“Blue Bubble”
Self-service laundry
Business Plan
ECBS
Šiuo metu ECBS sudaro ECB ir 15 šalių narių nac. bankai. ECBS, skirtingai nuo savo 16 narių, neturi juridinio asmens teisių. Visi ECBS nariai turi bendrą tikslą, tačiau ECB valdymo organai yra kompetetingi spręsti, kaip to tikslo bus siekiama: tiesiogiai ar per nac. CB. ECB valdančioji taryba nutarė naudoti terminą „Eurosistema“, kuriuo apibūdinama grupė, vykdanti pagr. tikslus. Eurosistemą sudaro ECB ir 11 šalių, įsivedusių eurą, CB. Tai šalys, kurios 1999 01 01 Eurosistemai perdavė suverenias savo teises pinigų politikos srityje.
Svarb. ECBS tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Pagr. ECBS uždaviniai:
– nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;
– vykdyti valiutos keitimo operacijas;
– laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užs. valiutos atsargas;
– užtikrinti patikimą ir sklandų mokėjimų sistemos funkcionavimą;
– leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
– tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.
Be šių uždavinių Eurosistema turi:
-prisidėti prie kompetetingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą;
-rinkti statistinę informaciją, būtiną tikslams pasiekti;
-atstovauti tarpt. bendradarbiavimo forumuose ir dalyvauti tarpta. pinigų institucijose.
Kaip žinome dabartiniu metu CB-ams būdingiausios šios pagr. funkcijos: pinigų emisijos;bankų banko;
valstybės banko; ek-kos reguliavimo; valiutų vadybos. Kartais šalia jų nurodomos dar 3: Vyriausybių ir parlamentų ekonominio patarėjo; Finansinių institucijų (tarp jų ir bankų) priežiūros; Pinigų spausdinimo.Trumpai apžvelgsiu funkcijų pasiskirstymą tarp ES Centrinio banko ir nacionalinių centrinių bankų.
Pinigų emisijos funkcija.
Valdančioji taryba turi išimtinę teisę duoti leidimą Bendrijoje išleisti banknotus. Išleisti banknotus gali ECB ir nac. CB. ECB ir nac. CB išleisti banknotai yra vieninteliai banknotai, kurie Bendrijoje turi teisėtos mokėjimo priemonės statusą
Bankų banko funkcija.
Visoje euro zonoje galioja bendra prival. atsargų sistema. Kiekv. kredito institucija turi laikyti prival. atsargas savo šalies nac. banke. Prival. atsargas laiko visos euro zonos kredito įstaigos, taip pat ne euro zonos šalių kredito įstaigų filialai, kurie yra euro zonoje. Į šią prival. atsargų sistemą neįeina euro zonos kredito įstaigų filialai, kurie yra ne euro zonoje.
ECB gali atleisti nuo įsipareigojimo laikyti prival. atsargas tas kredito įstaigas, kurios yra sanuojamos, kad priv. atsargos nebūtų joms per didelė našta. Į prival. atsargas įtraukiami tokie įsipar: einamieji indėliai, terminuotieji indėliai, kurių trukmė iki 2 metų, indėliai iki pareikalavimo, skolos sertifikatai,kurių trukmė iki 2 m., pinigų rinkos popieriai. ECB, perimdamas Vokietijos Bundesbanko taikytiną pinigų politikos priemonių sistemą, perėmė ir prival. atsargų reikalavimus. Be to, iki euro zonos įsteigimo didelė dalis ES valstybių apskritai netaikė arba taikė dar švelnesnius prival. atsargų reikalavimus. Tokiomis sąlygomis ECB nustatė supaprastintus ir švelnesnius už Bundesbanko prival. atsargų reikalavimus:
– ECB susiaurino prival.atsargų bazę, neįtraukdamas visų terminų atpirkimo sandorių ir įsipareigojimų, kurių terminas sutarties sudarymo dieną ilgesnis kaip 2 m.;
– ECB nustatė bendrą 2 proc. priv. atsargų normą ir kompensaciją KB, artimą jų alternatyvioms sąnaudoms.
– Prival. atsargos apskaič. pagal įsipar. paskutinę mėnesio dieną, o laikymo laikotarpis prasideda tik nuo kito mėnesio 24 d.
