Eenest miler hemingway
5 (100%) 1 vote

Eenest miler hemingway

E. Hemingvėjaus gyvenimo istorija prasidėjo ties ženklia riba – baigėsi devynioliktas amžius ir aušo dvidešimtas. Tuomet kaip ir dabar ginčytasi, kada geriau sutikti naująjį amžių – 1899–ųjų gruodžio 31 d. ar 1900–ųjų gruodžio 31 d. . Spėliota, koks gi bus tas dvidešimtas amžius ?

Kol kas epochą įkūnijo Anglijos karalienė Viktorija. Viktorijos epochos stilius viešpatavo visur : politikoje, architektūroje, interjere, gyvenimo sanklodoje, literatūroje. To meto Amerikoje Ouk Parkas Čikagos priemiestyje ( Ilinojaus valstija ) galėjo būti Viktorijos epochos mažo miestelio pavyzdys. Tylios gatvės, jaukios vilos, viskas be galo valyva ir respektabilu. Miestelio gyventojai viską viens apie kitą žino. Bažnyčia – svarbiausias visuomenės gyvenimo centras.

Likimo buvo lemta, kad tokiame miestelyje kaimynystėje gyveno, o vėliau susituokė Greisė Hol ir Klarensas Edmundas Hemingvėjus. Tai buvo be galo skirtingi žmonės. Greisė Hol buvo iš turtingos ir labai religingos šeimos, pasižymėjo neeiliniais muzikiniais gabumais ir svajojo tapti dainininke. Klarensas Edmundas Hemingvėjus buvo gydytojas. Meilę medicinai jis derino su meile gamtai, medžioklei ir žvejybai. Jis nemėgo miesto ir svajojo gyventi gamtoje. Tai buvo neryžtingas žmogus.

1899 metų liepos 21 d. aštuntą valandą ryte gimė Ernestas Mileris Hemingvėjus. Šeimoje jis buvo antrasis vaikas iš šešių. Hemingvėjus turėjo keturias seseris ir brolį.

Jis augo šalia ambicingos, talentingos, paaukojusios save šeimai motinos ir gero, rūpestingo, kuklaus, nepretenzingo tačiau silpnavalio tėvo. Abu tėvai stengėsi patraukti Ernestą į savo pusę. Tėvas jam daug skaitydavo iš gamtos istorijos, nuo trejų metų išsivedė žvejoti. Tėvas svajojo, kad sūnus žengs jo pėdomis ir susidomės medicina. O motina svajojo apie kitokią sūnaus ateitį. Ji vertė jį giedoti bažnyčios chore, groti violančele. Turbūt jai atrodė, kad tai bus kompensacija už jos žlugusią artistės karjerą.

Man rodos, kad būsimojo rašytojo charakterio prieštaringumas paaiškinamas vaikystės aplinka. “ Gerų santuokinių dvi sielos, bet viena valia ”, – rašė M. de Servantesas. E. Hemingvėjus vaikystėje atsidūrė lyg tarp girnų. Kartą, jau būdamas suaugęs žmogus, E. Hemingvėjus pasakė, kad geriausias rašytojo auklėjimas yra nelaiminga vaikystė. Gal tai tik literatūriniai svarstymai, tačiau manau, kad sudėtinga šeimos atmosfera, neįprasti tėvų santykiai paliko pėdsaką berniuko sieloje. Tėvo asmenybė, gyvenimas ir tragiška lemtis – jis nusižudė – visados jaudino E. Hemingvėjų. Vienam savo draugui E. Hemingvėjus kalbėjo : “ Daugelį metų aš spėliojau, kaip būtų susiklostęs tėvo gyvenimas, jei jis būtų ryžęsis sukilti prieš motiną… Žinau, kad nereikia teisti, kad privalau viską priimti ir stengtis suprasti. Suprasti – vadinasi atleisti. ”

E. Hemingvėjaus vaikystės vasaros mėnesiai praeidavo gamtoje prie Voluno ežero ( šeima ten turėjo vasarnamį ). E. Hemingvėjus buvo sveikas, tvirtas, atletiško sudėjimo, keturiolikos metų jau praaugo visus savo draugus. Vasaros dienos prabėgdavo iškylaujant, medžiojant, žuvaujant su tėvu ar draugais. O kitu metų laiku gyvenimas slinko savo vaga trijų aukštų viloje Ouk Parke. Ten komandavo motina, ten viešpatavo jos tvarka. Aktyvi, nerami E. Hemingvėjaus prigimtis maištavo prieš šitą “ tvarką ”. Savo energiją išliedavo sportuodamas. Vaikystėje Ernestą stipriai apkūlė kaimynų berniūkščiai. Apkūlė už tai, kad sakė tiesą. Po tų nelemtų muštynių Ernestas tvirtai nutarė tapti boksininku. Tėvas pritarė sūnaus sprendimui, o motina apie tai nenorėjo net girdėti. Tuo metu Čikagos treneris O’ Hirnas rinko naujokų grupę. Jis garsėjo kaip ypač žiaurus treneris : surinkęs iš naujokų metinį mokestį, jis jau per pirmąją treniruotę taip juos apdaužydavo, kad retas kuris sugrįždavo į bokso salę. Treneris gerai apkūlė ir keturiolikmetį Ernestą, sutrupino jam nosies kaulą. Tačiau Ernestas nemetė bokso, ir tuo nusipelnė O’ Hirno meilę. Jau po metų Ernestas sėkmingai kovojo tikrose varžybose, o dar po trejų metų tapo aukštos klasės boksininku.

