Pirmieji egiptologai
„Kad ir kokį paimtume mūsų gyvenimo aspektą, tirdami jo istoriją galų gale prieisime Egiptą, šalį, kuri buvo europietiško valstybingumo, europietiško meno, daugelio religinio gyvenimo ir buities reiškinių motina.“ (B. Tarajevas)
Egiptas – tai pirmiausia upė Nilas. Paskui – siauras derlingas žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas dykumų, atgrasančių nuo bet kokio bandymo čia įsiveržti. Kontrastų žemė: vanduo, augmenija, smėlis. Egipto valstybė atsirado Šiaurės Rytų Afrikoje. Pagrindinę jos dalį sudarė Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių iki Viduržemio jūros. Bet jai priklausė ir Arabijos kalnynas rytuose (tarp Nilo ir Raudoniosios jūros), ir Libijos plokštikalnio dalis vakaruose.
Pasakojama, kad pirmasis Egipto žmogus buvęs karalius Menas. Jam valdant, visas Egiptas, išskyrus Tėbų nomą, buvęs ištisa pelkė, ir žemiau Meridės ežero nebuvę nei vienos vandens neapsemtos vietos. Pirmasis karalius Menas pastatęs užtvanką, nusausinęs tą vietovę ir ten įkūręs Memfio miestą.
Tokį tad pasakojimą apie pirmąjį Egipto valdovą pateikia „istorijos tėvas“ Herodotas. Tačiau ne vien legendas užrašinėjo pirmasis istorikas. Jo raštuose yra istorinių tiesų, kurias vėlesniais laikais patvirtino rasti rašytiniai šaltiniai bei archelogijos paminklai. Svarbiau tai, kad Herodotas dar aptiko Egipto civilizaciją, nors yrančią, bet gyvą. Ne mažiau nuopelnų tenka ir egiptiečių istorikui žyniui Manetonui (IV – III a. pr. Kr.).
XVIII a. pab. Napoleono žygio į Egiptą metu (1798 m.), prasidėjo sistemingi šio krašto tyrinėjimai, kurių metu buvo rastas garsusis „Rozetės akmuo“. Vėliau mokslininkai įvertino didžiulę „Rozetės akmens“ reikšmę: rado jame pirmąjį egiptiečių kalbos tekstą kartu su tiksliu vertimu į graikų kalbą. Lygindami abiejų tekstų žodžius ir fonetinius ženklus, specialistai mėgino iššifruoti senovės Egipto rašto – hieroglifų – prasmę. Šio darbo ėmėsi prancūzas Ž. F. Šampoljonas.
Politinė Egipto raida
Priešistorinių laikų egiptiečiai – medžiotojai – rankiotojai. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai, jau įžengę į neolito amžių, ir azijiečiai, žemdirbiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. iš „Derlingojo pusmėnulio“. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Pirmieji Egipto istorijos amžiai skendi miglose. Egipto civilizacija atsirado, pasikeitus gamtos sąlygoms. Apie 3000 m. pr. Kr. siauriame Nilo slėnyje jau klestėjo visų seniausioji žemės civilizacija. Piramidės, kapų paminklai, šventyklos rodo jos valdovų galybę, atveria religijos paslaptis bei didžią kultūrą. Civilizacijų pradžią lėmė miestai. Turtinė nelygybė spartino perėjimą nuo gentinės santvarkos prie valstybės. Pradžioje susidarė keletas dešimčių nomų (smulkių valstybių darinių). Kiekvienas iš jų – tai miestas su aplinkiniais kaimais bei laukais ir svarbiausiojo dievo šventykla. Manoma, kad iki IV a. pr. Kr. pab. Egipte buvo 42 nomai. Pradžioje susidarė dvi valstybės – Aukštutinis ir Žemutinis Egiptas (IV tūst. pr. Kr. II p.).
Seniausioji karalystė (3000 – 2800 m. pr. Kr.) – Egipto subrendimo laikotarpis.
Senoji karalystė (2900 – 2270 m. pr. Kr.) apima I – VI dinastijų viešpatavimo epochą, kada pasirodė pirmieji civilizacijos daigai, buvo sukurti pirmieji įstatymai, susiformavo religija, raštas. Kada gyveno Gizos piramidžių statytojai – ketvirtosios dinastijos karaliai Cheopsas, Chefrenas, Mikerinas.
Pirmasis tarpinis periodas (2270 – 2100 m. pr. Kr.) prasideda katastrofišku „Senosios karalystės“ griuvimu ir, kadangi karalystė dar laikėsi Memfyje, galbūt laikytinas tarpine pakopa į tam tikrą feodalizmą. Per šį laikotarpį pasikeitė keturios dinastijos (VII – X) ir maždaug 30 karalių.
Vidurinė karalystė (2100 – 1700 m. pr. Kr.) buvo įkurta Tėbų valdovų, kurie nuvertė Herakleopolio karalius ir vėl suvienijo kraštą. Tai buvo XI – XIII dinastijų viešpatavimo periodas, kultūros suklestėjimo epocha.
Antrasis tarpinis periodas (1700 – 1555 m. pr. Kr.) – tai hiksų viešpatavimo laikai (XIV – XVI dinastijos). Semitiškos hiksų gentys įsiveržia į Egiptą, jį užkariauja ir valdo visą šimtmetį. Pagaliau užkariautojus išveja Tėbų valdovai (XVII dinastija).
Naujoji karalystė (1555 – 1090 m. pr. Kr.) – tai ypatingo politinės valdžios stiprėjimo laikas. Tutmozio III užkariavimai padeda užmegzti ryšius su Priešakine Azija. Didžiausios politinės galybės susilaukė, viešpataujant XIX dinastijos karaliams. Apie Ramzio II galybę byloja milžiniški statiniai Abu Simbelyje, Memfyje, Karnake. Ramzis III vėl atkūrė taiką ir tvarką. Jam mirus, vėliau valdžią perėmė Amono žyniai.
Trečiasis tarpinis periodas (1090 – 712 m. pr. Kr.) yra kilimo ir kritimo laikotarpis. XXIV dinastijos laikais Egiptą laikinai buvo užėmę etiopai.
Vėlyvasis laikotarpis (712 – 525 m. pr. Kr.) Viešpataujant XXVI dinastijai, Egiptą užkariavo Asahadono vadovaujami asirai. XXVI dinastijai pavyko dar kartą suvienyti Egiptą. Ryšiai su graikais pagyvino prekybinį ir kultūrinį gyvenimą.