Egiptas1
5 (100%) 1 vote

Egiptas1

Turinys

Įvadas ..2

1. Šalies istorija ..3

2. Geografija ir klimatas ..6

3. Senovės Egipto religija ..7

4. Mokslas ..8

5. Literatūra 10

6. Kalba 11

7. Hieroglifai 11

8. Dantiraštis 13

9. Raudonoji jūra 14

10. Sueco kanalas 14

11. Didžiausi Egipto miestai 15

12. Gizos piramidės 18

13. Cheopso piramidė 19

14. Sfinksas 20

15. Nacionalinis Egipto muziejus 20

16. Obeliskai už Egipto ribų 21

17. Egiptiečių nacionalinė virtuvė 22

Išvados 24

Literatūra 25

Įvadas

Egipto žemė driekiasi šešis šimtus mylių tarp dviejų klintinių kalvų virtinių, kurios vienur susiartina, kitur atsitraukia į šalis, o tarp jų yra vidutiniškai septynių mylių pločio slėnis. Šiaurėje kalvos vis labiau tols¬ta vienos nuo kitų ir visai išnyksta, užleisdamas vietą žolėmis apaugusiai pelkėtai lygumai, kuri driekiasi iki Viduržemio jūros. Pietuose vietoj klintinių kalvų iškyla aštriaviršūnės granito uolos; uolos vis labiau (be¬veik visiškai) susiglaudžia ir pro šiuos siaurus vartus ūždami veržiasi slenkstėto Nilo vandenys, o paskui upė, jau virtusi Didžiuoju Nilu, teka per visą slėnį į šiaurę jūros link.

Žiemą ir pavasarį jis tingiai plukdo vandenis sausu ir dulkėtu slėniu. O vasarą upė susidrumsčia, ima tekėti srauniai, vanduo parausta kaip kraujas, paskui pažaliuoja, pakyla, pagaliau užtvindo visą slėnį iki pa¬krantės kalvų, stūksančių abiejose pusėse. Visas slėnis virsta ilgu ežeru, o ant supiltų kalvelių pastatyti kaimai atrodo kaip salos.

Šalies istorija

Nilo upės pakrantėse atsirado viena seniausių žemės civilizacijų todėl, kad civilizacija išauga tik ten, kur žmo¬nės gali ilgai gyventi. Prieš dešimt tūkstančių metų, gerokai anksčiau, negu žmogus išmoko naudotis aplinka, žemėje buvo nedaug vietų, pato¬gių nuolatinėms gyvenvietėms. Žmonės klajojo ieškodami naujų medžiok¬lės plotų arba ganyklų. Kartais pasisėdavo kokių augalų, nuimdavo der¬lių ir vėl keliaudavo niekur ilgai neužtrukdami.

Pirmieji Nilo slėnio gyventojai tikriausiai — nors ne visi taip galvoja — atėjo iš pietų, nuo Raudonosios jūros krantų, ir į Egiptą pateko per Chamamato vadę. Patys senovės egiptiečiai tikėjo, savo protėvius atsikrausčius iš Punto šalies, šiandieninio Somalio. Toji klajoklių chamitų grupės tauta čia aptiko pelkėtą, papirusų ir nendrių prižėlusį slėnį, pilną hipo¬potamų ir kitokių gyvūnų, kurie dabar nustumti toli į pietus. Čia jie rado derlingiausią pasaulyje žemę, susidariusią iš dumblo, kurio upė kasmet atnešdavo iš Abisinijos kalnyno šlaitų. Nepaprastą Egipto derlingumą galima paaiškinti unikalia geografine padėtimi. Didieji Alberto ir Vikto¬rijos ežerai tarytum milžiniški rezervuarai surenka tropinių liūčių vande¬nį, todėl didžiulė upė teka tūkstančius mylių per karštas dykumas ir neišdžiūsta. Tačiau kasmetinių Nilo potvynių priežastis kita. Kartą per metus Abisinijos kalnynas sulaiko iš Indijos vandenyno į šiaurę slen¬kančius lietaus debesis. Ir tada tropinės liūtys pripildo didžiausių Bal¬tojo Nilo intakų — Atbaros ir Mėlynojo Nilo — išdžiūvusias vagas.

Šios dvi sraunios upės ištvindo Baltąjį Nilą, vanduo prasiveržia pro uolas, užstojusias kelią per Nubiją, ir užlieja visą lygumą šiaurėje; potvynio atneštas iš Abisinijos kalnyno dumblas ir padaro Egipto žemę der¬lingą. Nuslūgus vandeniui, priešistoriniams Nilo slėnio gyventojams reikėdavo tiktai į sąnašas pasėti sėklą, ir gerais metais grūdų užtekdavo iki kito potvynio. Dirbdavo jie tik kelias savaites, o daugiau viską padarydavo karšta saulė. Todėl nenuostabu, kad klajokliai apsistojo Nilo slėnyje.