Vienas E. Hemingvėjaus bendramokslis pasakojo : “ Ernestas skyrėsi iš mūsų, jis buvo sudėtingos prigimties… Man atrodo, Ernestas rimtai rašyti pradėjo 1915 metais. Jis skaitydavo kai kuriuos savo apsakymus. Stebėdavomės, kaip jis, toks jaunas, gali rašyti apie nuotykius, apie seksą, apie nusikaltimus, apie tokius dalykus, kuriuos mes tik stengėmės pažinti. ” Paskutiniais mokyklos metais Ernestas tapo aktyviausiu mokyklos laikraščio bendradarbiu. Daugiausiai rašė apie sportą, bet ne vien apie jį. Rašė kandžias pastabas, išjuokiančias Ouk Parko “ aukštuomenės ” gyvenimą. Nežinau, kiek Hemingvėjui buvo metų, kai jis pasakė šiuos žodžius : “ Rašytojas, kaip čigonas, nepriklauso jokiam sluoksniui. Jis gali atstovauti klasei tik tokiu atveju, jei jo talentas ribotas. Jei jis pakankamai talentingas, atstovauja visoms klasėms. ”

1917-aisias metais E. Hemingvėjus baigė mokyklą. Europoje treti metai vyko pasaulinis karas, kuriame JAV nedalyvavo. Tačiau Hemingvėjų šeimoje tuo metu svarbiausia buvo vyriausiojo sūnaus Ernesto ateitis. Tėvai spyrė rinktis universitetą. Ernestas ir pats nežinojo, ką nori veikti, bet užtat
tvirtai žinojo, ko nenori veikti. Jis nenorėjo gyventi kaip tėvai ir visi kiti Ouk Parko gyventojai. Jautė turįs jėgų ir troško jas išbandyti.

1917-ųjų balandyje, kai liko mėnuo iki baigiamųjų egzaminų, JAV įstojo į karą. Karas ūmai priartėjo. Ir Ernestas tvirtai pareiškė ketinąs stoti į armiją. Tačiau jo entuziazmas susidūrė su neįveikiamu tėvų pasipriešinimu.

Tik 1917-ųjų rudenį E. Hemingvėjui pavyko ištrūkti iš namų, tuomet jis tapo Kanzaso laikraščio “ Star ” pradedančiu reporteriu. Pitas Velingtonas ( redaktoriaus pavaduotojas ) naujajam reporteriui paklojo lapą su 110 paragrafų ir paaiškino, kad tai laikraščio steigėjo ir šeimininko taisyklės. Tos taisyklės Ernestui daug pasitarnavo. Pvz. pirmas punktas : “ Rašyk trumpais sakiniais. Reikia teigti, o ne neigti. ” 21 punktas : “ Venk būdvardžių, ypač tokių išpūstų kaip “ stulbinantis ”,” puikus ”, “ didingas ” ir pan. ”. Tas taisykles privalėjo žinoti visi bendradarbiai, lyg tai būtų kokie karo lauko įstatai.

E. Hemingvėjus buvo pasiryžęs mokytis, dieną naktį dirbti. Jis imdavosi kiekvieno pavedimo. Baigėsi bandomasis laikotarpis ir jis tapo pilnateisiu reporteriu, gaunančiu 60 dolerių per mėnesį. Prasidėjo tikras darbas. E. Hemingvėjus lankydavosi landynėse, susidurdavo su prostitutėmis, samdytais žudikais, buvodavo lošimo namuose, kalėjimuose. Jis stebėjo, dėjosi į galvą, stengėsi pagauti pokalbio manierą, gestus. Visa tai kaupėsi jo puikioje atmintyje. Mat jis tvirtai žinojo būsiąs rašytojas. Pitas Velingtonas buvo tikras pedagogas. Jis reikalavo kalbos tikslumo ir aiškumo, neapkentė daugiažodžiavimo, nevalyvo stiliaus. Jis buvo tvirtos disciplinos šalininkas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1107 žodžiai iš 3576 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.