Su šia pinigų politikos priemone atliekamos tokios funkcijos:
1)stabilizuojama pinigų rinkos palūkanų norma, taip kredito įstaigos skatinamos išlaikyti laikinus likvidumo svyravimus;
2)bankų sistemoje sudaromas struktūrinio likvidumo trūkumas, taip ECB gali efektyviai veikti kaip likvidumo tiekėjas;
3)kontroliuojama pinigų emisija, pirmiausia didinant pinigų paklausos palūkanų normos lankstumą.
Atlikdama savo funkcijas prival. atsargų sistema užtikrina gana stabilią ECB pinigų paklausą, palaikydama pinigų politiką veiksmingą ir ECB, kaip ‚paskutiniojo skolintojo“ funkciją.
Valstybės banko funkcija.
Nac. CB, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems ES institucijų organams: centrinėms vyriausybėms, regioninėms ir vietinėms sąjungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms.
Toks valdžios kreditavimo uždraudimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad neginčijamai atsisakoma patogaus ir laikyto savaime suprantamu tiesioginio valstybės finansavimo instrumento.Taip sudaromos vienodos sąlygos visiems finansų rinkos dalyviams ir pašalinama su pinigų rinkos poreikiais nesusijusios papildomos pinigų emisijos rizika.
Visiškai emisijos bankų nepriklausomybei nuo diskretiškų valdžios finansavimo poreikių reikia, kad būtų pašalinta ir įtaka, daroma atviros rinkos politikoje su iždo vertybiniais popieriais. Pavojus yra toks, kad emisijos bankui gali būti daromas užslėptas politinis spaudimas mažinti palūkanų normas perkant apyvartoje esančius valdžios skolos vertybinius popierius ir taip valstybės vertybinių popierių
kiekis augtų. Taigi Sutartyje uždraustas tik tiesioginis valstybinių institucijų ir valstybinių įmonių skolos vertybinių popierių įsigijimas, neatsižvelgiant į paliktą galimybę ECB ir nacionaliniams CB vykdyti atvirosios rinkos sandorius antrinėje rinkoje.
Kitų funkcijų-biudžetinio kasinio aptarnavimo atlikimas, valstybės skolos aptarnavimas ir kt. – vykdymas paliekamas spręsti nac. lygmenyje. Jas gali atlikti tiek CB, tiek privačios institucijos.
Ek-kos reguliavimo funkcija.
Ek-kos reguliavimui naudojama monet. (pinigų) politika – tai yra visuma priem. pinigų kiekiui rinkoje reguliuoti. Monet. po-kos sprendimai ES teritorijoje yra įgyvendinami ECB Valdytojų tarybos. Pagr. pinigų politikos tikslas–palaikyti kainų stabilumą ir, jeigu tai neprieštarauja svarbiausiam tikslui, paremti bendrąją ES ek. politiką. Išlaikant stabilias kainas, infliacijos lūkesčiai ir palūkanų normos gali būti palaikomos žemesniame lygyje. Tai sukuria aplinką, orientuotą į stabilumą, tokioje aplinkoje skatinama subalansuotos ir suderintos ek. veiklos plėtra, garant. aukštas užimtumo lygis, geresni gyvenimo lygio standartai ir gerovės augimas ES.
Tuo tarpu esant aukštai infliacijai kainų struktūra iškraipoma, kainos daugiau negali atlikti orientacinės funkcijos, kuri teigiamai veiktų gerovės augimą. Teigiamas kainų ir palūkanų normų lygio santykis bei kainų ir darbo užmokesčio lygio sąryšis daro teigiamą įtaką gamybos veiksnių rinkai. ECBS kainų stabilumo palaikymo politika turėtų būti nepriklausoma ir grindžiama šalių nac. ek. ir soc. politika. Tačiau už šią politiką atsakingos įv. šalių valdžios institucijos, kurios turi kreipti dėmesį į nevienodas nac. situacijas, tokią politiką gali sudaryti įvairios priem., kurios nebūtinai suderintos su ECBS tikslu.
Skirtingai nei nac. CB, ECB atitinkamas pinigų politikos priem. gali taikyti t.t. situacijai, susidariusiai visoje teritorijoje, kurioje naudojama bendroji valiuta.
Valiutų vadybos funkcija.