Tačiau klajoklius civilizuota visuomene padarė ne „Nilo dovanos“, o tai, kad kartais Nilas nieko neduodavo. Būdavo metų, kai upė „užsi¬rūstindavo“. Tropikuose palydavo menkai, vanduo atnešdavo per mažai sąnašų, arba atvirkščiai, po labai smarkių liūčių kildavo baisūs potvy¬niai, ir Nilas nunešdavo namus, visus kaimus, žmones ir gyvulius. To¬kiais „blogais metais“ žmonės badaudavo. Profesorius Glenvilis apie tai rašo:

„Nuo kasmetinių Nilo potvynių priklauso viso slėnio žemės ūkio sėk¬mė. Tai ir nulėmė būdingiausius Senovės Egipto civilizacijos bruožus — nuo vyriausybės centralizuotos kontrolės iki valstiečių konservatyvumo“.

Per dešimtis tūkstančių metų pirmykščiai egiptiečiai išmoko valdyti savo upę. Buvo pastebėta, kad Nilo potvyniai sutampa su tam tikru dan¬gaus šviesulių išsidėstymu. Prasidėjo astronominiai stebėjimai, ir buvo išrastas kalendorius. Egiptiečiai išmoko žymėti vandens lygį įvairiais metų laikais (per daugelį metų) ir pagal šias žymes gana tiksliai spėti būsimų potvynių dydį. Būtinybė tai užsirašinėti, savaime suprantama, padėjo atsirasti raštui. Iš pradžių turėta tik keletą primityvių simbolių, tačiau ilgainiui išsirutuliojo gana sudėtingas ir išraiškus raštas. Senovės egiptiečiai išmoko irigacijos meno: pilti pylimus, įkasti kanalus ir tven¬kinius, kuriuose buvo galima laikyti vandens perteklių, jei užeitų sausra. Tie patys potvyniai, kurie kasmet nunešdavo ežiaženklius, paskatino egip¬tiečius sukurti tikslią žemėtvarkos sistemą, leidžiančią vėl teisingai išmatuoti laukus. Taip atsirado ir
geometrija, kuri vėliau pravertė, kai rei¬kėjo statyti įvairius statinius. Taigi galime drąsiai sakyti, kad Nilas pradėjo atsirasti ir didžiosioms piramidėms, ir visiems kitiems Senovės Egipto architektūros stebuklams.

Egipto civilizacijos materialinių paminklų išliko kur kas daugiau negu Graikijos, Romos ir net viduramžių Europos. Iš dalies tai galima paaiš¬kinti Egipto klimatu, iš dalies — senovės egiptiečių siekimu išsaugoti mi¬rusiųjų kūnus ir visa, kas reikalinga pomirtiniam gyvenimui. Paskutinis dalykas suklaidino daugelį autorių, maniusių, kad visą egiptiečių gyve¬nimą slėgė niūrūs mirties vaizdai. XIX amžiaus pradžioje Napoleono žy¬gis į Egiptą vėl paskatino domėtis šios šalies senaisiais gyventojais ir davė peno rašytojų romantikų vaizduotei. Vienoje savo novelėje Teofilis Gotjė Kleopatros lūpomis prabyla šitaip:

„Tau, Charmijonai, sakau, kad ši mintis man kelia siaubą! Kitose šalyse žmonės numirėlius laidoja, ir jų palaikai greitai susimaišo su že¬me. O čia matau, kad gyvieji nieko daugiau nedaro, tiktai rūpinasi, kaip išsaugoti savo numirėlius: visagaliai balzamai neleidžia jiems gesti, ir jie amžinai išlaiko formą ir išvaizdą… Po šia tauta guli dar dvidešimt tautų; kiekvienas miestas stovi ant dešimties sluoksnių kapų ir kiekviena nauja karta gyvena virš tūkstančių mumijų, kurios ilsisi amžinos tam¬sos būstuose…“

