E. A. Po “Varliūkštis“
Garsus rašytojas E.A. Po yra mums žinomas savo siaubo apysakomis. Jis yra laikomas šio žanro įkūrėju. Visose jo novelėse galima rasti visko: ir grotesko, ir siaubo, ir logikos, ir fantastikos, kartais ir subtilių komiškų elementų. Jo novelės pasižymi patraukliu pasakojimu, veiksmo ar emocine įtampa ir tik jam būdinga atmosfera. Bet jo novelės – ne paprasti „siaubiakai“. Jos tuo pačiu yra pamokančios istorijos, pasakojančios apie gėrį ir blogį, skirtingų socialinių sluoksnių žmonių gyvenimus…Viena iš jų yra novelė „Varliūkštis“.
Šioje apysakoje yra pasakojama apie mažą, negražų neūžaugą, kurio vadras buvo tiesiog… Varliūkštis, ir kuris buvo nelabaus karaliaus juokdarys. Mažylį karaliui iš tolimų kraštų kaip dovaną parvežė vienas iš jo generolų, kuris ten kariavo. Kartu su Varliūkščiu generolas parvežė gražią jauną mergytę, kuri buvo tokio pat ūgio kaip ir jis. Bet ji buvo liekna ir grakšti. Ji buvo vardu Tripeta.
Ir Varliūkštis, ir Tripeta privalėjo linksminti despotišką karalių. Karalius ir septyni jo ministrai buvo visi kaip iš tos pačios medžiagos pasiūti: visi nutūkę, pilvoti ir nepaslankūs. Ir visi jie mėgo juokauti. Bet kad pokštai jų buvo žiaurūs. Jie mėgdavo įvairiais būdais tyčiotis iš žmonių, žeminti juos. Ypač kliūdavo Varliūkščiui. Jis buvo luošys ir nemokėjo vaiksčiuoti kaip visi normalūs žmonės, judėjo kažkaip strykčiodamas, lyg pašokomis; tokia jo eisena teikė begalinį pasitenkinimą ir, žinoma, paguoda karaliui.
Tripeta ir Varliūkštis tapo artimais draugais ir stengėsi padėti vienas kitam kuom tik gali. Tripeta buvo visų mylima, žmonės ją žavėjosi; tad ji darė visiems nemažą įtaką, ir kiekvienu pasitaikusiu atveju užstodavo Varliūkštį.
Varliūkštis gi turėjo neįprastą fantaziją, mokėdavo lengvai sugalvoti neįtikėtinas kaukes ir programas kostiumuotams baliams, kuriuos karalius dažnai organizuodavo.
Todėl be jo pagalbos negalėjo apseiti nė vienas balius. Dar Varliūkštis turėjo tokią savybę – jis negėrė vyno, nuo jo greitai apsvaigdavo jo galva ir protas. Ir štai vieno kaukių baliaus metu karalius privertė jį tai padaryti…Begėdis karalius norėjo eilinį kartą pasityčiotis iš neūžaugos. Mažylis greit apsvaigo, o kai karalius liepė sugalvoti ko nors naujesnio baliui, atsakė, kad stengiasi. Toks atsakymas supykdė kankintoją ir jis liepė Varliūkščiui išgerti dar. Tripeta, neištvėrus, pradėjo prašyti karaliaus pagailėti jos draugą, bet tuo tik dar labiau suerzino jį. Karalius kaip ir visi tironai nemėgo, kai jiem kažką sako prieš jų valią. Netardamas nė žodžio jis smarkiai atstūmė mergaitę nuo savęs ir šliūkštelėjo vyną iš taurės jai į veidą. Manau, kad būtent dabar Varliūkštis, kuris taip mylėjo Tripeta, galutinai nusprendė už viską atkeršyti karaliui. Šitas jo noras degė viduje jau labai seniai, bet dabar tai buvo tarsi postūmis jį įvykdyti. Nė vienas žmogus mano manymu negali pastoviai žemintis prieš kažką tai: anksčiau ar vėliau kiekvienas pradeda ginti save ar sau artimą žmogų. Galbūt neūžauga kentėtų, kai buvo tyčiojamasi iš jo, bet neištvėrė, kai buvo tyciojamasi iš jo mylimosios. Savo kerštui Varliūkštis parinko „smagų pokštą“. Gi karalius ir jo ministrai megdavo pokštus…