Nac. CB suteikia ECB užs. rezervo aktyvus (išskyrus valstybių narių valiutas, eurą, TVF rezervų saldo ir TVF atsiskaitymų valiutą), kurių maks. suma – 50 000 mln. eurų. Kiekvieno NCB indėlis yra nustatomas atsižvelgiant į jo santykinę dalį ECB kapitale; už tai ECB kiekv. NCB suteikia teisę, prilygstančią jo indėliui. Kiekv. NCB g.b. kredituojamas ECB su pretenzija, lygiaverčia jų įnašui. ECB turi teisę laikyti ir valdyti jam pervedamus užs. rezervus ir juos naudoti ECBS įstatuose nurodytais tikslais. ECBS įstatuose pateikiamos specifinės šių sumų apskaič. taisyklės, kuriomis remiantis yra nustatoma ECB akcininkams tenkanti pelno dalis.
NCB leista vykdyti sandorius pagal savo įsipar. tarptautinėms organizacijoms.Visos kitos užs. rezervų aktyvų operacijos lieka NCB po jų aukščiau nurodytų perdavimų ECB.
Patarėjo funkcija.
Su ECB konsultuojamasi dėl kiekv. pasiūlyto Bendrijos dokumento jo kompetencijos srityse.Be to su ECB konsultuojasi nac. valdžios institucijos dėl bet kurios teisės akto projekto nuostatos jo kompetencijos srityse, tačiau neperžengdamos ribų ir laikydamosi sąlygų, kurias nustato Taryba. ECB gali atitinkamoms Bendrijos institucijoms ar įstaigoms arba nac. valdžios institucijoms pateikti nuomones dėl dalykų, susijusių su jo kompetencijos sritimis. ES sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetencija pinigų politikos, kurso politikos, mokėjimų sistemų ir finansų sistemų stabilumo srityse. Reikia pažymėti, kad šiandieninėje labai pakitusioje aplinkoje banko sprendimus kvalifikuotai ir atidžiai tikrina informacinės ir vertinimo (reitingų) agentūros, konsultacijų ir tyrimų bei tarpt. org.
Finansinių įstaigų (tarp jų ir bankų) priežiūros funkcija.
Papildomai prie šių užduočių ESCB ribose NCB turi kitas pareigas, suteiktas jiems nac. įstatyminės valdžios. Bankinė priežiūra, ir susijusių ginčytinų rinkos ir VP klausimų priežiūra tampa vis sudėtingesnė ryšium su globalizacijos procesu. Tarpt. finansinės ir likvidumo krizės šviesoje, šie uždaviniai tampa vis svarbesni. Kadangi bankinė priežiūra toliau tebėra kiekvienos atskiros Europos šalies atsakomybėje, todėl iškyla intensyvios Europos ir tarptautinės koordinacijos poreikis. Kaip turi būti organizuoti CB ir kokių užduočių jie turi imtis pagrinde priklauso nuo ribų, nustatytų CB įstatymų leidime, kurias gali pakeisti tik parlamentai.
Pinigų spausdinimo funkcija.
Kiekv. šalis, esanti euro zonoje, pati spausdinasi eurus. ECB sudaro metodologiją ir vadovauja šiam darbui, o NCB pinigų spaustuvės ir kalyklos atlieka grynai techninį darbą.
1991 metais Europa atsidūrė kryžkelėje. Sovietų Sąjungos žlugimas destabilizavo politinį balansą: Vokietija buvo apjungta`, buvusi Sovietų Sąjunga išgyveno politinius sunkumus, o JAV buvo nenugalima pasaulio super jėga. Europos ekonomikos vystymasis buvo daugiau nei neaiškus, daugelis šalių išgyveno didelį nedarbą ir lėtą augimą. Ne viena šalis nebuvo pakankamai didelė tam, kad galėtų susilyginti ekonomine galia su Šiaurės Amerika ar Azija, Europos įmonės už Europos ribų investavo daugiau kapitalo nei EB valstybėse, o tai buvo įvertinta kaip svarbi didesnio nedarbo ir technologinio atsilikimo priežastis. Konkurencingumui padidinti Europai reikėjo pasiekti efektyvesnį gamybos mastą ir išplėsti
vidinės rinkos dydį ir galią. Kitaip tariant, tai reiškė vieningos bendros rinkos sukūrimą. Bendroji rinka- tokia valstybių ekonominė integracija, kuriai būdingas laisvas prekių , paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Pažymėtina, jog nepakanka pašalinti kliūtis laisvam prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimui(4 laisvės), kad bendroji rinka būtų efektyvi. Efektyviausiai ji veikia, kai tarp valstybių pašalinti ne tik minėti sunkumai, bet ir yra suderinta jų ekonominė politika.