Pasakyta labai aiškiai ir šiurpokai, bet vargu ar galima taip kalbėti apie senovės egiptiečius. Kaip ir jų palikuonys, mūsų amžininkai, jie greičiausiai buvo linksmi ir gana praktiški žmonės, mylėjo gyvenimą ir visai neskubėjo su juo atsisveikinti. Kaip tik todėl, kad mėgavosi visomis žemės gėrybėmis, jie stengėsi jų turėti ir pomirtiniame gyvenime. Tur¬tuolis patenkintas galvodavo, kad išsives savo piemenų genamas galvijų bandas su avių kaimenėmis; teisėjas ir miręs liks kuo buvęs, o ištikimi raštininkai jam tarnaus kaip anksčiau; karvedys turės kariuomenę, laivyną, kilmingas dvariškis amžinai priiminės savo draugus puikioje puo¬toje, kur groja muzikantai, o vergai nešioja gardžiausius valgius ir vyną, arba medžios laukines antis dangaus Nilo pakrančių nendrynuose, badys dvišakiu žeberklu žuvis, o liekna jauna žmona apkabins jam kelius, kad vyras neišvirstų iš papirusų stiebelių valties.

Visos šios scenos kapų sienų freskose arba reljefuose gyviesiems tu¬rėjo byloti ne apie mirusiojo socialinę padėtį, o pomirtiniame gyvenime išsaugoti žemės gėrybes. Vienintelė išimtis — faraonas, kuris pats buvo laikomas dievu: išteisintas Ozyrio teisme, jis gaudavo didžiausią apdovanojimą ir galėdavo amžinai lydėti Ra, kasdien keliaujantį dangaus skliau¬tu. Šeimyninės laimės scenelės ne tokių kilmingų žmonių kapuose verčia manyti, kad jie vargu ar pavydėdavo faraonams.

Statyti daugybę kapų ir šventyklų egiptiečiams nebuvo didelis vargas, nes Nilo pakrantėmis daugelį kilometrų driekėsi virtinės klintinių kalvų. Iš jų egiptiečiai galėjo kiek tik norėdami imti lengvai apdirbamo akmens. O jų paminklai išliko todėl, kad buvo masyvūs, tačiau labiausiai juos iš¬saugojo sausas, karštas klimatas, kuriame akmenį ne taip ardo erozija.

Lig šiol Ramzio laikų užrašai atrodo lyg iškirsti vakar. Sausame kli¬mate taip pat išsilaikė tūkstančiai smulkesnių senovinių daiktų, kurie amžių amžius gulėjo sausame smėlyje tarp klintinių kalvų ir dirbamų laukų.

Dykumų pakraščiuose archeologai iki šiol randa priešdinastinės epo¬chos egiptiečių kūnų, palaidotų gerokai prieš balzamavimo išradimą. Jie guli negiliuose kapuose su savo tualeto reikmenimis, ginklais ir maisto puodais. Dažnai ant skeletų tebėra išlikusių odos lopinėlių ir plaukų kuokštų. (Vienas toks kapas rodomas Britų muziejuje.) Lengva įsivaiz¬duoti, kaip, stebėdami panašius reiškinius, senovės egiptiečiai pamažu įsisąmonino, jog reikia išlaikyti mirusiojo kūną taip, kad jis būtų tinka¬mas pomirtiniam gyvenimui. Taip atsirado balzamavimo menas, kuris sa¬vo užuomazgomis senesnis net už piramides ir išsilaikė iki dinastijų is¬torijos pabaigos. Tikėjimas, kad reikia apsaugoti kūną nuo suirimo, yrą egiptiečių religijos pagrindas. O kai kūnas nepūva — jam reikia duoti vi¬sokių gėrybių: maisto, drabužių ir kitų būtiniausių daiktų. Egiptiečiai taip ir darydavo, todėl, pasak profesoriaus Glenvilio, jie ir paliko mums „unikalų nacionalinį senovės gyvenimo muziejų“.

Egiptiečiai dažniausiai buvo praktiški žmonės: viskas, ką jie sukūrė — matematikos sistema, inžineriniai statiniai ir net menas,— turėjo praktinę paskirtį. Jie nesidomėjo abstrakčia filosofija, nes vaizduotę slopino aplinkui plytinčios bevandenės dykumos ir du vieninteliai pragyvenimo šal¬tiniai: viską gaivinanti, slėniui derlumą nešanti upė ir balta karšta saulė, kiekvieną dieną plaukianti viršuje per skaistų, giedrą dangų. Jie įgyveno aiškiai apribotame realiame negailestingos baltos saulės šviesos ir juodų šešėlių pasaulyje ir tikriausiai pasijuoktų iš tų, kurie po tūkstančių metų jų pasaulį apgaubė paslapčių skraistėmis. .

