintantis menas“ rado labai daug šalininkų. Tam įtakos turėjo sudėtingos visuomenės priežastys: daugelis išsilavinusių žmonių išgyveno nusivylimo to meto tikrove jausmą. Jie nežinojo, kaip įveikti visuomeninius prieštaravimus ir stengėsi apsiriboti savo vaizduotės pasauliu. Tokie žmonės išeities ieškojo įvairiuose fantastiniuose mokymuose, domėjosi tikėjimais ir tolimų šalių menu, išnykusiomis senomis kultūromis. Ten jie rasdavo artimų savo nuotaikai paslaptingų, neįprastų, mistinių išraiškų. Savo kūryboje dailininkai vaizdavo sukurtus regėjimus. Šiuose kūriniuose daug neapibrėžtumo, nepagaunamumo, vos vos nuspėjamų minties šuolių. Juose gausu neaiškių užuominų, alegorinių simbolių. Pastarieji ir davė pavadinimą visai krypčiai.

Vieni simboliai kūrė ilgesingus arba poetiškus paveikslus, primenančius sapnus. Kiti mėgo tapyti niūrias ir šiurpias scenas. Simobistai nukreipė dėmesį į tamsiąsias žmogaus sielos puses. Jų kūryboje sutinkami personažai keistomis raiškiomis pozomis, iškreiptos kaukės, sustingę juodų akių žvilgsniai mirtinai išblyškusiuose veiduose, lemtingų nuojautų ženklai, šlykščios fantastinės būtybės, skeletai, kaukės ir panašūs motyvai. Išraiškos priemones simbolistai daugiausia perėmė iš akademinio meno (fotografinis tikslumas, sausa ir nuobodi tapyba) ir iš moderno (ištįsusios figūros, išskidę kontūrai, vienalyčių spalvų plokštumos ir bendras dekoratyvumo siekis.

Prancūzų dailininkai simbolizmu nesižavėjo, labiau jis paplitęs buvo Vokietijoje. Simbolizmas buvo paplitęs ir Belgijoje, ir Olandijoje. Žmoniškesnis ir suprantamesnis Edvardo Munko menas. Pavyzdžiui, jo darbas „Gyvenimo šokis“ pasakoja apie tokius suprantamus dalykus kaip jaunystė ir senatvė, viltys ir nusivylimai. Dailininkas stengėsi perteikti žmogaus gyvenimo tėkmę, tapydamas mėnesienoje, jūros pakrantėje šokančias moteris, vilkinčias sniego baltumo, ugnies raudonumo ir juodais drabužiais.

Gali pasirodyti, kad simbolistai rūpinosi tik savo epochos problemomis. Šis kupinas nevilties menas nepuoselėjo pažangių visuomeninių ir meninių idėjų. Jis negali patenkinti tokio žiūrovo, kuris mene ieško tik to, kas gražu ir džiaugsminga.

XIX a. pabaigoje meno raida labai įvairi ir sudėtinga. Skirtingos meno kryptys veikė viena kitą ir maišėsi tarpusavyje. Taigi Edvardas Munkas laikomas simbolistu, bet jis yra vienas iš ekspresionizmo pradininkų. Munkas daugelį savo paveikslų pavertė graviūromis, litografijomis ir medžio raižiniais, ir būtent medžio raižiniai vėliau
turėjo įtakos vokiečių ekspresionistams.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 791 žodžiai iš 1581 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.