EPS įkūrimas ir euro įvedimas- kulminacija proceso, prasidėjusio daugiau kaip prieš 40 metų, kai 6 šalys Romoje(1957) pasirašė Europos Ekonominės Bendrijos steigimo sutartį. Tačiau tuo metu EPS sąvoka dar neapėmė bendrų pinigų įvedimo, buvo numatytas tik ekonominės ir ir pinigų politikos koordinavimas. Šis procesas paskatino Europos politinę ir ekonominę integraciją. 1992 metais 12 valstybių pasirašė ES sutartį, dar vadinama Mastrichto sutartimi. Joje buvo akcentuojamas ir bendros valiutos sukūrimas. 1995 metais Madride vykusio Europos Viršūnių Tarybos susitikimo metu nutarta naująją Europos valiutą pavadinti euru. Be to, buvo nustatytas euro įvedimo 3 fazių scenarijus. EPS kūrimąsi taip pat galima suskirstyti į 3 etapus:
1. 1990 m. liepa- 1993 m. spalis
1989 m. susitikimo Madride metu nutarta, kad I EPS įkūrimo etapas turi prasidėti 1990 metų liepos mėn., panaikinus visus barjerus laisvam kapitalo judėjimui. Svarbus argumentas, paskatinęs EPS įkūrimą, buvo sėkmingas Europos pinigų sistemos funkcionavimas, dėl ko sumažėjo valiutų kurso svyravimai, infliacijos lygis ir ilgalaikių palūkanų normos.
2. 1993 m. lapkritis- 1998 m. gruodis
Frankfurte prie Maino įkuriamas Europos pinigų institutes (EPI), kurio pagrindiniai tikslai: stiprinti centrinių bankų tarpusavio bendradarbiavimą ir pinigų politikos derinimą, rengtis Europos CB-ų sistemos sukūrimui, siekiant įgyvendinti bendrą pinigų politiką. 1998 m. gegužės mėn. Europos Viršūnių Taryba paskelbė 11 ES valstybių, kurios nuo 1999 m. sausio 1d. tapo EPS narėmis, sąrašą. Pažymėtina, kas remiantis Mastrichto sutartimi, baigiamojo EPS etapo pradžia Europos šalyse priklauso nuo jų atitikimų nustatytiems konvergencijos kriterijams , todėl ne visos ES narės iš karto tapo pilnateisėmis EPS narėmis(Graikija neatitiko reikalaujamų kriterijų iki 1997 metų, todėl tapo eurozonos nare tik 2001 m. sausio mėn.). Kai kuriose šalyse Mastrichto sutartis buvo sutikta nepalankiai ir galų gale Danija, Švedija ir Didžioji Britanija susilaikė nuo dalyvavimo 3-me EPS kūrimosi etape.
Tame pačiame susitikime paskelbta, kad EPS valstybių dvišaliai valiutų keitimo kursai nustatomi pagal Europos pinigų sistemos valiutų tarpusavio keitimo centrines normas. 1998 m. liepos 1d. įkurtas ECB ir numatyta ECBS struktūra: sistemą sudaro ECB ir 15 šalių nepriklausomi nacionaliniai bankai, o jos pagrindinis tikslas- išlaikyti kainų stabilumą.
3. 1999 m. sausis- 2002 m. liepa
Bendrų pinigų įvedimas tebekėlė abejonių ir buvo vertinamas kaip vienas sudėtingiausių ir ambicingiausių ES uždavinių. Valstybės, kurių konvergencijos kriterijai buvo geresni, nuogąstavo, kad dėl prasčiau pasirengusių valstybių naujasis euras gali būti silpnas. Pvz., finansiškai stabilesnės valstybės reikalavo, kad EPS baigiamasis etapas būtų pradėtas numatytu laiku, tačiau nešvelninant prisijungimo kriterijų. Kai kurios manė, kad stiprus euras, nors ir vėliau įvestas, būtų geriau negu laiku įvestas silpnas.