Egiptas pasidarė paslaptingas iš dalies dėl hieroglifų, kuriuos, išvertę graikišką pavadinimą, galėtume vadinti „šventaisiais rašmenimis“. Šiais keistais rašmenimis piešiniais
išmargintos šventyklų ir kapų sienos, obeliskai tiek pačiame Egipte, tiek jo imperijoje. Jų perskaityti niekas nebemokėjo. Be akmenyse iškaltų hieroglifų, dar pasitaikydavo užrašų, rašytų kitaip, vadinamuoju greitraščiu, hieratiniu raštu. Mokslininkai ras¬davo nemažai papiruso ritinėlių, išmargintų šiais irgi visai nesuprantamais ženklais. Todėl apie Senovės Egiptą žmonės žinojo tik tiek, kiek buvo papasakoję graikų ir romėnų istorikai: Herodotas, Plinijus, Diodoras Si¬cilietis, kurie Ptolemėjų ir Romos laikais patys kalbėjosi su Egipto žy¬niais. Tačiau jų surinktos žinios ir įdomybės, kad ir vertingos, buvo labai menkos. Šiuolaikinė egiptologija atsirado tik XIX amžiaus pradžioje, kai Robertas Jungas ir Žanas Framsua Sampoljonas pagaliau iššifravo hie¬roglifų ir hieratinius užrašus. Bet dar gerokai anksčiau daug keliautojų europiečių lankėsi Egipte ir paliko keisčiausių aprašymų. [4,5]

Geografija ir klimatas

Dauguma egiptiečių gyvena Nilo upės slėnyje. Nors bendras šalies plotas yra daugiau nei milijonas kvadratinių kilometrų, 90 procentų egiptiečių gyvena siaurame derlingos žemės ruože aplink Nilą. Pietuose, kur Nilo pakrantės labiau kalnuotos, derlingos žemės ruožas labiau susiaurėja, o šiaurinėje dalyje derlingos žemės slėnis aplink Nilo upę yra platesnis – apie 20-30 km pločio.

Į Rytus nuo Nilo upės slėnio driekiasi Rytų (Arabijos) dykuma – nederlingos žemės plotas, apsuptas kalnų grandine, kurios aukštis siekia daugiau kaip 2 km, o ilgis – daugiau kaip 800 km. Į Vakarus nuo Nilo slėnio yra Vakarų (Libijos) dykuma, kuri užima 2/3 Egipto ploto. Vakarų dykuma tęsiasi iki pat Šiaurės Afrikos kranto ir yra geriau žinoma kaip Sacharos dykuma. Šioje dykumoje, nepaisant labai aukštos oro temperatūros, nederlingos žemės ir kitų neigiamų faktorių, vis dėl to yra gyvybės, nes vėjų audros ir žemas slėgis leidžia susiformuoti derlingoms oazėms.

Egipto sostinė – Kairas – yra kaip tik toje vietoje, kur Nilas skyla į daugelį mažesnių atšakų, Nilo delta išplatėja iki 200 km, o dar toliau Nilas įteka į Viduržemio jūrą. Egipto dalis, esant į šiaurę nuo Kairo, vadinama Žemutiniu Egiptu, o pietinė dalis – Aukštutiniu Egiptu.

Į rytus, už Sueco kanalo, trikampio forma yra įsiterpusios Sinajaus žemės. Ši teritorija yra geografinis Rytinės dykumos tęsinys, o panorama čia kinta nuo aukštų kalnų grandinių, tokių kaip Sinajaus kalnas ir Katerinos kalnas (dar vadinamas Gebel Katarina, aukščiausias Egipto kalnas – 2642 m) pietuose, iki dykumos lygumų ir lagūnų šiaurėje.

Egipto klimatą lengva apibūdinti – karštas ir sausas. Tokie orai išsilaiko beveik ištisus metus, išskyrus žiemos mėnesius – gruodį, sausį ir vasarį. Vidutinė metų oro temperatūra svyruoja nuo 20°C Viduržemio jūros pakrantėse iki 26°C Asuane. Didžiausia temperatūra tose vietovėse gali pakilti atitinkamai iki 31°C ir 50°C. Nakties metu Kaire ir Viduržemio jūros pakrantėje temperatūra kartais nukrenta iki 8°C. Dykumose oro temperatūros svyravimai dar didesni – nuo nepakeliamo karščio dieną iki geliančio šalčio naktį. Daugiausia lietaus iškrenta Aleksandrijoje, apie 19 cm per metus, kai tuo tarpu į pietus link Asuano 5 metų kritulių vidurkis yra apie 10 mm. Khargoje (Vakarų dykuma) yra buvę, kad per 17 metų neiškristų jokių kritulių. [1,2,3]

Senovės Egipto religija

Religinės tradicijos Nilo slėnyje buvo labai tvirtos ir gyvybingos. Žynių kasta buvo labai turtinga ir galinga. Įvairūs religiniai kultai palaikė senąją tvarką ir ragino paklusti turtingųjų valdžiai. Egipto religijoje nebuvo vienybės. Pvz., viename himne kalbama apie tai, kad dievas Ra pagimdė pats save, visą pasaulį, o kitame, kad dievas Ra buvo deivės Nut sūnus. Patys egiptiečiai nesistebėjo šiais prieštaravimais. Tikėjimo tiesą jie suprato kitaip nei mes. Kiekvienas aiškinimas turėjo savų taktinių sumetimų, todėl nebuvo reikalo visko suvesti į vieną sistemą.

Senovės Egipto dievų šeimoje (apie 2000) vyravo griežta hierarchija. Būta vietinių die¬vų, garbintų tam tikruose namuose, ir Egipto dievų, garbintų visoje valstybėje. Kartais tas pats dievas garbintas kaip vietinė dievybė skirtinguose namuose. Pvz., Ozyrio kultas buvo ir Elefantijoje, ir Abide. Dažnai vietiniai dievai tapdavo ir viso Egipto dievais. Pvz., Tėbų dievas Amonas, Memfio – Ptachas ir pan.

Egipto religija buvo glaudžiai susijusi su gamta. Jie garbino gyvates, karves, krokodilus, kates ir pan. Pirmykštės bendruomenės laikotarpiu egiptiečių dievai buvo vaizduojami paukščių ar žvėrių pavidalu.

Vėliau jie dievus vaizdavo kaip žmones, bet dažnai su žvėrių ar paukščių galvomis. Pvz., vandens gelmių dievas turėjo krokodilo galvą, karo deivė – liūto ir pan. Greta zoo¬morfinių dievų buvo ir tokių, kurie turėjo žmogaus išvaizdą. Pvz., Ptachas, Izidė, Ozyris.

Rutuliojantis žemdirbystei, egiptiečiai pradėjo garbinti Saulę. Saulės dievas Ra buvo paskelbtas „dievų karaliumi“: kaip faraonas valdo žmones, taip Ra valdo dievus. Egipto religijai būdingas ir sinkretizmas (dviejų (ir daugiau) religinių ar filosofinių pažiūrų bendra plėtotė ir su¬siliejimas bei susidarymas naujos religijos ar filosofijos, išlaikančios pirmųjų bruožus).

Šio proceso metu buvę savarankiški bet giminingi dievai
susilieja į vieną dievybę. Pvz., Tėbų miesto vietinis Saulės dievas Amonas susiliejo su Heliopolio miesto Saulės dievu Ra ir atsirado vienas dievas Amonas Ra.

Monoteizmo tendencija atsirado vykstant sinkretizmo procesui ir ypač išryškėjo farao¬no Echnatono valdymo laikotarpiu. Jis bandė įvesti vieno Saulės dievo kultą. Reforma žlu¬go, nes egiptiečiams nebuvo suprantamas siūlymas garbinti tik vieną Dievą.

Nilo slėnį iš rytų ir vakarų supo dykumos. Kiekvieną vasarą 50 dienų be perstojo pučia karštas vėjas – sausvėjis, žmones ir gyvulius kankina kaitra. Gamta tartum apmiršta. Prasidėjus Nilo potvyniui visa gamta vėl atgyja. Iš čia atsirado mitas apie mirusį ir vėl prisikėlusį dievą Ozyrį. Piktas dykumos dievas Setas su 50 tarnų nužudė Ozyrį, padėdavusį augti pasėliams. Tačiau kaip atgyja gamta, taip prisikėlė iš numirusiųjų ir Ozyris. Prisikė¬lęs Ozyris tapo karaliumi ir teisėju mirusiųjų karalystėje. Ozyris teisdavęs velionių sielas. Jei žmogus nusižengdavo dievų valiai, jis būdavęs griežtai baudžiamas — sielą prarydavu¬si pabaisa.

Egiptiečiai tikėjo, kad siela sugrįžtanti į kūną, jei ją pavyksta išsaugoti. Todėl kūnus mumifikuodavo. Mumijos paruošimas kainuodavo labai brangiai, taigi tai galėdavo sau leisti tik turtingi žmonės. Kadangi egiptiečiai tikėjo pomirtiniu gyvenimu, žyniai sukūrė maldų ir užkeikimų, kurie turėjo palengvinti mirusiajam kelionę per Ozyrio valdas. Maldos ir užkeiki¬mai sudarė vadinamąją „Mirusiųjų knygą“ (manoma, kad ji buvo parašyta Senosios karalys¬tės laikotarpiu). [6]

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2830 žodžiai iš 9326 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.